Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nataljos Cikoto, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Veniulytės - Jankūnienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 17 d. sprendimo ir atsakovų Č. R. ir J. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 17 d. sprendimo ir 2014 m. kovo 6 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. R. ir D. J. ieškinį atsakovams J. R. ir Č. R., trečiasis asmuo G. J., dėl bendrosios dalinės nuosavybės fakto nustatymo ir atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Ieškovės apeliacinis skundas iš esmės atmestinas, atsakovų apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo 2014 m. sausio 17 d. sprendimo tenkintinas iš dalies, atsakovų apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo 2014 m. kovo 6 d. papildomo sprendimo tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka pareiškė atsakovas Č. R.. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis atsakovo apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Dėl nuosavybės teisės įgijimo

Atsakovai patikslintame apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovų nuosavybės teisės pripažinimo, privalėjo taikyti teisės normas, reglamentuojančias įgyjamąją senatį.

Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai išvardyti CK 4.47 straipsnyje. Vienas iš šiame straipsnyje nurodytų savarankiškų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų – įgyjamoji senatis (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Lietuvos A. T. jurisprudencijoje išaiškinta, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) yra visos CK 4.68 – 4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos: a) daiktas pradėtas valdyti sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas viešame registre kito asmens vardu; c) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) daiktas buvo valdomas CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bylos šalys vandens tiekimo sistemą atsakovų namo rūsyje įrengė bendromis lėšomis atsakovams sutinkant. Dėl to ginčo tarp šalių nekilo. Taigi bylos šalys nuosavybės teisę į gręžinį ir jo įrangą įgijo CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu, kuriame nustatyta, kad asmuo, pagaminęs daiktą, tampa jo savininku. Kadangi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bylos šalys nuosavybės teisę į vandens sistemą įgijo pagaminę naują daiktą, atmestini atsakovų patikslinto apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti įgyjamosios senaties institutą reglamentuojančias teisės normas.

Dėl ieškinio senaties

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovų argumentu, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimą dėl nuosavybės teisių į gręžinį ir su juo susijusią įrangą. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Kaip žinia, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ieškovai ieškinio senaties termino nepraleido, nes apie pažeistą teisę sužinojo 2009 m., kai atsakovai, be ieškovų sutikimo, atjungė vandenį, kuris buvo tiekiamas iš gręžinio, esančio bendrąja šalių daline nuosavybe.

Dėl savininko teisių apsaugos sprendžiant dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės

Nagrinėjamoje byloje ieškovė ir atsakovai apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu kompensacijos dydžiu už atidalintą bendrosios dalinės nuosavybės teise turimo turto dalį.

CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės yra bendraturčio nuosavybės teisės į dalį bendrojoje nuosavybėje įgyvendinimo būdas, taip pat vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų, nes, šiuo būdu bendraturčiui įgyvendinus subjektinę nuosavybės teisę, bendrosios nuosavybės teisė pasibaigia. Kasacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti.

Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje šalys susitarė atsakovų namo rūsyje sumontuoti vandens sistemą, iš kurios būtų tiekiamas vanduo trims gyvenamiesiems namams: ieškovės A. R., ieškovo D. J. ir atsakovų J. ir Č. R. šeimoms. Taigi šalys savo veiksmais bei piniginėmis lėšomis siekė sukurti, naudoti ir valdyti bendrąją dalinę nuosavybę, tarp šalių susiklostė partnerystės santykiai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.970 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jeigu sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis. Į bylą pateikti duomenys bei įstatyme galiojanti lygių dalių prezumpcija, taip pat rašytinės sutarties dėl jungtinės veiklos nebuvimas sudaro pakankamą pagrindą padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad bylos šalių įnašai į bendrą veiklą yra lygūs, o atsakovai, atsikirsdami į ieškovų reikalavimus bei teigdami, kad ieškovų indėlis į bendrosios nuosavybės sukūrimą, jo tvarkymą, turėjo pareigą paneigti nurodytą prezumpciją (CPK 178 straipsnis). Ieškovai pateikė į bylą įrodymus, kad gręžinį įrengė lygiomis dalimis, o atsakovai nepateikė įrodymų, kad jie, vieni be ieškovų, rūpinosi gręžinio ir jo sistemų būkle. Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad vandens sistema, esanti atsakovų rūsio name, nuosavybės teise priklauso lygiomis dalimis, t. y. po 1/3 dalį. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog neveikia vandens siurblys (t. 2; b. l. 149; 153-156; 201-202).

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad bylos šalys nepakankamai rūpinosi bendrąja daline nuosavybe, įskaitant tiek ieškovus, tiek atsakovus. Konstatavus, kad šalims priklauso po 1/3 dalį atsakovų name esančio gręžinio ir jo sistemų, kompensacija skaičiuotina proporcingai nustatytoms dalims.

Pažymėtina, kad atidalijimo išmokant bendraturčiui piniginę kompensaciją būtina sąlyga yra ta, kad tokia kompensacija atitiktų atidalijamos dalies vertę. Taigi atidalijant bendraturčio dalį svarbu išsiaiškinti bendraturčiams tenkančių dalių dydžius ir parinkti teisingą kompensacijos dydį. Kompensacija paprastai pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto rinkos vertę, todėl nustatant kompensacijos dydį vadovaujamasi į bylą pateiktais daikto rinkos vertės duomenimis (pvz. Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2012).

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Dispozityvių civilinių bylų procese be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą.

Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo rungtyniškumo principo, todėl taikytina bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, t. y. kiekviena iš šalių turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai).

Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas atskirai įvertino atsakovų pateiktus įrodymus, kuriais šis grindė, kad gręžinys ir jo sistemos bevertės: UAB „Vandens gręžiniai“ vandens gręžinio vidutinės rinkos vertės nustatymo raštą, bei liudytojo E. B. paaiškinimus. Teisėjų kolegija, pirmiausia, atkreipia atsakovų dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog atsakovai neleido ieškovų specialistui kartu su atsakovo pateiktu išvados autoriumi bendrai apžiūrėti artezinio vandens gręžinį ir bendrai nustatyti jo likutinę vertę (t. 2; b. l. 132-134; 151-152; 159). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstas atsakovų apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo rėmėsi ieškovų pateiktu UAB „Artva“ vandens sistemų vertės nustatymu. Be to, iš ginčijamo teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ir tirdamas įrodymus, sprendė kiekvieno įrodymo įrodomąją galią, jų visumą, įvertino, kad UAB „Artva“ įvertinimas atliktas be galimybės nustatyti gręžinio būklę, įvertinta, kad vandens siurblys sugedęs, o atsakovo pateikti duomenys nebuvo pakankami atsakovo teiginiui, kad vandens sistema neturi vertės.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir teismo sprendimą, neturi pagrindo konstatuoti kitokios gręžinio vertės, nei jas nustatė teismas, ir pažymi, kad teismas, spręsdami šalių ginčą, tinkamai laikėsi įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo taisyklių, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl šių taisyklių taikymo, tyrė šalių į bylą pateiktus ginčo išsprendimui reikšmingus įrodymus. Nors apeliaciniuose skunduose teigiama, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai šiais argumentais tik išreiškia savo nesutikimą su jiems nepalankia teismo išvada dėl bylos faktų, tačiau nepagrindžia, jog teismai pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

Dėl žalos atlyginimo

Ieškovai priteisti žalos atlyginimą grindė tuo, kad atsakovai neteisėtai atjungdavo vandenį. Pirmosios instancijos teismas priteisdamas ieškovams žalos atlyginimą atsižvelgė į tai, kad pritaikius laikinas apsaugos priemones atsakovai buvo įpareigoti tiekti vandenį ieškovams, o vanduo nebuvo tiekiamas. Teismas pažymėjo, kad tai kad vanduo netiekiamas ieškovams nuo 2012-08-25 užfiksuota faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Teismas priteisė žalą dėl netiekiamo vandens skaičiuodamas po 15 Lt už kiekvieną dieną nuo 2012 m. rugpjūčio 25 d. iki atnaujinto vandens tiekimo 2012 m. lapkričio 7 d. Teismas ieškovės reikalavimą atlyginti naujo artezinio gręžinio įrengimo išlaidas atmetė. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo priteisti didesnę žalą už vandens netiekimą bei atlyginti turtinę žalą už naujo gręžinio įrengimą. Atsakovai patikslintame apeliaciniame skunde nurodo, kad vandens netiekė dėl vandens sistemos gedimų, todėl jiems nekyla pareiga atlyginti abiems ieškovams už žalą, patirtą netekus vandens.

Civilinės atsakomybės pagrindą paprastai sudaro žala (nuostoliai), neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp žalos (nuostolių) ir neteisėtų veiksmų bei kaltė. Neteisėti veiksmai civilinėje atsakomybėje suprantami kaip teisinės pareigos pažeidimas. Pagal bendrąsias nuostatas (CK 1.1 straipsnis 2 dalis, 1.137 straipsnio 2 dalis) įgyvendindamas savo teises asmuo turi laikytis įstatymų, veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Bet kuriam asmeniui galioja reikalavimas elgtis taip, kad nepadarytų žalos, o už žalos padarymą taikoma civilinė atsakomybė (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Civilinė atsakomybė taikoma, jeigu nustatomas jos pagrindas. Viena iš šio pagrindo sudedamųjų dalių yra neteisėti veiksmai. Pagal CK 6.246 straipsnį neteisėti veiksmai yra veiksmų, kuriuos įstatymai draudžia, atlikimas arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai, kaip bendro pobūdžio reikalavimas, koreliuoja su kitu bendro pobūdžio reikalavimu elgtis taip, kad niekam nedarytum žalos (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad nuosavybės teisė suteikia asmenims teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoto nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 str.).

Nagrinėjamoje byloje atsakovai tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tiek apeliacinės instancijos teismui apeliaciniame skunde nurodė, kad ieškovams vandens tiekimas buvo atjungtas dėl vandens tiekimo sistemos gedimų, dėl ko drėko atsakovų rūsys. Šias aplinkybės patvirtina ir faktinių aplinkybių protokolai, kuriuose užfiksuoti atsakovo rūsyje esantis pelėsis, UAB „Artva“ atliktas vandens sistemų įvertinimas, kuriose konstatuotas vandens siurblio gedimas (t. 1; b. l. 134-138; 146-149), minėtas aplinkybės konstatuotos ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartyje. Taigi nagrinėjamos bylos duomenimis spręstina, kad vanduo nebuvo teikiamas dėl vandens sistemos gedimų arba (ir) siekiant išvengti didesnės žalos namui. Kaip minėta, viena civilinė atsakomybė atsakomybės sąlygų – neteisėti veiksmai. Ieškovai, ieškiniu reikalaudami iš atsakovų žalos atlyginimo dėl netiekiamo vandens, turėjo pateikti įrodymus, kad atsakovai neteisėtais veiksmais atjungė vandenį (CPK 178 straipsnis). Teismas atkreipia apeliantės (ieškovės) dėmesį į tai, kad ieškovės pateiktas įrodymas – antstolio aplinkybių konstatavimo protokolu konstatuota, kad jai netiekimas vanduo (t. 1; b. l. 42-43). Pažymėtina, kad šalių ginčo dėl to, kad nebuvo tiekiamas, nekilo. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovams netiekiamas vanduo ir grįsdamas sprendimą priteisti iš atsakovų ieškovams atlyginti žalą dėl netiekiamo vandens nuo 2012 m. rugpjūčio 25 d. iki 2012 m. lapkričio 7 d., teisėjų kolegijos vertinimu, turėjo išsiaiškinti, dėl kokių atsakovų neteisėtų veiksmų ieškovams buvo padaryta žala (CPK 263 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas to nenurodė. Priešingai, tame pačiame sprendime pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra pateikta neginčijamų įrodymų, kad atsakovai tyčia nutraukė vandens tiekimą atsakovams. Neįrodžius atsakovų neteisėtų veiksmų, atmestinas ieškovės apeliacinio skundo argumentas dėl turtinės žalos, kurią ji patyrė įrengdama naują artezinį gręžinį, atlyginimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir konstatavus, kad nėra įrodyti atsakovų neteisėti veiksmai dėl vandens netiekimo ieškovams, pirmosios instancijos teismas sprendimas keistinas panaikinant jo dalį dėl žalos priteisimo iš atsakovų abiem ieškovams.

Dėl teismo šališkumo

Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantai (atsakovai) savo apeliacinius skundus grindžia iš esmės nurodydami, jog teismas, priimdamas sprendimą, buvo šališkas. Tačiau bylos duomenys tvirtina, kad ieškovams buvo išaiškinta teismo nušalinimo teisė, jie tokią turėjo viso proceso metu, tačiau CPK 64 straipsnyje nustatyta tvarka nepasinaudojo.

Dėl papildomo sprendimo

CPK 270 straipsnio nustato teismo sprendimo, kaip vientiso procesinio dokumento, turinį. Šiame straipsnyje nurodoma tiek bendroji teismo sprendimo struktūra, tiek konkretūs šios struktūros sudėtinių dalių elementai, turintys atsispindėti vientisame teismo sprendime. Pažymėtina, kad paskelbus byloje sprendimą, teismas, priėmęs sprendimą, neturi teisės pats jį panaikinti ar pakeisti. Esmines teismo sprendime padarytas klaidas, jo neteisėtumą ir nepagrįstumą galima pašalinti tik apeliacine ar kasacine tvarka arba atnaujinus procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2010).

CPK 277 straipsnio 1 d. nustato, kad priėmęs byloje sprendimą teismas dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu: 1) kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, sprendime yra neišspręstas; 2) teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė priteistos sumos dydžio, perduotino turto ar veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti; 3) teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo. Iškelti klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo galima per dvidešimt dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (CPK 277 straipsnio 2 d.). Nagrinėjamu atveju aktualus CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymas.

Iš byloje priimto pirmosios instancijos teismo 2014 m. sausio 17 d. sprendimo matyti, kad teismas, spręsdamas atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų (išlaidų advokato pagalbai) atlyginimo klausimą, nutarė jų atsakovams nepriteisti, t. y. atsakovų bylinėjimosi išlaidų klausimą išsprendė. Taip pat teismas išsprendė ir dėl ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų, paaiškino, kad jos paskirstomos atsižvelgiant į tai, kad ieškovės A. R. patenkintų reikalavimų dalis sudaro 46 proc., o ieškovo D. J. 75 proc. Taip pat teismas išsprendė ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, paskirstymo klausimą. Papildomame sprendime, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovės A. R. patenkintų reikalavimų dalis sudaro 73 proc., o ne 46 proc. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad neteisingai apskaičiavo bylos šalių patenkintų reikalavimų dalis bei į tai, kad neįvertino dalies ieškovės pateiktų įrodymų dėl patirtų bylinėjimosi išlaidas, pakeitė savo priimtą sprendimą ir papildomu sprendimu perskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Minėta, kad paskelbus byloje sprendimą, teismas, priėmęs sprendimą, neturi teisės pats jį panaikinti ar pakeisti. Teismo procesinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas tik aukštesnės instancijos teismo (CPK 276 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pakeitė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcijas ir nurodė, kad vietoj Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 17 d. sprendimu priteistų sumų reikia įrašyti kitas. Iš CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punkto matyti, kad įstatymų leidėjas suteikė teismui teisę priimti papildomą sprendimą tik tada, jei jis neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo. Iš šios proceso teisės normos turinio matyti, kad teismui suteikta teisė papildomai priteisti sumas, nepriteistu sprendimu, kuriuo išspręstas ginčas iš esmės, nepakeičiant pastarojo sprendimo rezoliucinės dalies.

Dėl išdėstytų motyvų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija panaikina nurodytą pirmosios instancijos teismo papildomą sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

Pakeitus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 17 d. sprendimą ir panaikinus 2014 m. kovo 6 d. papildomą sprendimą, spręstinas klausimas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

CPK 93 straipsnyje reglamentuotas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinius skundus pateikė atsakovai, jų apeliaciniai skundai buvo tenkinti iš dalies, tai spręstina dėl visų bylos šalių bylinėjimosi išlaidų perskirstymo.

Iš ieškovų patikslinto ieškinio matyti, kad ieškovai patikslintu ieškiniu pareiškė šiuos materialiuosius reikalavimus: pripažinti 1/3 nuosavybės teises į artezinį gręžinį – po 1/3 dalį kiekvienam; atidalinti A. R. bei D. J. dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant kompensaciją pinigais – po 6000 Lt; priteisti kiekvienam ieškovui patirtą turtinę žalą A. R. 4604, 26 Lt; D. J. – 1367 Lt (t. 1; b. l. 161-169).

Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškinio dalis dėl nuosavybės teisės pripažinimo tenkintina visiškai, dėl kompensacijos už netektą bendrosios nuosavybės turto dalį priteisimo tenkintina iš dalies – priteisiant kiekvienam ieškovui po 3333,33 Lt, o dėl žalos atlyginimo – atmesta. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškovų neturtinis reikalavimas tenkintas 100 proc., o turtinis – 37 proc. Dėl to darytina išvada, kad ieškinio reikalavimai tenkinti 69 proc.

Ieškovai sumokėjo žyminį mokestį - 1703 Lt. Ieškovams patikslinus ieškinį, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 87 straipsnio 2 dalimi, sprendimu grąžino ieškovams 75 proc. grąžintinos sumos, t. y. 703 Lt. Atsižvelgęs į tai, kad sprendimas neįsiteisėjęs, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 21 d. nutartimi užskaitė 185 Lt žyminio mokesčio dalį grąžintinos sumos už apeliacinį skundą; nutartis įsiteisėjusi. Teisėjų kolegija, sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas grąžinti tik 75 proc. permokėti žyminio mokesčio dalį netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias žyminio mokesčio grąžinimą. CPK 87 straipsnio 2 dalis taikytina ieškinio atsiėmimo ar ieškinio atsisakymo atveju, o nagrinėjamu atveju buvo sumažinti ieškinio reikalavimai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad turėtų būti grąžinama 879 Lt. Įvertinus tai, kad įsiteisėjusia teismo nutartimi ieškovei užskaityta 185 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, ieškovams grąžintina 694 Lt žyminio mokesčio už patikslintą ieškinį.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovai lygiais pagrindais naudojasi įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis ir vykdo pareigas. Dėl to iš jų bylinėjimosi išlaidos turi būti priteistos lygiomis dalimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2012). Sprendžiant likusio žyminio mokesčio atlyginimo klausimą, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, ieškovams iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina 607 Lt.

Taip pat ieškovai sumokėjo 484 Lt už faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus bei apmokėjo už advokato paslaugas (ieškovės A. R. 3199 Lt, o ieškovo D. J. – 1989 Lt). Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į tai, kad ieškovų reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestas, nėra pagrindo atlyginti ieškovų patirtų antstolio išlaidų už faktinių aplinkybių konstatavimą, kuriais buvo siekiama įrodyti, kad dėl atsakovų neteisėtų veiksmų ieškovams netiekiamas vanduo. Atsižvelgiant į patenkintų ieškinio reikalavimų dalį iš atsakovų lygiomis dalimis ieškovei taip pat atlygintina 2207,31 Lt teisinės pagalbos išlaidų, ieškovo D. J. naudai – 1372,41 Lt teisinės pagalbos išlaidų. Taigi iš atsakovų ieškovės A. R. naudai priteistina 2510,81 Lt, o ieškovui D. J. - 1675,91 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovo išlaidos advokato pagalbai apmokėti sudaro 2000 Lt. Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai iš ieškovų atsakovų naudai priteistina 620 Lt, taigi iš kiekvieno ieškovo po 310 Lt.

Įskaičius atlygintinas sumas iš atsakovų ieškovės A. R. naudai priteistina 2200,82 Lt, t.y. iš kiekvieno atsakovo lygiomis dalimis po 1100,41 Lt bylinėjimosi išlaidų, o ieškovui D. J. – 1365,92 Lt, t.y. po 682,96 Lt.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovų apeliacinio argumentus dėl ieškovų atstovės pateiktų dokumentų, jų neatitikimo teisės aktams, galimo klastojimo, atmeta kaip nepagrįstus (CPK 178 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas patyrė 100,35 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, iš ieškovų lygiomis dalimis valstybės naudai priteistina 31,11 Lt, iš atsakovų lygiomis dalimis – 69,24 Lt

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos. Atsakovai sumokėjo 333,34 Lt žyminį mokestį už Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 17 d. sprendimą bei 50 Lt už apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. papildomą sprendimą.

Patenkinus atsakovų apeliacinį skundą dėl papildomo sprendimo, ir iš dalies patenkinus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 17 d. sprendimą, iš ieškovų atsakovų naudai lygiomis dalimis priteistina 216,67 Lt patirtiems žyminiams mokesčiams atlyginti.

Dėl atsakovų rašytinių paaiškinimų

2014 m. liepos 1 d., 2014 m. rugsėjo 22 d., 2014 m. spalio 20 d. teisme buvo gauti atsakovų rašytiniai paaiškinimai.

Atkreiptinas atsakovų dėmesys, kad Civilinio proceso kodeksas nenumato proceso dalyviams galimybės teikti rašytinius paaiškinimus apeliacinės instancijos teismui dėl atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytų argumentų. Civilinio proceso įstatymas taip pat draudžia papildyti apeliacinį skundą pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui (CPK 323 straipsnio), todėl atsakovų pateikti rašytiniai paaiškinimai grąžinami juos padavusiems asmenims.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 17 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 17 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovų solidariai ieškovų naudai priteista po 1 125 Lt už žalą, padarytą nutraukus vandens tiekimą, ir ieškinio dalį dėl žalos atlyginimo atmesti.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 17 d. sprendimo dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, priteisiant:

- iš atsakovų Č. R., a.k. (duomenys neskelbtini), ir J. R., a.k. (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis ieškovės A. R., a. k. (duomenys neskelbtini), 2200,82 Lt (du tūkstančius du šimtus 82 ct), t.y. iš kiekvieno atsakovo po 682,96 Lt (197,79 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

- iš atsakovų Č. R., a.k. (duomenys neskelbtini), ir J. R., a.k. (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis ieškovo D. J., a. k. (duomenys neskelbtini), naudai 1365,92 Lt (tūkstantį tris šimtus šešiasdešimt penkis litus 92 ct), t.y. iš kiekvieno atsakovo po 1100,41 Lt (318,70 Eur), bylinėjimosi išlaidų.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 17 d. sprendimo dalį, kuria grąžinta 703 Lt žyminio mokesčio, ir grąžinti ieškovams A. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ir D. J., a.k. (duomenys neskelbtini), 694 Lt (šešis šimtus devyniasdešimt keturis litus) (200,99 Eur) žyminio mokesčio.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 17 d. sprendimo dalį dėl pašto išlaidų priteisiant:

- į Valstybės biudžetą iš atsakovų Č. R. a.k. (duomenys neskelbtini) ir J. R., a.k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 69,24 Lt (šešiasdešimt devynis litus 24 ct), t. y. iš kiekvieno atsakovo po 34,62 Lt (10,02 Eur), procesinių dokumentų įteikimo išlaidų

- į Valstybės biudžetą iš ieškovės A. R., a. k. (duomenys neskelbtini), ir iš ieškovo D. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 31,11 Lt (trisdešimt vieną litą 11 ct), t. y. iš kiekvieno ieškovo po 15,56 Lt (4,50 Eur), procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 17 d. sprendimo dalis dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės bei kompensacijos priteisimo palikti nepakeistą.

Išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos. Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos turi būti sumokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie FM, įmonės kodas 188659752, surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. papildomą sprendimą.

Grąžinti 2014 m. liepos 1 d., 2014 m. rugsėjo 22 d., 2014 m. spalio 20 d. atsakovų rašytinius paaiškinimus.

Priteisti iš ieškovų A. R., a. k. (duomenys neskelbtini), ir ieškovo D. J., a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis atsakovų Č. R., a.k. (duomenys neskelbtini), ir J. R., a.k. (duomenys neskelbtini), naudai 216,67 Lt (du šimtai šešiolika litų 67 ct) (62,75 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.