Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant pareiškėjui T. Ž. , atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų ir trečiojo suinteresuotojo asmens Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos atstovams, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal T. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas T. Ž. , atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų ir trečiojo suinteresuotojo asmens Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos atstovai, apie posėdį jiems pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas iš dalies tenkinamas.

Pareiškėjas kelia ginčą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, jo saugumo neužtikrinimo Marijampolės pataisos namuose laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 16 d. iki bausmės atlikimo pabaigos ( 2016-06-10).

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad T. Ž. 2014 m. gegužės 30 d. (I t., b.l. 104, 107), 2014 m. birželio 10 d. (I t., b.l. 112), 2014 m. birželio 25 d. (I t., b.l. 115), 2014 m. liepos 22 d. (I t., b.l. 118), 2014 m. liepos 23 d. (I t., b.l. 123), 2014 m. liepos 29 d. (I t., b.l. 121), 2014 m. rugpjūčio 5 d. (I t., b.l. 126), 2014 m. rugsėjo 1 d. (I t., b.l. 129), 2014 m. rugsėjo 10 d. (I t., b.l. 133), 2014 m. rugsėjo 30 d. (I t., b.l. 136), 2014 m. spalio 16 d. (I t., b.l. 139), 2014 m. lapkričio 13 d. (I t., b.l. 144), 2014 m. lapkričio 26 d. (I t., b.l. 147), 2014 m. gruodžio 12 d. (I t., b.l. 150), 2014 m. gruodžio 22 d. (I t., b.l. 153), 2015 m. sausio 5 d. (I t., b.l. 158), 2015 m. sausio 20 d. (I t., b.l. 165), 2015 m. vasario 4 d. (II t., b.l. 41), 2015 m. vasario 18 d. (II t., b.l. 48), 2015 m. kovo 6 d. (II t., b.l. 54), 2015 m. kovo 21 d. (II t., b.l. 58), 2015 m. balandžio 2 d. (II t., b.l. 62), 2015 m. balandžio 22 d. (II t., b.l. 66), 2015 m. gegužės 7 d. (II t., b.l. 70), 2015 m. gegužės 20 d. (II t., b.l. 74), 2015 m. birželio 4 d. (II t., b.l. 77), 2015 m. birželio 19 d. (II t., b.l. 80), 2015 m. liepos 1 d. (II t., b.l. 84), 2015 m. liepos 23 d. (II t., b.l. 88), 2015 m. rugpjūčio 7 d. (II t., b.l. 94), 2015 m. rugpjūčio 20 d. (II t., b.l. 98) atsisakė atlikti bausmę Marijampolės PN direktoriaus įsakymais jam paskirtuose būriuose.

Šių atsisakymų pagrindu Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. gegužės 31 d. nutarimu (I t., b.l. 105), 2014 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 1028 (I t., b.l. 110), 2014 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 1142 (I t., b.l. 113), 2014 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 1325 (I t., b.l. 116), 2014 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 1421 (I t., b.l. 119), 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutarimu Nr. 1478 (I t., b.l. 124), 2014 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1663 (I t., b.l. 127), 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 1789 (I t., b.l. 131), 2014 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1904 (I t., b.l. 134), 2014 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. 2017 (I t., b.l. 137), 2014 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 2161 (I t., b.l. 140), 2014 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr. 2311 (I t., b.l. 142), 2014 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 2403 (I t., b.l. 145), 2014 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 2550 (I t., b.l. 148), 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 2603 (I t., b.l. 151), 2015 m. sausio 5 d. nutarimu Nr. 2702 (I t., b.l. 157), 2015 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 163 (I t., b.l. 163), 2015 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 279 (II t., b.l. 38), 2015 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. 376 (II t., b.l. 45, 49), 2015 m. kovo 6 d. nutarimu Nr. 505 (II t., b.l. 151), 2015 m. kovo 21 d. nutarimu Nr. 627 (II t., b.l. 55), 2015 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 727 (II t., b.l. 59), 2015 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 840 (II t., b.l. 63), 2015 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 947 (II t., b.l. 67), 2015 m. gegužės 21 d. nutarimu Nr. 1026 (II t., b.l. 71), 2015 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. 1123 (II t., b.l. 75), 2015 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 1209 (II t., b.l. 78), 2015 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. 1280 (II t., b.l. 81), 2015 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 1427 (II t., b.l. 85), 2015 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu Nr. 1543 (II t., b.l. 91), 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu Nr. 1651 (II t., b.l. 95), 2015 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1769 (II t., b.l. 99), pareiškėjui buvo skirtos drausminės nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatorių už BVK 12 straipsnio 2 dalies, 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 1 dalies 2 punkto numatytų pareigų nevykdymą. 2015 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 1242 (I t., b.l. 166) pareiškėjui už buvo skirta drausmės grupė vieneriems metams už BVK 12 straipsnio 2 dalies, 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, 2 dalies 8 punkto pažeidimą.

Pareiškėjas atsisakymus eiti gyventi į paskirtą būrį motyvavo tuo, jog yra problemų su aukštesnės kastos nuteistaisiais (I t., b.l. 107, 112), vėlesniuose paaiškinimuose nurodė, kad eis tik į 8 būrį, į kitus būrius eiti kategoriškai atsisakė (I t., b.l. 115), taip pat, kad eis tik į 82 brigadą, trečią lokalinį sektorių (I t. b.l. 121), teigė, kad konfliktuoja su nuteistaisiais (I t. b.l. 126), kad atsisako visos Marijampolės PN gyvenamosios zonos (I. t. b.l. 133, 136, 139, 144, 147, 150, 153, 158, 165, II t. b.l. 41, 48, 54, 58, 70, 80), taip pat pareiškėjas 2015 m. kovo 21 d., 2015 m. balandžio 2 d. paaiškinimuose nurodė, kad Marijampolės PN gyvenamosios zonos atsisako ir, kad jis į gyvenamąją zoną neina jau nuo 2014 m. gegužės 16 d. (II t. b.l. 58, 62, 66, 74, 77, 84, 88, 94, 98)

Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad 2014 m. gegužės 30 d. pareiškėjas Marijampolės PN pateikė prašymą perkelti jį į 8 būrį dėl 17 būryje įvykusio tarp nuteistųjų konflikto (b.l. 104). Gavę šį pareiškėjo prašymą Marijampolės PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai tarnybinio tyrimo dėl pareiškėjo atsisakymo eiti gyventi į 17–ą būrį neatliko, nurodė, jog teisės aktai nenumato, jog būtų privalu atlikti tarnybinį tyrimą, kai nuteistasis atsisako atlikti bausmę į jam paskirtą būrį. Tai patvirtina byloje esanti atsakovo 2015 m. lapkričio 30 d. pažyma Nr. 14/07-5007, kurioje nurodyta, kad apie tokio tarnybinio tyrimo atlikimą sprendžiama nuteistajam kreipiantis į administraciją ir pareiškus, jog jis atsisako eiti atlikti tolimesnę bausmę į jam paskirtą būrį, taip pat drausmės komisijos metu. Minėtoje atsakovo pažymoje taip pat pažymėta, kad pareiškėjas, atsisakydamas atlikti bausmę jam paskirtame būryje jokių išimtinių aplinkybių nenurodė, dėl kurių negalėtų atlikti bausmę tame būryje, todėl tarnybinis tyrimas dėl nuteistojo T. Ž. atsisakymo atlikti bausmę jam paskirtame būryje atliekamas nebuvo (I t., b.l. 59).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas tam tikrais atvejais, atsisakydamas eiti į jam paskirtą būrį, visai atsisakydavo nurodyti atsisakymo priežastis (I t. b.l. 162) bei plūsdavo pareigūnus necenzūriniais žodžiais (I t. b.l. 169). Teismo posėdžio metu liudytojas Kriminalinės žvalgybos skyriaus inspektorius L. S. patvirtino, kad pareiškėjui atsisakius eiti gyventi į paskirtą būrį, jis visada buvo išklausytas, jam buvo suteikta galimybė pasiaiškinti ir atsakingiems Marijampolės PN pareigūnams nurodyti konkrečias priežastis, o pareiškėjo nurodytas priežastis vertino pareigūnai. Byloje apklaustas liudytojas Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkas G. J. nurodė, kad pareiškėjas kiekvienu atveju, kai atsisakydavo eiti į būrį, buvo apklausiamas, tačiau konkrečių priežasčių niekada neįvardino.

Pažymėtina, kad Marijampolės PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2015 m. lapkričio 30 d. pažyma patvirtina, kad 2014 m. liepos 23 d. pareiškėjui pareiškus norą būti pervestam į 8 būrį, jo prašymas buvo tenkintas, tačiau tos pačios dienos vakarą, pareiškėjas pareiškė, kad atsisako gyventi ir šiame būryje (I t. b.l. 59). Remiantis byloje esančiai įrodymais taip pat nustatyta, kad pareiškėjas buvo ne kartą pristatytas įstaigos direktoriaus įsakymu sudarytai nuteistųjų skirstymo į būrius, skyrius ir kameras komisijai dėl perkėlimo į kitą būrį, tačiau į visus pasiūlytus būrius pareiškėjas eiti atsisakė (I t. b.l. 9).

Pagal byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad atsakovas ėmėsi veiksmų pareiškėjo atsisakymo atlikti bausmę administracijos nurodytuose būriuose priežastims ištirti, jo saugumui užtikrinti, tačiau, teismo nuomone, šios priemonės konkrečiu atveju nebuvo pakankamos ir efektyvios.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas patvirtino, kad pareiškėjo atsisakymo eiti gyventi į jam paskirtus būrius esminis motyvas tas, kad pareiškėjas gyvenamojoje zonoje jaučiasi nesaugiai, kadangi jam siūloma eiti į būrius, kuriuose bausmę atlieka prieš jį nusiteikę nuteistieji, taip pat nurodė, kad pareiškėjas teikė pataisos namams prašymus jį izoliuoti.

Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 114 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pataisos įstaigų ir jose laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą vykdo pataisos įstaigų pareigūnai. Pataisos įstaigų apsaugos organizavimo tvarką nustato ir Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 (toliau – ir Instrukcija).

Nuteistųjų paskirstymą, jų perkėlimą į būrius reglamentuoja BVK 70 straipsnis ir Pataisos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau- ir Taisyklės) 65 punkto nuostatos.

Vienas iš BVK 112 straipsnio 2 dalyje numatytų režimo tikslų - būtinas nuteistųjų izoliavimas ir nuolatinė jų priežiūra.

BVK 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslai yra: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų.

Atsižvelgiant į BVK 70 straipsnio 1 dalyje nustatytus nuteistųjų atskiro ar izoliuoto laikymo pataisos namuose tikslus, darytina išvada, kad laikant nuteistąjį pataisos namuose, turi būti užtikrinamas jo saugumas.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad 2014 m. gegužės 16 d. atsisakė gyventi Marijampolės PN 17 būryje, kadangi patyrė traumą nuo kitų nuteistųjų, taip pat nurodė, kad šiame būryje yra platinami narkotikai, prekiaujama uždraustais daiktais ir t.t., todėl tarp nuteistųjų kyla konfliktinės situacijos.

Remiantis bylos duomenimis, t.y. byloje esančiu Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. gegužės 16 d. nutarimu Nr. 867 (I t. b.l. 98) nustatyta, kad T. Ž. 2014 m. gegužės 16 d. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų BVK 110 straipsnio 2 dalies 3 punkto, nustatančio, nuteistiesiems draudžiama įsigyti, gaminti, platinti ar vartoti alkoholinius gėrimus ar jų surogatus, narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas, vartoti be gydytojo leidimo medikamentus, naudoti toksines priemones, pažeidimą. Minėtu nutarimu konstatuota, kad pareiškėjas naktinio patikrinimo metu rastas apsvaigęs (buvo nustatytas 1,10 promilės girtumas) bei su kairės pusės veido kraujosruva. Už aukščiau įvardintą BVK pažeidimą pareiškėjui buvo paskirtas 15 parų uždarymas į baudos izoliatorių. Taigi, remiantis byloje esančiais įrodymais, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas į baudos izoliatorių buvo uždarytas ne dėl atsisakymo bausmę atlikti paskirtame būryje neužtikrinant atsakovui saugių kalinimo sąlygų, o dėl aukščiau įvardinto pažeidimo, t.y., kad patikrinimo metu rastas apsvaigęs nuo alkoholio.

Iš administracinėje byloje surinktų duomenų matyti, jog dėl pareiškėjo 2014-05-16 sužalojimo fakto buvo atliktas Marijampolės pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyriaus tyrimas, kurio metu nustatyta, jo nuteistasis T. Ž. 2014-05-16 d., apie 03.00 val. 17-ame būryje, būdamas neblaivus, ėjo į nuteistųjų tualetą. Išėjęs iš gyvenamųjų patalpų į koridorių, jis su koja užsikabino už koridoriuje stovinčio kibiro ir parkrito ant grindų, nes koridoriuje buvo tamsu. Krisdamas jis susižalojo kojas į koridoriuje buvusią metalinę šiukšlinę bei susižalojo kairį antakį į duris. Po to T. Ž. atsikėlęs nuėjo į prausyklą ir apsiprausęs atsigulė į savo lovą. Šias aplinkybes nurodė tyrimo metu liudytoju apklaustas nuteistasis E. B. bei patvirtino pats pareiškėjas, kuris, apklausiant jį liudytoju, nurodė, jog niekas jo nemušė, susižalojo pats būdamas girtas, krisdamas, užsikabinus kojai už šiukšlinės ( I t., b.l. 37-38). Teismo vertinimu, pagal nustatytus duomenis, atsižvelgiant į pareiškėjo būseną, jo paaiškinimą (buvo neblaivus), tyrimo metu nustatytas aplinkybes, 2014-05-21 Marijampolės PN Vidaus tyrimų skyriaus nutarimu pagrįstai buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, konstatavus, jog pareiškėjas susižalojo pats ( I t., b.l. 33).

Iš administracinės bylos duomenų nustatyta, jog 2014-08-31 buvo fiksuotas pareiškėjo susižalojimo faktas 8-o būrio nuteistųjų kieme. 2014-09-01 PN Sveikatos priežiūros skyriaus viršininko G. K. medicininiame pažymėjime Nr. 72/13-85 nurodyta, kad 2014-08-31 nuteistajam T. Ž. konstatuotas alkūnkaulio lūžis, galvos srities žaizda, abiejų rankų ir kojų sumušimai. Dėl šio fakto Marijampolės PN Kriminalinės žvalgybos skyriuje buvo atliktas tyrimas, kurio metu nustatyta, jog pareiškėjas 2014-08-31 apie 22.00 val. išėjo į 8-o būrio nuteistųjų kiemą pasportuoti ant skersinio. Sportuodamas T. Ž. ant skersinio bandė apsiversti ir verčiantis jam nuslydo rankos nuo skersinio. Nuslydus rankoms nuo skersinio T. Ž. krito žemyn, krisdamas susižalojo galvą ir kairę ranką. Atsikėlęs nuteistasis T. Ž. nuėjo į savo miegamą vietą. Šias aplinkybes tyrimo metu patvirtino liudytoju apklaustas to paties būrio nuteistasis V. V. – V.. Minėtas liudytojas nurodė, jog pareiškėjas būryje su kitais nuteistaisiais nekonfliktuoja. Pareiškėjas, apklausiamas liudytoju dėl šio įvykio, nurodė tokias pačias aplinkybes, tvirtino, jog niekas jo nemušė, susižalojo pats ( I t., b.l. 48-49). Atlikus tyrimą remiantis surinktais duomenimis buvo priimtas 2014-09-05 nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 39/06, konstatavus, paties pareiškėjo susižalojimo faktą ( b.l. 41-51). Šias aplinkybes patvirtino teismo posėdžio metu ir liudytojais apklausti Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai G. J. ir L. S. . Pažymėtina, jog 8-ame būryje pareiškėjas buvo apgyvendintas nuo 2014-08-03, pataisos namų administracijai tenkinus jo prašymą dėl perkėlimo iš 17- o būrio į 8-ą būrį ( I t., b.l. 12, 104). Įvertinus nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo skundo argumentais dėl atlikto neišsamaus sužalojimo fakto tyrimo ir jo metu konstatuotų aplinkybių.

Tačiau dėl vėlesnių pareiškėjo sužalojimo faktų ( 2015-01-20 ir 2015-02-25) teismas turi pagrindą konstatuoti atsakovo veiksmų neteisumą žemiau išdėstytais motyvais.

BVK 70 straipsnio 6 dalis nustato, kad jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti šį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Laiką, kuriam nuteistasis perkeliamas į kamerų tipo patalpas, nustato pataisos įstaigos direktorius. Toks nuteistojo perkėlimas į kamerų tipo patalpas nėra nuobauda.

Atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 6 d. Marijampolės PN direktoriui pateikė prašymą, kuriame nurodė, jog dėl administracijai žinomų priežasčių atsisako likusią bausmės dalį atlikti gyvenamojoje zonoje, taip pat atsisako ją atlikti drausmės grupėje, KTP ir prašo pritaikant BVK 70 straipsnio 6 dalį, patalpinti jį į kameros tipo patalpą, t.y. laikyti izoliuotą nuo kitų nuteistųjų iki bausmės atlikimo pabaigos (I t. b.l. 64).

Bylos duomenys patvirtina, kad dėl minėto pareiškėjo prašymo 2014 m. spalio 28 d. buvo atliktas tarnybinis tyrimas (išvados reg. Nr. 36/06-126), kurio metu buvo apklausti kartu su pareiškėju gyvenę 8 būrio nuteistieji, kurie paaiškino, kad nežino, dėl kokių priežasčių pareiškėjas atsisako atlikti tolimesnę bausmę šiame būryje. Tarnybinio tyrimo metu Marijampolės PN administracija, nenustačiusi svarbių priežasčių ar išimtinių aplinkybių, kliudančių pareiškėjui atlikti bausmę jam paskirtame būryje, pareiškėjo prašymo laikyti jį izoliuotą pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį netenkino (I t. b.l. 63). Pareiškėjas nesutikdamas su šiuo Marijampolės PN atsisakymu tenkinti jo prašymą skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos, kuris 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimu duomenų, kad Marijampolės PN pažeidė teisės aktus, nenustatė (I t. 12-13). Taip pat iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjas analogiškus prašymus teikė 2015 m. kovo 23 d. ir 2015 m. gegužės 26 d., tačiau, pareiškėjui nenurodžius jokių naujų svarbių priežasčių bei aplinkybių, kliudančių jam bausmę atlikti paskirtame būryje, pareiškėjo prašymai tenkinti nebuvo (I t. b.l. 6-7, 14, 16).

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. sausio 20 d. pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN Kriminalinės žvalgybos skyrių su pareiškimu, kad jį uždarosios zonos kameroje Nr. 20 sumušė kiti nuteistieji. Pagal šį pareiškėjo pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį bei įtarimai buvo pareikšti nuteistiesiems E. K. ir M. Ž. . Baigus ikiteisminį tyrimą baudžiamoji byla buvo perduota Marijampolės apylinkės teismui teisminiam nagrinėjimui (II t. b.l. 25). Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis nustatyta, kad 2016 m. vasario 17 d. Marijampolės rajono apylinkės teismas nuosprendžiu pripažino kaltais dėl pareiškėjo sužalojimo nuteistuosius E. K. ir M. Ž. . Teismas konstatavo, jog neabejotinai teisminio įrodymų tyrimo metu nustatyta, jog kaltinamieji E. K. bei M. Ž. , veikdami bendrai, iš asmeninių paskatų, tyčia, 2015 m. sausio 20 d., apie 18 val., uždarosios zonos kameroje Nr. 20, esančioje Marijampolės pataisos namuose, Sporto g. 7, Marijampolėje, kilusio konflikto metu, pavartojo prieš nukentėjusįjį nuteistąjį T. Ž. fizinį smurtą ir jį sužalojo, padarydami nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Teismas nustatė, jog E. K. tyčia sudavė du smūgius rankos kumštimi nukentėjusiajam T. Ž. į galvos sritį. Sugriebęs už kaklo, parvertė ant žemės ir du kartus spyrė T. Ž. . Tęsdamas nusikalstamą veiką, veikdamas bendrai su M. Ž. , pririšo T. Ž. prie lango grotų, po to, M. Ž. rankų kumščiais smūgiavo nukentėjusiam į veido sritį nenustatytą skaičių smūgių bei pasidarytu iš paklodės sušlapintu „botagu“ mušė T. Ž. į visas kūno sritis. Tuo metu E. K. rankomis ir kojomis smūgiavo T. Ž. į įvairias kūno vietas. Tęsdami nusikalstamą veiką, M. Ž. su įdėtais trimis muilo gabalais į paklodės skiautę sudavė tris smūgius T. Ž. į kūno sritį, o E. K. rankomis ir kojomis smūgiavo T. Ž. į įvairias kūno vietas. Tokiais bendrais veiksmais E. K. ir M. Ž. nukentėjusiajam T. Ž. padarė galvos ir krūtinės sumušimą, muštinę žaizdą momens srityje, daugybines kraujosruvas ir nubrozdinimus veide, krūtinėje, nugaroje, kaklo ir abiejų šlaunų srityje, kas sukėlė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.

2016-06-21 Kauno apygardos teismo nuosprendžiu buvo pakeistas 2016-02-17 Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendis, nuteistiesiems sušvelninant bausmę, tačiau jame nurodyta, kad byloje neabejotinai nustatyta, kad nuteistieji E. K. bei M. Ž. , veikdami bendrai, iš asmeninių paskatų, tyčia, 2015-01-20, apie 18 val., uždarosios zonos kameroje Nr. 20, esančioje Marijampolės pataisos namuose, kilusio konflikto metu, pavartojo prieš nukentėjusįjį nuteistąjį T. Ž. fizinį smurtą ir jį sužalojo, padarydami nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuotas pareiškėjo sužalojimas Marijampolės pataisos namuose, jam atliekant bausmę kitų nuteistųjų veiksmais. Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės nebegali būti kvestionuojamos. Iš byloje surinktų duomenų matyti, jog pareiškėjo T. Ž. atžvilgiu Marijampolės rajono apylinkės teismas priėmė nutartį pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 235 straipsnį dėl melagingų parodymų davimo, nes baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis T. Ž. pareiškė, kad jis jokio pareiškimo nerašė, nepasirašė, tokių parodymų, kokie užfiksuoti jo liudytojo apklausos protokole, nedavė (II t. b.l. 25). Tačiau ši aplinkybė nepaneigia teismo nuosprendžiais nustatyto smurto pareiškėjo atžvilgiu, jam atliekant bausmę Marijampolės pataisos namų uždarojoje zonoje.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) pabrėžė savo praktikoje išvystytą principą, kad kaliniai laikytini pažeidžiamais asmenimis, kuriuos valstybė privalo apsaugoti (Salman prie Turkiją, pareiškimo Nr. 21986/93, 2000 m. birželio 27 d. sprendimas). EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą taip pat yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu.

EŽTT 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime, priimtame byloje T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 29474/09), vertindamas situaciją, kai pataisos namuose įvyko muštynės tarp dviejų kalinių, kurių vienas patyrė sunkų kūno sužalojimą, nurodė, jog siekiant įrodyti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio „Kankinimo uždraudimas“ pažeidimą, asmeniui pakanka pateikti įrodymus, kad valstybė, siekdama užkirsti kelią realiam ir tiesioginiam pavojui asmens fizinei neliečiamybei (apie kurį valstybė žinojo ar turėjo žinoti), nesiėmė visų veiksmų, kurių iš jos buvo galima objektyviai tikėtis. EŽTT pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar valstybė žinojo ar turėjo žinoti, jog asmeniui grėsė pavojus iš kitų kalinių pusės, ir, jeigu taip, kad būtina nustatyti, ar kalėjimo administracija savo įgaliojimų ribose ėmėsi protingai prieinamų priemonių, siekdama eliminuoti grėsmę ir apsaugoti asmenį nuo smurto, kadangi kalėjimo administracija turi pareigą atidžiai įvertinti, ar kaliniai kalėjime kelia pavojų (sau ar kitiems kaliniams). EŽTT pripažino, kad kalėjimo administracija nėra atsakinga už aiškiai spontaniškų muštynių pasekmes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-833-624/2016).

Taigi iš aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatų bei aptartos EŽTT praktikos matyti, kad laikant nuteistąjį pataisos namuose, jam turi būti užtikrinamas saugumas. Sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti yra pataisos įstaigos žinojimas ar turėjimas žinoti apie gresiantį pavojų asmens fizinei neliečiamybei ir nesiėmimas protingų prieinamų priemonių, kuriomis būtų galima apsaugoti asmenį.

Konkrečiu atveju teismas 2015 m. sausio 20 d. pareiškėjo sužalojimo fakto Marijampolės PN nevertina kaip spontaniškų muštynių, atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visumą, kurios patvirtina, jog pareiškėjas, buvo teikęs prašymus dėl perkėlimo į kitus būrius, dėl laikymo izoliuotu BVK 70 str. 6 dalies pagrindu, minėtuose prašymuose nurodydamas, jog pataisos namuose egzistuoja kastos. Ir nors tyrimų metu pareiškėjas neįvardijo konkrečių priežasčių ir asmenų pavardžių, tačiau esant tokiai situacijai, atsižvelgiant į nuteistųjų tarpusavio santykių pobūdį, į pareiškėjo asmenines savybes, atsakovas privalėjo imtis teisės aktais nustatytų tinkamų priemonių dėl jo saugumo užtikrinimo, tačiau nesiėmė.

Pagal BVK 70 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas nuostatas matyti, jog nuteistajam, pateikus prašymą pataisos namų administracijai laikyti jį izoliuotą nuo kitų asmenų, turi būti nustatytos svarbios priežastys dėl minėtos priemonės taikymo, be to, tai priskiriama administracijos prerogatyvai, tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui teikiant 2014 m. spalio 6 d. Marijampolės PN direktoriui šio pobūdžio prašymą, jau buvo fiksuoti 2 pareiškėjo susižalojimo faktai, taip pat pataisos namų administracijai buvo žinomi faktai dėl 2012-09-29 jo įvykdytos nusikalstamos veikos Marijampolės PN, numatytos BK 284 str.1 d. (viešosios tvarkos pažeidimo), dėl pareiškėjo nenuspėjamo, grubaus, grasinamo elgesio pareigūnų atžvilgiu, dėl polinkio į konfliktus, psichikos ir elgesio sutrikimų, atsiradusių dėl alkoholio vartojimo ( buvo įtrauktas į linkusių vartoti asmenų įskaitą) ( I t., b.l. 12, 30-31, 151, 166, 168), buvo pagrindas atsakovui taikyti pareiškėjo izoliavimą nuo kitų nuteistųjų pagal BVK 70 str. 6 dalį arba imtis kitų teisės aktais nustatytų priemonių, kad būtų užtikrintas jo, kitų nuteistųjų bei pareigūnų saugumas. Atsakovas, netenkindamas pareiškėjo prašymo laikyti jį izoliuotą, tinkamai neįvertino BVK 70 straipsnyje įtvirtintų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslų (atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų), tokiu būdu nebuvo neužkirstas kelias 2015 m. sausio 20 d. pareiškėjo sužalojimui.

Byloje taip pat yra duomenų, jog po minėto nusikaltimo 2015-02-25 pareiškėjui Sveikatos priežiūros tarnyboje buvo konstatuotas kairio apatinio žandikaulio skeveldrinis lūžimas ( II t., b.l. 103) Atlikus tyrimą buvo nustatyta, jog T. Ž. susižalojo pats dėl neatsargumo, 2015-02-25 apie 8.10 lipdamas į savo lovą antrame aukšte, paslydus kojai. Ši išvada padaryta, remiantis paties pareiškėjo ir liudytojų G. Ž. bei G. K. parodymais, todėl 2015-02-27 nutarimu atsisakyta pradėti ikteisminį tyrimą ( II t., b.l. 103-114).

Byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad pareiškėją būtų sužaloję kiti nuteistieji, tačiau taip pat nėra paneigtas pareiškėjo tvirtinimas, jog minėtam sužalojimui sąlygos buvo sudarytos dėl administracijos netinkamų veiksmų, netenkinus jo 2014 m. spalio 6 d. prašymo dėl laikymo izoliuotu.

Byloje nesurinkta jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjas 2015-01-20 būtų buvęs sužalotas pareigūnų. Šiuos pareiškėjo argumentus paneigia 2016-02-17 Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės. Tai, kad pareiškėjo atžvilgiu 2015-01-20 buvo panaudotos specialios priemonės, pareigūnams reaguojant į jo agresyvų elgesį dėl padaryto bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo (I t., b.l.166-172) negali būti vertinama atsakovo neteisėtais veiksmais.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, jog šioje byloje yra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai dėl pareiškėjo saugumo neužtikrinimo. Teismui nekyla abejonių, kad dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjui buvo sudarytos netinkamos kalinimo sąlygos, todėl jis patyrė nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. T. Ž. patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

Tačiau, teismo nuomone, prie jo saugumo neužtikrinimo žymiai prisidėjo pats pareiškėjas, nes atliekant tyrimus, jis nenurodė, su kuriais nuteistaisiais konfliktuoja, atsisakė paaiškinti administracijai nesutarimų su kitais nuteistaisiais priežastis, iš esmės atsisakė atskleisti sužalojimų aplinkybes. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas iš esmės klaidino pareigūnus, tvirtindamas, jog susižalojo pats, teikė akivaizdžiai nenuoseklius parodymus, nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl 2015-01-20 sužalojimo keitė parodymus, dėl to jo atžvilgiu buvo pradėtas tyrimas dėl melagingų parodymų davimo. Šios aplinkybės įrodo pareiškėjo nenorą atskleisti tiesą, padėti tyrimui, t.y. patvirtina jo paties neteisėtus veiksmus ir sudaro pagrindą neturtinės žalos atlyginimo mažinimui ( CK 6.281 str.). Be to, byloje nustatyta, jog pareiškėjas ginčo metu sistemingai piktnaudžiavo alkoholiu (buvo įtrauktas į asmenų, linkusių vartoti alkoholį, įskaitą; jo sveikatos istorijoje yra fiksuoti 3 apsvaigimo alkoholiu nustatymo aktai). Byloje yra pakankamai duomenų apie tai, kad pareiškėjas savo neatsakingu, ūmiu elgesiu sudarė pagrindą konfliktinėms situacijoms tarp nuteistųjų atsirasti. Bendraudamas su pareigūnais buvo kategoriškas, agresyvus, grubus, yra jų atžvilgiu fiksuoti grasinimo atvejai. Šios aplinkybės, teismo nuomone, taip pat sudaro pagrindą neturtinės žalos atlyginimo mažinimui, nes iš esmės priklausė nuo paties pareiškėjo veiksmų, jo pasirinkto elgesio, kurį galėjo kontroliuoti.

Į bylą pateikti duomenys apie pareiškėjo sveikatą (I t., b.l. 176-201) patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas į Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus yra kreipęsis dėl fizinės sveikatos sutrikimų (hepatito C, padidėjusio šlapinimosi, ausų skausmo, apetito stokos, akių perštėjimo, dilbio patinimo, rankų tirpimo, lytinių organų blogo kvapo), tačiau tokio pobūdžio ligomis serga ir laisvėje esantys asmenys, todėl, teismo nuomone, sieti juos su netinkamomis kalinimo sąlygomis Marijampolės PN nėra pagrindo. Marijampolės pataisos namų Psichologinės tarnybos 2015 m. gegužės 21 d. pažyma Nr. 55/04-184 (I t., b.l. 30) patvirtina, kad pareiškėjas atlikdamas bausmę Marijampolės PN keletą kartų buvo konsultuotas. Taip pat minėtoje pažymoje nurodyta, kad konsultacijų metu pareiškėjo savivertė aukšta, turi tvirtą savo nuomonę, kurios tvirtai laikosi, savęs vaizdas vienpusiškas, geba įvardinti tik savo gerąsias savybes, daugumoje situacijų, susijusių su jo neigiamu elgesiu linkęs kaltinti aplinką ir aplinkinius, savianalizės įgūdžiai silpni, savo elgesį visada linkęs pateisinti ir kaltinti aplinkinius. Minėtoje pažymoje taip pat nurodyta, kad pareiškėjas konsultacijų metu išsako nepasitenkinimą sistemos atžvilgiu, tarp to, ką pareiškėjas vertina kaip problemą ir to, kaip supranta pats prisidėjęs prie problemos atsiradimo, yra prieštaravimų. Konkrečių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, konsultacijų metu neišsakė. Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnyba 2015 m. gegužės 20 d. pažymoje nurodė, kad pareiškėjas atlikdamas bausmę Marijampolės PN į Sveikatos priežiūros specialistus dėl įvairių nusiskundimų kreipėsi 25 kartus, iš jų 7 kartus dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį (I t. b.l. 31).

Įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą, nesant objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovo veiksmų, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, trukmę, aplinkybes, nesant duomenų apie tai, kad Marijampolės pataisos namai būtų sąmoningai siekę pabloginti jo laikymo sąlygas ar nežmoniškai elgęsi, į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 2000 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies remiantis išdėstytais argumentais skundas netenkinamas.

Pareiškėjui byloje atstovavo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus advokatas R. L. . Į bylą pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. rugsėjo 9 d. pažyma Nr. NTP-7-9394 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“, iš kurios matyti, kad prašoma valstybės naudai priteisti 196,86 Eur (II t. b.l. 127).

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 dalį, proceso šalis, jos naudai priėmus sprendimą, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, tarp jų - atstovavimo išlaidas ( ABTĮ 44 str. 6d.).

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 45¹ straipsnio 1 dalį jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 44 ir 45 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.

Kadangi pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, todėl valstybės naudai turi būti priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos patirtos pareiškėjo atstovavimo išlaidos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš ginčą pralaimėjusios šalies. Tačiau šiuo atveju iš dalies ginčą pralaimėjusi šalis yra valstybė, o atstovavimo išlaidas patyrė taip pat valstybė, kuri garantavo nemokamą pareiškėjo atstovavimą byloje. Tokiu būdu nesant šalies, privalančios atlyginti atstovavimo išlaidas, prašymas dėl išlaidų atlyginimo netenkinamas (ABTĮ 44, 45, 45¹ str.) ( žr. pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-03-02 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-261-288/2009, 2015-04-07 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. AS-690-556/2015).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45¹ straipsniais, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr.VIII-1029 redakcija), Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi (Įstatymo įgyvendinimas), teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti T. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 2000 Eur ( du tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymo dėl išlaidų atlyginimo.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.