Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimutės Sankauskaitės,

kolegijos teisėjų: Birutės Jonaitienės (pranešėja), Margaritos Dzelzienės

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4634-739/2011 pagal ieškovo R. K. ieškinį dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėto kardomojo kalinimo – suėmimo, atlyginimo atsakovams Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nustatė, kad 2005-11-19 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartis skirti suėmimą R. K. buvo priimta remiantis 2005-11-19 Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros pareiškimu. Prieš skiriant asmeniui suėmimą, ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta įtariamojo apklausa, liudytojos apklausa, keturi asmens parodymai atpažinti, daiktų apžiūra ir surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad būtent R. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 str. 3 d., todėl darė išvadą, kad kardomosios priemonės paskyrimas R. K. atitinka BPK 121 str. 2 d. įtvirtintą sąlygą, jog prieš skiriant bet kokią kardomąją priemonę, turi būti surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis, kuriam kardomoji priemonė skiriama, padarė nusikalstamą veiką. 2005-11-19 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartyje skirti suėmimą konstatuota, kad R. K. yra įtariamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 str. 3 d. padarymu, už šią nusikalstamą veiką įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę nuo 10 iki 15 metų. Ši nusikalstama veika priskiriama prie labai sunkių nusikaltimų. Taip pat konstatuota, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms, todėl darė išvadą, kad skiriant suėmimą R. K. buvo BPK 122 str. 7, 8 d. nustatytos suėmimo sąlygos. Teismo nutartyje nutarta skirti suėmimą R. K., remiantis BPK 122 str. 1 d. 3 p. įtvirtintu suėmimo skyrimo pagrindu – pagrįstu manymu, kad įtariamasis darys naujus nusikaltimus. BPK 122 str. 4 d. reglamentuota, kad remiantis šiuo pagrindu suėmimas gali būti skiriamas, jei asmuo yra įtariamas padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius nusikaltimus ir iki nuosprendžio priėmimo jis gali padaryti vieną ar kelis BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikaltimus. Teismas vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojama praktika nurodė, kad pagrįstą manymą, jog asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie asmens pragyvenimo lėšų gavimą iš nusikalstamos veiklos, liudytojų parodymai, nusikaltimų darymo sistemingumas. Teismas atsižvelgė į tai, kad R. K. suėmimo skyrimo momentu niekur nedirbo, neturėjo legalaus pajamų šaltinio, remiantis liudytojų parodymais, parodymais atpažinti, nustatyta, kad R. K. ne kartą vežė psichotropines medžiagas (vaistus „Fenozepam“) į rajonų medicinos punktus – buvo įtariamas sistemingu nusikalstamos veikos darymu, todėl buvo pakankamai duomenų konstatuoti, kad R. K. iki teismo nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkų ar BPK 122 str. 4 d. nurodytų apysunkių nusikaltimų. Vertinant ar įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, atsižvelgiama ne tik į asmens nuolatinę gyvenamąją padėtį, šeimyninę padėtį, bet ir darbo santykius, sveikatos būklę ir kitas aplinkybes. Teismas, priimdamas nutartį skirti R. K. suėmimą, be viso kito atsižvelgė į aplinkybę, kad asmuo yra įtariamas nusikalstamos veikos, už kurią numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė. Remiantis BPK 122 str. 6 d. skiriant suėmimą užtenka nurodyti vieną suėmimo skyrimo pagrindą, kuris šioje situacijoje buvo nurodytas kaip pagrįstas manymas, kad įtariamasis darys naujas BPK 122 str. 4 d. nurodytas nusikalstamas veikas ir buvo teismo argumentuotas. Apeliacinės instancijos teismas tikrindamas teismo nutarties dėl suėmimo skyrimo R. K. teisėtumą vertino duomenų, leidžiančių manyti, kad R. K. padarė jam inkriminuojamą veiką pakankamumą, suėmimo skyrimo sąlygas ir pagrindą ir nustatė, kad suėmimas R. K. paskirtas teisėtai. Suėmimas ieškovui buvo pakeistas švelnesne kardomąja priemone ne vien tik atsižvelgus į jo asmenybę, bet svarbiausia – konstatavus, kad visi būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai jau yra atlikti ir kardomųjų priemonių tikslai, numatyti BPK 119 str., t.y. įtariamojo dalyvavimo procese užtikrinimas, netrukdomo ikiteisminio tyrimo užtikrinimas ir kelio naujų nusikalstamų veikų padarymui užtikrinimas, gali būti pasiekti taikant švelnesnes kardomąsias priemones. Teisėsaugos institucijų pareigūnai nelaukė, kol sueis trijų mėnesių suėmimo terminas, o anksčiau nustatę, kad kardomųjų priemonių skyrimo tikslus toliau jau buvo galima pasiekti švelnesnėmis nei suėmimas kardomosiomis priemonės, ėmėsi procesinių veiksmų taikyti įtariamajam R. K. švelnesnes ir mažiau asmens teises varžančias kardomąsias priemones. 2008-06-05 ikiteisminis tyrimas prieš R. K. buvo nutrauktas, nes ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Nurodė, kad baudžiamosios bylos nutraukimas nėra pagrindas preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat ir taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti, suėmimo faktas savaime nesuteikia ieškovui teisės reikalauti žalos atlyginimo. Laikė, kad teismo nutartis skirti suėmimą R. K. negali būti pripažįstama neteisėtais veiksmais (neteisėtu suėmimu kardomosios priemonės taikymo tvarka), kurie pagal CK 6.272 str. yra būtini taikyti civilinei atsakomybei. Nenustačius neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmų, neturtinės žalos atlyginimo klausimo teismas netenkino (CPK 176 str.).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje nustatyta, kad 2005-11-17 R. K. buvo laikinai sulaikytas, įtariant, kad padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 260 str. 3 d, 2005-11-18 jam pranešta apie įtarimą padarius minėtą nusikalstamą veiką, t.y., kad jis bendrininkų grupėje su D. U. ir ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu neturėdamas tam leidimo ir turėdamas tikslą platinti labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų – 100 pakuočių po 10 tablečių 0,001 g. vaistų „Fenozepam“ – jas įgijo, gabeno ir platino. 2005-11-19 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi ieškovui buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas trims mėnesiams. 2005-11-29 Panevėžio apygardos teismo nutartimi R. K. gynėjo advokato Antano Cemnolonsko skundas dėl 2005-11-19 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarties atmestas. 2006-01-26 Panevėžio apygardos prokuratūros nutarimu R. K. paskirta kardomoji priemonė suėmimas pakeista švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis – rašytiniu pasižadėjimu neišvykti, sumokant 15000 Lt užstatą. 2008-06-05 ikiteisminis tyrimas prieš ieškovą buvo nutrauktas, kadangi ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta pakankamai duomenų pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo.

CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Šio straipsnio pagrindu atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala. Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, tuo tarpu nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-319/2008). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad visos reikalingos įrodyti civilinės atsakomybės sąlygos neįrodytos ir tuo pagrindu ieškinį atmetė (CPK 185 str.).

Esminiai kriterijai, pagal kuriuos turi būti vertinamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmų teisėtumas, sprendžiant dėl valstybės prievolės atlyginti žalą, yra suformuluoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir, kiek tai susiję su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos taikymu, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad baudžiamosios bylos nutraukimas, netaikant asmeniui atsakomybės, savaime nereiškia, kad tyrimo metu visi prokuratūros ar teismo atlikti byloje veiksmai buvo neteisėti. Ikiteisminio tyrimo atlikimas yra įstatymais numatyta valstybės organų veikla, siekiant šalyje įtvirtinti ir palaikyti įstatymais grindžiamą tvarką. Ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai yra valstybėje ir bet kurioje žmonių visuomenėje būtina teisėta veikla. Ji negali būti vertinama kaip neteisėta vien dėl to, kad proceso numatytais pagrindais pasibaigė be asmens nubaudimo baudžiamąja tvarka. Vadinasi, tyrimo pabaigimo faktas, nenubaudus asmens, savaime nedaro ikiteisminio tyrimo ir teismo veiksmų neteisėtų. Ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo teisėti tiek, kiek jie buvo atlikti pagal įstatyme numatytus pagrindus, jo nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, o neteisėti tiek, kiek šių reikalavimų nesilaikyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. B. ir kt. v. Teisingumo ministerija ir kt., bylos Nr. 3K-3-181/2002).

Asmens sulaikymo ir suėmimo teisėtumo kriterijai detalizuoti Baudžiamojo proceso kodekso ir Kardomojo kalinimo įstatyme. Esminė sąlyga – pagrįstas įsitikinimas, kad asmuo, kuriam skiriamas kardomasis kalinimas, yra padaręs nusikaltimą. Šią sąlygą apsprendžia kardomojo kalinimo tikslas – apriboti įtariamo nusikaltimo padarymu asmens laisvę tam, kad būtų užtikrintas nekliudomas baudžiamosios bylos tyrimas ir kaltojo asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn. Skiriant kardomąjį kalinimą (suėmimą) kaltumo klausimas nesprendžiamas, įrodymai netiriami, atsižvelgiama į tikėtinumą, kad įtariamasis vengs tardymo ir teismo, trukdys nustatyti tiesą (BPK 119, 122 str.). Pagrįstas įtarimas padarius nusikaltimą, pagrįstas manymas, jog būtina neleisti padaryti nusikaltimą ar pagrįstas manymas, jog asmuo, padaręs nusikaltimą, gali pabėgti yra pakankamas pagrindas suvaržyti asmens laisvę. Šia nuostata reikalaujama teisėto suėmimo, o ne teisėto pripažinimo kaltu. Įstatymų leidėjas BPK II dalies XI skyriuje detaliai reglamentuoja suėmimo skyrimo pagrindus ir sąlygas bei tvarką. Šioje byloje nustatyta, kad ieškovo suėmimas buvo grindžiamas procesiniu teismo sprendimu, kuris nebuvo panaikintas apeliacinės instancijos teismo, yra įsiteisėjęs. Visgi, teismas apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą sprendžia ištyręs ir pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus; gali padaryti kitokią išvadą, nei buvo nuspręsta patikrinus procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumą instancine tvarka ir pripažinti jį neteisėtu, jeigu civilinėje byloje nustato kitas esmines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006). Nagrinėjamu atveju naujų esminių aplinkybių nenustatyta.

Byloje esanti įrodymų visuma patvirtina, kad nebuvo pagrindo tenkinti ieškovo ieškinį. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad jam skiriant suėmimą nebuvo nė vieno iš teismo nutartyje nurodytų suėmimo skyrimo pagrindų, švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis buvo galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytus tikslus.

2005-11-19 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartis skirti suėmimą R. K. buvo priimta remiantis 2005-11-19 Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros pareiškimu. Prieš skiriant asmeniui suėmimą, ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta įtariamojo apklausa, liudytojos apklausa, keturi asmens parodymai atpažinti, daiktų apžiūra ir surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad būtent R. K. padarė nusikalstamą veiką, numatyta BK 260 str. 3 d. Kardomąją priemonę - kardomąjį kalinimą (suėmimą) - ieškovui teismo buvo prašyta skirti ikiteisminio tyrimo metu surinkus pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas padarė jam inkriminuojamą veiką. Skiriant suėmimą kaltumo klausimas nesprendžiamas, įrodymai netiriami, pradėjus baudžiamąjį tyrimą negali būti žinomas galutinis rezultatas, todėl aplinkybė, kad baudžiamoji byla ieškovo atžvilgiu nebuvo perduota į teismą, kad ikiteisminį tyrimą nutraukė prokuroras nesant daugiau įrodymų nei buvo surinkta skiriant suėmimą, nėra reikšminga. Šiuo atveju teismui skiriant kardomąją priemonę užteko pagrįsto manymo, kad ieškovas galėjo padaryti nusikalstamą veiką, yra pagrindai ir sąlygos suėmimo skyrimui, o švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų.

2005-11-19 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartyje skirti suėmimą nurodyta, kad byloje surinkti faktiniai duomenys patvirtina, jog yra pakankamas pagrindas įtarti ieškovą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 str. 3d., kad įtariamasis, būdamas laisvėje, darys naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 str. 4 d., nes niekur nedirba, neturi legalaus pajamų šaltinio, įtariamas padaręs labai sunkų nusikaltimą ir iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar BPK 122 str. 4 d. nurodytų apysunkių nusikaltimų, bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, kadangi veika, kurios padarymu įtariamas priskiriama prie labai sunkių nusikaltimų ir už ją numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi ieškovui paskirta kardomoji priemonė – kardomasis kalinimas (suėmimas) –trims mėnesiams, kadangi jis įtariamas tyčinio labai sunkaus nusikaltimo padarymu, už kurį numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė, be to siekiant užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Ieškovo gynėjas dėl ikiteisminio tyrimo metu ieškovui taikytos kardomosios priemonės kardomojo kalinimo (suėmimo) nepagrįsto skyrimo pateikė skundą, tačiau jis 2005-11-29 Panevėžio apygardos teismo nutartimi atmestas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kardomosios priemonės paskyrimas R. K. atitinka BPK 121 str. 2 d. įtvirtintą sąlygą, yra suėmimo skyrimo pagrindai, numatyti BPK 122 str. 1 d. 1 ir 3 p., kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 str. numatytų tikslų.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas civilinę bylą pagrįstai pripažino, kad skiriant atsakovui suėmimą nebuvo pažeista šios kardomosios priemonės skyrimo tvarka, kad buvo sąlygos ir pagrindai suėmimo skyrimui. BPK 122 straipsnio 1 ir 5 dalyse numatyti suėmimo skyrimo pagrindai yra alternatyvūs, todėl skiriant šią kardomąją priemonę pakanka bent vieno iš jų.

Teismas, vertindamas, ar įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, atsižvelgia ne tik į asmens nuolatinę gyvenamąją padėtį, šeimyninę padėtį, bet ir darbo santykius, sveikatos būklę ir kitas aplinkybes. Nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai ,,kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Nagrinėjamu atveju ieškovas buvo įtariamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 260 str. 3d., už šios veikos padarymą įstatyme nurodyta sankcija – laisvės atėmimas nuo 10 iki 15 metų. Pripažintina, kad vien vertinant nusikaltimo sunkumą, sankcijoje numatytą bausmę, buvo pagrindas daryti išvadą, jog asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Be to, skiriant ieškovui suėmimą buvo atsižvelgta ir į tai, kad jis neturi pastovaus pajamų šaltinio, legalaus darbo.

Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti duomenys. Darant išvadą, kad įtariamasis gali daryti naujus nusikaltimus, turi motyvuotai atsižvelgti į nusikaltimų darymo sistemingumą ir į tai, ar įtariamasis iš šios veiklos pelnėsi. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad remiantis liudytojų parodymais, parodymais atpažinti, nustatyta, jog R. K. ne kartą vežė psichotropines medžiagas (vaistus „Fenozepam“) į rajonų medicinos punktus, dėl to buvo įtariamas sistemingu labai sunkaus nusikaltimo darymu, įvertino, kad ieškovas suėmimo skyrimo momentu niekur nedirbo, neturėjo legalaus pajamų šaltinio, todėl pagrįstai pripažino, kad skiriant suėmimą buvo 122 str. 1 d. 3 p. numatytas pagrindas, jog R. K. iki teismo nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar BPK 122 str. 4 d. nurodytų apysunkių nusikaltimų. Pats apeliantas skunde teigia, kad jam pareikštame įtarime nurodytas kaip ieškovui tiekęs psichotropinius vaistus V. N. buvo sulaikytas tik 2005-12-06, todėl galimybė gauti ieškovui vaistus „Fenozepam“, o tuo pačiu daryti kitas nusikalstamas veikas suėmimo paskyrimu metu nebuvo išnykusi.

Pripažintina, kad ieškovas nenuginčijo 2005-11-19 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartyje nurodytų išvadų, jog buvo pagrindas skirti jam suėmimą. Išvada, kad jokiomis švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis BPK 119 str. numatytų tikslų pasiekti neįmanoma, kaip tik R. K. taikant griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, laikytina pagrįsta. Skunde nurodomos aplinkybės, jog ieškovas turėjo pastovią gyvenamąją vietą, šeimą, mokėsi, nebuvo teistas, nepaneigia suėmimo pagrindų buvimo bei jo taikymo pagrįstumo. Teiginiai apie švelnesnių kardomųjų priemonių galimą paskyrimą taikomos kardomosios priemonės – suėmimo – pagrįstumo taip pat nepaneigia.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad suėmimas ieškovui buvo pakeistas švelnesne kardomąja priemone ne vien tik atsižvelgus į jo asmenybę, bet konstatavus, kad visi būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai jau yra atlikti ir kardomųjų priemonių tikslai, numatyti BPK 119 str., t.y. įtariamojo dalyvavimo procese užtikrinimas, netrukdomo ikiteisminio tyrimo užtikrinimas ir kelio naujų nusikalstamų veikų padarymui užtikrinimas, gali būti pasiekti taikant švelnesnes kardomąsias priemones. Teisėsaugos institucijų pareigūnai nelaukė, kol sueis trijų mėnesių suėmimo terminas, o anksčiau nustatę, kad kardomųjų priemonių skyrimo tikslus toliau jau buvo galima pasiekti švelnesnėmis nei suėmimas kardomosiomis priemonės, ėmėsi procesinių veiksmų taikyti įtariamajam R. K. švelnesnes ir mažiau asmens teises varžančias kardomąsias priemones. Suėmimas R. K. paskirtas teisėtai, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog buvo atlikti valstybės pareigūnų neteisėti veiksmai, kurie pagal CK 6.272 str. būtini taikant civilinę atsakomybę. Esant nurodytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui, ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šios kategorijos bylose. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.