- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-13
- Bylos Nr.
- 2K-220/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Masiokas (pirm.), Aldona Rakauskienė (pran.), Antanas Klimavičius
- Nuteistasis
- R. M.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Antano Klimavičiaus, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį teisės atėmimu dirbti valstybės tarnyboje dvejiems metams, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį – 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda, pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 1 dalį – 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė bausmė paskirta teisės atėmimas dirbti valstybės tarnyboje dvejus metus ir 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, kuria nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. M. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas turtinės naudos bei apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, t. y. už tai, kad, būdamas (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės Švietimo ir kultūros departamento vyriausiasis specialistas bei (duomenys neskelbtini) miesto nevyriausybinių organizacijų rėmimo fondo tarybos narys ir šio fondo darbo grupės narys, 2008 metų vasarą, tiksliai nenustatytu laiku, kavinėje „Pilies menė“, esančioje (duomenys neskelbtini), pažadėjo M. B., kad už 10 000 Lt atlygį, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, proteguos jo atstovaujamą VšĮ (duomenys neskelbtini) ir padės šiai įstaigai gauti iš (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės 40 000 Lt dydžio finansavimą projektui „Verslauk (duomenys neskelbtini)“, nors žinojo, kad (duomenys neskelbtini) miesto taryba jau 2008 m. vasario 28 d. buvo priėmusi sprendimą dėl šio projekto finansavimo. Po to R. M., jo suorganizuotų 2008 m. rugsėjo 2 d., apie 15 val., ir 2008 m. rugsėjo 11 d., apie 18.50 val., įvykusių A. B. ir M. B. susitikimų prie prekybos ir pramogų centro „Akropolis“, esančio Vilniuje, Ozo g. 25, metu per A. B. gavo iš M. B. atitinkamai 3800 Lt ir 2400 Lt, o asmeninio susitikimo su M. B. metu 2008 m. spalio 2 d., apie 15 val., kavinėje „Pizza Jazz“, esančioje (duomenys neskelbtini), – likusius 3800 Lt. Tokiais veiksmais R. M. pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 20 straipsnyje nustatytas pareigas nešališkai tarnauti žmonėms, laikytis tarnybinės etikos ir nustatytų taisyklių, garantuoti savo tarnybinės veiklos skaidrumą, vykdyti kitas įstatymų nustatytas pareigas, taip pat pažeidė to paties įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, draudžiantį gauti kitą, nei šio įstatymo numatytą darbo užmokestį, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 5 punkte įtvirtintą veiklos skaidrumo principą, be to, nevykdė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1, 2, 3 punktuose nustatytų prievolių nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, vengti interesų konflikto, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, t. y. R. M. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas turtinės naudos, šiais veiksmais pažemino valstybės tarnautojo vardą ir padarė didelę žalą (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos autoritetui bei apgaule savo naudai įgijo svetimą 10 000 Lt turtą.
Be to, R. M. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad pagamino netikrą dokumentą, jį laikė ir gabeno, t. y. pažadėjęs M. B. pagrįsti VšĮ (duomenys neskelbtini) 10 000 Lt išlaidų sumą, kuri realiai buvo išmokėta jam (R. M.), laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 30 d. iki 2008 m. spalio 2 d. tiksliai nenustatytoje vietoje kompiuteriu surašė sutartį Nr. 08-07-01 ir 2008 m. rugsėjo 1 d. datuotą priėmimo-perdavimo aktą, pagal kuriuos VšĮ (duomenys neskelbtini) neva išsinuomojo iš L. K. garso aparatūrą už 10 000 Lt; šiuos netikrus dokumentus neteisėtai laikė ir perdavė pasirašyti V. K., o 2008 m. spalio 2 d. šiuos dokumentus automobiliu nugabeno iš Kauno į Vilnių, kur apie 17 val. kavinėje „Pizza Jazz“, esančioje (duomenys neskelbtini), pateikė pasirašyti M. B. ir vieną šių dokumentų egzempliorių pasiliko sau, o dar po vieną atidavė M. B.
Be to, pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 1 dalį jis nuteistas už tai, kad sukurstė kitą asmenį suklastoti dokumentą, t. y. pažadėjęs M. B. pagrįsti VšĮ (duomenys neskelbtini) 10 000 Lt išlaidų sumą, kuri realiai buvo išmokėta jam (R. M.), ir žinodamas, kad V. K. sūnus L. K. pagal verslo liudijimą nuomoja garso aparatūrą, tačiau jokios aparatūros VšĮ (duomenys neskelbtini) nėra nuomojęs, sukurstė V. K. suklastoti prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą, nurodant, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) turi sumokėti L. K. 10 000 Lt už garso aparatūros nuomą; po to V. K. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje suklastojo 2008 m. rugsėjo 1 d. datuotą prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą, serija A Nr. 0328759, nurodydamas jame tikrovės neatitinkančius duomenis – neva už garso aparatūros nuomą VšĮ (duomenys neskelbtini) turi sumokėti L. K. 10 000 Lt, ir šį suklastotą dokumentą davė pasirašyti L. K., o šis perdavė jį R. M.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 28 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartį panaikinti, bylą nutraukti ir jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti pagal laidavimą.
Kasatorius teigia, kad jam nepagrįstai netaikytas BK 40 straipsnis, dėl padarytų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų neteisingai išspręstas baudžiamosios atsakomybės klausimas, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis bei apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintini.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo apeliacinį skundą, nutartyje nurodė, kad, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, bylą patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, t. y. tik dėl galimybės atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nutartyje teigiama, kad, net ir esant BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra teismo teisė, bet ne pareiga, kad nėra pagrindo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes nėra pakankamo pagrindo išvadai, jog ateityje jis laikysis įstatymų, kad jo padaryta veika nėra atsitiktinė, kad jis nuteistas už keturias veikas ir kad apskritai nėra būtinų sąlygų, numatytų BK 40 straipsnio 2 dalyje, bei nenustatyta BK 40 straipsnio l, 3 dalyse būtina sąlyga, kad laiduotojas S. B. yra vertas pasitikėjimo. Kasatorius nuomone, apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad teismas bylą patikrina tik tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, yra neteisus ir taip elgdamasis iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, kuriuose nustatyta, jog jeigu teismas, nagrinėdamas bylą nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems. Remiantis šia nuostata teismas privalėjo patikrinti, ar nebuvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kuriuos jis (kasatorius) įvardijo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Jis nurodė, kad dėl nusikaltimų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, jis turi būti išteisintas, nes, pažeidžiant BPK 159 straipsnio 2 dalies reikalavimus, prieš jį buvo įvykdyta provokacija, ši apkaltinamojo nuosprendžio dalis priimta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių reikalavimus.
Be to, kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas prašymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą apskritai nenagrinėjo, o apeliacinės instancijos teismas tokį prašymą išnagrinėjo netinkamai. Apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog ateityje jis laikysis įstatymų, kad jo veika nėra atsitiktinė, yra tik prielaida, o prielaidomis nuosprendis negali būti grindžiamas. Jis yra nuteistas už keturių veikų padarymą, tačiau mano, kad buvo padaryta viena nusikalstama veika, kuri apima ne vieną, o kelis nusikaltimus, sudarančius idealiąją nusikaltimų sutaptį. Visi jo veiksmai sekė vienas paskui kitą, visi veiksmai buvo padaryti per neilgą laiko tarpą ir esant bendram sumanymui; vienas ar kitas veiksmas nebuvo savitikslis dalykas – tai buvo tik tam tikri etapai siekiant pagrindinio tikslo. Jis nusikalto pirmą kartą, savo kaltę visiškai pripažino, nuoširdžiai gailėjosi ir gailisi, žala atlyginta, jo ankstesnis gyvenimas rodo, kad yra pagrindas manyti, jog ateityje jis nenusikals, todėl mano, kad kliūčių taikyti jam BK 40 straipsnį nėra. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laiduotojas S. B. yra pasitikėjimo vertas žmogus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo R. M. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras teigia, kad kasatoriaus teiginį, jog suklastoti dokumentus jis buvo išprovokuotas, paneigia faktinės bylos aplinkybės. M. B. bei paties R. M. parodymai patvirtina, kad kalba apie tai, jog, sumokėjus jam (R. M.) 10 000 Lt, bus reikalingi dokumentai tokio dydžio išlaidoms patvirtinti, įvyko 2008 metų vasarą. Susitikimo bei pokalbio iniciatorius buvo R. M. ir būtent jis pažadėjo M. B. „ką nors sugalvoti“, kad tokie dokumentai būtų. Iš ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotų telefoninių pokalbių matyti, kad R. M. nenustebo, kai I. B. jam pasakė apie M. B. žadėtus dokumentus ir pažadėjo „bandyti ką nors“. Iš telefoninių pokalbių taip pat matyti, kad M. B. nereikalavo iš R. M. kokių nors konkrečių dokumentų, nekalbėjo apie kokias nors konkrečias dokumentų rūšis, kiekius ir pan. Byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad būtent R. M. turėjo interesą gauti neteisėtą atlygį ir buvo suinteresuotas pašalinti bet kokias priežastis, galinčias sutrukdyti ar apsunkinti neteisėto atlygio gavimą. Be to, ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nustatyta, kad dėl R. M. nusikalstamų veiksmų baudžiamojon atsakomybėn dėl dokumentų klastojimo buvo patraukti V. ir L. K. (šiam ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagal laidavimą), o su tuo M. B. nesusijęs.
Nuteistojo teiginys, kad teismas, netaikydamas BK 40 straipsnio ir neatleisdamas jo nuo baudžiamosios atsakomybės, netinkamai pritaikė įstatymą, nepagrįstas. BK 40 straipsnio nuostatų taikymas ir atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas netinkamai pritaikė įstatymą.
Šalies argumentai
Kasaciniame skunde R. M. nepagrįstai nurodo, kad yra visos sąlygos, būtinos BK 40 straipsnio nuostatoms taikyti. BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta nuostata, kad pagal laidavimą gali būti atleidžiamas asmuo, pirmą kartą padaręs nusikalstamą veikią, t. y. kalbama apie vienos nusikalstamos veikos padarymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2008 m. gegužės 20 d. nutartyje išaiškino sąvokos „pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką“ prasmę (nutartis Nr. 2K-P-85/2008). Pagal kasacinės instancijos teismo suformuotą teismų praktiką, asmuo gali būti laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jei jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją nusikaltimų sutaptį. Nagrinėjamu atveju R. M. nuteistas už nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir 24 straipsnio 5 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, sudaro idealiąją sutaptį, tačiau ši sutaptis neapima nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje (dviejų dokumentų suklastojimas, sudarantis tarp savęs idealiąją sutaptį) ir 24 straipsnio 5 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje. Dėl to BK 40 straipsnio taikymui nėra šio straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintos sąlygos. Nėra ir BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos būtinos sąlygos – R. M. nuoširdaus gailėjimosi dėl nusikalstamų veikų padarymo. Nors R. M. kaltu prisipažino, tačiau jo pozicija, kad padaryti nusikalstamas veikas jis buvo išprovokuotas, bei tai, kad jis buvo nusikalstamų veikų iniciatorius, į nusikaltimo padarymą įtraukė ir kitus asmenis, rodo, kad R. M. savo veiksmų kritiškai nevertina, tokiais teiginiais stengiasi sušvelninti savo kaltę. Be to, nėra pagrindo teigti, kad teismas turėjo konstatuoti, jog R. M. pasirinktas asmuo – UAB (duomenys neskelbtini) direktorius S. B. – yra vertas pasitikėjimo. R. M. prašymu šis asmuo buvo apklaustas, tačiau jokių duomenų apie šį asmenį (apie jo teistumus, administracines nuobaudas, priklausymą psichikos, priklausomybės ligų ar kitokioms įskaitoms) teismui nebuvo pateikta. Dėl to teismas neturėjo pagrindo svarstyti BK 40 straipsnio taikymo klausimo, be to, net neturėjo galimybės įvertinti, ar R. M. pakviestas asmuo yra vertas pasitikėjimo.
Prokuroras pažymi ir tai, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nagrinėjamu atveju, neužtikrintų bausmės paskirties, įtvirtintos BK 41 straipsnio 2 dalies 2 ir 5 punktuose, todėl, kad R. M. faktiškai liktų nenubaustas, nes, padaręs korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką ir nuteistas už tai vėl galėtų dirbti valstybės ar savivaldybės tarnyboje.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Dėl Baudžiamojo kodekso 40 straipsnio taikymo
BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalies keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padarytą, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pirmoji iš įstatyme nurodytų sąlygų yra ta, kad asmuo turi būti pirmą kartą padaręs nusikalstamą veiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad įstatymas nedraudžia atleisti asmenų nuo baudžiamosios atsakomybės, jei padaryta nusikalstama veika yra tęstinė, kad Baudžiamajame kodekse esančios formuluotės „pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką“ gramatinis ir sisteminis aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog BK 40 straipsnio nuostatos gali būti taikomos tik nustačius, kad kaltininkas anksčiau yra neteistas ir padarė vieną nusikalstamą veiką, išskyrus tuos atvejus, kai kaltininkas padaro idealiąją sutaptį sudarančias kelias nusikalstamas veikas (nutartys 2K-P-85/2008, 2K-632/2005, 2K-P-82/2010).
Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos, pirmosios instancijos teismas buvo gavęs prašymą taikyti R. M. BK 40 straipsnį, apklausė asmenį, prašiusį perduoti R. M. jo atsakomybei pagal laidavimą, tačiau priimtame nuosprendyje BK 40 straipsnio taikymo aspektu nepasisakė. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašė nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti esant BK 40 straipsnyje numatytam pagrindui, teigė, kad jis su paskirtomis bausmėmis nesutinka, kad nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, kad, įvertinus visas bylos aplinkybes bei jo asmenybę, kliūčių atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nėra. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistasis prašė teismo atkreipti dėmesį ir į tai, kad dėl sukčiavimo byloje ne visos aplinkybės ištirtos, kad dokumentus jis suklastojo išprovokuotas su Specialiųjų tyrimų tarnyba bendradarbiavusio M. B. Apeliacinės instancijos teismas R. M. apeliacinį skundą atmetė. Tokį sprendimą teismas priėmė nurodęs, kad bylą patikrina tik tiek, kiek to prašoma skunde, t. y. tik dėl galimybės atleisti R. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, bei padaręs išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo daryti išvadai, jog R. M. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tokiai išvadai pagrįsti teismas nurodė <...> Nors R. M. praeityje neteistas, prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, kas buvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad R. M. padaryti nusikaltimai nebuvo atsitiktinė nuteistojo elgesio pasekmė – R. M. pripažintas kaltu dėl keturių tyčinių nusikalstamų veikų, kuriomis siekė turtinės naudos, be to, buvo šių nusikalstamų veikų iniciatorius <...>. Teisėjų kolegija pažymi, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas gali būti sprendžiamas tik po to, kai nustatomos pavojingos veikos, atitinkančios baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, padarymo faktas ir jį padaręs asmuo. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, prieš spręsdamas BK 40 straipsnio taikymo klausimą, turėjo patikrinti, ar visose pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendį realią sutaptį sudarančiose veikose, yra visi nusikaltimo sudėties požymiai, ar visos veikos iš tikrųjų yra pavieniai nusikaltimai, ar nusikaltimai, sudarantys idealią sutaptį. Nagrinėdamas bylą teismas turi patikrinti, ar, tiriant bei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų netgi nepriklausomai nuo to, ar apie tai nurodoma apeliaciniame skunde, nes, to nepatikrinus ir neįsitikinus, kad tokių pažeidimų nepadaryta, negalima konstatuoti abejonių nuosprendžio teisėtumu ir pagrįstumu nekeliančių išvadų.
Visų BK 40 straipsnyje išdėstytų būtinų sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tačiau, net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės. Tačiau abiem atvejais, t. y. tiek teismui taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti, teismų sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis, jokių abejonių nekeliančiomis aplinkybėmis. BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte bei kitų šio įstatymo nuostatų taikymo požiūriu byloje negali likti jokių neaiškumų. Apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka šių reikalavimų, visos reikšmingos BK 40 straipsnio taikymui aplinkybės neišnagrinėtos, byla nepatikrinta tiek, kiek prašė apeliantas, todėl teisėjų kolegija konstatuoja BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, kurį pripažįsta esminiu, sutrukdžiusiu teismui priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą.
Esant BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytam pagrindui, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.