Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Gintaras Dzedulionis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-06 nutarimo, kuriuo R. J. pripažinta kalta padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 187² str., ir nubausta įspėjimu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. teismo nubausta už tai, kad ji administracinio teisės pažeidimo byloje davė melagingus parodymus, o būtent: ji, 2014-12-08, nagrinėjant A. J. administracinio teisės pažeidimo bylą Vilniaus miesto apylinkės teisme adresu Laisvės pr. 79A, Vilniuje, būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, davė žinomai melagingus parodymus apie tai, kad 2014-09-14, apie 05.45 val., adresu Ukmergės g. 317C, Vilniuje, A. J. vairavo automobilį VW Passat, v. n. (duomenys neskelbtini) būdamas blaivus, alkoholį vartojo vėliau. Tokiu būdu R. J. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 187² str.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat išplaukia, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Nagrinėjamu atveju buvo tinkamai įvertinti visi administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai ir pagrįstai konstatuota, jog R. L. padarė jam inkriminuotą teisės pažeidimą.

ATPK 187² str. numatyta administracinė atsakomybė už melagingų parodymų, specialisto paaiškinimų bei ekspertizės išvadų davimą, vengimą ar atsisakymą duoti parodymus, melagingą vertimą, įkalčių arba įrodymų naikinimą bei jų slėpimą, naudojimąsi negaliojančiais, fiktyviais ar kito asmens dokumentais, melagingo pareiškimo arba kitokios apgavystės padarymą administracinio teisės pažeidimo byloje.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-17 nutarime, priimtame administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-11275-506/2014, nurodyta, kad liudytoja apklausta R. J. parodė, jog žino, jog yra pakviesta liudyti dėl 2014-09-14 įvykio. Išvakarėse jos sutuoktinis A. J. namo grįžo apie 19 val., dėl to jie susiginčijo. Po to pyktis aprimo, abu nuėjo anksti gulti. Atsikėlusi ryte maitinti vaiko pagalvojo, kad vyrą pamokys ir nutarė važiuoti pas savo mamą, kuri gyvena Lazdynuose. Taip norėjo jam įgelti. Jai išeinant su vaiku pas mamą vyras pabudo ir išbėgo paskui juos. Gatvėje prašė jo, kad jis automobiliu juos nuvežtų, arba sakė, kad važiuos autobusu, gal kvies taksi. Prie namo gatvėje jie garsiai kalbėjo, nes pykosi. Tada vyras sutiko juos nuvežti. Bevažiuojant jie toliau kivirčijosi. Vyras sustojo prie degalinės, ji išlipo iš mašinos, aiškinosi toliau. Ji apsiverkė, tada vyras nuėjo kažkur toliau, ką jis darė, ji nematė. Po to privažiavo pareigūnai ir A. J. išvežė. Greitoji pagalba į degalinę buvo kviesta, nes jai ant veido buvo paraudimas. Dar jiems su Artūru stovint kieme prie mašinos jis ją traukė už rankos, kad nevažiuotų, ji irgi stipriai traukė ranką ir nukrito, susimušė. Ginčo metu vaikas buvo vežimėlyje, paskui – mašinoje. Konflikto metu vežimėlį pamiršo ir paliko gatvėje. Brendžio butelio nepaliko, apie jį nieko nežino. Namuose A. J. buvo blaivus. Jis namie negėrė. Nuėjo anksti miegoti, nes buvo susipykę, nebuvo ką veikti, o vaikas gula miegoti devintą. Atvažiavus į degalinę dar pasipyko mašinoje, po to Artūras išlipo, ji išlipo iš paskos, jie dar pasiaiškino. Artūras paskui nuėjo į šoną, ji išsitraukė vaiką ir pradėjo verkti. Norėjo paskambinti mamai, bet telefonas buvo išsikrovęs. Per kiek laiko atvyko pareigūnai, nežino. Kurioje vietoje tuo metu buvo A. J., taip pat nežino. Mašina, kuria važiavo, yra Artūro draugo A. V.. Artūrui reikia darbe mašinos, jo mašina sulūžo, buvo brangus remontas, nutarė mašiną pasiskolinti. Paturėjo mašiną savaitę, tada tas atsitikimas. Nežino, kas iškvietė greitąją pagalbą, gal policija. Greitosios pagalbos gydytojas primygtinai reikalavo važiuoti į ligoninę, sakė, reikia daryti nuotraukas. Užtruko ligoninėje tris minutes, nuvedė pas gydytoją, ant vaiko nieko nerado, jai buvo tik veido paraudimas. Taip anksti važiavo, nes 5.00-5.30 val. vaikas keliasi valgyti. Su pareigūnais ji ginčijosi, nes jie klausė, kieno mašina. Taip pat klausė, ar mašiną iki degalinės vairavo vyras, ar jis buvo blaivus. Kaip suprato, vyras, kai buvo nuėjęs į kažkur šoną, prie mašinos grįžo išgėręs. Ji nepaliudijo pareigūnams, kad A. J. vairavo išgėręs.

Apylinkės teismas, įvertinęs R. J. teismo posėdžio metu duotus parodymus, padarė išvadą, kad ji, sutikusi liudyti byloje savo vyro atžvilgiu, davė melagingus parodymus, todėl jai iškeltina administracinio teisės pažeidimo byla pagal ATPK 187² str.

Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-17 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-11275-506/2014 matyti, kad teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus ir įvertinęs jų visumą, padarė išvadą, kad A. J. 2014-09-14 apie 05.45 val., Ukmergės g. 317C, Vilniuje, vairavo automobilį VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įtariama būdamas neblaivus ir vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo paskirta administracinė nuobauda pagal ATPK 126 str. 4 d. Savo veika jis pažeidė KET 14 punktą, tai yra padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130² str.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. J. apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-17 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-11275-506/2014 Vilniaus apygardos teismo 2015-01-23 nutartimi buvo atmestas. Tai reiškia, kad faktinės įvykio aplinkybės dėl A. J. kaltės padarius ATPK 126 str. 4 d. numatytą pažeidimą yra nustatytos ir neginčytinos. Iš administracinės bylos Nr. A2.6.-11275-506/2014 teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismo posėdyje R. J. buvo išaiškinta, kad ji turi teisę neduoti parodymų ar neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus, atsakomybė už žinomai melagingų parodymų davimą, melagingų parodymų davimo pasekmės, ji parodymus duoti sutiko ir pasirašė savo pasižadėjimą duoti teismui teisingus parodymus. Skundžiamu nutarimu nustatyta, kad R. J., būdama įspėta dėl administracinės atsakomybės už melagingų parodymų davimą, davė parodymus apie tai, kad 2014-09-14, apie 05.45 val., adresu Ukmergės g. 317C, Vilniuje, A. J. vairavo automobilį VW Passat, v. n. (duomenys neskelbtini) būdamas blaivus, alkoholį vartojo vėliau, ir šie parodymai prieštarauja kitiems bylos įrodymams (liudytojai nurodė, jog stebėjo J. visą laiką nuo jo išlipimo iš automobilio ir patvirtino, kad nebuvo fiksuotas alkoholio vartojimas).

Įvertinus visas anksčiau aptartas aplinkybes, nėra jokių abejonių, kad R. J. padarė teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 187² str., kadangi jos duoti parodymai yra akivaizdžiai neteisingi, ji suprato savo procesinę padėtį, žinojo teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus ar išvadas, paaiškinimus. Tokios pareigos suvokimą bei atsakomybės už jos nevykdymą žinojimą R. J. buvo patvirtinusi savo parašu teisme. Ji taip pat suvokė, kad duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, suprato ir norėjo, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-616/2006; 2K-164/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-1682/2011).

Pabrėžtina, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, jog apeliantei nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina, kad ji patraukta administracinėn atsakomybėn nepagrįstai. Taip pat nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas atsisakė priimti R. J. padarytą policijos pareigūnų ir A. J. maršruto vaizdo įrašą, tokiu būdu apribojo R. J. teisę ginti save bei teikti įrodymus. Vadovaujantis ATPK 257 str., konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Vien ta aplinkybė, kad apylinkės teismas atsisakė priimti R. J. teikiamus įrodymus, savaime nesuteikia pagrindo teigti, kad jos teisės buvo nepagrįstai suvaržytos.

Remiantis tuo, kas nustatyta, naikinti Vilniaus miesto teismo 2015-05-06 nutarimą R. J. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-06 nutarimą nepakeistą ir R. J. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.