Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Reginos Pocienės, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. D. (O. D.) gynėjo ir nuteistojo V. D. (V. D.) ir jo gynėjo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo;

O. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, šią bausmę sumažinus vienu trečdaliu, galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (keturiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2022 m. rugsėjo 21 d. iki 2022 m. lapkričio 18 d.

V. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 292 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 5 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, šią bausmę sumažinus vienu trečdaliu, galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trims) mėnesiams ir 10 (dešimt) dienų. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2022 m. rugsėjo 21 d. iki 2022 m. spalio 11 d.

Iš nuteistųjų O. D. ir V. D., vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nuspręsta išieškoti konfiskuotino turto – darant nusikalstamas veikas panaudotų transporto priemonių vertę atitinkančias pinigų sumas: iš O. D. „Š. O.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę – 14 630 Eur, iš V. D. „T. P.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę – 3 970 Eur.

Iš nuteistųjų O. D. ir V. D., vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kaip nusikalstamos veikos rezultatą taip pat nuspręsta konfiskuoti po 250 Eur.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, BPK 94 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktais, taip pat nuspręsta konfiskuoti ir, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti O. D. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „SAMSUNG GALAXY A52“, IMEI1: xxxx; IMEI2: xxxx, saugomą Valstybės sienos apsaugos tarnybos Turto valdymo valdybos Vilniaus skyriuje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. O. D. ir V. D. nuteisti pagal BK 292 straipsnio 2 dalį dėl to, kad, veikdami kartu, dėl savanaudiškų paskatų gabeno Lietuvos Respublikos teritorijoje neteisėtai valstybės sieną perėjusius bei nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčius užsieniečius, o būtent: O. D. už pažadėtą ne mažesnį nei 400 Eur piniginį atlygį su automobiliu „Š. O.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei V. D. su automobiliu „T. P.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2022 m. rugsėjo 21 d., apie 1.10 val., turėdami tikslą Lietuvos Respublikos teritorijoje gabenti neteisėtai valstybės sieną perėjusius bei nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčius užsieniečius, nuvyko į (duomenys neskelbtini) kaimo prieigas (koordinatės xxxxx), kur į savo vairuojamus automobilius, t. y. „Š. O.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir „T. P.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai įsisodino 8 neteisėtai valstybės sieną perėjusius bei nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius bei šiuos asmenis gabeno Lietuvos Respublikos teritorijoje iki 2022 m. rugsėjo 21 d., apie 3.20 val., (duomenys neskelbtini) senslėnio šlaitų geomorfologinio draustinio (koordinatės xxxx), kur šiuos asmenis išleido bei O. D. iš minėtų asmenų gavo 500 Eur piniginį atlygį ir dalį gautų pinigų – 250 Eur, būdamas (duomenys neskelbtini), tiksliai tyrimo metu nenustatytoje degalinėje, perdavė V. D., kaip atlygį už žmonių pervežimą. 2022 m. rugsėjo 21 d., apie 14.35 val., O. D. kartu su V. D., automobiliais „Š. O.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir „T. P.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vėl atvyko į (duomenys neskelbtini) senslėnio šlaitų geomorfologinį draustinį (koordinatės xxxx) turėdami tikslą paimti prieš tai į šią vietą atvežtus 8 neteisėtai valstybės sieną perėjusius bei nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius asmenis ir juos toliau gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų.

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. N. V. D. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 12 d. nuosprendį nuteistojo V. D. atžvilgiu panaikinti ir jį išteisinti (BPK 329 straipsnio 2 punktas), taip pat prašo pakeisti šio nuosprendžio dalį, kuria V. D. paskirta laisvės atėmimo bausmė.

2.1. Nors prašymai apeliaciniame skunde išdėstyti prieštaringai, tačiau iš skundo turinio sprendžiama, kad apeliantai skunde nuosprendį skundžia tik dėl V. D. paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo baudžiamosios bylos dalį, susijusią su bausmės nuteistajam paskyrimu.

2.2. Apeliantai nurodo, kad teismas, paskyręs abiems nuteistiesiems beveik vienodo dydžio laisvės atėmimo bausmes, tinkamai jų neindividualizavo. Nors skundžiamame nuosprendyje ir nurodė, kad O. D. buvo pagrindinis nusikaltimo organizatorius, tačiau, skiriant V. D. bausmę, šios aplinkybės neįvertino. Byloje nustatyta, kad V. D. turi Lietuvoje darbą, šeimą (visi šeimos nariai pabėgėliai iš Ukrainos), sūnus lanko lietuvišką mokyklą, adaptavosi Lietuvoje. Atlikęs bausmę, V. D. bus nedelsiant deportuotas iš šalies, o jo šeima neteks vyro, tėvo ir šeimos maitintojo. Tokiu būdu bus nubaustas ne tik nuteistasis, bet ir jo šeima. Apeliantų nuomone, nuteistojo sūnus turi teisę gyventi kartu su tėvu, o pastarasis turi pareigą auklėti ir išlaikyti savo vaiką.

3. N. O. D. gynėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 12 d. nuosprendį pakeisti ir panaikinti tą jo dalį, kuria iš O. D., vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, BPK 94 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktais, nuspręsta išieškoti valstybei konfiskuotino turto (transporto priemonės automobilio „Š. O.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo gabenami užsieniečiai) vertę atitinkančią pinigų sumą – 14 630 Eur.

3.1. Apeliantas nurodo, jog skunde keliamas klausimas tik dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo. Spręsdamas šį klausimą, jo nuomone, teismas privalėjo atsižvelgti į EŽTT praktiką turto konfiskavimo bylose, tačiau to nepadarė, taip pažeisdamas teisės viršenybės principą. Skunde gynėjas dėsto EŽTT praktiką ir pabrėžia proporcingumo principo svarbą, sprendžiant turto konfiskavimo klausimus. Gynėjo nuomone, nuosprendyje teismas nemotyvavo, kokios padaryto nusikaltimo aplinkybės, jo pavojingumo ar kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės lėmė, kad transporto priemonės konfiskavimas yra būtina ir proporcinga priemonė, o be šios papildomos priemonės prevenciniai tikslai pasiekti nebus, ir šią priemonę taikė neatsižvelgęs į skunde išdėstytus teismų praktikos suformuotus reikalavimus ir konkrečias byloje nustatytas aplinkybes.

3.2. Spręsdamas turto konfiskavimo klausimą, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad automobilio konfiskavimas iš nuteistojo O. D. yra proporcingas padarytam nusikaltimui, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes. Gynėjas nurodo, jog teismas pagrįstai akcentavo proporcingumo principo svarbą, tačiau šiuo konkrečiu atveju jį taikė netinkamai ir neatsižvelgė į EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, faktines aplinkybes dėl transporto priemonės savininko patiriamų neproporcingų suvaržymų. Vertinant turto konfiskavimo proporcingumą baudžiamojo pobūdžio bylose EŽTT praktikoje nurodoma, kad toks nuosavybės teisių apribojimas turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą; sankcija turi atitikti veikos, už kurią yra numatyta ir skiriama, sunkumą (pvz., su atitinkamais pakeitimais, 2017 m. sausio 31 d. sprendimas byloje Boljevič prieš Kroatiją; 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimas byloje S.C. F. Impex S.R.L. prieš Rumuniją; 2009 m. sausio 20 d. sprendimas byloje S. F. srl ir kiti prieš Italiją). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl transporto priemonės, kuri yra pripažinta šeimos turtu ir būtina priemonė, reikalinga tenkinant būtinus šeimos poreikius (liga ir kt.), yra suformavęs aiškią ir nuoseklią praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35-719/2018, 2K-50-788/2018, 2K-86-895/2019, 2K-64-511/2019). Būtent tokia situacija yra nagrinėjamu atveju, nes transporto priemonė yra šeimos turtas.

3.3. Apelianto nuomone, šioje byloje labai svarbi yra pačio konfiskuoto turto vertė, kuri yra nepamatuotai didelė nuteistajam ir jo šeimos nariams. Dar vienas svarbus kriterijus, ką nurodė EŽTT sprendžiant klausimą dėl asmens konfiskuoto turto, yra pačio konfiskuoto turto reikšmė nuteistajam, nes šiuo atveju automobilis yra nuteistojo O. D. darbo priemonė. Nors teismas nurodė, kad O. D. prisiėmė riziką ir turėjo numatyti galimas pasekmes prieš darydamas nusikalstamą veiką, tačiau šiuo atveju keliamas klausimas dėl asmeninių suvaržymų ir galimą žalą jo ir jo šeimos narių finansinei padėčiai. Nuteistasis jau sumokėjo nemažą išperkamosios nuomos dalį automobilio savininkui. Be to, nuteistasis O. D. yra Ukrainos valstybės pilietis, charakterizuojamas teigiamai, Lietuvoje uždirbamus pinigus siunčia savo šeimai, tam, kad jie galėtų išgyventi. O. D. sūnus kariauja Ukrainos kariuomenėje. Pats O. D. visiškai pripažino savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo ir gailisi jį padaręs, ypač kritiškai vertino savo poelgį ir dėl savo priešingo teisei elgesio, jaučiasi už tai atsakingas. Gynėjo nuomone, jau pats baudžiamasis procesas dėl padarytos nusikalstamos veikos nuteistajam yra efektyvi poveikio priemonė, kad ateityje jis nedarytų jokių naujų nusikalstamų veikų.

4. Teismo posėdyje nuteistieji O. D. ir V. D. bei jų gynėjai prašė jų apeliacinius skundus patenkinti. Prokuroras prašė abu apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo O. D. gynėjo ir nuteistojo V. D. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažindamas veikos padarymą bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje paduoti nuteistojo O. D. gynėjo ir nuteistojo V. D. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai. Apeliaciniame skunde nuteistojo O. D. gynėjas skundžia tik baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo (dėl 14 630 Eur išieškojimo) taikymo klausimą. Tuo tarpu nuteistasis V. D. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Tačiau iš apeliaciniame skunde dėstomų argumentų matosi, kad nuteistasis ir jo gynėjas neskundžia nuosprendžio dalies dėl jo kaltės, veikos kvalifikacijos, o nesutinka tik su nuteistajam paskirta realia laisvės atėmimo bausme. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. D. patvirtino, kad apeliaciniu skundu prašo jam tik paskirti švelnesnės rūšies bausmę arba atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliaciniuose skunduose suformuluotus prašymus, laikydamasis bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, išdėsto motyvuotas išvadas dėl šių apeliacinių skundų esmės.

Dėl nuteistojo V. D. ir jo gynėjo apeliacinio skundo

6. Nuteistasis V. D. ir jo gynėjas nesutinka su nuteistajam paskirta bausme ir, teigdami, jog paskirta bausmė tinkamai neindividualizuota, prašo nuteistajam paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Apeliacinio skundo argumentai dėl nepakankamo nuteistajam paskirtos bausmės individualizavimo atmetami kaip nepagrįsti. Vis dėlto, teisėjų kolegija nesutinka su nuosprendžio dalimi dėl nuteistųjų atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymo.

7. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad abiejų nuteistųjų V. D. ir O. D. atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad jie nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nuosprendyje teismas nurodė, kad nors kaltinamajame akte ir prokurorės baigiamojoje kalboje ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė nebuvo įvardinta, tačiau kaltinamiesiems suformuluotame kaltinime nurodyta, kad jie veikė kartu. Atsižvelgiant į tai, šios aplinkybės konstatavimas nelaikytinas siurpriziniu. Teisėjų kolegija su tokiais pirmosios instancijos teismo motyvais ir sprendimu pripažinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, nesutinka. Pagal galiojančią teismų praktiką pareikštuose įtarimuose ar kaltinamajame akte nenurodyta atsakomybę sunkinančią aplinkybę teismai pripažįsta tik tada, kai ją sudarantys faktai yra nurodyti kaltinamajame akte, tačiau nekvalifikuoti kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė (pvz., kad asmuo, nusikalstamą veiką buvo padaręs bendrininkų ar organizuota grupe ir pan.). Jei atsakomybę sunkinanti aplinkybė išaiškėja tik teisme ir nėra prokuroro ar nukentėjusiojo prašymo pakeisti kaltinimą, ji nepripažįstama atsakomybę sunkinančia.

8. Šioje byloje pranešimuose apie įtarimus V. D. ir O. D. ir kaltinamajame akte apie nusikalstamos veikos padarymą veikiant bendrininkų grupe nenurodyta, yra nurodyta tik apie jų ,,veikimą kartu“. Kaltinamajame akte taip pat pažymėta, kad abiejų kaltinamųjų atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje prašymų pakeisti kaltinimus nebuvo gauta, pats teismas savo iniciatyva apie galimybę pakeisti kaltinimus BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka nepranešė. Pažymėtina dar ir tai, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstydamas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, pats pirmosios instancijos teismas, kaip ir kaltinamajame akte nenurodė apie nuteistųjų veikimą bendrininkų grupe, o nurodė tik apie jų ,,veikimą kartu“. Skundžiamame nuosprendyje išdėstytas teismo motyvas, kad kaltinime nenurodyta aplinkybė apie ,,veikimą kartu“ faktiškai ir reiškia bendrininkavimą ir veikimą bendrininkų grupe, prieštarauja ir jau galiojančiai teismų praktikai.

9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje pažymėjo, kad vien nusikalstamos veikos aprašyme vartojama formuluotė ,,veikdami kartu tarpusavyje“ nesuponuoja, kad kaltinamajam yra inkriminuojamas veikimo bendrininkų grupe požymis. Asmens baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė turi būti arba eksplicitiškai nurodyta jam pareikštame kaltinime, arba būti akivaizdi iš formuojamo kaltinimo turinio, taip pat turi būti konstatuota apkaltinamajame nuosprendyje. Veikimo bendrininkų grupe požymis turi būti konstatuotas aiškiai ir vartojant būtent tą gramatinės išraiškos formą, kuri įtvirtinta baudžiamajame įstatyme. Jokie kiti pasakymai, pavyzdžiui ,,veikdami kartu tarpusavyje“, ,,veikdami kartu“, ,,išvien“ ir kt., nėra vertinami kaip veikimo bendrininkų grupe konstatavimas.

10. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pripažindamas abiejų nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe nusikalstamos veikos padarymą bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Iš dalies tenkinant apeliacinius skundus, nuosprendis keičiamas ir nurodyta nuosprendžio dalis naikinama. Nuteistojo V. D. ir jo gynėjo skunde nesutinkama su paskirta bausme, todėl toks nuosprendžio pakeitimas neprieštarauja jau paminėto BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimams. Nuteistojo O. D. gynėjas skundžia tik nuosprendžio dalį dėl BK 72 straipsnio taikymo, tačiau jo atžvilgiu nuosprendis keičiamas taikant dar ir BPK 320 straipsnio 5 dalies nuostatas.

11. Vis dėlto, panaikinus nuosprendžio dalį dėl nuteistųjų atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimo, keisti nuteistiesiems paskirtas bausmes, kolegijos nuomone, pagrindo nėra. Atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nustatymas yra tik viena iš tų aplinkybių, kurios išvardintos BK 54 straipsnio 2 dalyje. Šiuo atveju įvertinus visas kitas šios bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad V. D. ir O. D. paskirtas visiškai artimas minimaliai bausmes dar labiau švelninti pagrindo nėra.

12. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

13. Pagal baudžiamuosius įstatymus ir galiojančią teisminę praktiką bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama neperžengiant Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį, tačiau straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautą teisingumo principui. Skirdami švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę, remdamiesi BK 54 straipsnio 3 dalimi, teismai nurodo, kokios yra išimtinės aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Skirdami švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę, remdamiesi BK 62 straipsnio 1 arba 2 dalimi, teismai išdėsto atitinkamoje šio straipsnio dalyje numatytas ir byloje nustatytas sąlygas bei pagrindžia, kokios nustatytos aplinkybės leidžia taip švelninti bausmę.

14. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad paskirdamas bausmę V. D., pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimo taisykles nustatančių BK bendrosios dalies straipsnių reikalavimų nepažeidė. V. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 292 straipsnio 2 dalį už neteisėtą valstybės sieną perėjusių bei nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčių žmonių gabenimą Lietuvos Respublikos teritorijoje dėl savanaudiškų paskatų. Tai nusikalstama veika, pagal BK 11 straipsnio 5 dalį priskiriama sunkiems tyčiniams nusikaltimams, BK 292 straipsnio 2 dalies sankcija numato tik laisvės atėmimą iki aštuonerių metų.

15. Teismas nenustatė nuteistojo V. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad veiką padarė bendrininkų grupė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Jau buvo pasisakyta, kad ši aplinkybė pripažinta nepagrįstai ir nors šiuo nuosprendžiu teisėjų kolegija naikina nuteistojo V. D. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, tačiau dėl to švelninti nuteistajam paskirtą bausmę nėra pagrindo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tada, kai paskirta bausmė savo rūšimi arba dydžiu yra aiškiai per griežta. Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir naikinama nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tačiau įvertinant kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes, nėra pagrindo V. D. pagal BK 292 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę laikyti aiškiai per griežta.

16. Nuosprendyje teismas jau atsižvelgė ir į tai, kad V. D. anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, dirba, turi šeimą. Teismas taip pat atsižvelgė, kad V. D. vaidmuo buvo antraeilis, jis nebuvo nusikalstamos veikos iniciatorius. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, teismas už minėto nusikaltimo padarymą V. D. pagrįstai paskyrė artimą minimaliai penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri, taikant BK 64¹ straipsnį, dar sumažinta vienu trečdaliu iki trijų mėnesių ir dešimties dienų laisvės atėmimo bausmės. Be to, pažymėtina, jog skiriant bausmę ją visais atvejais būtina tinkamai individualizuoti, todėl vien tai, kad kitam bendrininkui buvo paskirta panašaus dydžio laisvės atėmimo bausmė, savaime nepripažintina pažeidimu, nes kiekvieno bendrininko atžvilgiu turi būti įvertintas jį charakterizuojančių aplinkybių visetas, jo indėlis ir vaidmuo bendroje nusikalstamoje veikoje ir kitos reikšmingos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. D. prašė pripažinti, jog jo atsakomybę lengvina prisipažinimas padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Teisėjų kolegija su tokiu nuteistojo argumentu nesutinka. Nors pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde V. D. neginčija skundžiamu nuosprendžiu nustatytų veikos padarymo aplinkybių, pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu jis neigė gavęs atlygį už neteisėtą užsieniečių gabenimą, t. y. neigė savanaudiškas paskatas. Taigi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų taikyti V. D. atžvilgiu nėra pagrindo.

17. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl bausmių individualizavimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į papildomas aplinkybes. Nors abiems nuteistiesiems teismas paskyrė sankcijos žemutinei ribai artimas, beveik minimalias bausmes, tačiau O. D., kurio vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo aktyvesnis, bausmė buvo paskirta griežtesnė. Be to, O. D. buvo nuteistas griežtesne bausme dar ir nepaisant to, kad teismas nustatė jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, o V. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Visa tai įvertinus, daroma išvada, kad V. D. teismas skiriamą bausmę tinkamai individualizavo ir paskyrė švelnesnę negu kitam nuteistajam.

18. Apeliantai skunde prašo nuteistajam V. D. paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę ir dėsto aplinkybes, į kurias, jo nuomone, teismas turėtų atsižvelgti, t. y., kad jis su šeima yra pabėgėliai iš Ukrainos, turi darbą, augina nepilnametį sūnų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas V. D. bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgė į visas aplinkybes, apie kurias nurodoma apeliaciniame skunde. Šiuo konkrečiu atveju teismas įvertino visas bausmės V. D. skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes. Jokių naujų aplinkybių nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde neišdėstė.

19. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra įstatyme nustatytų būtinų sąlygų visumos, suteikiančios pagrindą svarstyti apie švelnesnės, nei įstatyme nustatyta, bausmės paskyrimą taikant BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pirmiausia, teisėjų kolegija pažymi, kad V. D. atžvilgiu neegzistuoja netgi formaliosios BK 62 straipsnio nuostatų taikymo sąlygos, todėl šis institutas jo atžvilgiu negali būti pritaikytas. Be to, apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesuponuoja ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo tikslingumo. Kaip jau buvo nurodyta, paskirti švelnesnę, negu sankcijoje numatyta, bausmę taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, galima tik išimtinais atvejais ir tik nustačius aplinkybes, dėl kurių sankcijoje nurodytos bausmės skyrimas akivaizdžiai negalėtų būti teisingu. Tokių aplinkybių, kolegijos nuomone, šioje byloje irgi nenustatyta. Jokių kitų aplinkybių, kurios kažkaip išimtinai apibūdintų nuteistojo asmenybę arba jo padarytą nusikalstamą veiką, taip pat nėra. Pirma, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti, kad V. D. prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą ir dėl to nuoširdžiai gailisi. Antra, nuteistasis pats sąmoningai pasirinko neteisėtus veiksmus, žinodamas ir suprasdamas, kad tokie neteisėti veiksmai yra draudžiami ir baudžiami. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog tai, kad V. D. materialiai prisideda prie sūnaus išlaikymo, turi jo šeimai tenkančių finansinių įsipareigojimų bei tai, kad gali būti deportuotas iš Lietuvos Respublikos, taipogi nesudaro pagrindo jo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visos minėtos aplinkybės buvo įvertintos, nes teismas V. D., turint omenyje, jog nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei straipsnio sankcijoje numatytą bausmės dydį, paskyrė proporcingą bausmę. Įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirtoji nuteistajam bausmė nei rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta, todėl švelninti šią bausmę pagrindo nėra.

20. Nors akivaizdu, kad nuteistajam paskirta bausmė sukelia neigiamus išgyvenimus, padarinius, tai yra tiesioginis neteisėto nuteistojo elgesio rezultatas. Vis dėlto, nuteistojo patiriami nepatogumai dėl jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės negali būti laikomi išimtine ar prioritetine aplinkybe baudžiamosios atsakomybės nuostatų taikymo kontekste. Įstatymas šiuo atveju aukščiau iškelia visuomenės interesą nubausti kaltininką tam, kad būtų užtikrintas teisingumas, o ne asmens, padariusio nusikalstamą veiką, siekį išvengti laisvės atėmimo bausmės sukeliamų neigiamų išgyvenimų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir skundžiamu nuosprendį V. D. paskyrė bausmę, kuri užtikrins tiek BK 41 straipsnio paskirtį, tiek, atsižvelgiant į santykinai neilgą bausmės trukmę, esmingai nepažeis nuteistojo šeimos interesų.

21. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas labai išsamiai motyvavo visiškai artimos sankcijos minimumui, tačiau realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimą V. D.. Vis dėlto, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje neaptarė galimybės taikyti V. D. dar vieną jo teisinę padėtį galintį palengvinti baudžiamąjį įstatymą, nors pagal tą patį įstatymą turėjo tai padaryti. Nors V. D. padarė sunkų nusikaltimą, pagal BK 75 straipsnio 3 dalį jam galėjo būti taikomas dalinis laisvės atėmimo bausmės atidėjimas. To paties BK 75 straipsnio 8 dalyje yra nurodyta, kad skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Šioje byloje teismas BK 75 straipsnio nuostatų V. D. netaikė ir to nuosprendyje nemotyvavo, taigi faktiškai pažeidė BK 75 straipsnio 8 dalies reikalavimą. Vis dėlto teisėjų kolegija pripažįsta, kad šis pažeidimas nėra esminis, nuteistojo V. D. padėties tai nepasunkino, o taikyti nuteistajam dalinį bausmės vykdymo atidėjimą tikrai nebuvo ir nėra pagrindo. Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės vykdymas pagal BK 75 straipsnį gali būti atidėtas tik teismui nusprendus, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. Skundžiamame nuosprendyje teismas išdėstė motyvus, dėl kurių nusprendė skirti V. D. nors ir artimą minimaliai, tačiau realaus laisvės atėmimo bausmę. Kolegija jau yra pasisakiusi, kad tokia teismo išvada pagrįsta. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį ir į dar vieną svarbią aplinkybę. Pagal BK 75 straipsnio 3 dalį iš dalies atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nustato po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri negali būti trumpesnė kaip šeši mėnesiai ir ilgesnė kaip dveji metai, taip pat nuo vienerių iki trejų metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą. Svarbu tai, kad šioje byloje paskyrus V. D. bausmę ir ją, taikant BK 64¹ straipsnį, dar sumažinus vienu trečdaliu, galutinė bausmė jam paskirta trys mėnesiai ir dešimt dienų laisvės atėmimo. Tuo tarpu taikant BK 75 straipsnio 3 dalį, turėtų būti nustatyta ne trumpesnė negu 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalis. Todėl taikyti dalinį bausmės vykdymo atidėjimą tokio dydžio laisvės atėmimo bausmei nebuvo ir nėra pagrindo.

Dėl nuteistojo O. D. gynėjo apeliacinio skundo

22. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu O. D. pripažinęs kaltu pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, paskyrė jam 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurią, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažino iki 4 mėnesių. Taip pat teismas, vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis, nusprendė iš O. D. išieškoti 14 630 Eur konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Kaip minėta šiame nuosprendyje, nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde neginčija O. D. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, sutinka tiek su teisiniu padarytos veikos vertinimu, tiek ir su nuteistajam paskirtos bausmės rūšimi bei dydžiu. Nuteistojo gynėjas tik prašo netaikyti nuteistajam baudžiamojo poveikio priemonės – konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos (14 630 Eur) išieškojimo. Šį prašymą nuteistojo gynėjas grindžia tuo, jog paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, jo nuomone, yra neproporcinga nuteistojo padarytai nusikalstamai veikai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su nuteistojo O. D. gynėjo apeliaciniu skundu ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias turto konfiskavimo institutą.

23. BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Minėto straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

24. Dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad BK 72 straipsnio 5 dalies pagrindu konfiskuotino turto vertė yra įrodinėtina baudžiamosios bylos aplinkybė, kuri nustatoma pagal BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodinėjimo taisykles. Atitinkamai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tiek turto rinkos kaina, tiek rinkos vertė rodo tą pinigų sumą, už kurią galėtų būti parduodamas turtas (kurią mokėtų pirkėjas) jo vertinimo dieną. Todėl, konfiskuotinos transporto priemonės (automobilio) vertei apskaičiuoti taikant šį rinkos vertės kriterijų, automobilio vertę atitinka pinigų suma (kaina), už kurią galėtų būti įsigytas (parduotas) analogiškas automobilis rinkoje (pirkėjo mokama reali automobilio pardavimo kaina rinkoje), o į pirkėjo mokamą kainą yra įskaičiuotas ir PVM (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-12-495/2020). Pagal BK 72 straipsnį konfiskuotino turto vertė paprastai nustatoma remiantis specialisto atliktu konkrečios transporto priemonės įvertinimu. Kai tokių duomenų byloje nėra, konfiskuotino turto vertė nustatoma pagal atitinkamų juridinių asmenų pažymą apie tokios rūšies transporto priemonės vidutinę vertę bylos tyrimo ir (ar) nagrinėjimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-100-648/2019, Nr. 2K-164-222/2019, Nr. 2K-7-12-495/2020).

25. Byloje nustatyta, kad automobilis „Š. O.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nuteistasis O. D. neteisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje gabeno neteisėtai valstybės sieną perėjusius bei nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius asmenis, buvo nusikaltimo padarymo priemonė, t. y. konfiskuotinas turtas. Byloje taip pat nustatyta, kad minėtas automobilis priklauso UAB ,,Go4rent“, O. D. buvo tik šios transporto priemonės valdytojas. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas konfiskuoti automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą, apskaičiuodamas tokio turto vertę rėmėsi byloje esančia VšĮ „Emprekis“ pažyma apie vidutinę transporto priemonės kainą. Pažymoje nurodyta, kad tokio automobilio vidutinė kaina Lietuvoje 2022 m. spalio mėn. buvo 12 090 Eur be PVM ir 14 630 Eur su PVM (t. 1, b. l. 111). Teisėjų kolegijos nuomone, tokią automobilio „Š. O.“, pagaminto 2009 m., pagal byloje esančią pažymą nustatytą vertę teismas pagrįstai įvertino kaip atitinkančią realią kainą. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą konfiskuoti 14 630 Eur sumą atitinkančią pinigų vertę. Toks teismo sprendimas, atsižvelgiant į jau aptartą kasacinio teismo praktiką, yra pagrįstas ir teisingas, nes atitiko tokią kainą, kurią realiai reikėtų sumokėti tokį automobilį perkančiam asmeniui.

26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-119-976/2018, 2K-261-489/2018). Nagrinėjamoje byloje nebuvo galimybės konfiskuoti nusikalstamos veikos padarymo priemones, todėl buvo taikyta BK 72 straipsnio 5 dalis. Konfiskuojant ne pačią priemonę, bet jos vertę atitinkančią sumą, užtikrinami prevenciniai tikslai, tai yra kad kiti asmenys susilaikytų nuo panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų ir kad nebūtų bandoma nusikalstamais tikslais panaudoti kitiems asmenims priklausančius daiktus, taip išvengiant jų konfiskavimo rizikos. Tokiu atveju, kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodo nuteistojo O. D. gynėjas, labai aktualu apsvarstyti konfiskuotinos priemonės vertės išieškojimo proporcingumą. Pagrįsdamas skundo argumentą, kad nuteistajam O. D. pritaikyta baudžiamojo poveikio priemonė – konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas – yra neproporcinga jo padarytai nusikalstamai veikai, apeliantas remiasi tarptautine ir Lietuvos teismų praktika. Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta.

27. Konfiskuojant asmens turtą, radikaliai apribojama asmens teisė į nuosavybės apsaugą, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 1 1 straipsnyje. Todėl, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją, teismų praktikoje imperatyvių turto konfiskavimo nuostatų taikymas derinamas su konstituciniu proporcingumo principu, pagal kurį už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus ir neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-233-895/2019, 2K-80-222/2020). EŽTT jurisprudencijoje nuosavybės apsaugos kontekste (Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnis) pabrėžiama, kad turto konfiskavimas turėtų būti pagrįstas proporcingu santykiu tarp naudojamų priemonių ir siekiamo tikslo ir, kad ši sąžininga pusiausvyra bus pažeista, jei atitinkamas asmuo turės prisiimti individualią ir pernelyg didelę naštą (2018 m. birželio 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje G.I.E.M. S.r.l. ir kiti prieš Italiją, peticijos Nr. 1828/06, par. 300; 2019 m. spalio 22 d. sprendimas byloje El Ozair prieš Rumuniją, peticijos Nr. 41845/12, par. 24; 2011 m. gegužės 31 d. sprendimas Maggio ir kiti prieš Italiją, peticijų Nr. 46286/09, 52851/08, 53727/08, 54486/08, 56001/08, par. 57 ir kt.). Vertindamas taikyto turto konfiskavimo proporcingumą, EŽTT atsižvelgia į daugelį veiksnių, tokių kaip nusikalstamos veikos pobūdis, jos sunkumas; konfiskuojamo turto statusas nusikalstamoje veikoje; konfiskuojamo turto kilmės ir paskirties teisėtumas; asmens, iš kurio konfiskuojamas turtas, asmenybė ir elgesys, konfiskuojamo turto reikšmė pareiškėjui; dėl nusikalstamos veikos padaryta arba potencialiai sukelta turtinė žala valstybei; asmeniui greta turto konfiskavimo paskirtos kitos bausmės, jų griežtumas ir pakankamumas nubaudimo tikslų įgyvendinimo konkrečios bylos aplinkybėmis požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-39-495/2020, 2K-123-788/2022).

28. Pirmosios instancijos teismas, priešingai negu nurodoma apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje išdėstė motyvus dėl nuteistajam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės proporcingumo. Teismas nurodė, kad vidutinė automobilio rinkos vertė yra pakankamai didelė, tačiau siekiant prevencinio tikslo, t. y. daryti prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims, nusprendė, jog tikslinga konfiskuoti visą automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą. Teisėjų kolegija su teismo motyvais sutinka. Pažymėtina, kad nuteistasis O. D. įvykdė nusikalstamą veiką, kuri priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, veika padaryta dėl savanaudiškų paskatų. Nors nuosprendyje teismas V. D. vaidmenį nusikaltimo padaryme įvertino kaip mažiau aktyvų negu kito nuteistojo O. D. ir netgi kaip antraeilį, tačiau kolegija pažymi, kad V. D. irgi buvo sunkaus nusikaltimo vykdytojas, transporto priemone kartu su O. D. gabeno net keletą neteisėtai valstybės sieną perėjusių bei nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių asmenų. Nors transporto priemonės vertė gerokai viršija pinigų sumą, kurią nuteistasis gavo ir dar tikėjosi gauti iš nusikalstamos veikos padarymo, ši aplinkybės savaime nepripažįstama besąlyginiu pagrindu jos nepripažinti konfiskuotinu turtu ir iš nuteistojo neišieškoti jos vertę atitinkančios pinigų sumos. Iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad nuteistasis O. D. be automobilio „Š. O.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebūtų realizavęs savo nusikalstamo sumanymo – už sutartą pinigų sumą neteisėtai gabenti neteisėtai valstybės sieną perėjusius bei nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius asmenis. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, jog buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nesilaikant proporcingumo principo.

29. Pagal teismų praktiką viena iš aplinkybių, į kurią būtina atsižvelgti vertinant turto konfiskavimo ar konfiskuotino turto vertės išieškojimo proporcingumą, yra kaltininkui paskirtos bausmės rūšis ir dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-119-976/2018). EŽTT praktikoje yra suformuotas principas, kad asmeniui greta turto konfiskavimo paskirtos kitos bausmės turi būti adekvačiai griežtos ir pakankamos nubaudimo tikslų įgyvendinimui konkrečios bylos aplinkybių kontekste. Bausmė ir kartu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė turi būti vertinama kaip visuma, kurios paskirtis yra ne tik nubausti kaltininką, bet ir pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą, t. y. paskirta bausmė kartu su baudžiamojo poveikio priemone turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-53-1073/2019).

30. Pirmosios instancijos teismas už sunkaus nusikaltimo padarymą O. D. paskyrė visiškai artimą minimaliai šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri, taikant BK 64¹ straipsnį, dar sumažinta vienu trečdaliu iki keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmės. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms bei atsižvelgiant į O. D. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, į tai, kad O. D. yra darbingo amžiaus, konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas iš O. D. yra teisinga ir proporcinga priemonė, padėsianti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis).

31. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas, ginčydamas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, kaip neproporcingą, nurodo aplinkybes (neteistas, teigiamai charakterizuojamas, pripažino savo kaltę ir gailisi dėl savo tokio poelgio, turi šeimą, dirba), kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas sprendė dėl nuteistajam paskirtos bausmės dydžio nustatymo. Todėl šias aplinkybes vertinti pakartotinai, kaip sąlygojančias dar ir kartu su bausme paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės panaikinimą, nėra teisinio pagrindo.

32. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija dar kartą daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje spręsdamas automobilio „Š. O.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo klausimą, tinkamai aiškino ir taikė BK 72 straipsnio nuostatas aiškino ir taikė tinkamai.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo

33. Lietuvos apeliaciniame teisme 2023 m. gruodžio 22 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos finansų skyriaus pažyma Nr. APD-2023-17274 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad valstybės naudai priteistina valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų suma iš V. D. yra 160 Eur. Šios išlaidos susidarė už gynėjos D. Kisinienės suteiktą antrinę teisinę pagalbą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad ši pažyma buvo gauta teisėjų kolegijai jau išėjus priimti sprendimo, tai yra jau po teismo posėdžio, kuriame buvo išnagrinėta baudžiamoji byla, taip pat į tai, kad proceso dalyviai neturėjo galimybės su ja susipažinti ir dėl jos pasisakyti, prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos dėl išlaidų už V. D. suteiktą teisinę pagalbą teisėjų kolegija palieka nenagrinėtą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 12 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistųjų O. D. ir V. D. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jie nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti išieškojimo iš nuteistojo V. D. į valstybės biudžetą palikti nenagrinėtą.