- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-11-21
- Bylos Nr.
- eI-3791-644/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00372-2019-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rimantas Giedraitis, Audrius Grauželis, Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos
- Trečiasis asmuo
- Terese M
- Kategorijos
- 20.2.3.1Turtinė žala
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Urbonienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, su trečiuoju suinteresuotu asmeniu Terese M. S., dėl sprendimo panaikinimo ir sumokėtų mokesčių grąžinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. S. skundu (skundo dalis, kuri teismo priimta) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti 2019-02-04 Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą Nr. (7.45 - 3.1) K – 1653 ir priteisti iš atsakovo 166,17 Eur sumokėto mokesčio už verslo liudijimus.
Pareiškėjas skunde bei teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis 2004-01-30 Kauno apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1578/2004 buvo pripažintas neveiksniu, o 2017-12-07 Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-13241-528/2017 pareiškėjas buvo pripažintas veiksniu. Laikotarpiu, kai pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo pripažintas neveiksniu, o būtent laikotarpiais nuo 2008-03-01 iki 2008-12-31; nuo 2009-01-01 iki 2009-03-31; nuo 2009-06-15 iki 2009-07-14; nuo 2009-09-11 iki 2009-10-10; nuo 2017-09-01 iki 2017-11-30 atsakovas Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos Kauno skyrius išdavė pareiškėjui verslo liudijimus, už kuriuos A. S. sumokėjo atsakovui 166,17 Eurų pajamų mokesčio. Pareiškėjas mano, kad verslo liudijimai jam buvo išduoti, o taip pat ir pinigai už verslo liudijimus iš jo buvo nuskaičiuoti neteisėtai, kadangi tuo metu jis neturėjo teisinio veiksnumo ir negalėjo verstis bet kokia veikla, šią teisę jis atgavo tik įsiteisėjus 2017-12-07 Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų sprendimui.
Pareiškėjas 2018-12-19 kreipėsi į atsakovą su pasiūlymu dėl taikaus susitarimo ginčo klausimu, tačiau gavo skundžiamą 2019-02-04 Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atsakymą Nr. (7.45 - 3.1) K - 1653, kuriuo jo prašymas buvo atmestas. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo nurodomais motyvais, mano, kad jie yra visiškai nepagrįsti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad laikotarpiu, kai jis buvo teismo tvarka pripažintas neveiksniu, jis neturėjo galimybės įsigyti verslo liudijimo, o juo labiau vykdyti individualios veiklos, todėl šiuo laikotarpiu išduoti verslo liudijimai yra negaliojantys ir naikintini. Atsakovas šiuo atveju turėjo pareigą patikrinti pareiškėjo asmenį, jo gaunamas pajamas bei visas kitas susijusias su verslo liudijimo įgijimu aplinkybes, įskaitant ir tai, ar pareiškėjas nėra įregistruotas neveiksnių asmenų registre. Suformuotoje teismų praktikoje taip pat yra laikomasi pozicijos, kad fizinis asmuo, būdamas silpnesnioji sutarties šalis, dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turi ribotas galimybes, sudarydamas įvairius sandorius, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sandorio sąlygų turiniui, todėl viešąjį administravimą vykdantys asmenys turi didesnę rūpestingumo, atidumo pareigą. Šiuo išskirtiniu atveju pareiškėjas visiškai neturėjo galimybės nei teisių sudaryti jokius sandorius ar verstis veikla, o taip pat tinkamai save atstovauti įgyjant verslo liudijimus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui negalėjo būti išduoti verslo liudijimai, o taip pat jis neturėjo teisės nei pareigos už šiuos verslo liudijimus mokėti fiksuoto dydžio pajamų mokesčio. Todėl pripažintinas niekiniu atsakovo argumentas, kad teisės aktai nenustato atsakovui pareigos išduodant verslo liudijimą patikrinti asmens veiksnumą. Toks argumentas prieštarauja pamatiniams teisės principams, tokiems, kaip protingumo, teisingumo ir sąžiningumo, taip pat principui, kad iš neteisės negali atsirasti teisė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui grąžintinas jo sumokėtos įmokos - 166,17 Eur atsakovui sumokėto pajamų mokesčio.
Atsiliepimas
Atsakovo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) atstovas atsiliepime ir atstovė teismo posėdžio metu su skundu nesutiko ir paaiškino, kad Inspekcija teisės aktų nustatyta tvarka skundžiamu 2019-02-04 raštu pateikė išvadą dėl galimybės grąžinti sumokėtą fiksuoto dydžio pajamų mokestį už minėtais laikotarpiais įsigytus verslo liudijimus dėl fizinio asmens neveiksnumo ir dėl senaties. Nurodė, kad jokiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose mokesčių administratoriui nėra nustatyta pareiga, išduodant verslo liudijimus, tikrinti asmens veiksnumą. Nesant paminėtos pareigos, mano, kad neveiksniam mokesčių mokėtojui išduotas verslo liudijimas, neturėtų būti pripažintas neteisėtu, kadangi išduotas laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, atitinkamai neturi būti grąžinamas už jį sumokėtas fiksuoto dydžio pajamų mokestis. Atkreipė dėmesį, kad neveiksnaus asmens globėjas yra globotinio turtines teises įgyvendinančiu subjektu, todėl būtent globėjui tenka atsakomybė dėl globotinio turto, šiuo atveju sumokėtų mokesčių už įsigytus verslo liudijimus.
Atsakovas taip pat paaiškino, kad mokesčių mokėtojas, nors ir nuo 2004 m. buvo pripažintas neveiksniu, tačiau laikotarpiais, už kuriuos prašoma sugrąžinti sumokėtą fiksuoto dydžio pajamų mokestį už įsigytus verslo liudijimus, faktiškai pats įgyvendino savo teises į mokslą ir darbą. Taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas 2009 m. sausio 6 d. pateikė Metinę pajamų deklaraciją, kurioje iš 2008 m. vykdytos individualios veiklos su verslo liudijimu deklaravo 55996 LT (16217,56 Eur) gautas pajamas. 2012 m. lapkričio 22 d. patikslino minėtą, už 2008 m. pateiktą, deklaraciją, papildydamas 1302,26 Lt (377,6 Eur) gautomis su darbo santykiais susijusiomis pajamomis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes manytina, jog situacija kuomet asmuo vykdo individualią veiklą, gauna pajamas iš šios veiklos ir nemoka valstybei mokesčių (jei mokestis už verslo liudijimus jam būtų grąžintas), prieštarautų protingumo, teisingumo principams, pažeistų visos visuomenės ir valstybės interesus. Taip pat paaiškino, jog pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 d. (68 straipsnio 1 dalis). Esant šiam reglamentavimui, 2008 m. ir 2009 m. sumokėtas fiksuoto dydžio pajamų mokestis už tais laikotarpiais įsigytus verslo liudijimus negali būti perskaičiuojamas ir dėl senaties termino suėjimo.
Atsakovo manymu, skundžiamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (nuosekliai nurodomos faktinės aplinkybės) ir teisės aktų normomis (nurodomos teisės aktų normos aktualios spręstinam klausimui). Sprendime yra nurodyta jo apskundimo tvarka, jis pasirašytas Inspekcijos įgalioto asmens, t. y. Mokestinių prievolių departamento direktorės. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog sprendimas atitinka viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, taip pat yra motyvuotas ir nėra pagrindo jį naikinti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjo atstovė advokatė E. R. Inspekcijai pateikė 2018-12-19 pasiūlymą dėl taikaus susitarimo, kuriuo pasiūlė grąžinti A. S. 166,17 Eur už įsigytus verslo liudijimus laikotarpiais nuo 2008-03-01 iki 2008-12-31; nuo 2009-01-01 iki 2009-03-31; nuo 2009-06-15 iki 2009-07-14; nuo 2009-09-11 iki 2009-10-10 ir 2017-09-01 iki 2017-11-30, būnant jam pripažintam neveiksniu išvardintais laikotarpiais. Inspekcija skundžiamu 2019-02-04 sprendimu Nr. (7.45-3.1) K-1653 „Dėl fiksuoto dydžio pajamų mokesčio grąžinimo už įsigytus verslo liudijimus A. S.“ (toliau – ir Sprendimas) atsisakė grąžinti sumokėtą mokestį, nurodydama, kad situacija, kai asmuo vykdo individualią veiklą, gauna pajamas iš šios veiklos ir nemoka valstybei mokesčių, prieštarautų protingumo, teisingumo principams, pažeistų visos visuomenės ir valstybės interesus, be to sumokėtas fiksuoto dydžio pajamų mokestis negalėtų būti perskaičiuojamas ir dėl senaties termino suėjimo.
Byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl turtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Inspekcija neteisėtai ir nepagrįstai teismo neveiksniu pripažintam A. S. išdavė verslo liudijimus, už kuriuos jis turėjo sumokėti fiksuoto dydžio pajamų mokestį (166,17 Eur), atlyginimo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) ne kartą yra pažymėjęs, kad turtinės žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės (neturtinės) žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis).
Valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 straipsnio 2 dalis), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią asmuo patyrė būdamas administracinių teisinių santykių subjektu, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (LVAT 2009-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009).
CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1355/2010).
Kaip jau buvo minėta, vienas iš atsakomybės elementų – veiksmų neteisėtumas. Norint veiksmus pripažinti neteisėtais, būtina konstatuoti, kad valdžios institucijos neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). „<...> neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai“ (žr. LVAT 2007-05-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007).
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatydamas neteisėtus veiksmus, bendrąją pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai aiškina siaurai, t. y. ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų: „Viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas ,,galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų. Viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatyminių įgalinimų (kompetencijos) ribas (ultra vires), yra pagrindas tokius veiksmus laikyti neteisėtais. Viešąjį administravimą vykdančių subjektų veikloje bendroji pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai negali būti priešpastatoma pareigai laikytis šią veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų ir juos vykdyti. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų“ (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-04 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2008).
Pareiškėjas, prašydamas priteisti padarytą turtinę žalą, nurodė, kad atsakovas, neteisėtai ir nepagrįstai išdavė neveiksniam asmeniui verslo liudijimus, už kuriuos jis sumokėjo mokestį ir tuo A. S. buvo padaryta žala. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė, kokiu priešingu teisei veikimu ar neveikimu šis pažeidimas (išdavimas verslo liudijimų) buvo padarytas, o tik deklaratyviai paminėjo, kad atsakovas turėjo pareigą patikrinti pareiškėjo asmenį, jo gaunamas pajamas bei visas kitas susijusias su verslo liudijimo įgijimu aplinkybes, įskaitant ir tai, ar pareiškėjas nėra įregistruotas neveiksnių asmenų registre.
Teismas su šiais teiginiais nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus.
Ginčo dėl to, kad teismo sprendimu neveiksniu pripažintam pareiškėjui verslo liudijimai buvo išduoti ir jis už juos sumokėjo mokestį, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, svarbu nustatyti, ar atsakovas ginčo situacijoje elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai bei ar laikėsi jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.
Teismo nuomone, vien faktas, kad atsakovas neveiksniam pareiškėjui išdavė verslo liudijimus ir už tai paskaičiavo mokestį, negali būti vienareikšmiai vertinamas kaip Inspekcijos darbuotojų neteisėtų veiksmų konstatavimas, nes nagrinėjamu atveju turi būti individualiai vertinama tiek paties pareiškėjo bei jo globėjos Teresės M. S. elgesys, tiek Inspekcijos darbuotojų veiksmai.
Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 26 straipsnį, verslo liudijimų išdavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kuri 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 „Dėl verslo liudijimų gyventojams taisyklių ir veiklų, kuriomis gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašo“ patvirtino Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisykles (toliau – ir Taisyklės). Nei minėtose taisyklėse, nei kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose (Viešojo administravimo įstatyme, Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklėse ir kt.), mokesčių administratoriui nėra nustatyta pareiga, išduodant verslo liudijimus, tikrinti asmens veiksnumą. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas ar jo globėja, prieš išduodant verslo liudijimus, informavo atsakovą apie A. S. neveiksnumą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei tai, kad byloje duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas, išduodamas verslo liudijimus ir už tai imdamas mokestį, žinojo ar galėjo numanyti, jog pareiškėjas yra pripažintas neveiksniu, nėra, pripažintina, kad ginčo situacijoje atsakovas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai bei laikėsi jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Inspekcija neteisėtų veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme nagrinėjamu atveju neatliko.
Dėl turtinės žalos kaip civilinės (deliktinės) atsakomybės sąlygos elemento, visų pirma pažymėtina, kad pagal LR CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Taigi, iš minėtos nuostatos matyti, kad bendriausia prasme įstatymų leidėjas asmens išlaidas, kurias jis patyrė dėl tam tikrų neteisėtų veiksmų, traktuoja kaip turtinę žalą.
Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas, nors ir nuo 2004 m. buvo pripažintas neveiksniu, tačiau laikotarpiais, už kuriuos prašoma sugrąžinti sumokėtą fiksuoto dydžio pajamų mokestį už įsigytus verslo liudijimus, faktiškai pats įgyvendino savo teises į mokslą ir darbą bei gavo pajamas (pareiškėjas 2009 m. sausio 6 d. pateikė Metinę pajamų deklaraciją (GPM308 forma), kurioje iš 2008 m. vykdytos individualios veiklos su verslo liudijimu deklaravo 55996 LT (16217,56 Eur) gautas pajamas, 2012 m. lapkričio 22 d. patikslino minėtą, už 2008 m. pateiktą, deklaraciją, papildydamas 1302,26 Lt (377,6 Eur) gautomis su darbo santykiais susijusiomis pajamomis), negalima pripažinti, jog A. S., sumokėdamas mokestį už išduotus verslo liudijimus, patyrė turtinę žalą CK 6.249 straipsnio prasme. Dėl šios priežasties, teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad situacija kuomet asmuo vykdo individualią veiklą, gauna pajamas iš šios veiklos ir nemoka valstybei mokesčių (jei mokestis už verslo liudijimus jam būtų grąžintas), prieštarautų protingumo, teisingumo principams, pažeistų visos visuomenės ir valstybės interesus.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – Inspekcijos neteisėtų veiksmų bei nurodytos turtinės žalos atsiradimo fakto. Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), Inspekcijai nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti turtinės žalos atlyginimą.
Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Teismų praktikoje pripažįstama, jog šiomis nuostatomis iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai bei motyvai. Iš ginčijamo Inspekcijos 2019-02-04 sprendimo Nr. (7.45-3.1) K-1653, kuriuo netenkinti pareiškėjo keliami reikalavimai, turinio matyti, kuo vadovaujantis priimtas pareiškėjui nepalankus sprendimas, juo išsamiai ir laiku atsakyta į pareiškėjo keltus klausimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ginčijamame akte neabejotinai atsispindi faktinis ir teisinis jo priėmimo pagrindas bei motyvacija, toks aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl jį naikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.