Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, P-25-415/2020

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-06-23
Bylos Nr.: P-25-415/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04540-2016-5
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Vienintelė instancija
Rezultatas: Atsisakyti atnaujinti procesą.

Teisėjai: Gintaras Kryževičius (pirm.), Dainius Raižys, Romanas Klišauskas
Atsakovas: Valstybinė energetikos reguliavimo taryba
Pareiškėjas: K. J. J.
Trečiasis asmuo: "Vilniaus energija"

Kategorijos

Administracinė byla Nr. P-25-415/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04540-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 57.1.1; 60.3.8; 60.3.10 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2020 m. birželio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pasibaigė dėl reorganizavimo) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-3277-968/2020 pagal pareiškėjo K. J. J. skundą atsakovui Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas K. J. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. spalio 14 d. rašto Nr. R2-(ŠP)-2648 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Raštas) dalį, kuria pareiškėjui atsisakyta išduoti 2016 m. rugsėjo 14 d. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Vilniaus energija“ (toliau – ir Bendrovė) planinio patikrinimo aktą Nr. S3-1 (toliau – ir Patikrinimo aktas) ir jame pateiktas išvadas, bei įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui Patikrinimo aktą bei jame pateiktas išvadas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis 2016 m. rugsėjo 28 d. atsakovo prašė pateikti Patikrinimo aktą ir jame pateiktas išvadas, tačiau Komisija prašymą tenkino iš dalies ir pateikė jam tik Komisijos 2016 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. O3-277 (toliau – ir Komisijos 2016 m. rugsėjo 26 d. nutarimas) nuorašą. Dėl Komisijos ir Bendrovės bendrų nusikalstamų veikų, susijusių su pastangomis sumažinti šilumos ir karšto vandens permokas (vartotojų patirtus nuostolius), pareiškėjui, kaip buitiniam šilumos ir karšto vandens vartotojui, nuo 2002 m. vasario 1 d. galėjo būti padaryta 8 000–12 000 Eur dydžio turtinė žala, taip pat neturtinė žala, kurią jis vertino 1 000 000 Eur. Pareiškėjas pažymėjo, kad negali kreiptis į teismą dėl jam daromos žalos, nes atsakovas jam nepateikė prašomų dokumentų. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad Patikrinimo aktas negali būti pateiktas dėl informacijos konfidencialumo, nes pareiškėjas kelia klausimą dėl viešųjų paslaugų kainų nustatymo.

Atsiliepimas

Atsakovas Komisija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Komisija nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas) pareiškėjui nesuteikia teisės reikalauti iš Komisijos pateikti informaciją, kuri įstatymų yra pripažįstama komercine paslaptimi. Komisija, netenkindama pareiškėjo reikalavimo pateikti Patikrinimo aktą, nepažeidė pareiškėjo teisių bei interesų ir garantavo UAB „Vilniaus energija“ konfidencialios informacijos apsaugą, kurios atskleidimas galėjo sukelti Bendrovei turtinę ir neturtinę žalą, o už priešingus veiksmus Komisijai galėtų būti taikoma civilinė, administracinė ar baudžiamoji atsakomybė. Patikrinimo aktas yra vientisas dokumentas, iš jo pašalinus konfidencialią informaciją, jis prarastų savo prasmę. Patikrinimo akte esanti informacija negali būti laikoma vieša pagal Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.116 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Patikrinimo metu Bendrovė, teikdama Komisijai informaciją, savo raštuose apribodavo asmenų, galinčių susipažinti su teikiama informacija, sąrašą bei nurodydavo, jog pateikiama informacija yra konfidenciali. UAB „Vilniaus energija“ yra nurodžiusi, kad konfidencialios informacijos sąrašas buvo patvirtintas Bendrovės valdybos 2008 m. kovo 12 d. sprendimu. Patikrinimo akte taip pat pateikiama informacija apie Bendrovės darbuotojus, nereguliuojamos veiklos sąnaudas ir pajamas, kurios nėra įtraukiamos į reguliuojamas šilumos tiekimo ar karšto vandens kainas, teisės aktai nenumato tokios informacijos viešumo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vilniaus energija“ atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Bendrovė nurodė, kad atsakovas pagrįstai atsisakė pateikti pareiškėjui Patikrinimo akte esančią konfidencialią (komercinę paslaptį sudarančią) informaciją. Teikdama informaciją Komisijai, Bendrovė aiškiai nurodė, kuri informacija yra konfidenciali. Patikrinimo akto turinys yra konfidencialus, nes jame detaliai atskleidžiama ir aprašoma Bendrovės ūkinė veikla – komercinė veikla, procesai, konkrečių darbuotojų (t. y. privačių asmenų) darbo užmokesčių dydžiai, kuro sąnaudų skaičiavimo formulės bei kita informacija, kurios atkleidimas tretiesiems asmenims Bendrovei sukeltų žalą, nes, pavyzdžiui, būtų susilpnintos Bendrovės derybinės pozicijos sudarant sandorius. Numanoma Patikrinimo akto turinio atkleidimo tretiesiems asmenims neigiamą įtaką Bendrovei yra pripažinę ir teismai, bylas dėl šilumos bazinės kainos ir susijusių Komisijos nutarimų pripažindami neviešomis.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjo K. J. J. skundą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog asmuo turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų viešąją informaciją apie jų veiklą, oficialius jų dokumentus (kopijas), taip pat informaciją, kurią minėtos įstaigos turi apie jį patį, valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos privalo teikti viešąją informaciją, taip pat turimą privačią informaciją, išskyrus tuos atvejus, kai prašoma pateikti informacija pagal įstatymus neteiktina. Konfidenciali ir komercinę paslaptį sudaranti informacija gali būti neteiktina. Teisės gauti informaciją įstatymas ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas bei juos įgyvendinantys teisės aktai nepateikia juose vartojamos komercinės paslapties sąvokos apibrėžimo, todėl pareiškėjui neteiktina komercine paslaptimi gali būti pripažinta ta informacija, kuri atitinka CK 1.116 straipsnyje nustatytus kriterijus. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pačiam ūkio subjektui suteikta teisė spręsti, kokia informacija jam vertinga, slapta ir saugoma nuo trečiųjų asmenų, ūkio subjektui nėra keliami reikalavimai tokią informaciją įforminti kaip komercinių paslapčių sąrašą fizine prasme. Komercinės paslapties savininkas šiuo atveju turi teisę pats pasirinkti, kokiu būdu asmenims, kurių atliekamos funkcijos reikalauja susipažinti su komercinę paslaptį sudarančia informacija, bus suformuotas aiškus ir nedviprasmiškas suvokimas, kad atitinkami duomenys yra įmonės komercinė paslaptis. Svarbu tai, kad pasirinktas būdas leistų vienareikšmiškai nustatyti ir fiksuoti tam tikro asmens žinojimo apie tai, kas yra komercinė paslaptis, faktą. Sąrašas fizine prasme yra tik vienas iš būdų suformuoti asmens žinojimą apie tam tikros informacijos slaptumą, tačiau šis būdas nėra vienintelis.

Nagrinėjamu atveju atsakovas pripažino, jog Bendrovė nebuvo pateikusi konkretaus konfidencialios informacijos sąrašo, tačiau akcentavo, kad teikdama informaciją Komisijai aiškiai nurodė, kokia informacija yra konfidenciali. Tai matyti iš UAB „Vilniaus energija“ 2015 m. spalio 8 d. rašto Nr. 008-10-20893, 2015 m. rugsėjo 10 d. rašto Nr. 013-01-18477, 2015 m. rugsėjo 30 d. rašto Nr. 008-10-19870, 2016 m. sausio 7 d. rašto Nr. 010-02-298, 2016 m. sausio 18 d. rašto Nr. 010-02-1217, 2016 m. balandžio 15 d. rašto Nr. 010-02-8550, kuriuose, įskaitant priedus, Bendrovė, teikdama atsakovui informaciją ir reikalingą medžiagą patikrinimui atlikti, aiškiai nurodė, kad teikiama informacija yra konfidenciali, ir apribojo asmenų, galinčių susipažinti su teikiama informacija, sąrašą, t. y. nurodė, jog informacija teikiama tik Komisijai. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, to visiškai pakanka identifikuoti konfidencialią informaciją, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis.

Susipažinęs su Patikrinimo aktu, kuris 2019 m. spalio 4 d. teismo nutartimi yra pripažintas nevieša bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad jame esanti informacija apima, be kita ko: Bendrovės ūkinę–komercinę veiklą, kuri yra tiek reguliuojama, tiek nereguliuojama (kurios sąnaudos neįtraukiamos į reguliuojamas šilumos ir karšto vandens kainas); Bendrovės darbuotojų atlyginimus tiek reguliuojamoje, tiek nereguliuojamoje rinkoje; duomenis apie Bendrovės procesus; informaciją apie Bendrovės partnerius; Bendrovės sudarytas sutartis (ir neviešas) su kontrahentais ir tų sutarčių sąlygas; sąskaitas; kuro sąnaudų skaičiavimus; duomenis apie ilgalaikį turtą, nepriskirtą reguliuojamai veiklai; Bendrovės darbuotojų asmens duomenis. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad didžioji dalis Patikrinimo akte esančios informacijos atitinka komercinės paslapties sąvoką, t. y. ji yra nevieša (neprivaloma viešai skelbti, nežinoma tretiesiems asmenims), saugoma (šią informaciją jos savininkas, t. y. Bendrovė, saugo protingomis pastangomis), turi komercinę vertę, o jos praradimas būtų komerciškai žalingas, be to, įstatymai nedraudžia jos pripažinti komercine paslaptimi, todėl atsakovas turėjo teisę neteikti pareiškėjui Patikrinimo akto, motyvuodamas, kad jame yra pateikiama konfidenciali informacija, sudaranti komercinę (gamybinę) paslaptį. Pirmosios instancijos teismas sprendė, Patikrinimo akto pateikimas pareiškėjui šiuo atveju būtų ne tik neteisėtas savo esme, tačiau ir neadekvatus siekiamiems tikslams, nes pareiškėjas savo teises ir teisėtus interesus gali ginti ir nepasinaudodamas Bendrovės konfidencialia, komercinę paslaptį sudarančia informacija.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. kovo 25 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – tenkino pareiškėjo K. J. J. skundą, panaikino Komisijos Raštą ir įpareigojo Valstybinę energetikos reguliavimo tarybą (toliau – ir Taryba) (Komisijos teisių perėmėjas) iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 28 d. prašymą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog Komisija atsisakė pareiškėjui pateikti Patikrinimo aktą iš esmės konstatavusi, jog pastarasis yra grindžiamas informacija, kurią Bendrovės valdyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 3 dalimi, pripažino konfidencialia. Tačiau tam, kad minėtu pagrindu informaciją būtų galima laikyti komercine (gamybine) paslaptimi ir konfidencialia informacija, bendrovės įstatuose nustatyta tvarka turi būti priimtas valdybos sprendimas, o informacija, kuri pagal įstatymus yra vieša, apskritai negali būti pripažinta komercine (gamybine) paslaptimi ir konfidencialia informacija. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, jog Bendrovė yra šilumos tiekėjas, t. y. asmuo, turintis šilumos tiekimo licenciją ir tiekiantis šilumą vartotojams pagal pirkimo–pardavimo sutartis, todėl reguliuojant jo veiklą yra inter alia (be kita ko) taikomos Šilumos ūkio įstatymo nuostatos. Vadovaudamasis Šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnio 4 dalies bei 34 straipsnio 3 dalies nuostatomis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad šilumos ir (ar) karšto vandens įmonių informacija apie veiklos sąnaudas, sistemų eksploatavimą, modernizavimą, plėtrą, investicijas į sistemos plėtrą, kainų ir tarifų struktūrą, paslaugų teikimo sąlygas, taip pat šilumos tiekėjų informacija, susijusi su jų licencijuojama veikla ar veikla, kurios kainos reguliuojamos, yra vieša. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, kad šilumos tiekėjų informacija, susijusi su jų licencijuojama veikla ar veikla, kurios kainos reguliuojamos, yra vieša ir konkrečios bendrovės valdyba tokios informacijos negali pripažinti bendrovės komercine (gamybine) paslaptimi bei konfidencialia informacija, nes tai padariusi ji pažeistų Akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje (2009 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XI-354 redakcija) įtvirtintą draudimą komercine (gamybine) paslaptimi ir konfidencialia informacija laikyti informaciją, kuri pagal įstatymus turi būti vieša. Todėl Komisija (šiuo metu Taryba), vertindama, ar konkretūs jos priimami dokumentai (šiuo atveju Komisijos 2016 m. rugsėjo 26 d. nutarimas ir Patikrinimo aktas) gali būti pripažinti konfidencialiais ir dėl to neskelbtinais viešai bei neteiktinais susipažinti suinteresuotiems asmenims (inter alia vartotojams), privalėjo įvertinti, ar visa tuose dokumentuose nurodyta informacija pagrįstai pripažinta komercine (gamybine) paslaptimi ir konfidencialia informacija, taip pat ar tokia informacija neturi būti laikoma vieša pagal įstatymus. Vien tik aplinkybė, jog Bendrovės raštuose, kuriuose jos planinio patikrinimo metu Komisijai buvo teikiama informacija, nurodyta, jog pateiktą informaciją Bendrovės valdyba yra pripažinusi konfidencialia, savaime nėra pagrindas konfidencialiais pripažinti ir pastarąja informacija grindžiamus Komisijos dokumentus.

Įvertinęs Komisijos 2016 m. rugsėjo 26 d. nutarimo ir Patikrinimo akto turinį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad šiais dokumentais yra įformintas Bendrovės, veikiančios pagal šilumos tiekimo licenciją, reguliuojamos veiklos planinis patikrinimas, kurio tikslas – įvertinti 2012–2014 metų reguliuojamoms veikloms priskirtų sąnaudų, dengiamų reguliuojamų veiklų pajamomis, pagrįstumą ir 2015 metų gamtinių dujų įsigijimo, įskaitant įsigijimą iš atskirų gamtinių dujų tiekėjų, ir gamtinių dujų suvartojimo sąnaudų pagrįstumą ir paskirstymą tarp vykdomų veiklų. Patikrinimo akte nurodyta informacija (ar bent jau didžioji jos dalis) yra susijusi su Bendrovės (šilumos tiekėjo) vykdoma licencijuojama veikla ar veikla, kurios kainos reguliuojamos. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad tuo atveju, jeigu iš Patikrinimo akto būtų pašalinta konfidenciali informacija (t. y. informacija, kuri pagal įstatymus, inter alia pagal Šilumos ūkio įstatymo 22 str. 4 d. ir 34 st. 3 d. (2018 m. lapkričio 15 d. įstatymo Nr. XIII-1628 ir 2019 m. vasario 14 d. įstatymo Nr. XIII-1974 redakcijos), negali būti laikoma vieša), toks dokumentas prarastų savo prasmę. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, Komisija skundžiamame Rašte nepagrįstai konstatavo, kad visa Patikrinimo akte esanti informacija yra komercinė (gamybinė) paslaptis ir konfidenciali informacija, bei nepagrįstai vien tuo pagrindu atsisakė šį Patikrinimo aktą pateikti pareiškėjui, todėl Raštas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Dėl Bendrovės argumentų, kad šį ginčą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas Patikrinimo aktą pripažino nevieša medžiaga, kad panašios nutartys buvo priimtos kitose administracinėse bylose ir kad pareiškėjas savo teisėms ginti Patikrinimo aktu negalėtų pasinaudoti, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog Komisija šiais motyvais Rašto negrindė, todėl paminėti Bendrovės argumentai nėra reikšmingi sprendžiant dėl skundžiamo Rašto teisėtumo ir pagrįstumo, bei jų nevertino.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, aiškino ir taikė materialiosios teisės normas bei nepagrįstai konstatavo, kad Raštas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Raštą ir įpareigojo Tarybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 28 d. prašymą, taip pat pareiškėjui iš atsakovo priteisė 45 Eur bylinėjimosi išlaidų (sumokėtą žyminį mokestį už bylos nagrinėjimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme).

IV.

Atsakovas Taryba (Komisijos teisių perėmėjas) prašymu dėl proceso atnaujinimo prašo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-3227-968/2020.

Taryba nurodo, kad procesas atnaujintinas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą (sprendimas ar nutartis yra be motyvų), nes apeliacinės instancijos teismas pažeidė pareigą motyvuoti savo procesinį sprendimą ir neatskleidė ginčo esmės dėl argumentų, susijusių su tuo, kad šį ginčą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas Patikrinimo aktą yra pripažinęs nevieša medžiaga, kad panašios nutartys buvo priimtos kitose administracinėse bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepasisakė dėl byloje teiktų argumentų, susijusių su tuo, jog ginčo objektu esanti medžiaga kitose bylose (Nr. eI-9719-426/2016, eI-3374-426/2017) įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra pripažinta nevieša ir teismas yra uždraudęs su ja susipažinti kitiems asmenims, nurodė, kad šie argumentai nėra reikšmingi sprendžiant bylą. Taryba pažymi, kad, nors skundžiamame Rašte ir nebuvo teikiami motyvai, susiję su tuo, jog kitose bylose Patikrinimo aktas yra pripažintas nevieša medžiaga (ši faktinė aplinkybė įvyko po Rašto pateikimo – 2016 m. spalio 31 d. bei 2017 m. gegužės 2 d.), ši faktinė aplinkybė yra itin reikšminga bylai, ją įvertinus, gali keistis galutinis teismo spendimas (nuo to, kaip turėtų būti vertinamos Vilniaus apygardos administracinio teismo bylose priimtos nutartys, priklauso bylos baigtis ir atsakymo Pareiškėjui turinys). Tarybos įsitikinimu, ši aplinkybė sudaro faktinį ir teisinį pagrindą konstatuoti, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Sprendimo be motyvų priėmimas, pagal ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punktą yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Tarybos įsitikinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, susijusius su Patikrinimo akto turinio konfidencialumu ir viešumu, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai.

Atsakovas taip pat pažymi, jog procesas atnaujintinas pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas viešos informacijos sampratą šilumos sektoriuje, vadovavosi tik Šilumos ūkio įstatymu ir netaikė Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1-145 patvirtintų Informacijos, susijusios su energetikos veikla, teikimo valstybės, savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir (ar) kitiems asmenims taisyklių (toliau – ir Taisyklės), kurios būtent ir yra priimtos detalizuojant Šilumos ūkio įstatymo nuostatas. Nevertindamas Šilumos ūkio įstatymą detalizuojančių teisės aktų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galėjo padaryti neteisingas išvadas, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo. Taryba atkreipia dėmesį, kad Taisyklėse aiškiai įtvirtinta, kokia informacija, susijusi su reguliuojama veikla, yra vieša, detalizuojant konkrečiomis sąnaudomis, investicijomis į tinklų ir sistemų plėtrą ir kitą informaciją.

Atsiliepimas

Pareiškėjas K. J. J. atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą su juo nesutinka, mano, kad jis yra atmestinas. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas nenurodė akivaizdumo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir klaidina teismą, kad iš Patikrinimo akto pašalinus konfidencialią informaciją, toks aktas prarastų prasmę. Pareiškėjas palaiko Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. sprendimo motyvus, jiems pritaria.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vilniaus energija“ rašytiniuose paaiškinimuose dėl prašymo atnaujinti procesą prašo panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

Bendrovė nurodo, kad teismas jau yra pripažinęs, jog visa administracinės bylos Nr. eA-1543-525/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04250-2016-3), kurioje Bendrovė ginčija Komisijos 2016 m. rugsėjo 26 d. nutarimą, medžiaga, įskaitant Patikrinimo aktą, yra nevieša. Taigi teismas, gavęs šalies prašymą dėl byloje pateiktos informacijos saugumo užtikrinimo, 2016 m. spalio 31 d. nutartimi jau išsprendė tokios apsaugos būtinumo klausimą ir priėmė nutartį, kurioje aiškiai nurodė, jog bylos medžiaga yra neteiktina susipažinti ir kopijuoti tretiesiems asmenims. Todėl Taryba privalo saugoti šią informaciją.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Nagrinėjamu atveju atsakovas Taryba prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-3227-968/2020 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktus, t. y. dėl to, kad, atsakovo nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. sprendimas yra be motyvų, taip pat dėl to, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikydamas ir dėl to galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas.

Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais. Baigtinis proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas pateiktas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės.

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr., pvz., sprendimus bylose V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42916/04; Ryabykh prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 52854/99; kt.). Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr., pvz., Kot prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 20887/03). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr., pvz., Protsenko prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 13151/04). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais tik, jei tai būtų pateisinama dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl teisinio „švarumo“ (žr., pvz., Sutyazhnik prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 8269/02). Kitaip tariant, atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr., pvz., Shchurov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 40713/04).

Proceso atnaujinimo institutas taip pat turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl asmens, prašančio atnaujinti procesą, nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar procesą atnaujinti prašančio asmens nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-16-520/2020; kt.).

Nagrinėjamu atveju Tarybos argumentai dėl proceso atnaujinimo yra susiję tuo, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra be motyvų, nes teismas esą nepasisakė dėl byloje teiktų argumentų, susijusių su tuo, jog ginčo objektu esanti medžiaga šioje ir kitose bylose įsiteisėjusiomis teismų nutartimis yra pripažinta nevieša; taip pat tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis, vertindamas viešos informacijos sampratą šilumos sektoriuje, nesivadovavo Taisyklių, įgyvendinančių Šilumos ūkio įstatymo normas, nuostatomis ir dėl to buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu teismo sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Aiškindamas šią ABTĮ nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, jog šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujintas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2014 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-136/2014; kt.).

Teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto aspektu turi būti vertinamas atsižvelgiant būtent į teismo sprendime (nutartyje) išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Pabrėžtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-11-556/2020).

Atsakovas prašyme atnaujinti procesą nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. kovo 25 d. sprendime nepasisakė dėl byloje teiktų argumentų, kad ginčo objektu esanti medžiaga šioje ir kitose bylose įsiteisėjusiomis teismų nutartimis yra pripažinta nevieša ir teismas yra uždraudęs su ja susipažinti kitiems asmenims. Šie atsakovo argumentai nelaikytini pagrįstais, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. kovo 25 d. sprendime nurodė, jog Komisija minėtomis aplinkybėmis pareiškėjo skundžiamo Rašto negrindė, todėl jos nėra reikšmingos sprendžiant dėl skundžiamo Rašto teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. priešingai, nei teigia atsakovas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl minėtų aplinkybių pasisakė ir jas įvertino, kaip nereikšmingas ginčo dalykui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. sprendimo turinys patvirtina, kad teismas įvertino byloje kilusio ginčo esmę ir detaliai ją aptarė, pasisakė dėl aplinkybių, reikšmingų vertinant skundžiamo Rašto, kuriuo atsakyta į pareiškėjo prašymą dėl informacijos pateikimo, teisėtumą ir pagrįstumą. Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad atsakovo minimose Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartyse šioje ir kitose administracinėse bylose, kuriomis bylos medžiaga (ar jos dalis) buvo pripažinta nevieša, teismas nurodė, jog byloje yra pateikta dokumentų, sudarančių ūkio subjektų komercines (gamybines) paslaptis, tačiau nevertino ir nesprendė šilumos tiekėjo vartotojui teiktinos informacijos apimties klausimo, kuris būtent ir buvo šios administracinės bylos dalykas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime pateiktas išsamus, sisteminis kilusiam ginčui taikytinų teisės normų aiškinimas siejant jas su faktinėmis aplinkybėmis ir teismų praktika, todėl Tarybos argumentai dėl motyvų nebuvimo vertintini kaip jos nesutikimas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. sprendimo motyvais ir yra atmetami.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-82-438/2015; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016; kt.). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; kt.).

Atsakovo teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas viešos informacijos sampratą šilumos sektoriuje, vadovavosi tik Šilumos ūkio įstatymu ir netaikė Taisyklių, kurių X skyriuje įtvirtinta, kokia informacija, susijusi su reguliuojama veikla, yra vieša, todėl galėjo padaryti neteisingas išvadas, dėl kurių kyla pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo, taigi procesas turėtų būti atnaujintas pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Vertinant šiuos atsakovo argumentus, pažymėtina, jog Taryba konkrečiai nenurodo, kurias Taisyklių nuostatas apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju turėjo taikyti ir to nepadarė, nedetalizuoja, kurios Šilumos ūkio įstatymo ir (ar) kitų teisės aktų materialiosios teisės normos buvo pažeistos jas taikant, t. y. nenurodo, su kokių konkrečių teisės normų (ar vienos iš jų) pažeidimu sieja teismo procesinio dokumento neteisėtumą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Taryba tinkamai nepagrindė būtinybės atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą, t. y. nenurodė, koks konkretus, akivaizdus ir esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant tariamai turėjo įtakos priimant neteisėtą sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjas prašo iš atsakovo Tarybos priteisti 7,10 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro kopijų darymo bei procesinių dokumentų siuntimo išlaidos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Prie bylos nagrinėjimo išlaidų, be kita ko, priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai (ABTĮ 39 str. 1 d. 3 p.).

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas patyrė (sumokėjo) 5,90 Eur korespondencijos (procesinių dokumentų) siuntimo ir 1,20 Eur procesinių dokumentų kopijų darymo išlaidas, kurios priskirtinos prie ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytų išlaidų ir pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį gali būti priteisiamos visos. Todėl pareiškėjui priteistina 7,10 Eur išlaidų už bylos dokumentų kopijavimą bei siuntimą suma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-1033/2013; 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-283/2010).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-3227-968/2020 pagal pareiškėjo K. J. J. skundą atsakovui Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai (Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pasibaigė dėl reorganizavimo) (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pareiškėjui K. J. J. iš atsakovo Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos priteisti 7,10 Eur (septynis eurus ir dešimt centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl procesinių dokumentų kopijų darymo ir siuntimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas KlišauskasGintaras KryževičiusDainius Raižys