- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-19
- Bylos Nr.
- 2S-1589-640/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Skolininkas
- M. S.
- Kategorijos
- 32.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko M. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. gegužės 14 d. nutarties, pagal pareiškėjo (kreditoriaus) Danske Ban A/S Lietuvos filialo pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
hipotekos lakštu Nr. 01120050014583, 2005-08-01 įregistruotu Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriuje, M. S. (a/k (duomenys neskelbtini) užtikrindamas iki 2025-07-22 suteikto kredito grąžinimą įkeitė AB Sampo bankui (dab. Danske Bank A/S) skolininkui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį daiktą - žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011-04-28 nutartimi (b.l. 35-36) minėti įkeisti daiktai buvo areštuoti.
Šalies argumentai
Kreditorius Danske Bank A/S 2011-11-16 pateikė teismui pareiškimą dėl įkeisto daikto pardavimo iš varžytinių (b.l. 67-68). Taip pat prašė ne ginčo tvarka iš M. S. kreditoriaus naudai išieškoti 27 596,35 Lt negrąžintos skolos, 135 Lt žyminio mokesčio bei už laikotarpį nuo pareiškimo dėl skolos išieškojimo padavimo hipotekos skyriui iki visiško skolos sumokėjimo kreditoriui nuo negrąžintos skolos priskaičiuoti 11 proc. metinių palūkanų.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2012 m. gegužės 14 d. nutartimi kreditoriaus prašymą patenkino, priteisė prašomas sumas ir nutarė priverstinai parduoti iš varžytinių M. S. priklausantį nekilnojamąjį daiktą įkeistą kreditoriui hipotekos lakštu ID (duomenys neskelbtini) (b.l. 110-111).
Šalies argumentai
Skolininkas M. S. atskiruoju skundu (b.l. 114-118) prašo panaikinti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012-05-14 nutartį ir atsisakyti tenkinti kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo ir priverstinio pardavimo iš varžytinių. Atskirąjį skundą grindžia tuo, kad nenurodžius nutartyje aiškaus teisinio pagrindo, kuriuo remiantis priteistas 11 proc. metinių palūkanų dydis, pareiškėjas negali tinkamai suformuluoti savo atsikirtimų į šį reikalavimą, todėl mano, kad skundžiama nutartis naikintina, kaip neatitinkanti CPK 270 str. 4 d. 4 p. reikalavimo motyvuojamojoje dalyje nurodyti įstatymus ir kitus teisės aktus, kuriais teismas rėmėsi priimdamas sprendimą. Taip pat nurodo, kad kredito sutartis, kurios įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas turtas, buvo sudaryta laikotarpiui nuo 2005 m. liepos 22 d. iki 2025 m. liepos 22 d. Iki šio termino pabaigos yra likę daugiau kaip 13 metų, o LR CK 4.196 str. numato, kad kreditorius turi teisę reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą tik esant šiame straipsnyje išvardintoms sąlygoms: 1) kiti kreditoriai reikalauja turto pardavimo įstatyme numatytais atvejais; 2) skolininkas miršta, 3) pradedama bankroto procedūra arba priimamas sprendimas likviduoti skolininką, 4) sumažėja įkeisto daikto vertė ar 5) nutraukiama įkeisto daikto draudimo sutartis. Nei viena iš šių įstatyme numatytų sąlygų skundžiamoje nutartyje nėra nurodyta. Nurodo, kad Kredito sutarties 45 p. 1 d., numatanti galimybę nutraukti sutartį prieš terminą neteismine tvarka, laikytina nesąžininga skolininko atžvilgiu, šiuo punktu neabejotinai pažeidžiama skolininko ir kreditoriaus interesų pusiausvyra, kadangi šis sutarties punktas leidžia nutraukti sutartį dėl menkos negrąžintos kredito dalies, lyginant ją su visa kredito suma. Todėl minėtasis sutarties punktas laikytinas negaliojančiu CK 6.188 str. 7 d. pagrindu (žr. 2011-06-15 d. LAT nutartį byloje Nr. 3K-7-272/2011). Nurodo, kad skundžiamoje nutartyje teismas nurodo, kad nutarta išieškoti jau 7972,6 EUR skolos, t.y. ankstesniame įkaito turėtojo ir šiame pareiškimuose nurodytos skolos sumos nesutampa, ir pareiškėjas mano, kad priverstinai parduodant įkeistą turtą iš varžytinių, gali būti išieškoma suma, ne didesnė nei pareikalautoji sumokėti ankstesne nutartimi dėl reikalavimo sumokėti skolą bei nekilnojamųjų daiktų arešto. Mano, jog akivaizdu, kad ne visos skundžiamoje nutartyje nurodytos sumos buvo nurodytos 2011 m. balandžio 28 d. nutartyje, ne visų sumų sumokėjimo Kreditorius buvo pareikalavęs iš skolininkų iki kreipimosi į Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyrių, todėl nėra pagrindo teigti, kad visų priverstine tvarka bandomų įgyvendinti įsipareigojimų įvykdymo terminai suėjo ir įsipareigojimai nebuvo įvykdyti iki skundžiamos nutarties priėmimo, o kreditoriui buvo atsiradęs pagrindas dėl šių sumų išieškojimo kreiptis dėl skundžiamos nutarties priėmimo.
Atsiliepimas
Kreditorius Danske Bank A/S, atsiliepimu į atskirąjį skundą (b.l. 136-139) prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą, o M. S. atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad CK 6.210 str. 1 d. įtvirtina, jog terminą įvykdyti prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Šiuo gi atveju šalys, pasirašydamos kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (48 punktas) susitarė, jog tuo atveju, jeigu skolos grąžinimas vykdomas priverstine tvarka, skolininkas įsipareigoja už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mokėti 11 proc. dydžio metines palūkanas. Nurodo, kad šiuo atveju CK 4.196 norma netaikytina, kadangi kreditorius vienašališkai nutraukė kredito sutartį ir kredito grąžinimo terminas yra laikomas suėjęs. CK įtvirtinta, jog hipotekos kreditorius turi teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto, kai sueina skolos grąžinimo terminas (CK 4.192 str.). Taip pat nurodo, kad teismas 2011-09-23 nutartyje Nr. 2S-1761-656/2011 jau pasisakė dėl vienašalio sutarties nutraukimo teisėtumo, todėl antrąkart dėl to paties dalyko ginčas negalimas. Nurodo, kad skolininkui ėmus nevykdyti kredito sutartimi prisiimtų finansinių įsipareigojimų, kreditorius skolininkui išsiuntė pranešimą, kuriuo papildomai suteikė terminą skolininkui pašalinti daromus Kredito sutarties pažeidimus (CK 6.217 straipsnio 3 dalis). Ne gana to, vėlavimai tesėsi daugiau kaip du mėnesius, kas taip pat laikytina sutarties esminiu pažeidimu. Susidariusi situacija pagrįstai leido kreditoriui manyti, kad jis negaus to, ko tikėjosi iš Kredito sutarties, kadangi sutarties pažeidimas nei per papildomus kreditoriaus terminus, nei per terminą, suteiktą prieš nutraukiant vienašališkai Kredito sutartį, nebuvo įvykdytas (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus galioja taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Hipoteka yra ne ginčo procedūrų visuma, užtikrinanti kreditoriui hipotekos reikalavimo patenkinimą. Bylos dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka (CPK XXXVI skyrius), todėl ginčai dėl teisės bet kurioje hipotekos stadijoje, taip pat ir apeliacinės instancijos teismui tikrinant (revizuojant) hipotekos teisėjo priimtos nutarties, kuria patenkintas hipotekos kreditoriaus reikalavimas išieškoti skolą ir priverstinai parduoti iš varžytinių įkeistą daiktą (CPK 558 str. 2 d.), teisėtumą ir pagrįstumą, negalimi. Kadangi hipotekos teisėjų funkcijos nėra susijusios su ginčo nagrinėjimu, bylose dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių atskirieji skundai galimi tik dėl hipotekos kreditoriaus reikalavimų patenkinimo ne ginčo tvarka procedūrų vykdymo teisėtumo. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina (revizuoja) tik hipotekos teisėjo atliktus procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra, ir nesprendžia dėl atskirųjų skundų argumentų, susijusių su tarp hipotekos šalių kilusiais ginčais. Toks hipotekos teisinių santykių bylų nagrinėjimo ypatumų aiškinimas remiasi kasacinio teismo praktika, formuojama hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo srityje: tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nėra nagrinėjami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-27 nutartis c.b. Nr. 3K-3-536/2009, 2008-01-31 nutartis c.b. Nr. 3K-3-103/2008, 2007-05-08 nutartis c.b. Nr. 3K-3-201/2007, 2005-10-29 nutartis c.b. Nr. 3K-3-523/2005). Būtent hipotekos paskirtis ir tikslai – apsaugoti skolinio įsipareigojimo įvykdymą, bei jos esmė – turto įkeitimas bei hipotekos procedūrų atlikimas suteikia kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, o tokiai specifinei hipotekos kreditoriaus padėčiai užtikrinti, hipotekos instituto esmei išlaikyti egzistuoja ir specialiosios proceso teisės normos, įtvirtintos CPK XXXVI skyriuje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-01-19 nutartis c.b. Nr. 3K-3-12/2005), kuris, kaip minėta, nėra skirtas ir pritaikytas ginčams dėl teisės nagrinėti.
Hipotekos kreditoriaus pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo pateikimo ir tenkinimo tvarka bei sąlygos numatytos CPK 558 str. Priverstinis skolos išieškojimas vykdomas hipotekos kreditoriaus prašymu, kuris įforminamas dviem etapais: CPK 558 str. 1 d. pagrindu hipotekos kreditoriaus paduotas pareiškimas dėl skolos išieškojimo arba teisės administruoti įkeistą daiktą suteikimo yra pagrindas įkeistam turtui areštuoti, o CPK 558 str. 2 d. numatytas hipotekos kreditoriaus pakartotinis kreipimasis su pareiškimu – pagrindas perduoti įkeistą ir jau areštuotą turtą realizuoti arba administruoti. Pažymėtina, kad šiuo atveju kreditorius jau yra saistomas įstatymo nustatyto termino – pakartotinį pareiškimą pateikti per du mėnesius nuo įspėjimo skolininkui ir įkeisto daikto savininkui įteikimo dienos. Priešingu atveju, t.y. nepateiktus tokio prašymo, hipotekos teisėjas panaikina įkeisto daikto areštą (CPK 558 str. 3 d.).
Nagrinėjamoje byloje apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo nutarties, priimtos išsprendus pareiškėjo (kreditoriaus) pakartotinį prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo, teisėtumą ir pagrįstumą. Todėl teismas, neperžengdamas faktinio ir teisinio atskirojo skundo pagrindo saistomų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 str., 338 str.), pasisako tik dėl priverstinio skolos ieškojimo vykdymo procedūros antrojo etapo (CPK 558 str. 2 d. ir 3 d.), kuris prasideda nuo kreditoriaus pakartotinio kreipimosi su pareiškimu į hipotekos skyrių, teisėtumo ir pagrįstumo.
Apeliantas atskirąjį skundą grindžia tuo, kad nenurodžius nutartyje aiškaus teisinio pagrindo, kuriuo remiantis priteistas 11 proc. metinių palūkanų dydis, pareiškėjas negali tinkamai suformuluoti savo atsikirtimų į šį reikalavimą, todėl mano, kad skundžiama nutartis naikintina, kaip neatitinkanti CPK 270 str. 4 d. 4 p. reikalavimo motyvuojamojoje dalyje nurodyti įstatymus ir kitus teisės aktus, kuriais teismas rėmėsi priimdamas sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais apelianto argumentais. Pirmosios instancijos teismas, savo nutartyje nurodė, kad palūkanas priteisia CK 6.37 str. 2 d. pagrindu, kuriame nurodoma, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos nustatytos įstatymu – CK 6.210 str. 1 d. CK 6.210 str. 1 d. įtvirtina, jog terminą įvykdyti prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Šalys, pasirašydamos kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 15-19) susitarė, jog tuo atveju, jeigu skolos grąžinimas vykdomas priverstine tvarka, skolininkas įsipareigoja už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mokėti 11 proc. dydžio metines palūkanas (48 punktas). Tokiu būdu negalima teigti, jog skundžiamoje nutartyje nėra teisinio pagrindo dėl palūkanų priteisimo.
Taip pat nurodo, kad kredito sutartis, kurios įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas turtas, buvo sudaryta laikotarpiui nuo 2005 m. liepos 22 d. iki 2025 m. liepos 22 d. Iki šio termino pabaigos yra likę daugiau kaip 13 metų. Apeliantas tvirtina, jog skundžiama nutartis prieštarauja CK 4.196 str. nuostatoms, nes priimta nesant šiame straipsnyje nurodytų pagrindų. Šie apelianto argumentais yra nepagrįsti ir atmestini. CK 4.196 str. įtvirtintos specialios normos paskirtis – apsaugoti kreditoriaus teisėtus interesus ir suteikti jam teisę gauti patenkinimą iš įkeisto turto anksčiau, nei pasibaigia pagrindinės prievolės įvykdymo terminas, atsiradus grėsmei dėl įkeisto turto sumažėjimo, praradimo ar įkeitimo teisės subjekto atžvilgiu įvykus įvykiui, galinčiam pakenkti kreditoriaus interesams (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens bankrotas). Taigi, CK 4.196 str. numatytas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurioms esant hipotekos kreditorius turi teisę įstatymo pagrindu reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą. Tačiau tuo atveju, kai tokia kreditoriaus teisė numatyta kreditavimo sutartyje, hipotekos kreditorius turi teisę reikalauti hipoteka apsaugotą reikalavimą patenkinti prieš terminą ne tik CK 4.196 str., bet ir sutartyje numatytais atvejais. Priešingas traktavimas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo bei sutarties laisvės principų (CK 1.2 str., 1.5 str.). Iš to seka, kad pagal kreditavimo sutartį šalys įgyja tokias konkrečias teises ir pareigas, kokios nustatytos sutartimi ar įstatymu. Kadangi hipotekos kreditoriaus teisė kreiptis dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto kyla iš sutartinių santykių (CPK 6.881 str.) ir yra susijusi su skolininko ir kreditoriaus teisių bei pareigų pasibaigimu, tai CK 4.192 str. 1 d. gali būti taikoma hipotekos kreditoriui ir tais atvejais, kai pasibaigia pagrindinę prievolę numatanti sutartis, ją nutraukiant vienašališkai. Šalys kreditavimo sutartimi susitarė, kad kredito gavėjui per Banko nustatytą terminą nepašalinus šios Sutarties pažeidimų, ši Sutartis laikoma nutraukta be atskiro Banko pranešimo. Nutraukus šią sutartį, visi Kredito gavėjo mokėjimo terminai laikomi suėjusiais. Kreditoriaus 2011-03-09 skolininkui išsiųsti pranešimai Nr. dnk1103059 ir Nr.dnk1103057 apie sutarties sąlygų nevykdymą patvirtina, jog skolininkas raštu buvo įspėtas apie pareigą per 30 dienų sumokėti pradelstas sumas (b.l. 22, 24) bei nurodyta, jog neįvykdžius šio reikalavimo iki nurodytos dienos, kredito sutartis bus laikoma nutraukta, o Bankas pradės priverstinį skolos išieškojimą įstatymuose nustatyta tvarka. Aptarti įrodymai leidžia spręsti, jog sutarties nutraukimo prieš terminą procedūrą kreditorius įgyvendino tinkamai: skolininkas buvo informuotas apie galimą vienašališką sutarties nutraukimą, įsiskolinimų per nustatytus terminus nepadengė. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentas, jog skundžiamos nutarties priėmimo dieną kredito sutarties įvykdymo terminas nebuvo pasibaigęs, bei, kad toks sutarties nutraukimas prieštarauja CK 4.196 str. atmetamas kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįstas.
Apeliantas nurodo, kad Kredito sutarties 45 p. 1 d., numatanti galimybę nutraukti sutartį prieš terminą neteismine tvarka, laikytina nesąžininga skolininko atžvilgiu, šiuo punktu neabejotinai pažeidžiama skolininko ir kreditoriaus interesų pusiausvyra, kadangi šis sutarties punktas leidžia nutraukti sutartį dėl menkos negrąžintos kredito dalies, lyginant ją su visa kredito suma. Todėl minėtasis sutarties punktas laikytinas negaliojančiu CK 6.188 str. 7 d. pagrindu (žr. 2011-06-15 d. LAT nutartį byloje Nr. 3K-7-272/2011). Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos apelianto argumentus. Kadangi šis klausimas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu jau yra išnagrinėtas Vilniaus apygardos teisme 2011-09-23 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1761-656/2011, nutartis yra įsiteisėjusi, todėl pakartotinai šis klausimas nenagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme.
Apeliantas taip pat nurodo, kad nesutampa išieškomos sumos, kad ne visų sumų sumokėjimo kreditorius buvo pareikalavęs. Šie apelianto dėstomi argumentai teisinės reikšmės nagrinėjamu atveju neturi. Įstatymų leidėjas nenumato hipotekos teisėjui nei teisės, nei pareigos spręsti tarp skolininko ir kreditoriaus kylančių teisinių ginčų. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad skolininkas turi teisę ginčyti kreditoriaus reikalavimą CPK nustatyta ieškinio teisenos tvarka, o tokiu atveju sustabdyti hipotekos procedūras gali bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones (2009-11-27 d. LAT nutartis byloje Nr. 3K-3-536/2009).
Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas konstatuoja, kad apelianto atskirajame skunde nurodytos aplinkybės bei argumentai nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamą nutartį nepagrįsta ar neteisėta, todėl skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistą.