- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-17
- Bylos Nr.
- e2A-1901-392/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10536-2020-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Atsakovas
- R. Ž.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Jurisdictus“
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „mogoLT“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jurisdictus“ ieškinį atsakovui R. Ž. dėl išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „mogoLT“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo R. Ž. 1 292 Eur skolą už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pradinis kreditorius uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Sauda“ Reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartimi Nr. 18/03 ir priėmimo-perdavimo aktu Nr. 29-33 perleido ieškovei reikalavimo teisę, kurios pagrindu ji įgijo teisę reikalauti išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą bei saugojimą iš transporto priemonės Ford Focus, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininko ir/ar valdytojo. 2019 m. gegužės 30 d. surašytas transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas dėl Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimo. Pagal transporto priemonių specializuotų aikštelių ir techninės pagalbos įkainius, už transporto priemonės nuvežimą imamas 2 Eur mokestis, už vienos paros saugojimą – 14 Eur mokestis. Už nuvežtos transporto priemonės saugojimo laiką paskaičiuota suma sudaro 1 292 Eur (nuo transporto priemonės nuvežimo dienos (2019 m. gegužės 30 d.) iki reikalavimo perleidimo dienos (2019 m. rugsėjo 10 d.) (2 Eur + (92 dienos x 14,00 Eur)).
2. Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad buvo nuvykęs į UAB „Sauda“ pasiimti jam priklausančio automobilio, tačiau to nepavyko padaryti, nes nesutarė dėl išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą atlyginimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo R. Ž. ieškovės UAB „Jurisdictus“ naudai 1 292 Eur išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už 1 292 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. balandžio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 29,30 Eur bylinėjimosi išlaidas.
4. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – VPK) ir UAB „Sauda“ 2018 m. gegužės 8 d. sudarė priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir/ar saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 10-ST2-89, kuria UAB „Sauda“ įsipareigojo užtikrinti transporto priemonių nuvežimą ir/ar saugojimą, o Vilniaus miesto VPK – atsiskaityti už paslaugas sutarties prieduose nustatytais įkainiais, t. y. 2 Eur mokestis už priverstinį transporto priemonės nuvežimą, už 1 paros saugojimą 14 Eur mokestis. 2019 m. gegužės 30 d. buvo surašytas transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas dėl Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimo (BK 281 straipsnio 1 dalis). VĮ „Regitra“ duomenimis, transporto priemonė Ford Focus, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso trečiajam asmeniui UAB „mogoLT“. Vilniaus apskrities VPK aptarnavimo skyriaus duomenimis, ginčo automobilį Ford Focus, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo atsakovas R. Ž.. 2018 m. spalio 2 d. pradinis kreditorius UAB „Sauda“ su ieškove UAB „Jurisdictus“ sudarė Reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartį Nr. 18/03, kuria ieškovė įsigijo teisę reikalauti iš transporto priemonės Ford Focus, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininko ir/ar valdytojo atlyginti išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą bei saugojimą. Iš į bylą pateikto šalių el. susirašinėjimo matyti, kad atsakovui buvo siūlyta apmokėti susidariusias išlaidas arba užtikrinti, kad toks apmokėjimas bus atliktas ateityje. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas susidariusį įsiskolinimą būtų sumokėjęs.
5. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad atsakovas R. Ž. ginčo automobilį būtų valdęs be automobilio savininko (trečiojo asmens UAB „mogoLT“) žinios bei sutikimo. Atsakovas apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą žinojo tą pačią dieną (2019 m. gegužės 30 d.) kai automobilis buvo nuvežtas, nes būtent jis vairavo ginčo automobilį, jis padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimą, lėmusį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą transporto priemonių saugojimo aikštelėje. Tarp atsakovo veiksmų ir kilusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl teismas konstatavo, kad byloje yra nustatytos visos atsakovo R. Ž. civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovas turi pareigą atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas.
6. Teismo vertinimu, ieškovės patirta žala (išlaidos už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą) buvo sąlygota atsakovo veiksmų/neveikimo. Tiek pirminis kreditorius, tiek ir ieškovė siūlė atsakovui apmokėti susidariusias išlaidas arba užtikrinti, kad toks apmokėjimas bus atliktas ateityje, tačiau atsakovas nesutiko su jam teiktais pasiūlymais. Teismo vertinimu, šiuo atveju egzistuoja visos būtinos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti (žala, neteisėti veiksmai, kaltė ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusių nuostolių (CK 6.246-6.249 straipsniai).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į ji argumentai
7. Atsakovas (apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimą ir atmesti ieškovo ieškinį. Nurodo, kad 2019 m. birželio 10 d. kreipėsi į UAB „Sauda“ dėl galimybės sumokėti už transporto priemonės saugojimą, tačiau jam buvo paaiškinta, jog mokėti reikia viską iš karto į priekį, nebuvo leista už transporto priemonės saugojimą mokėti dalimis. Kreipėsi į policiją dėl vertimo naudotis UAB „Sauda“ paslaugomis ilgiau nei reikia, siekdamas gauti pagalbą, tačiau ji nebuvo suteikta. Prašoma pinigų suma yra didelė ne dėl apelianto kaltės. Mano, kad turi teisę už transporto priemonės saugojimą mokėti iki tos dienos kai kreipėsi į UAB „Sauda“.
Atsiliepimas
8. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimą nepakeistą. Ieškovės nuomone, apeliantas teigdamas, jog išlaidos susidarė per didelės ne dėl jo kaltės, turėtų sutikti nors dalį jų apmokėti, nors tokio dydžio, kurias jis laikytų tinkamomis, tačiau apeliantas į jokius kompromisus nesileidžia, nesiekia bendradarbiauti ir išspręsti situaciją taikiai. Akivaizdu, kad atsakovas pats nenori susitarti. Tuo tarpu ieškovės ir saugotojo veiksmai visiškai atitinka normalaus bendravimo normas, yra sąžiningi apelianto atžvilgiu ir orientuoti į situacijos greitą išsprendimą. Saugotojo vadovas el. laiške yra nurodęs, konkrečius pasiūlymus: 1) peržiūrėti įkainius, jei apeliantas bendradarbiaus, 2) parašyti prašymą automobilio utilizavimui (jei automobilis nebereikalingas), 3) pateikti apmokėjimo garantą, pasirašyti vekselį, 4) apmokėti iškart. Tačiau apelianto teigimu tokie pasiūlymai yra nesuprantami. Nors automobilis aikštelėje yra saugomas jau daugiau nei metus, ieškovė prašo priteisti tik už 92 dienas, jokių papildomų išlaidų neprašė, tačiau apeliantas vis tiek automobilio neatsiima. Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje esančius įrodymus, atsižvelgė į nenuspėjamą apelianto elgesį, jo bendravimo ypatumus, pareigų nevykdymą, teisingai konstatavo, jog išlaidos už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą buvo sąlygotos atsakovo veiksmų/neveikimo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
9. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, nenustatęs absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisako tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
10. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo 1 292 Eur skolą už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai, konstatuodamas, kad tarp atsakovo veiksmų ir kilusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl byloje yra nustatytos visos atsakovo R. Ž. civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovas turi pareigą atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka.
11. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliacinio skundo argumentai iš esmės yra susiję su priteistu skolos dydžiu. Apeliantas nurodo, kad ieškovės prašoma priteisti pinigų suma susidarė ne dėl apelianto kaltės, nes jis 2019 m. birželio 10 d. kreipėsi į UAB „Sauda“ dėl galimybės sumokėti už transporto priemonės saugojimą, tačiau jam nebuvo leista mokėti dalimis. Apelianto nuomone, už transporto priemonės saugojimą ieškovė turėjo paskaičiuoti iki dienos, kai jis kreipėsi į UAB „Sauda“. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka.
12. Transporto priemonės savininkui (valdytojui) padarius Kelių eismo taisyklių pažeidimą policijos pareigūnai turi teisę priimti sprendimą priverstinai nuvežti transporto priemonę. Dėl transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo policijos įstaiga sudaro sutartį su šios paslaugos tiekėjais. Šios pasaugos sutarties ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų). Pareiga atlyginti saugojimo išlaidas atsiranda transporto priemonės savininkui specialios viešosios teisės normos pagrindu. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas Civiliniame kodekse nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės.
13. 2019 m. gegužės 30 d. buvo surašytas transporto priemonės Ford Focus, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priverstinio nuvežimo aktas dėl Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimo (BK 281 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra ginčo, kad minėtą automobilį vairavo atsakovas R. Ž.. Vadinasi, apeliantas kaip transporto priemonės valdytojas yra atsakingas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Ieškovė ieškiniu prašomų priteisti išlaidų dydį paskaičiavo pagal 2018 m. gegužės 8 d. sutarties dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, pervežimo ir/ar saugojimo paslaugų teikimo Nr. 10-ST2-89 priede nustatytus įkainius, t. y. už transporto priemonės nuvežimą imamas 2 Eur mokestis, o už vienos paros saugojimą – 14 Eur mokestis. Nors automobilis aikštelėje buvo saugomas daugiau nei metus, ieškovė išlaidų dydį paskaičiavo tik už 92 dienas.
14. 2019 m. birželio 10 d. buvo išduotas leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. Apeliantas tą pačią dieną skambino UAB „Sauda“, jam paaiškino, jog atsiimant automobilį turi būti apmokėtos transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidos. Kaip minėta Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad išlaidos už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą atlyginamos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Todėl, tai, kad apelianto buvo paprašyta atsiimant automobilį apmokėti minėtas išlaidas, negalima laikyti kaip reikalavimo apmokėti pinigus į priekį, nes reikalaujama buvo sumokėti už suteiktą paslaugą. Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, apeliantas kreipėsi į UAB „Sauda“ vadovą elektroniniu paštu su pretenzijomis, kreipėsi į policiją dėl įpareigojimo UAB „Sauda“ grąžinti automobilį. Ir nors, kaip atsiliepime nurodė ieškovė, ji apeliantui siūlė įvairius pasiūlymus: peržiūrėti įkainius, parašyti prašymą automobilio utilizavimui (jei automobilis nebereikalingas), pateikti apmokėjimo garantą, pasirašyti vekselį, apmokėti iškart, tačiau apeliantas su pasiūlymais nesutiko, ieškovės nurodytų išlaidų nesumokėjo.
15. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, atsakovo ir ieškovės elgesį, daro išvadą, jog būtent atsakovo elgesys, t. y. delsimas atsiimti transporto priemonę, prieš tai sumokėjus už transporto priemonės saugojimą, lėmė didėjančią skolą. Žinodamas, kad už transporto priemonės saugojimą aikštelėje už kiekvieną parą imamas mokestis, apeliantas turėjo suprasti, kad delsiant ją pasiimti, skola tik didės. Apeliantas su ieškove nesiekė bendradarbiauti ir išspręsti situacijos taikiai, į jokius kompromisus nesileido. Taigi, apelianto argumentai, jog ne dėl jo kaltės susidarė ieškovės prašoma priteisti pinigų suma, yra nepagrįsti. Išlaidos už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą buvo sąlygota būtent apelianto veiksmų, t. y. neveikimo. Nustatyta, kad tiek pirminis kreditorius, tiek ir ieškovė siūlė apeliantui apmokėti susidariusias išlaidas arba užtikrinti, kad toks apmokėjimas bus atliktas ateityje, tačiau apeliantas nesutiko su jam teiktais pasiūlymais. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 1 292 Eur skolą.
16. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
17. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atsakovo R. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.