Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-72-387/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-04-12
Bylos Nr.: 1A-72-387/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-04639-2017-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Algimantas Valantinas, Justas Namavičius, Ernesta Montvidienė
Nuteistasis: D. L., R. T., S. L.
Advokatai: Gediminas Bukauskas

Kategorijos

17.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-72-387/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-04639-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 17.1.3.; 23.2.2.; 1.1.4.5.2.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.6.2.; 1.1.8.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.6.; 2.4.6.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Justo Namavičiaus, Algimanto Valantino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Živilei Vološinienei,dalyvaujant prokurorui Gintui Ivanauskui,nuteistiesiems D. L., R. T., S. L.,gynėjams advokatams Gediminui Bukauskui, Žygimantui Rutkauskui, Audriui Leonavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. T., S. L. ir nuteistojo D. L. gynėjo advokato Gedimino Bukausko apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ‑ BK) 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje bei BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 3 dalyje ir nuteistas:

- pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų;

- pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės tarpusavyje subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo 13 (trylikai) metų bausmė.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2017 m. vasario 8 d. iki 2018 m. vasario 28 d.

Bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo bausmės vykdymo pradžios.

D. L. paskirtos kardomosios priemonės – 10 000 Eur užstatas ir intensyvi priežiūra ‑ paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir bausmės vykdymo pradžios. Pradėjus vykdyti bausmę, užstatą ‑ 10000 Eur – nurodyta grąžinti užstato davėjai I. L.

R. T. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje bei BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 3 dalyje ir nuteistas:

- pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų;

- pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2017 m. vasario 4 d. iki 2018 n. rugpjūčio 2 d.

Bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2018 m. rugpjūčio 2 d.

R. T. paskirta kardomoji priemonė ‑ suėmimas – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

S. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje bei BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 3 dalyje ir nuteistas:

- pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų;

- pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2017 m. vasario 3 d. iki 2018 m. rugpjūčio 2 d.

Bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2018 m. rugpjūčio 2 d.

S. L. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. L., R. T. ir S. L. nuteisti už tai, kad veikdami organizuota grupe kartu su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas vadovaujantis BK 39¹ straipsnio ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 212 straipsnio 7 punkto nuostatomis, ikiteisminio tyrimo metu ir teismo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2017 m. vasario 3 d. tarpusavyje pasiskirstę užduotimis ir vaidmenimis susitarė, kad neteisėtai kontrabandos būdu pergabens labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – MDMA – iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvos Respubliką, kurią betarpiškai įgis ir gabens S. L. Tuo tikslu R. T., padavė asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas, pinigines lėšas ‑ 150 eurų ‑ skirtus S. L. lėktuvo bilietams įsigyti, po ko asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas, tęsdamas nusikalstamus veiksmus internetu užsakė bilietus ir S. L. perdavė R. T. duotas pinigines lėšas. Tokiu būdu 2017 m. sausio 30 d., apie 14.18 val., S. L. įsigijo lėktuvo bilietą į Nyderlandų Karalystę Eindhoveno miestą. Vėliau, D. L., R. T. ir asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas, iki 2017 m. vasario 2 d. rūpinosi piniginėmis lėšomis, skirtomis psichotropinei medžiagai įsigyti. D. L., gavęs pinigines lėšas ‑ 7 000 eurų ‑ 2017 m. vasario 2 d., apie 00:30 val., Panevėžyje, prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), jas perdavė asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas, o šis tęsdamas nusikalstamus veiksmus šias pinigines lėšas perdavė S. L. ir 2017 m. vasario 2 d., apie 04.00 val., pastarąjį, automobiliu VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiu R. T., nugabeno į Vilniaus oro uostą, iš kur tą pačią dieną apie 07.10 val., šis lėktuvu išskrido į Nyderlandų Karalystę Eindhoveno miestą. Ten ikiteisminio tyrimo metu ir teismo nenustatyti asmenys 2017 m. vasario 2-3 d., tikslesnis laikas nenustatytas, nenustatytoje Nyderlandų Karalystės vietoje, S. L. už D. L. parūpintas pinigines lėšas ‑ 7 000 eurų ‑ pardavė labai didelį kiekį ‑ 1,119 kg., psichotropinės medžiagos – MDMA – kurią įgijęs paslėpė specialiai liemenėje įrengtoje slėptuvėje, skirtoje slėpti ir gabenti psichotropinę medžiagą. S. L., vykdydamas išankstinį susitarimą su D. L., asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas, ir R. T., D. K. vairuojamu automobiliu MERSEDES BENZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš Nyderlandų Karalystės, Roterdamo miesto, (duomenys neskelbtini), išvyko į Lietuvos Respubliką ir įgytą psichotropinę medžiagą 2017 m. vasario 3 d., tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, neturėdamas leidimo per Kalvarijos sienos kirtimo punktą įvežė į Lietuvos Respubliką, ir toliau gabeno iki Panevėžio miesto (duomenys neskelbtini) namo pirmos laiptinės, kur 2017 m. vasario 3 d. apie 23.10 val., buvo sulaikytas Panevėžio AVPK KP ONTV pareigūnų, kurie minėtą psichotropinę medžiagą surado ir paėmė.

II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai

2. Nuteistasis R. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžio dalį, kuria jis yra pripažintas kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį bei BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį, ir priimti jam naują išteisinamąjį nuosprendį.

2.1. Nuteistasis nurodo, kad jo kaltė yra grindžiama vien suinteresuoto bylos baigtimi asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas, parodymais. Anot nuteistojo, būtent šis asmuo siekė ir pasiekė baudžiamosios atsakomybės išvengimo dėl labai sunkaus ir sunkaus nusikaltimų padarymo. Nuteistojo teigimu, pirmos instancijos teismas nepagrįstai nesivadovauja kito visiškai pripažinusio savo kaltę nuteistojo S. L. parodymais, kur jis pasakoja apie asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas, vaidmenį organizuojant nusikalstamas veikas ir jas vykdant. Taip pat ta apimtimi, kur S. L. pasakoja apie paties R. T. dalyvavimą padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

2.2. Nuteistasis pažymi, kad jis savo kaltės niekada nepripažino, o jo parodymai nėra paneigti jokiais objektyviais duomenimis. Pasak nuteistojo, byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis turėjo kažkokius ryšius Nyderlandų Karalystėje arba kontaktavo su kokiais nors asmenimis Olandijoje. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas, priešingai niekada neneigė ten buvęs, pakankamai ilgą laiką ten gyvenęs. Taigi turi ryšių su šia valstybe ir galimai ten esančiais jo bendrininkais, tačiau nepaisant to, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tikrinti duomenys apie jo ryšius ir galimus kontaktus su Olandijoje esančiais asmenimis.

2.3. Anot nuteistojo, tai, kad būtent M. R. buvo pagrindiniu nusikalstamų veikų organizatoriumi, patvirtina ir ta aplinkybė, kad S. L. nuvykus į Olandiją ir susidūrus ten su tam tikrais sunkumais, būtent M. R. susisiekė su psichotropinių medžiagų prekeiviais ir nurodė S. L., kaip šis turi elgtis. R. T. pažymi, kad M. R. su niekuo nesitarė, visus sprendimus šioje situacijoje priėmė vienasmeniškai.

2.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad M. R. parodymai, kuriais yra grindžiamas R. T. dalyvavimas organizuotoje grupėje, yra nenuoseklūs. Pasak nuteistojo, taip yra todėl, kad jis siekė sumenkinti savo dalyvavimą veikų padaryme ir perkelti baudžiamosios atsakomybės naštą kitiems nuteistiesiems. Priešingu atveju, jis pats neišvengtų atsakomybės, t. y. jam negalima būtų taikyti BK 39¹ straipsnio nuostatų.

2.5. Nuteistasis nurodo duodavęs pinigų M. R., tačiau ne kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Anot R. T., jis pirkdavo iš pastarojo kanapių asmeniniam vartojimui, taip pat duodavo pinigų bankiniams pavedimams atlikti, t. y. pervesti pinigus jo draugams ir pažįstamiems, atliekantiems bausmes laisvės atėmimo įstaigose. Pasak nuteistojo, šias jo nurodomas aplinkybes patvirtina byloje esantys jo ir M. R. telefoniniai pokalbiai, kur R. T. reiškia pretenzijas dėl M. R. neįvykdytų įsipareigojimų (nepervedė pinigų į įkalinimo įstaigas).

2.6. R. T. neigia ieškojęs pinigų psichotropinėms medžiagoms įsigyti. Anot nuteistojo, M. R. neturėjo reikiamos pinigų sumos ir prašė jo jam paskolinti, tačiau ir pats R. T. tokios pinigų sumos neturėjo. Todėl pinigų buvo paprašyta iš D. L., kuris sutiko paskolinti M. R. 7 000 Eur tik dėl to, kad pasitikėjo R. T. Pinigai buvo paskolinti surašius paskolos raštelį, kuris yra byloje.

2.7. Nuteistojo teigimu, byloje nėra jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Byloje esantys slapta elektroninėmis ryšio priemonėmis užfiksuoti dažni, nereikšmingi, bendro pobūdžio pokalbiai tarp jo ir M. R. neįrodo, kad jie veikė organizuota grupe. Priešingai, iš jų turinio galima spręsti, kad M. R. yra narkotinių medžiagų R. T. tiekėjas. Šiuose pokalbiuose nėra jokių duomenų apie nuteistajam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nuteistasis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad jis atskirų pokalbių turinį aiškina visiškai kitaip nei M. R.

3. Nuteistojo D. L. gynėjas advokatas Gediminas Bukauskas (toliau – ir gynėjas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžio dalį, kuria D. L. pripažintas kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį bei BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį, ir priimti jo ginamajam naują – išteisinamąjį – nuosprendį, neįrodžius, kad D. L. dalyvavo darant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Gynėjas taip pat prašo atlikti byloje dalinį įrodymų tyrimą, gaunant informaciją apie M. R. ankstesnius teistumus ir bausmės atlikimą užsienio valstybėse.

3.1. Gynėjas nurodo, jog skundžiamu nuosprendžiu D. L. kaltė buvo konstatuota padarius esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimus, susijusius su įrodymų vertinimu ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimu. Anot gynėjo, teismo padarytos išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, todėl D. L. priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

3.2. Vadovaudamasis tiek nacionalinių teismų, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ‑ EŽTT) formuojama praktika, gynėjas pažymi, kad skundžiamo apkaltinamojo teismo nuosprendžio turinys neatitinka jam keliamų reikalavimų. Pasak gynėjo, kaltinime nurodoma, kad D. L. kaip tariamo veikos organizatoriaus veiksmai pasireiškė piniginių lėšų surinkimu ir perdavimu M. R. Tokiu būdu D. L. tariamai „rūpinosi narkotikų pirkimo finansavimu“. Anot gynėjo, tokios teismo išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su piniginių lėšų perdavimu M. R., taip pat dėl D. L. bendravimo su R. T., jų vykimu į Estiją, kurias teismas laikė neva pagrindžiančiomis jo ginamojo kaltę įvykdžius sunkų ir labai sunkų nusikaltimus, iš esmės yra padarytos vadovaujantis vieninteliu įrodymų šaltiniu – nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto liudytojo M. R. parodymais.

3.3. Gynėjo teigimu, šio asmens parodymai kelia pagrįstų abejonių, todėl teismo turėjo būti vertinami itin atidžiai, atsižvelgiant tiek į M. R. procesinę padėtį, tiek į jo parodymų turinį. Apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamo nuosprendžio teiginiu, kad vadovaujantis BK 39¹ straipsniu atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės asmenų parodymai turi būti vertinami taip pat, kaip ir kitų liudytojų. Gynėjas akcentuoja, kad tiek kasacinio teismo praktikoje, tiek EŽTT jurisprudencijoje formuojami tam tikri kriterijai, taikomi vertinant bendrakaltinamųjų, taip pat ir asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 39¹ straipsniu, parodymus. Teismų praktikoje, be kita ko, pažymima, kad tokių asmenų parodymai reikalauja griežtesnio patikrinimo, o bylą nagrinėjantis teismas turi skirti didesnį dėmesį jų savarankiškumui, objektyvumui, taigi – patikimumui.

3.4. Gynėjas akcentuoja, kad apygardos teismas apskritai neįvertino, kad iš bylos aplinkybių visumos (tarp jų ir apibūdinančių M. R. asmenybę, jo ankstesnius teistumus, ryšius Olandijoje, kurioje jis anksčiau gyveno, ir galimus ryšius Estijoje), taip pat nuteistojo S. L. parodymų matyti, kad būtent M. R. veiksmai buvo tokio pobūdžio, kurie baudžiamojo įstatymo priskiriami organizatoriui – psichotropinės medžiagos įgijimo Olandijoje organizavimas, ryšių palaikymas ir tiesioginis bendravimas su pardavėjais joje bei pirkėjais Estijoje, piniginių lėšų, skirtų psichotropinei medžiagai įsigyti paieškos, bilietų į Olandiją pirkimas, ryšio priemonių S. L. davimas ir jo kontroliavimas būnant Olandijoje, piniginio atlygio jam davimas. Tačiau, pasak gynėjo, pripažinus tokį M. R. vaidmenį, jam būtų užkirstas kelias būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 39¹ straipsnio nuostatomis, nes šio straipsnio antroje dalyje nurodoma, kad pirma dalis netaikoma organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo organizatoriui. Gynėjo teigimu, vien tai leidžia spręsti apie tiesioginį M. R. interesą apkalbėti kitus nuteistuosius ir perkelti jiems savo organizacinius veiksmus, nors byloje nebuvo nustatyti nei R. T., nei D. L. veiksmų, išskyrus pinigų paskolinimą, kurie galėtų būti laikomi organizaciniais BK prasme.

3.5. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad S. L., kuris taip pat nuo proceso pradžios pripažino savo kaltę ir davė išsamius parodymus, nuo baudžiamosios atsakomybės kažkodėl atleistas nebuvo, nors tam buvo visos sąlygos. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai nurodė, kad jis nesutiko bendradarbiauti, tačiau, anot gynėjo, baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad tai objektyviai nėra tiesa. S. L. davė parodymus, dėl kurių pavyko atskleisti reikšmingas nusikalstamų veikų aplinkybes, o joks įtariamojo sutikimas taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės (BK 39¹ straipsnis) nėra reikalingas.

3.6. Pasak gynėjo, pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje D. L. veiksmai iš viso nebuvo laikomi nusikalstamais. Jo pavardė šalia kitų bendrininkų atsirado tik 2017 m. vasario 21 d., t. y. po M. R. duotų parodymų. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo, nei tolesnio proceso metu nebuvo nustatyta jokių kitų objektyvių duomenų apie D. L. veikimą, vykdant tariamas nusikalstamas veikas.

3.7. Cituodamas M. R. parodymus, duotus įvairiose proceso stadijose, gynėjas taip pat nurodo, kad jie yra nenuoseklūs ir keitėsi jam sužinant vis naujas tyrimo aplinkybes. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad byloje nėra aplinkybių, patvirtinančių tariamai įvykusį M. R. nurodomą pirmą psichotropinės medžiagos kontrabandos epizodą. Anot gynėjo, pirmos instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, atmetė kitus įrodymų šaltinius, vietoj to vadovaudamasis vien tik kitais objektyviais duomenimis nepatvirtintais M. R. parodymais.

3.8. Pasak gynėjo, nors skundžiamame nuosprendyje ir yra išvardinami įrodymai, kurie neva patvirtina M. R. paaiškinimus – nuteistojo S. L., liudytojų T. M., G. B., parodymai, D. L. ir jo sutuoktinės pokalbiai telefonu ir kt. – atidžiau juos išnagrinėjus, galima teigti, kad jie pagrindžia tik vieną D. L. pareikštame kaltinime nurodomą aplinkybę – kad jis, R. T. prašymu, paskolino jam pinigines lėšas, kurios buvo skirtos M. R., ir jam šias lėšas asmeniškai perdavė. Tačiau, anot gynėjo, ši aplinkybė ne tik nėra pakankama konstatuoti, kad D. L. tariamai finansavo psichotropinės medžiagos įsigijimą, veikdamas kaip organizatorius, jos nepakanka net išvadai, kad D. L. apskritai buvo žinoma apie tai, kam bus panaudotos jo paskolintos lėšos. Gynėjas nurodo, kad byloje nesant jokių duomenų, kurie patvirtintų pastarąjį teiginį, teismo išvados apie tai, kad D. L. žinojo, jog 7000 Eur, kuriuos jis paskolino R. T. ir kuriuos perdavė M. R., buvo skirti įsigyti psichotropinėms medžiagoms Nyderlandų Karalystėje ir to siekė, neatitinka bylos faktinių aplinkybių ir tėra tik prielaidos, kuriomis negali būti grindžiamas teismo nuosprendis. Gynėjo teigimu, suteikdamas išskirtinę įrodomąją reikšmę M. R. parodymams, kurie dėl esminių aplinkybių, susijusių su D. L. veikimu, nebuvo patvirtinti kitais savarankiškais įrodymų šaltiniais, pirmos instancijos teismas padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, taip pat pažeidė draudimą nuosprendį grįsti prielaidomis, o tai nulėmė klaidingas teismo išvadas dėl D. L. veikimo. Anot gynėjo, jie laikomi esminiais, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 329 straipsnio 4 punktas).

3.9. Anot gynėjo, imperatyvios įstatymo normos ir nuosekli teisminė praktika lemia tai, kad abejodamas dėl D. L. veiksmų teisėtumo, jam paskolinus pinigines lėšas ir nuvykus į Estiją kartu su R. T. bei M. R., pirmos instancijos teismas turėjo imtis visų įmanomų priemonių iškilusioms abejonėms pašalinti, o nepavykus to padaryti, aiškinti jas D. L. naudai. Tačiau priimant skundžiamą nuosprendį buvo vadovaujamasi iš esmės vien tik prielaidomis ir niekuo nepagrįstais M. R. parodymais.

3.10. Gynėjas pažymi, kad įrodinėjant ir pagrindžiant nusikalstamos veikos sudėties požymius, negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, todėl asmens nesugebėjimas įtikinti teismą dėl savo nekaltumo nėra pakankamas jo kaltumui nustatyti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pašalintos abejones, kad skolindamas pinigines lėšas D. L. žinojo kam jos bus panaudojamas, norėjo taip veikti ir siekė gauti tiesioginės naudos iš jam inkriminuojamų nusikaltimų. Todėl, anot gynėjo, nagrinėjamoje byloje dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir nuosprendžio surašymui BPK keliamų reikalavimų pažeidimų buvo padarytos ne tik bylos aplinkybių neatitinkančios išvados, bet D. L. veiksmuose nebuvo nustatytas ir būtinasis jam inkriminuotų veikų požymis – kaltė, pasireiškianti tiesiogine tyčia.

2. Nuteistasis S. L. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendį ir, pripažinus jį kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 3 dalį, paskirti švelnesnę nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmę.

4.1. Nuteistasis nurodo nesutinkantis su jo nuteisimu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir teismo išvada, kad nusikalstamas veikas jis įvykdė veikdamas organizuota grupe. Anot S. L., jis dar ikiteisminio tyrimo metu pripažino tą aplinkybę, kad įgijo psichotropinę medžiagą, ketindamas už M. R. pažadėtą atlygį, pargabenti ją iš Olandijos į Lietuvą ir perduoti pastarajam. Pasak nuteistojo, kokie tai buvo narkotikai jis nežino, o R. T. ir D. L. iš viso pirmą kartą gyvenime pamatė teismo posėdžių salėje, kai buvo apklausiamas M. R.

4.2. Apeliaciniame skunde pažymima, kad S. L. pripažinus savo kaltę, teismo buvo prašoma, atsižvelgus į tai, kad nusikalstamas veikas daryti jį iš esmės įkalbėjo M. R., taikyti nuteistajam BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio nuostatas bei paskirti švelnesnę, negu įstatyme nustatyta, laisvės atėmimo bausmę. Tačiau teismas šio prašymo netenkino ir paskyrė S. L. labai griežtą 12 metų laisvės atėmimo bausmę, nepagrįstai nurodydamas, kad nėra nustatyta jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikimas organizuota grupe.

4.3. Nuteistasis nurodo, kad byloje surinktais duomenimis nėra įrodytas tas faktas, kad jis veikė organizuota grupe, t.y. kad jis žinojo, jog nusikalstamus veiksmus vykdo kartu su D. L. ir R. T. Anot S. L., M. R., kuris iš esmės įkalbėjo jį ir įtraukė į nusikalstamą veiką, neaiškino kieno nurodymus jis vykdo, už kieno pinigus yra įgyjami lėktuvo bilietai, narkotinės medžiagos ir panašiai. Nuteistojo teigimu, jis buvo įsitikinęs, kad vykdo tik M. R. nurodymus, kuris pats įsigyja narkotines – psichotropines medžiagas, todėl jam nepagrįstai inkriminuojamas veikimas organizuota grupe.

4.4. S. L. taip pat nurodo, kad apygardos teismas nepagrįstai netaikė jam BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 4 punkto nuostatų. Nuteistasis pažymi, kad jis pripažino savo kaltę ir gailisi dėl to, ką padarė. Dėl savo sunkios turtinės padėties – tuo metu nedirbo, su drauge susilaukė vaiko – susigundė M. R. pasiūlymu nusikalstamu būdu užsidirbti pinigų, t. y. buvo įtrauktas į nusikalstamą veiką. Pasak apelianto, pirmos instancijos teismas turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes, tačiau to nepadarė ir skyrė nuteistajam labai griežtą 12 metų laisvės atėmimo bausmę. Anot S. L., toks bausmės terminas tikrai neatitinka teisingai paskirtos bausmės principo, nes jis nusikalto pirmą kartą, o išbuvęs tokį ilgą laiko tarpą izoliuotas nuo visuomenės vargu, ar galės po to sėkmingai socializuotis.

3. Teisiamojo posėdžio metu nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų S. L., R. T. ir nuteistojo D. L. gynėjo apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje R. T., D. L. ir S. L. pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteisti už tai, kad veikdami organizuota grupe, kartu su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas vadovaujantis BK 39¹ straipsnio ir BPK 212 straipsnio 7 punkto nuostatomis, neteisėtai įgijo ir kontrabandos būdu pergabeno labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – MDMA – iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvos Respubliką. Nuteistieji R. T. ir D. L. savo kaltę padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas neigia, apeliaciniuose skunduose prašoma juos išteisinti, o nuteistasis S. L. apeliaciniame skunde nesutinka su teismo nustatyta aplinkybe, kad jis veikė organizuotoje grupėje bei nesutinka su jam paskirta bausme.

5. Vieni svarbiausių įrodymų, padėję nustatyti organizuotos grupės narių tarpusavio ryšius ir nusikalstamos veikos padarymo mechanizmą šioje baudžiamojoje byloje, yra atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės M. R. parodymai, tačiau apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai M. R. parodymus vertino kaip patikimus ir remdamasis jais nustatė nusikalstamos veikos padarymo bei kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį nuosekliai pripažįstama, kad parodymų, kuriuos liudytojai duoda mainais už imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo ar kitas privilegijas, panaudojimas yra svarbi priemonė valstybėms kovojant su itin pavojingais, be kita ko, organizuotais, nusikaltimais (2015 m. birželio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Shiman prieš Rumuniją, peticijos Nr. 12512/07, § 33; Didžiosios kolegijos 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, peticijos Nr. 26772/95, § 157; 2004 m. gegužės 25 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Cornelis prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 994/03). Tačiau tokių parodymų panaudojimas gali pakenkti baudžiamojo proceso prieš kaltinamąjį teisingumui ir sukelti keblių (jautrių) klausimų ta apimtimi, kiek tokie parodymai dėl savo pobūdžio yra atviri manipuliacijoms ir gali būti duodami tik siekiant gauti mainais pasiūlytus privalumus arba dėl asmeninio keršto (Shiman prieš Rumuniją, § 33; Cornelis prieš Nyderlandus). Taigi negalima sumenkinti kartais nevienareikšmio tokių parodymų pobūdžio ir pavojaus, kad asmuo gali būti apkaltintas ir nuteistas vadovaujantis nepatikrintais parodymais, kurie nebūtinai yra nešališki (objektyvūs). Tačiau tokio pobūdžio parodymų panaudojimo savaime nepakanka, kad procesas taptų neteisingas (ten pat; 2004 m. sausio 27 d. sprendimai dėl priimtinumo bylose Lorsé prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 44484/98, ir Verhoek prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 54445/00). Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, parodymai turėtų būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau vis dėlto tokio asmens parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys nei vertinant kitų liudytojų parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2006, 2K-177/2008); kad vertinant parodymus liudytojų, kurie toje pačioje byloje yra buvę įtariamieji, taip pat turi būti skiriamas didesnis dėmesys jų parodymų patikimumo aspektu vertinimui (kasacinės nutartys Nr. 2K-276-976/2015, 2K-171-1073/2018).

Žemesnės instancijos teismas

6. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės M. R. parodymai yra patikimi ir jais galima remtis nustatant byloje reikšmingas aplinkybes. Iš liudytojo M. R. parodymų matyti, kad jam žinomas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes jis papasakojo itin detaliai, jo parodymai išsamūs, nuoseklūs, vėlesnių apklausų metu M. R. juos papildė logiškomis ir neprieštaringomis ankstesniems parodymams aplinkybėmis, į proceso metu užduotus klausimus atsakė nesipainiodamas, paaiškino savo parodymus dalyse, dėl kurių proceso dalyviams kilo klausimų. Be to, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šio liudytojo parodymai buvo ne vieninteliais nuteistųjų R. T., D. L. ir S. L. kaltės įrodymais byloje. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo visų nusikalstamos veikos darymo metu dalyvavusių asmenų parodymus, juos sugretino su kitais byloje surinktais įrodymais – kriminalinės žvalgybos protokoluose užfiksuotais duomenimis, telefoninių pokalbių išklotinėmis, liudytojų T. M., G. B., D. K. parodymais, S. L. asmens kratos rezultatais, specialisto išvada dėl psichotropinės medžiagos – MDMA nustatymo ir kita rašytine bylos medžiaga, iš skundžiamo teismo nuosprendžio taip pat matyti, kad teismas patikrino nuteistųjų R. T., D. L. ir S. L. keltas versijas, tačiau sprendė, kad byloje surinkti įrodymai jų nepatvirtina. Apeliacinės instancijos teismas, bylos nagrinėjimo metu atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, pakartotinai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, jų leistinumą, patikimumą ir pakankamumą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl R. T., D. L. ir S. L. kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas yra pagrįstos, o remdamasis atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės M. R. parodymais pirmosios instancijos teismas BPK įtvirtintų įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, tad nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

7. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės M. R. parodė, kad psichotropinės medžiagos veikiant tiems patiems asmenims, ta pačia schema, buvo gabenamos du kartus. Anot M. R., apie galimybę iš Olandijos gabenti psichotropinę medžiagą ekstazi jam papasakojo R. T., o jis, M. R., pasiūlė S. L. R. T. susitarė dėl psichotropinės medžiagos įgijimo Olandijoje, vėliau perdavė jam, M. R., pinigų kelionės bilietams, 7 000 Eur MDMA įgijimui. Kai S. L. grįžo su psichotropine medžiaga, iškart nuvažiavo pas M. R.. Apie sėkmingą psichotropinės medžiagos įgijimą informavus R. T. pastarasis pasakė, kad susitarė su estais dėl jos pardavimo, todėl jie visi – M. R., R. T. ir D. L. važiavo į Estiją, ten susitiko su estais ir tarėsi dėl psichotropinės medžiagos pardavimo. Po kiek laiko R. T. pasakė, kad jau laikas važiuoti į Estiją, davė jam, M. R., ir S. L. sporto klubo „(duomenys neskelbtini)“ sportines aprangas, kažkokį dokumentą apie Estijoje vykstančias varžybas, buvo nutarta psichotropinę medžiagą supakuoti į bokso inventorių, jį davė R. T., jis taip pat davė 200 Eur kelionės išlaidoms bei telefono aparatą su vienu telefono numeriu to žmogaus, su kuriuo turėjo susitikti Estijoje. Jie nuvyko į Estijoje sutartą vietą, perdavė psichotropinę medžiagą, paėmė pinigus ir grįžo pas R. T., jo garaže atidavė pinigus.

8. Atkreiptinas dėmesys, kad R. T., D. L. ir S. L. šioje byloje nebuvo kaltinami aukščiau aprašytų veiksmų padarymu, tačiau nuteistųjų bei M. R. parodymai apie šį įvykį leido pirmosios instancijos teismui vertinti nusikalstamos veikos padarymo dalyvių parodymų patikimumą. Nuteistieji D. L. ir R. T. pirmosios instancijos teisme patvirtino keliavę su M. R. į Estiją, tačiau tvirtino neturėję bendrų reikalų – nuteistasis R. T. teigė svarbių reikalų neturėjęs, bet ketinęs Estijoje susitikti su draugu iš Sankt Peterburgo, jeigu jis ten bus (su juo susitikdavo Estijoje), o nuteistasis D. L. teigė turėjęs susitikti su darbo partneriu A., tačiau nuteistieji parodė, kad susitikimai neįvyko, nes R. T. draugo Estijoje tuo metu nebuvo, o D. L. darbo partnerį skubiai komandiravo į Sankt Peterburgą (t. 8, b. l. 11-12, 13-14). Išanalizavus minėtų asmenų mobilaus ryšio telefonų išklotines buvo nustatyta, kad M. R., D. L. ir R. T. kelionė į Estiją įvyko 2016 m. lapkričio 16 d., kadangi tuo metu M. R. naudotas telefono numeris (duomenys neskelbtini) nuo 10:51 val. jungėsi Latvijoje, R. T. naudotas telefono numeris (duomenys neskelbtini) nuo 11:08 val. jungėsi Latvijoje ir nuo 11:39 val. jungėsi Estijoje. Pažymėtina, jog D. L. telefonas, kurio abonentinis numeris (duomenys neskelbtini), buvo išjungtas iki kitos dienos po to, kai R. T. 2016 m. lapkričio 16 d. 06:52 val. atsiuntė jam SMS žinutę „7.10“. Nors nuteistasis D. L. tvirtino, kad Estijoje jis ketino susitikti su verslo partneriu, teismo nuomone, pagrindinio, nuolat naudojamo telefono išjungimas vykstant į kelionę šią jo versiją paneigia, taip pat, tikint nuteistojo versija lieka neaišku, kokiu būdu jis susisiekė su nurodytu pažįstamu asmeniu ir sužinojo, kad susitikimas neįvyks. Ne mažiau abejonių kelia ir tai, kad remiantis nuteistųjų parodymais tąkart neįvyko taip pat ir R. T. numatytas susitikimas. Tikint šiomis versijomis, nuteistieji nematė kliūčių važiuoti apie 400 km nebūdami tikri, kad įvyks jų numatyti susitikimai. Pastebėtina ir tai, kad nuteistųjų D. L. ir R. T. parodymai dėl Estijoje įvykusio susitikimo nesutapo, nuteistasis D. L. pirmosios instancijos teisme parodė, kad nuvykus už Tartu miesto ir sustojus kavinėje, iš automobilio išlipo R. T. ir M. R., jie susitiko su kažkokiu žmogumi, pasikalbėjo apie 10-15 min., o nuteistasis R. T. parodė išlipęs iš automobilio kartu su M. R., tačiau pokalbyje nedalyvavęs, o nuėjęs nusišlapinti. Tik vėliau apklausos metu nuteistasis D. L. patikslino, kad tiksliai nematė ar jie abu, tai yra R. T. ir M. R., dalyvavo pokalbyje, nurodė, kad buvo taip kaip sakė R. T.. Taigi, teisėjų kolegijos neįtikina tai, kad nuteistieji R. T. ir D. L. galėjo nutarti važiuoti tokį didelį atstumą iki Estijos gyvenvietės už Tartu miesto nebūdami užtikrinti, kad įvyks jų numatyti susitikimai, juolab, kad remiantis jų parodymais, važiuoti reikėjo pačiam D. L.. Versijos dėl neįvykusių susitikimų laikėsi abu nuteistieji, R. T. ir D. L., o tai taip pat suteikia pagrindą įtarti, kad nebegalėdami paneigti objektyvių duomenų apie įvykusią kelionę, nuteistieji sugalvojo šias versijas stengdamiesi išvengti baudžiamosios atsakomybės.

9. Nuteistasis S. L. į Olandiją važiavęs du kartus patvirtino tik pirmosios instancijos teisme, ikiteisminio tyrimo metu apie pirmąją kelionę neparodė. Pirmosios instancijos teisme jis laikėsi pozicijos, kad pirmą kartą į Olandiją vyko siekdamas iš M. R. draugų gauti psichotropinės medžiagos (10 000 ecstasy tablečių) į skolą, tačiau nepavykus susitarti, jis ir M. R. važiavo į Estiją kalbėti su psichotropinės medžiagos pirkėjais, kad jie pirma turi surinkti visus pinigus, nes jų neturint nepavyks įsigyti norimos psichotropinės medžiagos. Nuteistasis S. L. tvirtino, kad pirmosios kelionės į Olandiją ir vėliau į Estiją metu jokia psichotropinė medžiaga nebuvo gabenama, atitinkamai, neparodė apie kelionei duotą bokso inventorių ir sporto aprangas, apie kuriuos parodymus davė atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės M. R.

10. Anot nuteistojo S. L., po kiek laiko M. R. pasakė, kad žmonės Estijoje surinko pinigus, tai buvo 2017 m. sausio pabaiga. Nuteistasis S. L. parodė, kad tam, kad nereiktų dukart važiuoti į Estiją, M. R. nurodė pasiskolinsiantis pinigų iš savo draugo ir juos panaudosiantis perkant MDMA Olandijoje, tačiau pinigų teko laukti labai ilgai – išskristi reikėjo 2017 m. vasario 2 d., o vasario 1 dienos vakare pinigų M. R. dar nebuvo gavęs. Kai pinigai buvo gauti, S. L. parodė nuskridęs į Olandiją, ten pasiskambino M. R. duotu telefono numeriu, atsiliepė nepažįstamas rusakalbis, jie susitiko, vėliau šis vyras paprašė duoti pinigus. S. L. parodė pasakęs, kad neduos pinigų, kol nepamatys prekės ir tuomet tas nepažįstamas vyras nurodė skambinti M. R. Paskambinus M. R. šis pasakė atiduoti pinigus, todėl jis atidavė pinigus, už kelių valandų jam atvežė psichotropinę medžiagą, kurią jis paslėpė liemenėje ir pargabeno į Lietuvą.

11. Remiantis atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės M. R. parodymais, įvykiai klostėsi kiek kitaip. M. R. parodė, kad po pirmosios kelionės po kažkiek laiko vėl prireikė vežti narkotikus į Estiją, planas buvo toks pats. M. R. su S. L. nusipirko bilietus, pinigus psichotropinei medžiagai įgyti turėjo atvežti R. T. Anot M. R., tą dieną R. T. pasakojo, kad D. L. turi gauti pinigus, juos perduoti R. T., o R. T. – M. R.. Jis, M. R., su S. L. pinigų laukė iki vakaro, skambino R. T., klausė kada įvyks susitikimas, tačiau R. T. sakė, kad vėliau. Po kiek laiko R. T. parašė, kad jis, M. R., ir S. L. važiuotų namo. Jau gulėjo, kai D. L. paskambino ir paprašė nusileisti, buvo pirma valanda nakties. M. R. įsėdo į D. L. automobilį, jie perskaičiavo pinigus, nes praeitą kartą kažkiek trūko, buvo lygiai 7 000 Eur, M. R. juos pasiėmė ir jie išsiskyrė. Anot liudytojo, kažkuris – ar R. T., ar D. L. jam tuomet sakė, kad kažkoks draugas iš Rygos turi grįžti ir paduoti tuos pinigus D. L., pastarasis R. T., o R. T. – M. R.. Kadangi viskas nusitęsė iki vakaro, D. L. pinigus atvežė tiesiai M. R.. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės M. R. parodė, kad S. L. nuvykęs į Olandiją turėjo susiskambinti su asmeniu, kurio telefono numerį buvo gavęs, nupirkti psichotropinės medžiagos, susirasti autobusiuką, kuriuo galėtų grįžti į Lietuvą ir tokiu būdu pargabenti psichotropinę medžiagą, tačiau išėjo taip, kad tas žmogus paprašė pinigų ir tik tuomet nurodė atvešiantis prekę, todėl S. L. paskambino M. R. ir paklausė ką daryti. Anot M. R., jis tam žmogui pasakė, kad darytų taip kaip tarėsi, turėdamas omenyje to žmogaus, R. T. ir pastarojo pažįstamų kauniečių susitarimą, žinojo, kad kalbėti telefonu apie šituos dalykus negali, todėl pats priėmė sprendimą, kad S. L. iš anksto perduotų pinigus.

12. Nuteistojo S. L. parodymai dėl psichotropinės medžiagos įgijimo ir gabenimo organizavimo 2017 m. vasario mėnesį sutampa su nuteistųjų R. T. ir D. L. parodymais, kad M. R. buvo nusikalstamos veikos organizatorius ir kreipėsi į R. T. tik prašydamas paskolinti 7000 Eur. Kadangi R. T. tokių pinigų neturėjo, juos pasiskolino iš D. L.. Kita vertus, kiti byloje surinkti įrodymai patvirtina būtent M. R. papasakotą versiją, pagal kurią galima daryti išvadą, kad D. L., R. T. ir S. L. žinojo ir siekė įgyti bei pargabenti į Lietuvą labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos MDMA.

13. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad bilietai į Olandiją S. L. buvo užsakyti 2017 m. sausio 30 d. (t. 2, b. l. 14-26, įrašo Nr. 5041, 5056, 5063), o tą pačią dieną D. L. važiavo į susitikimą su G. B. Vilniuje – 2017 m. sausio 30 d. jo naudotas telefono numeris (duomenys neskelbtini) jungėsi Vilniuje (t. 2, b. l. 110-119), iš 2017 m. balandžio 11 d. Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole užfiksuotų pokalbių Nr. 127, 138, 139 matyti, kad D. L. tarėsi dėl susitikimo su G. B., jie 2017 m. sausio 30 d. susitiko. Po šių Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole užfiksuotų pokalbių seka D. L. pokalbis su sutuoktine I. L. (pokalbio Nr. 145), kurio metu D. L. nurodė, kad „aš gi buvau be telefono“, po to, I. L. pasiteiravus apie įvykusį susitikimą D. L. nurodė „nu ką aš žinau, žinai, taip žinai, gi, kaip jisai kaip visą laik savam stiliuj <...>, nebūna konkrečiai žinai taip <...>, gal kaip ir į teigiamą pusę daugiau galvoju“. I. L. pasiteiravus „kada duos atsakymą?“, D. L. nurodė „rytoj sakė gal <...> važiuos rytoj pro šalį į tą, į Rygą žinai <...> prasuks sakė. Rytoj, poryt taip žinai, karoče“. I. L. pasiteiravus „o dėl ko taip ilgai buvai?“, D. L. nurodė „nu, tai žinai gi, su juo niekados ten nesigauna“ (t. 2, b. l. 29-42). Kaip matyti iš išdėstytų pokalbių, susitikimo su G. B. metu D. L. aptarė kažkokius reikalus ir vėliau buvo sutarta, kad G. B., važiuodamas iš Rygos pas jį užsuks į Panevėžį. Nuteistasis D. L. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad susitikimo metu prašė G. B. grąžinti jam skolą, nors vis dėlto pastebėtina, kad apie tai, jog tai buvo G. B. skola D. L., o ne atvirkščiai, parodė ne iš karto, šiuo klausimu buvo nenuoseklus. Išdėstyti pokalbiai patvirtina M. R. parodymus, kad R. T. ir D. L. laukė, kol kažkoks jų draugas atveš pinigus važiuodamas iš Rygos, o taip pat patvirtina, kad susitikimo metu aptarti klausimai buvo svarbūs pačiam D. L., dėl to jis važiavo į Vilnių, nenorėjo kalbėti telefonu, telefonai buvo palikti kitoje vietoje nei įvyko pokalbis, taigi buvo laikomasi konspiracijos. Apie susitikimą taip pat žinojo D. L. sutuoktinė, kuriai taip pat rūpėjo kaip pavyko susitikimas, ji teiravosi kada G. B. duos atsakymą. Teisėjų kolegijos vertinimu šie pokalbiai patvirtina D. L. tyčią, rodo, kad D. L. rūpinosi reikalingos pinigų sumos gavimu.

14. Iš 2017 m. balandžio 12 d. Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole (t. 1, b. l. 151-200) užfiksuotų M. R. pokalbių su R. T. laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 29 d. matyti, kad M. R. susitikinėjo su R. T., telefonu apie susitikimo tikslą nekalbėjo. Iš minėtame protokole užfiksuoto pokalbio Nr. 5204, įvykusio 2017 m. sausio 31 d. tarp M. R. ir R. T. matyti, kad M. R. nurodo R. T., kad jis neturi kaip atvažiuoti, tada R. T. jam nurodė, kad „tai ką, tada ką viskas taip kaip, kaip yra tegul būna“, toliau nurodė, kad atvažiuos rytdieną po treniruotės ir prideda „nieka, viskas taip kaip yr, nieką ten, tegul būna tas biliets“. Kaip minėta, bilietas į Olandiją S. L. buvo nupirktas 2017 m. sausio 30 d. ir, remiantis M. R. parodymais, dar nebuvo aišku, ar bus gauti psichotropinei medžiagai įgyti reikalingi pinigai. Taigi, pacituotas M. R. ir R. T. pokalbis patvirtina M. R. parodymus, kad R. T. žinojo apie S. L. kelionę į Olandiją, kad jis koordinavo M. R. ir S. L. (per M. R.) veiksmus. Pažymėtina, kad nuteistasis R. T. tvirtino, kad dažnai duodavo M. R. pinigų, kad reikšdavo jam pretenzijas dėl nepervestų pinigų į įkalinimo įstaigose buvusių jo draugų sąskaitas, todėl tai nereiškia, kad jis žinojo kur juos naudoja M. R., tačiau pažymėtina, kad liudytojas M. R. ir neneigė gaudavęs iš R. T. pinigų kitais tikslais. Jis patvirtino atlikdavęs pavedimus, sulaukdavęs R. T. pretenzijų, tačiau vis tiek laikėsi pozicijos, kad R. T. tąkart jam davė pinigų būtent psichotropinės medžiagos įgijimui, taip pat pinigų kelionės išlaidoms, bilietams, kad R. T. žinojo apie daromą nusikalstamą veiką. Nuteistasis R. T., aiškindamas minėto pokalbio turinį, nurodė neatsimenantis, apie kokį bilietą eina kalba, teigė, kad M. R. žadėjo važiuoti į Ispanijoje turėjusias vykti varžybas, tačiau iš minėto pokalbio matyti, kad R. T. teiginys apie bilietą buvo pasakytas tada kai M. R. pasakė neturintis kaip atvažiuoti, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsižvelgiant į tai, jog reikėjo M. R. informuoti apie tolesnius veiksmus, jis nurodė, kad kol kas viskas tegul lieka kaip yra, „tegul būna tas biliets“, o tai patvirtina jo suvokimą apie daromą nusikalstamą veiką.

15. Iš byloje esančių liudytojo M. R. ir nuteistojo R. T. pokalbių 2017 m. vasario 1 dieną matyti, kad M. R. laukė R. T. skambučio, kad jie turėjo susitikti, šiek tiek po pietų R. T. turėjo atvažiuoti pas M. R., nurodė „va vaiką paimt ir pas tave tada užlėksiu“, o vėliau „Zdarova, ką, išlįsk į kiemą“ (pokalbiai Nr. 5232, 5234, 5236, t. 1, b. l. 151-200). Pokalbyje Nr. 5234, vykusiame 12 val. R. T. nurodė laukiantis „draugelio“, o kaip matyti iš D. L. kontroliuoto telefono numerio pokalbių suvestinės, dar prieš šį R. T. ir M. R. pokalbį R. T. 09:38 val. skambino D. L., vyko su juo susitikti (pokalbis Nr. 198, t. 2, b. l. 29-42). Liudytojas M. R. parodė, kad draugu ar draugeliu R. T. vadino D. L.. Pacituoti pokalbiai paneigia nuteistojo R. T. parodymus, kad jis tądien sirgo ir niekur nėjo, kad M. R. atvažiavo pas jį, nurodė, kad jau tądien reikia pinigų ir, kad tik tuomet, gal po kelių valandų pas jį atvažiavo D. L., kuriam taip pat pasakė, kad pinigų reikia tą pačią dieną. Atkreiptinas dėmesys, kad D. L. jau 9:27 val. skambino G. B. ir klausė jo, kada šis ketina grįžti iš Rygos (pokalbio Nr. 197, t. 2, b. l. 29-42). Be to, pirmosios instancijos teisme perklausius pokalbių Nr. 5232, 5234, 5236 įrašus R. T. nurodė, kad galbūt tądien ir susitiko su M. R., kad jie dažnai susitikdavo, taigi nuteistojo parodymai dėl vasario 1 d. įvykusio susitikimo yra nenuoseklūs. Teisėjų kolegijos vertinimu, pacituoti pokalbiai patvirtina, kad R. T. ir M. R. vasario 1 d. per pietus buvo susitikę, taip pat tai, kad R. T. panašiu metu vyko susitikti su D. L. suteikia pagrindą manyti, kad D. L. taip pat dalyvavo judviejų susitikime. Kaip matyti iš pokalbių suvestinių, 12:57 val. D. L. paskambino M. R., paklausė „tu kur dar namuose?“ ir jie susitarė susitikti, D. L. nurodė „tai aš ten pat“ (pokalbis Nr. 5239, t. 1, b. l. 151-200), o tai patvirtina liudytojo M. R. parodymus, kad D. L. iš tiesų dalyvavo ir ankstesniame susitikime. Nuteistasis D. L. patvirtino dienos metu susitikęs su M. R., susitikimo metu teigė nurodęs jam, kad neturi pinigų, tačiau tvirtino tądien susitikęs tik du kartus, tuo tarpu teisėjų kolegija, išanalizavusi D. L. ir M. R. pokalbius padarė išvadą, kad jie buvo susitikę tris kartus ‑ vieną kartą visi kartu ( D. L., R. T. ir M. R.), antrą kartą D. L. susitiko su M. R. (pokalbis 5239, t. 1, b. l. 151-200, iš kurio matyti, kad jie ką tik buvo susitikę ir kad D. L. turi iš M. R. gautą telefono numerį, kurį nori su M. R. pasitikslinti) ir trečią kartą naktį, kai D. L. perdavė pinigus (pokalbis Nr. 5320, t. 1, b. l. 151-200). Teisėjų kolegijos vertinimu, tuo atveju jei D. L. iš tiesų norėjo pranešti M. R., kad jis dar neturi pinigų, galėjo paprasčiausiai jam paskambinti, o daugkartiniai susitikimai tik patvirtina, kad buvo laikomasi konspiracijos. Byloje užfiksuoti pokalbiai patvirtina būtent liudytojo M. R. papasakotą įvykių eigą, kad vasario 1 d. jie visi susitiko, aptarė su nusikalstama veika susijusius reikalus, kiek vėliau D. L. dar kartą privažiavo prie M. R. namų pasitikslinti M. R. duotą telefono numerį.

16. Vėliau, tą pačią dieną, 15:18 val. M. R. su R. T. susitarė susitikti dar kartą (pokalbis Nr. 5263, t. 1, b. l. 151-200), o 15:46 val. skambino R. T. nurodydamas, kad tuoj atvažiuos (pokalbis Nr. 5275, t. 1, b. l. 151-200). Liudytojas M. R. nurodė, kad pastarasis susitikimas su R. T. turėjo įvykti dėl automobilio pasiskolinimo, R. T. skolino automobilį jam ir S. L. nuvažiuoti iki Vilniaus oro uosto. Pažymėtina, kad perklausęs pokalbį Nr. 5275, R. T. nepaneigė skolinęs automobilį, o taip pat vasario 2 d. 12:12 val. įvykusį pokalbį Nr. 5328, kurio metu prašė M. R. paimti jo vaiką iš mokyklos nurodė, kad buvo paskolinęs M. R. automobilį. Vėliau, 2017 m. vasario 1 d. 20:52 val. M. R. vėl susisiekė su R. T. klausdamas „Ką taip ten?“, R. T. pastarajam nurodė, kad „nieka, lauksiu va draugelia žinai kol pasuks <...> nu, jei ką duosiu žinot tau iškart“ (pokalbio Nr. 5306, t. 1, b. l. 151-200), o tai rodo, kad R. T. turėjo informuoti M. R. apie pinigų gavimą.

17. Kol S. L. su M. R. laukė pinigų (pokalbių Nr. 5255, 5276, 5279 t. 2, b. l. 14-26), D. L. bandė sužinoti, kada G. B. išvažiuos iš Rygos. Iš 2017 m. balandžio 11 d. Kriminalinės žvalgybos protokole (t. 2, b. l. 29-42) užfiksuotų pokalbių Nr. 197, 213 matyti, kad 2017 m. vasario 1 d., tai yra, tą dieną kai S. L. turėjo būti perduoti pinigai už psichotropinės medžiagos įgijimą, D. L. skambino G. B., klausė kur šis yra, domėjosi kada jis važiuos iš Rygos. Pokalbyje Nr. 222 jo sutuoktinė I. L. domėjosi „nu, o ką G.? Kalbėjai su G.?“, o D. L. atsakė „ne, tai gi, skambinau, skambinau, visą laik nekėlė, paskui kažkada atmetė nu <...> nežinau, tai vat, čia jau prieš valandą laiko atmetė <...> cha cha, nežinau, vis tiek kažkaip jį reikės užspausti kaip“, tuomet I. L. nurodė „nu, bet tai ką tau paskutinė diena. Kaip tu jį užspausi?“ į ką D. L. atsakė „Nu, tai va, šiandien grįžtant nu, tai pa liubomu kažkaip tai <...> nes aš jam tada gi ir sakiau, bet, tai va“. Po to, D. L. dar kartą bandė susisiekti su G. B. vasario 1 dienos vakarą, 20:03 val., iš pokalbio Nr. 227 matyti, kad G. B. dėl D. L. skambučio susinervino, nurodė, kad kai išspręs reikalus, paskambins. Šie pokalbiai rodo, kad D. L. buvo svarbu iš G. B. gauti pinigus, jis asmeniškai rūpinosi, kad juos gautų, nurodė, jog jau reikės jį „užspausti“, taigi tai patvirtina M. R. parodymus apie D. L. vaidmenį bei pastarojo tyčią padaryti jam inkriminuotus nusikaltimus. Pokalbyje Nr. 235, įvykusiame 2017 m. vasario 2 d. 00:30 val. užfiksuota, kad D. L. nurodė M. R. ateiti ten kur jie anksčiau buvo susitikę ‑ kaip nustatyta byloje, tuo metu D. L. iš G. B. gavo reikalingą sumą ir atidavė ją M. R.. Aplinkybė, kad D. L. net iki pusės pirmos valandos nakties laukė pinigų, sutiko juos naktį perduoti M. R., nors tvirtino jo nepažinojęs ir nenorėjęs jam skolinti pinigų, taipogi patvirtina, kad jis žinojo apie numatytą S. L. kelionę ankstų 2017 m. vasario 2 d. rytą, kad stengėsi pinigus perduoti laiku.

18. Nuteistajam D. L. perdavus pinigus, M. R. ir S. L. 2017 m. vasario 2 d. ankstų rytą R. T. automobiliu išvažiavo į oro uostą ir S. L. išskrido į Olandiją. Remiantis nuteistojo S. L. parodymais, ten susitikęs su psichotropinę medžiagą turėjusiu perduoti asmeniu jis sudvejojo ar jam gali atiduoti pinigus negavęs psichotropinės medžiagos, todėl paskambino M. R. pasiklausti. Iš 2017 m. balandžio 18 d. Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole užfiksuotų M. R. ir S. L. pokalbių, įvykusių 2017 m. vasario 2 d. (Nr. 5301, 5303, 5304) matyti, kad būdamas Olandijoje S. L. susisiekė su M. R. ir nurodė „<...> nu, sakė, nes tipo aš turiu pirmiau paduot, ten pinigus, paskui ten paduos ten ką reikia <...> nu, tai mane paliks jie, nuvažiuos tipo, nuveis, paskui atveš, tipo, pusę ką reikia“. M. R. pasiteiravus „Kaip praeitą kart, a ne?“, S. L. atsakė „Ne, praeitą sykį tai mes pasikeitėm viską, jis man padavė tą, aš viską padaviau jam tą <...>“. S. L. tuomet perdavė telefono aparatą rusų kalba kalbančiam asmeniui, kad šis pasikalbėtų su M. R.. Šiam asmeniui nurodžius „klausyk, eee vaikinas, sako, kad atvežk, paskiau atiduosiu“ M. R. atsakė „aaa, o kaip, kaip ten jūs. Aš nežinau, kaip ten jūs susitarėt, taip ir darykit ten kaip“, nenustatytam asmeniui pasiteiravus „na, o jūs ką tai ten nepasitikit ar ką?“ M. R. atsakė „ten aš nežinau, kaip jūs ten susitarėt“. Toliau kalbėdamas su S. L. M. R. nurodė „nu tai duok, ką aš žinau, a kas, kas, kas čia blogai kažkas?“, S. L. atsakius „aš nežinau, nu ką aš žinau tai jeigu viskas gerai ten pas jum sutarta, aš ko aš taip žinai pats nieką nedaryčiau taip niekada“, M. R. paklausė „tai nepatikims?“, o S. L. nurodė „jeigu ten sutarėt viskas ten ant pasitikėjima, tai visks. Nu aš nežinau, tai aš jų nežinau, pirma kart juos matau <...>“, galiausiai M. R. nurodė „nu nu nu, nu tai gerai, nu ti ką, taip ir darykit, <...> nu ką daryt, aš nežinau, man nieka nesakė kaip grynai“ (t. 2, b. l. 14-26). Kaip matyti iš bylos medžiagos, po šio pokalbio S. L. įsigijo psichotropinę medžiagą, paslėpė ją specialiai tam pritaikytoje liemenėje ir kontrabandos būdu pargabeno ją į Lietuvą (susiskambino su vežėju ir autobusiuku grįžo į Lietuvą), kur buvo sulaikytas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais ir betarpiškai teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais nustatyta, kad S. L. gabeno 1,119 kg psichotropinės medžiagos MDMA, kurios kiekis pripažintas labai dideliu (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymo „Dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ Nr. V-239, galiojusių nusikalstamos veikos padarymo metu, 72 punktas). Pastarųjų aplinkybių apeliantai neginčija.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigiama nuteistojo D. L. gynėjo bei nuteistojo R. T. apeliaciniuose skunduose, pacituotas pokalbis patvirtina, kad atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės M. R. nebuvo užtikrintas dėl to, kaip reikėtų pasielgti, ar tikrai galima pasitikėti nenustatytu asmeniu iš Olandijos ir perduoti pinigus negavus psichotropinės medžiagos. Tai matyti iš M. R. teiginių, kad „aaa, o kaip, kaip ten jūs. Aš nežinau, kaip ten jūs susitarėt, taip ir darykit ten kaip“, „ten aš nežinau, kaip jūs ten susitarėt“, „nu nu nu, nu tai gerai, nu ti ką, taip ir darykit, <...> nu ką daryt, aš nežinau, man nieka nesakė kaip grynai“. Iš pokalbio matyti, kad M. R. dvejojo dėl to, kaip reikėtų pasielgti, kalbėjo apie psichotropinę medžiagą turėjusio parduoti asmens ir kitų asmenų, o ne savo susitarimą dėl psichotropinės medžiagos įgijimo. Todėl nesutiktina su apeliacinių skundų argumentu, kad ta aplinkybė, jog M. R. reikiamu metu priėmė sprendimą nepasitaręs su R. T. ar D. L. patvirtina jį buvus nusikalstamos veikos organizatoriumi, pažymėtina, kad dėl šios aplinkybės M. R. nuosekliai parodė, kad žinojo, jog telefonu negali kalbėti su R. T., kad ir S. L. neturėjo jam skambinti, todėl surizikavo ir nurodė S. L. atiduoti pinigus dar neturint psichotropinės medžiagos.

20. Teisėjų kolegija sutinka, kad nuteistasis S. L. galėjo galvoti, jog nusikalstamos veikos organizatoriumi buvo M. R.. Tai matyti ir iš pastarojo pokalbio, kuriame S. L. nurodė nedalyvavęs pokalbyje, kuriame buvo sutarta įgyti psichotropinę medžiagą ir tiksliai nežinojęs ar gali pasitikėti psichotropinę medžiagą jam turėjusiu perduoti asmeniu. Tačiau šiuo klausimu M. R. nuosekliai parodė, kad S. L. buvo jo surastas žmogus ir tik jis jam perduodavo iš R. T. gautus nurodymus, taip pat parodė, kad R. T. ir D. L. norėjo laikytis nuo S. L. atokiau, taigi tai paaiškina kodėl S. L. tvirtina, kad visus nurodymus jam davė ir jo nuomone, organizatoriumi buvo M. R.. Vis dėlto, nuteistojo S. L. parodymais pirmosios instancijos teismas galėjo vadovautis ne pilna apimtimi. Patikrinus nuteistojo S. L. naudoto mobiliojo telefono išklotinę buvo nustatyta, kad jo naudotas telefono numeris (duomenys neskelbtini) 2016 m. lapkričio 22 d. 05:57 val. jungėsi Vilniuje, nuo 09:40 val. iki 17:22 val. jungėsi Olandijoje, o nuo 2016 m. lapkričio 23 d. 22:57 val. jungėsi prie bokšto, į kurio veikimo zoną patenka M. R. gyvenamoji vieta (t. 2, b. l. 5-8, 110-119). Atlikus M. R. ir S. L. naudotų abonentinių numerių išklotines taip pat buvo nustatyta, kad M. R. naudotas telefono numeris (duomenys neskelbtini) 2016 m. gruodžio 3 d. 16:04 jungėsi Latvijoje, nuo 20:15 val. jungėsi Estijoje ir tiek jo, tiek S. L. naudotas telefono numeris (duomenys neskelbtini) 2016 m. gruodžio 4 d. 22:20 val. jungėsi prie bokšto, į kurio veikimo zoną patenka M. R. gyvenamoji vieta (t. 2, b. l. 110-119), taigi tai patvirtina, kad S. L. dar iki skundžiamame nuosprendyje nurodytų nusikalstamų veikų padarymo tikrai buvo išvykęs į Olandiją, o vėliau, kartu su M. R. važiavo į Estiją. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, kad nuteistojo S. L. pateikta versija, kad pirmosios kelionės į Olandiją metu jis ketino įgyti psichotropinių medžiagų į skolą (10 000 ekstazi tablečių) nėra visiškai logiška. Teisėjų kolegija abejoja, kad nuteistasis S. L. būtų galėjęs tikėtis įgyti tokį, tikėtina, didelės vertės psichotropinės medžiagos kiekį iš kitoje valstybėje esančių asmenų neatlygintinai. Taip pat pažymėtina, kad aukščiau pacituotame pokalbyje su M. R. S. L. nurodė, kad praėjusį kartą viskas buvo kitaip, kad tuomet vyko apsikeitimas (nurodė „Ne, pareitą sykį tai mes pasikeitėm viską, jis man padavė tą, aš viską padaviau jam tą <...>“), o tai patvirtina M. R. parodymus apie pirmąjį psichotropinės medžiagos gabenimo epizodą 2016 m. lapkričio mėnesį. Nuteistojo S. L. ir liudytojo M. R. pokalbiai telefonu prieš antrąją kelionę į Olandiją, patvirtina, kad S. L. pirmąjį kartą gabeno psichotropines medžiagas – S. L. nurodė norintis vėl pasiskolinti striukę („A, žėk, tu man tą puchaviką paskolintum kur praeitą sykį buvai paskolinęs?“, pokalbio Nr. 5112, t. 1, b. l. 151-200), kuri, kaip parodė M. R. buvo reikalinga tam, kad būtų lengviau paslėpti psichotropinę medžiagą. Ikiteisminio tyrimo metu atlikto poėmio metu M. R. gyvenamojoje vietoje buvo paimta dėžė su logotipu „(duomenys neskelbtini)“ (aprangos gamintojo logotipas) ant kurios nurodytas vardas „T.“, striukė su sporto klubo „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ logotipais, sportinės kelnės, sportinis krepšys, ant kurių taip pat buvo „(duomenys neskelbtini)“ logotipas (t. 3, b. l. 110-112), kurie taipogi netiesiogiai patvirtina atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės M. R. parodymus, kad gabenant psichotropinę medžiagą į Estiją R. T. davė jam ir S. L. sportinę aprangą. Pažymėtina, jog M. R. nurodytame sporto klube „(duomenys neskelbtini)“ treneriu dirbo nuteistasis D. L., o R. T. sūnus ten lankė treniruotes, M. R. nuolatinių ryšių su šiuo klubu nenustatyta, apeliacinės instancijos teisme liudytojas nurodė ten lankęsis kelis kartus. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms darytina išvada, kad nepaisant to, jog nuteistasis S. L. pripažino padaręs jam šioje baudžiamojoje byloje inkriminuotus nusikaltimus, jo parodymai nebuvo nuoširdūs, teismas pagrįstai jais rėmėsi tik toje dalyje, kiek jie atitiko kitus byloje surinktus įrodymus.

21. Siekdami pagrįsti versiją dėl pinigų paskolinimo, nuteistieji R. T. ir D. L. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pateikė skolos raštelį (t. 8, b. l. 22). Šiame skolos raštelyje nurodyta, kad 2017 m. vasario 1 d. R. T. pasiskolino iš D. L. 7000 Eur ir įsipareigojo juos grąžinti už mėnesio. Nuteistasis R. T. pirmosios instancijos teisme parodė, kad skolos raštelis buvo surašytas nuteistojo D. L. automobilyje, todėl galėjo ten būti ir paliktas. Vis dėlto, ikiteisminio tyrimo metu aptariamas skolos raštelis rastas nebuvo, jį bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pateikė nuteistojo D. L. gynėjas teigdamas, kad perėmė raštelį kartu su jam perduotais ankstesnio nuteistojo gynėjo dokumentais. Remdamasi šiomis aplinkybėmis bei atsižvelgdama taip pat į tai, kad nuteistųjų D. L. ir R. T. parodymai skirtingose proceso stadijose dėl pinigų skolinimosi skyrėsi ir keitėsi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad skolos raštelyje užfiksuoti duomenys nėra patikimi, neaiškus skolos raštelio sudarymo laikas ir nėra galimybės to objektyviai patikrinti, todėl teisėjų kolegija šiuo skolos rašteliu nesiremia.

22. Nuteistieji taip pat akcentavo tai, kad liudytojas M. R. turi ryšių Olandijoje, kad S. L. nurodė psichotropinės medžiagos įsigijimo klausimus derinęs su draugais, su kuriais atliko bausmę Norvegijoje, Estijoje, todėl būtent jis turėjo būti pripažintas byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos organizatoriumi. Be to, apeliantų R. T. ir D. L. gynėjo teigimu, būtent suprasdamas, kad organizatorius negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, liudytojas M. R. davė melagingus nuteistiesiems nepalankius parodymus. Byloje nebuvo nustatyta kas kontaktavo su Olandijoje psichotropinę medžiagą S. L. pardavusiu asmeniu ar asmenimis. Pažymėtina tai, kad liudytojas M. R. parodė, jog psichotropinės medžiagos įgijimą Olandijoje R. T. organizavo per kažkokius asmenis iš Kauno, o štai Estijoje ‑ pats turėjo pažinčių. Siekdamas patikrinti nuteistųjų versiją dėl liudytojo M. R. turėtų kontaktų Olandijoje, apeliacinės instancijos teismas apklausė liudytoją M. R. ir jis patvirtino, kad maždaug 2013 metais gyveno Olandijoje, o dar 2004 metais Vokietijoje buvo teistas už narkotinių medžiagų, atvežtų iš Olandijos pardavinėjimą, tačiau parodė pats narkotinių medžiagų iš Olandijos nevežęs. Iš prokuroro apeliacinės instancijos teismui pateikto įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo matyti, kad M. R. Vokietijoje taip pat buvo teistas už trukdymą vykdyti teisingumą teikiant melagingą informaciją baudžiamojo arba teismo proceso metu, melagingą liudijimą. Liudytojas M. R. parodė, kad Vokietijoje jau buvo nuteistas, kai buvo pakviestas duoti parodymus kito asmens byloje. Liudytojas teigė atsisakęs duoti parodymus, tačiau tai Vokietijoje traktuojama kaip trukdymas teisingumui ir melagingų parodymų davimas. Byloje esantis nusikalstamos veikos vertimas patvirtina, kad už šią nusikalstamą veiką M. R. buvo nuteistas dėl to, kad atsisakė duoti parodymus (t. 2., b. l. 140-141). Iš prokuroro pateiktos medžiagos taip pat matyti, kad liudytojas M. R. taip pat atliko bausmę Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje. Išdėstyti duomenys apie ankstesnius M. R. teistumus, gyvenimą kitose valstybėse patvirtina, kad M. R. Olandijoje galėjo turėti ryšių, galėjo jų susirasti ir atlikdamas bausmę Norvegijoje ar kitose valstybėse, tačiau tai nei patvirtina nei paneigia tą aplinkybę, kad M. R. turėjo kontaktus asmenų, kurie galėjo parduoti psichotropinę medžiagą ir kad jis tarėsi su jais dėl tokio sandorio. Galiausiai, teisėjų kolegijos vertinimu byloje surinktų ir aukščiau išanalizuotų įrodymų visuma patikimai paneigia šias nuteistųjų keliamas versijas dėl liudytojo M. R., kaip nusikalstamos veikos organizatoriaus, vaidmens. Įvertinusi M. R. parodymų visumą teisėjų kolegija nepastebėjo liudytojo M. R. bandymų aplinkybes pasakoti specialiai sau naudingu būdu, jis vis tik pripažino ir tas aplinkybes, kurios galėjo nulemti jam nepalankaus sprendimo dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės priėmimą, tai yra, pripažino suradęs nusikalstamos veikos darymui S. L., patvirtino, kad buvo tarpininkas tarp R. T. ir S. L., ir, kad pastarasis, kiek jam žinoma, su R. T. ir D. L. nebendravo, visus nurodymus gaudavo iš jo, M. R., jis taip pat patvirtino, kad pirmąjį kartą gabenant psichotropines medžiagas į Estiją važiavo kartu su S. L., tai yra, jis patvirtino gabenęs psichotropines medžiagas, patvirtino kartu su R. T. ir D. L. dalyvavęs Estijoje įvykusiame susitikime, kuriame buvo aptariamos psichotropinės medžiagos įgijimo kainos, pardavimo ir kitos aplinkybės. Liudytojas nuosekliai apibūdino nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nurodė, kad psichotropinė medžiaga buvo pirkta Olandijoje, kad kartu su D. L. ir R. T. į Estiją važiavo tartis dėl jos pardavimo, kad tąkart nelegalių medžiagų nevežė, jas vežė vėliau su S. L., taip pat detaliai parodė aplinkybes apie antrąjį, šioje byloje nuteistiesiems inkriminuotą, psichotropinės medžiagos gabenimo epizodą. Liudytojas tyrimo pradžioje negalėjo žinoti apie teisėsaugos pareigūnų turimus duomenis, tačiau nuo pirmųjų apklausų jo parodymai sutapo su byloje surinkta medžiaga. Apeliantų R. T. bei nuteistojo D. L. gynėjo teigimu, liudytojas M. R. pirmųjų apklausų metu nenurodė kai kurių aplinkybių, kurias nurodė vėliau, skirtingai apibūdino nuteistojo D. L. vaidmenį, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi liudytojo parodymų visumą su šiais apeliantų teiginiais nesutinka. Pažymėtina, jog tai, kad liudytojas vėlesnių apklausų metu nurodė daugiau bylai reikšmingų aplinkybių, nerodo jo parodymų nenuoseklumo, jeigu šios aplinkybės nuosekliai išplaukia, neprieštarauja ankstesniems jo parodymams bei kitiems byloje surinktiems įrodymams. Be to, duodamas parodymus liudytojas negali žinoti ir ne visuomet atskiria bylai reikšmingas aplinkybes, jis papasakoja tai, kas jam atrodo svarbu. Šiuo atveju liudytojas M. R. nuo pirmosios apklausos patvirtino dalyvavęs nusikalstamos veikos padaryme, suradęs psichotropinės medžiagos gabenimui S. L., vykdęs R. T. nurodymus, papasakojo apie savo vaidmenį, vėliau, aiškinantis pinigų psichotropinei medžiagai įgyti gavimo aplinkybes papasakojo apie nuteistojo D. L. vaidmenį, atsiminė ir papasakojo daugiau aplinkybių, be kita ko, susijusių su kelione į Estiją, su D. L. ir jo paties susitikimu dėl pinigų perdavimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojo parodymai apie D. L. vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme yra nuoseklūs, nes liudytojas M. R. parodė, kad šis nuteistasis laikėsi nuo jo ir S. L. atokiau, liudytojas M. R. patvirtino iš pradžių nesupratęs D. L. vaidmens, nežinojęs net kas šis R. T. įvardijamas draugas, tačiau vėliau suprato, kad jis duoda pinigų psichotropinių medžiagų įgijimui. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino aplinkybę, kad liudytojas M. R. tvirtino už nusikalstamos veikos darymą negavęs jokio atlygio, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojo parodymais, kad atlygis jam nebuvo sumokėtas, nes buvo planuojama daryti daugiau nusikalstamų veikų, kad jam atsilygins ateityje, juolab, kad didžiausią riziką darant nusikalstamą veiką prisiėmė psichotropinę medžiagą turėjęs nupirkti ir kontrabandos būdu ją į Lietuvą pargabenti S. L. Pažymėtina ir tai, kad liudytojo M. R. parodymai sutapo taip pat ir su liudytojo T. M., kuris šioje byloje atliko tyrimą, pastebėjimais. Taigi, remdamasi aukščiau išdėstytų argumentų ir nustatytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegija neabejoja atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės M. R. parodymų patikimumu, byloje buvo surinkta pakankamai šiuos parodymus ir atitinkamai nuteistųjų S. L., R. T. bei D. L. kaltę patikimai patvirtinančių įrodymų.

23. Nuteistieji S. L. ir R. T., taip pat nuteistojo D. L. gynėjas apeliaciniuose skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nuteistieji jiems inkriminuotus nusikaltimus padarė veikdami organizuota grupe. Nuteistasis S. L. tvirtina apie R. T. bei D. L. dalyvavimą nusikalstamoje veikoje nežinojęs, galvojęs tik kad veikia kartu su M. R., o nuteistieji R. T. bei D. L. apskritai neigia žinoję apie tai, kad už jų neva M. R. skolintus pinigus buvo ketinama įsigyti psichotropinės medžiagos.

24. BK 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad vienas iš svarbių aspektų, sprendžiant, ar yra organizuotos grupės požymis, yra grupės narių, darančių nusikaltimą, pasiskirstymas tam tikromis užduotimis ar atlikimu tam tikro vaidmens. Viena vertus, tai parodo didesnio organizuotumo lygį (nei paprastos bendrininkų grupės), antra vertus, tai reiškia, jog nebūtina, kad kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnyje numatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, tačiau organizuotoje grupėje dalyvaujantys bendrininkai (tokios grupės nariai) atsako ir kaip vykdytojai nepriklausomai nuo vaidmens ar konkrečios užduoties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-222/2017).

25. Pažymėtina, kad objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Teisėjų kolegijos vertinimu šie požymiai byloje buvo nustatyti, juos patvirtina byloje nustatytos faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, iš kurių matyti, kad visi nuteistieji ‑ S. L., R. T., D. L. ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės M. R. turėjo prisidėti ir prisidėjo savo veiksmais, atliko konkretų vaidmenį, kad būtų pasiektas bendras nusikalstamas rezultatas. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad R. T. pasiūlė M. R. užsiimti narkotinėmis medžiagomis, nurodė, kad ieško žmonių, kurie galėtų jas gabenti. M. R. nurodė, kad pasidomės ir pasiūlė šia veikla užsiimti S. L.. Remiantis liudytojo M. R. parodymais, R. T. veikė kartu su D. L., pastarasis davė pinigų psichotropinės medžiagos įgijimui, jie nuo S. L. laikėsi atokiau, tarpininku tarp D. L. ir R. T. buvo M. R.. Taigi šios aplinkybės patvirtina bendrą nuteistųjų ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės M. R. susitarimą, taip pat, kiekvieno iš jų indėlis siekiant nusikalstamo rezultato patvirtina jų tyčią veikti bendrai siekiant įgyti ir kontrabanda gabenti į Lietuvą labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos MDMA. Byloje buvo nustatyta, kad nuteistasis D. L. pasirūpino pinigų, reikalingų psichotropinei medžiagai įgyti gavimu, perdavimu M. R., S. L. buvo tiesioginis inkriminuotų nusikaltimų vykdytojas – įgijo ir kontrabandos būdu gabeno liemenėje paslėptą labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos MDMA, R. T. davė nurodymus M. R., koordinavo jo ir per jį S. L. veiksmus dėl bilietų įgijimo, dėl slėptuvės liemenėje įrengimo, paskolino savo automobilį S. L. kelionei iki oro uosto, liudytojas M. R. taip pat parodė, kad R. T. perdavė jam 150 Eur, skirtus S. L., bilietų į Olandiją pirkimui, taip pat davė lapelį su olandišku telefono numeriu, kurį M. R. perdavė S. L.. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pats M. R. atliko tarpininko tarp S. L. ir R. T. bei D. L. vaidmenį, jis parodė, kad iš pradžių net ir jis pats nežinojo apie D. L. dalyvavimą, nurodymus gaudavo iš R. T., tačiau vėliau D. L. pradėjo labiau bendrauti, jie kartu keliavo į Estiją tartis dėl psichotropinės medžiagos pardavimo. Iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad kiekvienas iš nusikalstamos veikos dalyvių turėjo savo atskirą vaidmenį ir užduotį ir tik kiekvienam iš grupės narių atlikus savo vaidmenį buvo galima sėkmingai įgyvendinti nusikalstamos veikos planą, nuteistųjų atlikti veiksmai patvirtina juos veikus tiesiogine tyčia, supratus, kad veikia organizuotos grupės sudėtyje. Pažymėtina, kad D. L. ir R. T. laikėsi atokiau nuo S. L., su pastaruoju nebendravo (laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. vasario 3 d. nuteistųjų kontaktų su S. L. nenustatyta, t. 2, b. l. 105-109), tačiau paprastai nusikalstamos veikos organizatoriai ir pagrindiniai jų vadovai siekia atsiriboti nuo tiesioginių nusikalstamos veikos vykdytojų siekdami sumažinti tikimybę nustatyti jų nusikalstamus veiksmus. Nors S. L. tvirtino nežinojęs, kad nusikalstamos veikos padaryme dalyvauja dar ir R. T. su D. L., tačiau pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad grupės narių pažinojimas, bendrininkų tarpusavio ryšių pastovumas, glaudus bendravimas, veiklos planavimas ir sistemingumas yra būdingi aukštesnio lygio bendrininkavimo formai – nusikalstamam susivienijimui (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-429/2014), todėl tai, kad S. L. galėjo nepažinoti D. L. ir R. T. nėra sąlyga nepripažinti jį veikus organizuota grupe. Teisėjų kolegija neabejoja, kad jis suprato atliekantis tam tikrą vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, bei, kad kiti asmenys turėjo kitas užduotis, pats nuteistasis S. L. parodė, kad M. R. laukė pinigų psichotropinėms medžiagoms įgyti iš kažkokių draugų, skolinosi iš draugų automobilį, todėl net ir iš nuteistojo S. L. parodymų, neatsižvelgiant į tai, kad liudytojas M. R. parodė, kad S. L. buvo susitikęs su R. T., seka, kad jis suprato ne vienintelis prisidedantis prie sėkmingo nusikalstamos veikos padarymo. Kaip minėta, S. L. parodė manęs, kad nusikalstamos veikos organizatorius yra M. R., tačiau liudytojas parodė, kad jis buvo tarpininkas, vienintelis bendravo su S. L., todėl tai paaiškina tokius S. L. parodymus, o taip pat patvirtina, kad organizuotos grupės nariai laikės konspiracijos. Tiek M. R., tiek ir pats S. L. taip pat parodė, kad telefonu kalbėdavo užšifruotai, aiškindami byloje užfiksuoto jų tarpusavio pokalbio Nr. 5304 (t. 2, b. l. 14-26), kuris įvyko po sėkmingo psichotropinės medžiagos įgijimo Olandijoje esmę parodė, kad kalba ėjo apie tai, kad pardavė prekę, „ruošiuosi pokerio turnyrui“ reiškė, kad S. L. ruošiasi grįžti namo. Liudytojas M. R. taip pat parodė, kad telefonu nebuvo minimi vardai, kad R. T. D. L. vadino draugu, draugeliu. M. R. ir S. L. parodė, kad vykdamas į Olandiją S. L. turėjo darbinį telefoną, kuriame buvo tik jo paties ir M. R. telefono numeris, o nuolat naudojamą telefoną paliko Lietuvoje, pas M. R.. Tai buvo daroma siekiant apsisaugoti, tuo atveju jei telefonas būtų kontroliuojamas teisėsaugos pareigūnų. Liudytojas M. R. taip pat teigė, kad susitikimų metu telefonai dėl saugumo buvo paliekami automobilyje ar kitoje vietoje. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu išdėstytos aplinkybės patikimai patvirtina, kad nuteistieji S. L., R. T. ir D. L. suprato, kad veikia bendrai ir kiekvienas savo veiksmais prisideda prie bendro nusikalstamo rezultato ir vieninga tyčia siekė šio rezultato, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistieji veikė organizuota grupe. Nuteistųjų S. L., R. T. ir D. L. padarytos nusikalstamos veikos buvo kvalifikuotos pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį ir 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 3 dalį. Išanalizavusi byloje surinktus įrodymus teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nuteistųjų padarytose veikose yra visi būtinieji jiems inkriminuotų nusikaltimo sudėčių požymiai, nuteistieji neabejotinai veikė tiesiogine tyčia, suvokdami, kad savo veiksmais prisideda prie sėkmingo psichotropinės medžiagos įgijimo, gabenimo kontrabandos būdu ir to siekdami, jų padarytos nusikalstamos veikos kvalifikuotos tinkamai.

26. Nuteistieji R. T. ir D. L. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu už BK 25 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą buvo nuteisti septynerių metų laisvės atėmimo bausmėmis, o už BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą – trylikos metų laisvės atėmimo bausmėmis. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas šiems nuteistiesiems bausmes, atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes – nuteistųjų padarytų nusikaltimų pavojingumą, stadiją, motyvus, nuteistųjų kaltės formą, kitus nuteistuosius charakterizuojančius duomenis. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad nuteistasis R. T. anksčiau teistas Vokietijoje, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, iki suėmimo dirbo pagal verslo liudijimą, teismas taip pat įvertino nuteistojo šeiminius ryšius, tai, kad psichiatro ir psichologo įskaitose nuteistasis neįrašytas, Šiaulių tardymo izoliatoriuje charakterizuojamas teigiamai. Teismas taip pat įvertino ir visus nuteistąjį D. L. charakterizuojančius bylos duomenis – kad nuteistasis anksčiau neteistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, iki suėmimo dirbo, darbe charakterizuojamas teigiamai, vedęs, turi vaikų, psichiatro, psichologo įskaitose neįrašytas. Teismas atsižvelgė į tai, kad abu nuteistieji nepripažino padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, kad nustatyta viena jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė (nusikalstamą veiką padarė organizuota grupė), nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nuteistiesiems R. T. ir D. L. skirtos bausmės yra artimos BK 199 straipsnio 3 dalies ir 260 straipsnio 3 dalies sankcijose numatytiems bausmių vidurkiams. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi visas aplinkybes, kurios turi reikšmės skiriant bausmes nuteistiesiems D. L. ir R. T. padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems už jų padarytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės yra teisingos, pagrindo švelninti jiems paskirtas bausmes nėra, bausmių bendrinimo klaidų teismas taip pat nepadarė.

27. Nuteistasis S. L. apeliaciniame skunde prašė sušvelninti jam už BK 260 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nusikaltimą paskirtą bausmę pripažinus, kad jis nepadarė nusikalstamų veikų organizuotos grupės sudėtyje, o taip pat pripažinus jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir, kad nusikalstamą veiką padarė dėl labai sunkios turtinės padėties (BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktas). S. L. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį buvo nuteistas laisvės atėmimo dvylikai metų bausme, paskiriant ją atlikti pataisos namuose.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija aukščiau išdėstytais argumentais pripažino, kad S. L. suvokė darantis nusikalstamą veiką organizuotos grupės sudėtyje, todėl prašymas šiuo pagrindu sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę atmestinas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė organizuotoje grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

29. Teisėjų kolegija šioje nutartyje taip pat pasisakė ir dėl nuteistojo S. L. parodymų nuoširdumo. Pažymėtina, jog teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017), o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, 2K-145-139/2015). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-281-942/2018). Šiuo atveju, teisėjų kolegija tokios išvados daryti negali. Teismas nustatė, kad S. L. nuslėpė aplinkybes apie pirmąją kelionę į Olandiją ir jos metu įgytų psichotropinių medžiagų gabenimą, pripažino Olandijoje buvęs du kartus tik pirmosios instancijos teisme, galimai dėl to, kad susipažino su byloje buvusiais jo naudoto telefono numerio kontrolės rezultatais, kurie objektyviai patvirtino įvykusią kelionę į Olandiją, taip pat į Estiją. Duodamas šiuos parodymus S. L. apsunkino byloje surinktų įrodymų vertinimą, taip pat dėl to teismas negali daryti išvados, kad S. L. tikrai padarė išvadas dėl savo padarytų nusikaltimų, kad jo gailėjimasis išties nuoširdus, taigi teismas nemato pagrindo pripažinti nuteistojo S. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe to, kad jis pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus, o taip pat tuo pagrindu švelninti nuteistajam paskirtą bausmę.

30. Nuteistasis taip pat tvirtina, kad egzistuoja pagrindas pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė dėl labai sunkios turtinės padėties, kadangi jis sutiko padaryti nusikalstamą veiką, nes neturėjo darbo ir su drauge buvo susilaukęs kūdikio. BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikoma tai, jog kaltininkas nusikalstamą veiką padarė dėl labai sunkios ar beviltiškos padėties, o tai reiškia, kad kaltininkui susidėjo tokios gyvenimo aplinkybės, kurios tiesiogiai nulėmė jo elgesį, t. y. vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis, jis taip įvertina konkrečią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520/2012, 2K-60/2014, 2K-194-895/2015; 2K-138-303/2017). Šiuo atveju, S. L. pirmosios instancijos teisme parodė susigundęs M. R. pasiūlymu, nes žiemą statybose nebuvo darbo, tuo metu jis buvo bedarbis, be to, iš bylos medžiagos matyti, kad S. L. iki sulaikymo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, iš jo ir liudytojo M. R. parodymų seka, kad taip pat turėjo automobilį, o darbo neturėjo tik žiemos laikotarpiu. Šios nuteistąjį charakterizuojančios aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nusikalstamą veiką jis padarė dėl labai sunkios turtinės ar beviltiškos padėties. Nuteistasis S. L. yra darbingo amžiaus, teismas neturi duomenų apie tai, kad jis nebūtų galėjęs susirasti darbo dėl sveikatos problemų, todėl teisėjų kolegija nesutinka, kad egzistuoja pagrindas pripažinti šią nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Taip pat atmestinas ir nuteistojo prašymas tokia aplinkybe pripažinti tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė įkalbėtas M. R., nes iš bylos aplinkybių matyti, kad nusikalstamą veiką jis sutiko padaryti siekdamas užsidirbti pragyvenimui, o ne dėl M. R. psichologinio poveikio ar fizinės prievartos, aplinkybių, kurios patvirtintų išskirtinį įtikinėjimą ir kurstymą daryti nusikalstamą veiką ar kurios patvirtintų, kad S. L. dėl sveikatos ar asmeninių savybių negalėtų priimti savarankiško sprendimo, byloje nenustatyta.

31. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuteistajam S. L. skirtinos bausmės atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir už BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto nusikaltimo padarymą paskyrė sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui artimą bausmę. Nuteistasis S. L. padarė vieną sunkų ir vieną labai sunkų nusikaltimą, jo padarytos nusikalstamos veikos tyčinės ir baigtos, teismas nustatė vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalstamą veiką padarė organizuotoje grupėje), nenustatė atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Iš nuteistąjį S. L. charakterizuojančių bylos duomenų matyti, kad jis anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, iki suėmimo oficialiai nedirbo, darbo biržoje neregistruotas, psichiatro, psichologo įskaitose neįrašytas, vedęs, tačiau su šeima negyvena. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad S. L. pripažino savo kaltę. Vis dėlto, byloje nėra duomenų ir nuteistasis S. L. taip pat nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą švelninti nuteistajam paskirtą bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu – nuteistojo S. L. nurodyti nusikalstamos veikos padarymo motyvai, jo šeiminė situacija yra būdingi daugeliui nusikalstamų veikų padarymu kaltinamų asmenų, tuo tarpu BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu bausmė švelninama tik tuomet, kai teismas nustato, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Byloje taip pat nenustatytos sąlygos, kurios suteiktų pagrindą švelninti nuteistajam S. L. bausmę remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam S. L. paskirta bausmė yra teisinga, švelninti jos nėra pagrindo, todėl teismo sprendimą šioje dalyje taip pat palieka nepakeistą.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų R. T., S. L. ir nuteistojo D. L. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Ernesta MontvidienėJustas NamavičiusAlgimantas Valantinas