Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

Ž. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, 8 klasių išsilavinimo, nevedęs, nedirbantis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), teistas:

1) 1992-12-09 Švenčionių rajono apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK), galiojusio iki 2003-05-01, 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams, bausmės vykdymas atidėtas 2 metams;

2) 1995-05-12 Švenčionių miesto 1 apylinkės teismo pagal BK, galiojusio iki 2003-05-01, 146 straipsnio 2 dalį, 271 straipsnio 2 dalį, 16 straipsnio 1 dalį ir 271 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams, pritaikius Lietuvos Respublikos 1995-12-21 įstatymo „Dėl amnestijos“ 4 straipsnio 1 dalį bausmė sumažinta 1/3, galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams 14 dienų, bausmę atliko 1996-12-14;

3) 1999-03-25 Vilniaus apygardos teismo pagal BK, galiojusio iki 2003-05-01, 105 straipsnio 8 punktą, 272 straipsnio 3 dalį, 235 straipsnį laisvės atėmimu 15 metų su turto konfiskavimu; 2003-07-18 nutartimi veikos perkvalifikuotos į BK 129 straipsnio 2 dalie 9 punktą, 180 straipsnio 2 dalį, 258 straipsnio 2 dalį, paskirta bausmė – laisvės atėmimas 14 metų;

4) 1999-08-30 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK, galiojusio iki 2003-05-01, 271 straipsnio 3 dalį, 16 straipsnio 2 dalį ir 271 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 6 metams su turto konfiskavimu, bausmė subendrinta su bausme, paskirta 1999-03-25 nuosprendžiu, galutinė bausmė – laisvės atėmimas 15 metų 3 mėnesiams su turto konfiskavimu; 2000-02-25 nutartimi veika perkvalifikuota iš BK 16 str. 2 d. ir 271 str. 4 d. į 16 str. 2 d. ir 271 str. 2 d., paskirta bausmė – laisvės atėmimas 13 metų su turto konfiskavimu; 2003-09-24 nutartimi veikos perkvalifikuotos į BK 178 str. 2 d., 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d., paskirta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 7 mėnesiams, vadovaujantis BK 63 str. 8 d., bausmė subendrinta su bausme, paskirta 1999-03-25 nuosprendžiu, galutinė bausmė – laisvės atėmimas 14 metų 1 mėnesiui; bausmę atliko 2011-10-12;

5) 2012-09-24 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį areštu 45 paroms; bausmę atliko 2012-12-14;

6) 2013-04-09 Vilniaus miesto apylinkės teismo pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, 235 straipsnio 1 dalį areštu 60 parų; bausmę atliko 2013-07-22;

7) 2013-11-14 Vilniaus miesto apylinkės teismo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 mėnesiams;

8) 2015-04-16 Vilniaus miesto apylinkės teismo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu skirtas 8 mėnesių laisvės atėmimas.

9) 2015-09-29 Vilniaus miesto apylinkės teismo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi paskirta bausmė subendrinta su 2015-04-16 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė 1 metų ir 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmė atlikta.

Kaltinamas pagal baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d. ,138 str. 2 d. 3 p., 284 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. S. grasino nužudyti, kai buvo realus pagrindas manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti, o būtent:

jis 2016-04-24 dienos vakare, galimai apie 20.00-21.00 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu nenustatytu laiku, atėjęs į motinos R. S. butą, esantį (duomenys neskelbtini), sukėlė konfliktą. Ž. S. tyčia uždegė paklodę, spardė šiukšliadėžę ir motinos R. S. sugyventiniui G. A. prieš veidą mosavo peiliu sakydamas, „kad ką nors papjauti man vieni juokai“, ko pasėkoje sukėlė nukentėjusiajam G. A. pakankamą pagrindą manyti, kad jo išsakyti grasinimai gali būti įvykdyti.

jis 2016-04-25, apie 21.30 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini)8 aukšto laiptinėje, veikdamas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, prieš kurį ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą, tyčia panaudojo fizinį smurtą G. A. atžvilgiu, ne mažiau kaip 4 trauminiais poveikiais padarydamas G. A. galvos sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių patinimu kairėje smilkininėje skiltyje, odos įbrėžimą kairės ausies kaušelyje, poodines ir daugybines odines kraujosruvas krūtinės ląstos kairėje pusėje su krūtinės ląstos kairės pusės VI-o šonkaulio lūžiu, odos nubrozdinimą su poodine kraujosruva kairėje blauzdoje ir nesunkiai sutrikdė jo sveikatą

Dėl 2016-04-24 grasinimo nužudyti G. A.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, įvertinęs šiuos teisėtai surinktus duomenis, kuriuos pripažįsta įrodymais, sprendžia, kad nors Ž. S. neigia grasinęs nukentėjusiajam peiliu, tai patvirtina byloje surinkti įrodymai. Nukentėjusysis G. A. ir liudytoja R. S. patvirtino, kad Ž. S. grasino G. A. peiliu, sakė, kad jam vieni niekai yra ką nors papjauti. Tas pačias aplinkybes jie nurodė iš karto po įvykio, vykstant ikiteisminiam tyrimui. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 145 straipsnio 1 dalį traukiamas tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šia tyčine nusikalstama veika siekiama padaryti poveikį nukentėjusiojo asmens psichikai sukeliant jam baimę dėl grėsmės gyvybei ir sveikatai. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.), kad nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-341/2010, 2K-347/2014 ir kt.). Taigi, nustatant grasinimo realumą būtina nustatyti, kad kaltininkas iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį, tačiau nebūtina nustatyti, kad grasinantysis iš tikrųjų ketintų įgyvendinti grasinimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-26/2010, 2K-542/2011, 2K-94/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių įrodymų visumos matyti, kad Ž. S. grasinimus nukentėjusiajam išsakė rankoje laikydamas peilį, juo mosuodamas prieš nukentėjusįjį. Anksčiau kaltinamasis buvo sumušęs G. A., už tai buvo nuteistas ir atliko laisvės atėmimo bausmę. Kaltinamasis visai neseniai buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos. Įvertinus šių duomenų visumą teismui nekyla abejonių dėl to, kad G. A. jam išsakytus grasinimus suprato ir vertino kaip realius, turėdamas pakankamą pagrindą manyti, kad tokie grasinimai gali būti realiai įvykdyti. Be to šie duomenys leidžia pripažinti, kad Ž. S. suprato, kad tokiais savo pasisakymais ir elgesiu kelia nukentėjusiajam baimę, nesaugumo jausmą, nerimą ir tokių pasekmių norėjo.

Dėl 2016-04-25 nesunkaus G. A. sveikatos sutrikdymo

Specialisto išvadoje Nr. G 1201/2016(01) nurodyta, kad nukentėjusiajam G. A. nustatyti šie kūno sužalojimai: galvos sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu kairėje smilkininėje skiltyje, odos įbrėžimas kairės ausies kaušelyje, poodinės ir daugybinės odinės kraujosruvos krūtinės ląstos kairėje pusėje su krūtinės ląstos kairės pusės VI-o šonkaulio lūžiu, odos nubrozdinimas su poodine kraujosruva kairėje blauzdoje. Sužalojimai padaryti nuo trauminių poveikių kietu buku daiktu, ribotą bei neribotą paviršių turinčiu daiktu (daiktais), galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2016-04-25). Sužalojimai visumoje kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl kairės pusės VI-o šonkaulio lūžio sveikata sutrikdoma ilgesniam negu 10 (dešimties) dienų laikotarpiui. Vertinant sužalojimus atskirai, krūtinės ląstos kairės pusės VI-o šonkaulio lūžis, su jo projekcijoje esančiomis kraujosruvomis krūtinės ląstoje kvalifikuojama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, likusieji kūno sužalojimai - nežymiu. Sužalojimai galėjo būti padaryti nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis. Sužalojimai padaryti nemažiau kaip - 4 (keturiais) trauminiais poveikiais. Odos įdrėskimas kairės ausies kaušelyje su galvos sumušimu būdingas nuo smūgių sudavimo (pvz.: koja, ranka), daugybinės kraujosruvos krūtinės ląstos kairėje pusėje su kairės pusės VI-o šonkaulio lūžiu, atsižvelgiant į kraujosruvų pobūdį, būdingos nuo krūtinės ląstos suspaudimo (pvz.: užšokant ant krūtinės), odos nubrozdinimas su poodine kraujosruva kairėje blauzdoje būdingas griuvimui.

Teismas, įvertinęs šiuos teisėtai surinktus duomenis, kuriuos pripažįsta įrodymais, sprendžia, kad Ž. S. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kaltinamasis neneigė, kad namo laiptinėje sumušė mamos sugyventinį G. A.. Ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad tai įvykdė kartu su iš matymo pažįstamu vaikinu. Nagrinėjant bylą teisme aiškino, kad nukentėjusįjį sumušė vienas. Teismas atsižvelgia, kad kaltinamojo parodymai prieštaringi ir nenuoseklūs, todėl tai kelia abejonių jo parodymų patikimumui. Teismas vadovaujasi nukentėjusiojo paaiškinimais, kad jį mušė ne tik Ž. S., tačiau ir kartu su juo buvęs jam nepažįstamas asmuo. Tokius nukentėjusiojo parodymus iš dalies patvirtino ir liudytojos R. S. ir D. E. Z.. Nukentėjusysis ir kaltinamasis negalėjo tiksliai įvardinti suduotų smūgių skaičių, todėl įvertinęs specialisto išvados duomenis, teismas konstatuota, kad nukentėjusiajam G. A. nustatyti sužalojimai buvo sukelti 4 trauminiais poveikiais.

Kaltinamajame akte Ž. S. veika buvo kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą nes, prokuroro vertinimu, nukentėjusysis G. A. yra kaltinamojo Ž. S. šeimos narys. Tačiau teismas su tokia pozicija nesutinka. Šeimos nario ir artimo giminaičio sąvokos yra išaiškintos atitinkamai BK 248 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Vadovaujantis sisteminiu teisės aiškinimo metodu bei esama teismų praktika šiais sąvokų išaiškinimais vadovaujamasi ir taikant BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas. Taigi, minėtose teisės normose yra pateiktas baigtinis sąrašas asmenų, laikytinų artimais giminaičiais ar šeimos nariais. Artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai. Nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Nukentėjusysis G. A. su kaltinamojo Ž. S. motina kartu gyvena pakankamai ilgą laiko tarpą, tačiau nėra susituokęs. Jis taip pat nėra nei vienas iš kitų minėtose teisės normose nurodytų asmenų, todėl jau vien todėl negali būti laikomas Ž. S. šeimos nariu. Iš abiejų parodymų matyti, jog jų nesiejo jokie glaudūs šeiminiai, artimi, prieraišūs santykiai, vienoje patalpoje jie gyveno epizodiškai ir nagrinėjamų veikų padarymo metu bendro ūkio nevedė. 2016 metų vasario mėnesį sugrįžęs iš įkalinimo vietos kaltinamasis apsigyveno nakvynės namuose ir į mamos butą ateidavo tik epizodiškai. Todėl G. A. negali būti laikomas Ž. S. šeimos nariu BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymo prasme. Įvertinus tai, kad Ž. S. vartoto fizinio smurto pasėkoje G. A. buvo sukeltas nesunkus sveikatos sutrikdymas nustatyta jo veika perkvalifikuotina iš BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį. Veika yra baigta. Ž. S. veikė tiesiogine tyčia, nes suvokė savo veiksmų pavojingą pobūdį, padarinius ir jų siekė.

Kaltinamajame akte Ž. S. veika, sumušant G. A. buvo papildomai kvalifikuota ir pagal baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. Veika pagal šį straipsnį kvalifikuojama tuomet, kai nustatoma, jog asmuo viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Viešoji vieta yra tokia vieta, kurioje, nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Įžūlūs veiksmai suprantami kaip neleistinas, akivaizdžiai agresyvus ir moralės požiūriu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis elgesys, trikdantis visuomenės rimtį ir pažeidžiantis viešąją tvarką.

Nustatyta, kad Ž. S. nusikalstami veiksmai buvo daugiabučio namo laiptinėje. Kaltinamasis nesiekė sutrikdyti viešos tvarkos, tačiau norėjo sumušti nukentėjusįjį G. A.. Viešosios tvarkos pažeidimo objektas – pati viešoji tvarka, kuri pažeidžiama šiurkščiais, aiškiai visuomenės negerbiančiais veiksmais, kurių antivisuomeniškumą suvokia ir pats kaltininkas. Tačiau jeigu viešosios tvarkos pažeidimas padaromas kėsinantis į asmenybę, nusikaltimo esmė nustatoma atsižvelgiant į svarbiausią objektą. Šiuo atveju Ž. S. suduodamas smūgius motinos sugyventiniui G. A. pasikėsino į jo sveikatą. Kaltininkas neturėjo tikslo pademonstruoti nepagarbos aplinkiniams, jo veiksmai buvo nukreipti konkrečiai į nukentėjusįjį ne tik objektyviosios bet ir subjektyviosios pusės prasme. Įvykio eiga ir situacija liudija, kad Ž. S. kėslų turinys ir motyvai buvo ne viešosios tvarkos pažeidimas. Tarp jo ir nukentėjusiojo išvakarėse buvo kilęs konfliktas. G. A. jį išvarė iš motinos buto, todėl Ž. S. už tai nusprendė atkeršyti. Kaltinamojo tikslas ir tyčia buvo visiškai apibrėžti ir apėmė smūgių sudavimą konkrečiam asmeniui – nukentėjusiajam G. A.. Darytina išvada, kad visos paminėtos aplinkybės nepriskirtinos viešosios tvarkos pažeidimo sąvokai, atitinkančiai LR BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius. Šiuo atveju kaltinamojo Ž. S. nusikalstami veiksmai kvalifikuotini pagal BK 138 str. 1 d. kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas G. A. ir papildoma jo veiksmų kvalifikacija pagal BK 284 str. 1 d. yra perteklinė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 5 d. 1 p. kaltinamasis Ž. S. dėl jam inkriminuoto BK 284 str. 1 d. turi būti išteisintas.

Dėl bausmės, kitų klausimų

Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, kad kaltinamasis įvykdė 2 nesunkius tyčinius nusikaltimus, veikos baigtos, veikė tiesiogine tyčia. Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad kaltinamasis smurtavo senyvo asmens atžvilgiu. Šios aplinkybės apibūdina padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį. Atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Ž. S. nepripažino įvykdęs BK 145 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, bei teisme aiškino, kad nukentėjusįjį G. A. sumušė vienas. Kaltinamasis taip elgiasi norėdamas išeliminuoti ir padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės kartu su juo buvusiam ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui. Tokių kaltinamojo parodymų teismas negali vertinti kaip teisingus ir nuoširdžius ir pripažinti kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Teismas atsižvelgia ir į byloje esančius duomenis, charakterizuojančius kaltinamojo asmenybę – Ž. S. praeityje teistas už tyčinius nusikaltimus, teistumas nėra išnykęs ar panaikintas, tad konstatuotinas nusikaltimų recidyvas (BK 27 straipsnio 1 dalis). Veikas jis padarė būdamas 9 kartus teistas, baustas ir administracine tvarka. Pažymėtina, kad atlikęs 2015-09-29 teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, kuri buvo skirta už nusikalstamas veikas, įvykdytas nukentėjusiojo G. A. atžvilgiu, kaltinamasis nepadarė jokių teigiamų išvadų ir vėl įvykdė nusikaltimus to paties G. A. atžvilgiu. Visuma šių aplinkybių, apibūdinančių padarytas nusikalstamas veikas, kaltinamojo asmenybę, jo socialinę padėtį, leidžia teismui spręsti, kad nagrinėjamu atveju kaltinamajam tikslinga parinkti laisvės atėmimo bausmes, nustatant jų dydį, mažesnį nei sankcijoje numatytas vidurkis, bei jas subendrinti dalinio sudėjimo būdu (BK 63 straipsnio 1, 4 dalys).

Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė 104,49 € ieškinį dėl turtinės žalos, atsiradusios teikiant G. A. sužalojimų gydymo paslaugas, atlyginimo. Kaltinamasis su ieškiniu sutinka. Reikalaujamo žalos atlyginimo dydis yra pagrįstas suteiktų gydymo paslaugų apskaitos išrašu. Žala padaryta dėl nusikalstamų kaltinamojo veiksmų, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalimi, 6.263 straipsniu, 6.283 straipsnio 1 dalimi, 6.280 straipsniu, reiškiamas reikalavimas yra tenkinamas pilnai, turtinė žala priteistina iš kaltinamojo. Nukentėjusysis G. A. civilinio ieškinio byloje nepateikė.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė prašymą vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi išieškoti iš kaltinamojo valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 215.16 €. Ž. S. gynėjo dalyvavimas baudžiamosios bylos nagrinėjime buvo pripažintas būtinu vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 d. 7 p. Įvertinus šias aplinkybes, kad kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė suėmimas, pajamų negauna, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo nepriteistinos (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 - 298, 301 - 305, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ž. S. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį ir skirti 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Pripažinti Ž. S. kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. ir skirti 1 (vienerius) metus laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis skirtas bausmes subendrinti jas iš dalies sudedant ir skirti subendrintą bausmę – 1 (vienerius) metus ir 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo. Bausmę skirti atlikti pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2016-04-26 iki 2016-04-27 ir kardomosios priemonės suėmimo laiką nuo 2016-04-27 iki 2016-12-12. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Iki nuosprendžio įsiteisėjimo Ž. S. palikti kardomąją priemonę – suėmimą. Nuosprendžiui įsiteisėjus ją panaikinti ir vykdyti nuosprendžiu paskirtą bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 5 d. 1 p. Ž. S. išteisinti pagal baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinį tenkinti ir priteisti iš Ž. S. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 104,49 € turtinės žalos atlyginimą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš Ž. S. nepriteisti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.