- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-14
- Bylos Nr.
- e2A-218-640/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-03672-20174-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Ieškovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Atsakovas
- E. O.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovo E. O. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui E. O. dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su (patikslintu) ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo E. O. priteisti 1749,44 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimą už 2015-2016 metus, 102,20 Eur metinių 5% dydžio palūkanų (už laikotarpį nuo 2015-11-17 iki 2018-01-10), 5% dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinyje nurodė, jog atsakovas nėra sumokėjęs valstybinės žemės nuomos mokesčio už 2015-2016 metus už valstybinės žemės ir valstybinio fondo vandens telkinių nuomą (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
2. Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė atmesti ieškinį ir priteisti iš ieškovo atsakovo naudai atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovo reikalavimai yra nepagrįsti, atsakovas yra visiškai atsiskaitęs už valstybinės žemės nuomos mokestį, susijusį su sklypu (duomenys neskelbtini). Nurodė, jog nuomos mokestį, susijusį su sklypu (duomenys neskelbtini), už atsakovą yra sumokėjusi UAB „Žuvies šaldytuvai“ pavedimais, nurodant už kuriuos metus yra mokama: už 2012 metus sumokėta 2013-02-12 pavedimu (4 610,70 Lt (1335,35 Eur)), už 2013 metus sumokėta 2013-11-14 pavedimu (4 610,70 Lt (1335,35 Eur)), už 2014 metus sumokėta 2014-11-17 pavedimu (4 610,70 Lt (1335,35 Eur)), už 2015 metus sumokėta 2015-11-13 pavedimu (1335,35 Eur), už 2016 metus sumokėta 2016-11-14 pavedimu (1335,35 Eur). Tokią pačią valstybinės žemės mokesčio sumą per metus (1335,35 Eur) už (duomenys neskelbtini) sklypą yra paskaičiavęs ir ieškovas. Atsakovas nurodė, jog ieškovas neįrodo ir nepagrindžia, jog apskritai egzistuoja nuomos santykiai dėl sklypo (duomenys neskelbtini), ir kad atsakovas yra įvykdęs įstatymų ir kitų teisės aktų numatytus imperatyvius veiksmus, susijusius su valstybinės žemės nuoma.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies priteisė iš atsakovo ieškovei 178,84 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio už 2015-2016 metus ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2017-08-28 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Paskirstė bylinėjimosi išlaidas
4. Teismas nustatė, jog 2008 m. spalio 6 d. buvo sudaryta „Valstybinės žemės nuomos sutartis“ Nr. N01/2008-146 tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir atsakovo E. O., kuria E. O. buvo išnuomota 10900 kv. m. ploto valstybinės žemės sklypo dalis, esanti 30259 kv. m. žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini). Sutarties 10 punkte numatyta nuomininko (atsakovo) pareiga laiku mokėti žemės nuomos mokestį. Tokiu būdu atsakovas išsinuomojo valstybinę žemę ir įsipareigojo mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį. Iš teismui pateiktos mokesčių mokėtojo kortelės matyti, kad mokėjimo pranešimuose nurodoma bendra 1424,77 Eur suma. Teismo vertinimu, nurodoma suma reiškia 1335,35 Eur mokestį už žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomą, o likusi, t. y. 89,42 Eur suma, nurodoma kaip valstybinės žemės nuomos mokestis už žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini) (iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas turi naktinį klubą, esantį (duomenys neskelbtini), bei atitinkamai naudojasi Lietuvos Respublikai priklausančia sklypo dalimi).
5. Iš byloje esančių duomenų, šalių elgesio mokant nuomos mokestį, teismas padarė išvadą, kad UAB „Žuvies šaldytuvai“ mokėjo už dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomą, suma atitiko mokėtiną nuomos mokesčio sumą, o ieškovė mokėjimus priėmė, todėl reikalavimai dėl palūkanų ar netesybų priteisimo negali būti tenkinami atsakovui už aptarto žemės sklypo dalies nuomą atsiskaičius laiku.
6. Valstybinės žemės nuomos mokestis už žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), už 2015 – 2016 metus sudaro 178,84 Eur (89,42 Eur * 2 = 178,84 Eur). Teismo vertinimu, būtent nurodyto dydžio valstybinės žemės nuomos mokestis ir priteistinas iš atsakovo, atsižvelgiant į ieškovės nurodomą teisinį reguliavimą bei tai, jog atsakovas šio žemės sklypo dalimi naudojasi, nors nuomos sutartis ir nėra sudaryta. Kitoje dalyje ieškovės reikalavimai buvo atmesti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą dalyje panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai.
7.1. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas 2018-02-12 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisdamas valstybinės žemės nuomos mokesti tik už naudojimąsi valstybinės žemės sklypu adresu (duomenys neskelbtini), už 2015-2016 metu mokestinius laikotarpius. Valstybinės žemės nuomos mokesčio nepriemoka už 2015-2016 metų mokestinius laikotarpius už valstybinės žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), nuomą priteista nebuvo. Kaip matyti iš ieškovės į bylą pateiktų procesinių dokumentų, atsakovo įsiskolinimas už valstybinės žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), nuomą už 2008-2009 m. mokestinį laikotarpį buvo išieškotas teisminiu būdu. Už 2010 m., 2011 m. mokestinius laikotarpius nebuvo mokama, 2013 m., 2014 m., 2015 m., 2016 m. už žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), nuomą įmokas atliko UAB „Žuvies šaldytuvai“. Sumokėtomis žemės nuomos mokesčio sumomis pirmiausia buvo dengiama atsakovo iš ankstesnio laikotarpio turėta mokesčio nepriemoka, mokesčio nepriemokos delspinigiai (taip sureguliuota MASIS sistema, kurią naudoja savivaldybės visoje Lietuvoje). Tai matyti teismui teiktoje „Mokesčių mokėtojo kortelės (2018-01-10) Vilniaus m. sav.” lentelėje. Tačiau teismas sprendime nurodė, kad UAB „Žuvies šaldytuvai” kasmet nurodydami už kurį mokestinį laikotarpį moka, pervesdavo po 4 610,70 Lt (1335,35 Eur) valstybinės žemės nuomos mokesčio už atsakovą, šiomis įmokomis turėjo būti dengiamos atsakovo valstybinės žemės nuomos mokesčio prievolės už sklypo (duomenys neskelbtini) nuomą 2012-2016 m. mokestiniais laikotarpiais. Teismas sprendė, kad UAB „Žuvies šaldytuvai” laiku sumokėjo valstybinės žemės nuomos mokesti už atsakovo E. O. nuomojamą valstybinės žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini), todėl laikoma, kad 2012-2016 m. mokestiniais laikotarpiais už šio sklypo nuomą atsakovas E. O. yra atsiskaitęs, o 2010-2011 m. mokestiniu laikotarpiu mokestinėms prievolėms galėtų būti taikomas 5 metų senaties terminas, tačiau ieškovė prašo priteisti 1749,44 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimą už 2015-2016 metus.
7.2. Ieškovė nurodo, jog 2009 m. birželio 3 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1048 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių 21 p. numatė, kad mokesčio mokėtojų įmokos yra įskaitomos tokia tvarka: l) mokestis, 2) mokesčio nepriemoka, 3) mokesčio nepriemokų delspinigiai. Nors sprendime ir nenurodyta, tačiau manytina, kad šiomis nuostatomis teismas ir vadovavosi spręsdamas, kad UAB „Žuvies šaldytuvai” atliktais mokėjimais turėjo būti dengiamos atsakovo valstybinės žemės nuomos mokesčio prievolės už sklypo (duomenys neskelbtini), nuomą už 2012-2016 m. mokestinius laikotarpius. Tačiau svarbu pažymėti, kad 2014 m. gegužės 14 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1792 patvirtintu Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių (įskaitant vėlesnius pakeitimus), kurios buvo taikomos jau 2014 metų mokestiniam laikotarpiui, 20 p. įtvirtinta mokesčio mokėtojų įmokų įskaitymo tvarka buvo pakeista, nurodant, kad įmokos įskaitomos tokia tvarka: 1) mokesčio nepriemoka, 2) mokesčio nepriemokų delspinigiai, 3) mokestis. Tai reiškia, kad net jei UAB „Žuvies šaldytuvai" už E. O. padarytais 2013-02-12 (4 610,70 Lt (1 335,35 Eur)) ir 2013-11-14 (4 610,70 Lt (1 335,35 Eur)) pavedimais, ieškovė MASIS sistemoje būtų padengusi konkrečiai 2012 ir 2013 m. mokestinio laikotarpio E. O. valstybinės žemės nuomos mokesčio prievoles už valstybinės žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) nuomą, ieškovė jau 2014 m. ir vėlesniais laikotarpiais gautomis įmokomis už atsakovą, turėjo teisę dengti ankstesniais mokestiniais laikotarpiais susidariusias valstybinės žemės nuomos mokesčio nepriemokas. Taigi, jei ieškovė 2013-02-12 (4 610,70 Lt (1 335,35 Eur)) ir 2013-11-14 (4 610,70 Lt (1 335,35 Eur)) pavedimais būtų MASIS sistemoje padengusi konkrečiai tik 2012 ir 2013 metų atsakovo valstybinės žemės nuomos mokesčio prievoles už valstybinės žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), nuomą, tai: - 2014-11-17 (4 610,70 Lt (1335,35 Eur)) iš UAB „Žuvies šaldytuvai” gautu pavedimu ieškovė būtų dengusi 2010 m. valstybinės žemės nuomos mokesčio nepriemoką tiek už naudojimąsi valstybinės žemės sklypu adresu (duomenys neskelbtini), tiek už valstybinės žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), nuomą nepažeisdama 5 metu senaties termino.
7.3. Ieškovė nurodo, jog net UAB „Žuvies šaldytuvai“ 2013-02-12 (4 610,70 Lt (1 335,35 Eur)) ir 2013-11-14 (4 610,70 Lt (1 335,35 Eur)) atliktoms įmokoms taikius 2009 m. birželio 3 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1048 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių 21 p. ir šiomis įmokomis padengus 2012- 2013 m. mokestinio laikotarpio mokestines prievoles, atsakovas bet kokiu atveju turėtų ieškovei valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimą už 2015-2016 m. mokestinius laikotarpius. Tas faktas, kad 2013-02-12 (4 610,70 Lt (1 335,35 Eur)) ir 2013-11-14 (4 610,70 Lt (1 335,35 Eur)) UAB „Žuvies šaldytuvai“ padarytomis įmokomis ieškovė nepadengė būtent konkrečių 2012-2013 m. mokestinių prievolių už valstybinės žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), nuomą, o dengė ankstesnius atsakovo įsiskolinimus, šiuo atveju esmės nekeičia, nes ir tokiu atveju atsakovas E. O. turėtų ieškovei valstybinės žemės įsiskolinimą už 2015-2016 m. mokestinius laikotarpius tiek už naudojimąsi valstybinės žemės sklypu adresu (duomenys neskelbtini), tiek už valstybinės žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), nuomą. Papildomai nurodo, kad 2014-05-14 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1792 patvirtintose Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklėse (su vėlesniais pakeitimais) nebuvo nustatyta, kad gaunamomis valstybinės žemės nuomos mokesčio įmokomis už konkretaus valstybinės žemės sklypo nuomą ar naudojimąsi nebūtų galima dengti to paties asmens turimo valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimo už kito valstybinės žemės sklypo nuomą ar naudojimą.
7.4. Ieškovė teigia, jog teismas netinkamai ištyrė šios civilinės bylos aplinkybes bei netinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, kartu pažeisdamas ir materialinės teisės normas, todėl nepagristai ieškovės ieškinį civilinėje byloje tenkino tik iš dalies.
Atsiliepimas
8. Atsakovas atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog ieškovė apeliaciniame skunde neįvardina kokias ir kaip konkrečiai teismas pažeidė materialines teisės normas, tačiau argumentuoja, neva teismas turėjo vadovautis ne faktais, kurie pagrįsti byloje pateiktais įrodymais, o prielaidomis, kurias ieškovė nurodo tik apeliaciniame skunde. Ieškovė apeliaciniame skunde išreiškia pageidavimą, kad teismas vadovautųsi tariamais įvykiais, kurie „būtų buvę“ ir ieškovo neišsakytais norais, o ne nustatytomis aplinkybėmis ir ieškovės konkrečiai raštu išdėstytais reikalavimais.
8.1. Tai, kad savivaldybė naudojasi priemone MASIS, kuria naudodamasi netinkamai skaičiuoja ir užskaito įmokas nėra pagrindas pratęsti senaties terminus ar laikyti, kad užskaitos buvo padarytos kitaip, nei savivaldybė nurodė ir aiškino viso proceso metu. Savivaldybė yra atsakinga už tinkamą įmokų apskaitą ir naudojimasis ar nesinaudojimas tam tikromis priemonėmis (įskaitant MASIS) neatleidžia nuo pareigos įmokas apskaityti ir užskaityti tinkamai. Bylos medžiaga rodo, kad savivaldybė ne tik netinkamai apskaitė įmokas (už mokestį ar mokesčio įsiskolinimą), tačiau iš viso neužskaitė kai kurių įmokų, todėl pradiniu ieškiniu reikalavo iš atsakovo 6 386,94 EUR skolos, o atsakovui pateikus įrodymus, kad skaičiavimai klaidingi ir juose neatspindėti mokėjimai už 2012 ir 2013 metus, sumažino reikalavimo sumą iki 3 326,75 EUR. Savivaldybė teisme paaiškino (tiek žodžiu, tiek rašytiniais paaiškinimais) kaip ji apskaitė ir užskaitė įmokas, todėl teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą vadovaudamasis byloje pateiktais įrodymais. Savivaldybė, supratusi, kad jos veiksmai (apskaitant ir užskaitant) įmokas lėmė nepalankų pirmosios instancijos sprendimą, apeliaciniame skunde aiškina „kas būtų, jei savivaldybė būtų elgtųsi kitaip ir kitaip būtų apskaičiusi ir užskaičiusi įmokas“. Iš esmės savivaldybė mėgina įkalbėti teismą nesiremti įrodymais ir paaiškinimais, kuriuos pati pateikė, o spręsti ginčą lyg savivaldybė būtų priėmusi kitokius sprendimus praeityje (nei iš tikrųjų priėmė). Priimdamas tokius savivaldybės argumentus ir pakeisdamas pirmosios instancijos sprendimą, teismas pažeistų tiek įrodinėjimo proceso normas, tiek teisingumo ir lygiateisiškumo bei rungimosi principus.
8.2. Atsakovas nurodo, jog mokėjimų įskaitymo tvarką reglamentuoja LR Civilinis kodeksas, kuris yra aukštesnės galios teisės aktas nei savivaldybės patvirtinta tvarka, todėl esant prieštaravimui tarp tvarkos ir Civilio kodekso normų, yra taikytinos Civilinio kodekso normos. Nurodo, jog mokėjimuose už atsakovo prievoles (atsiliepimo į ieškinį priedai), visada buvo aiškiai nurodoma, kad mokėjimas atliekamas už atsakovą (nurodomas vardas, pavardė ir asmens kodas), aiškiai nurodoma paskirtis („valst. Žemės nuomos mokestis“), bei nurodoma už kuriuos metus mokama (2012, 2013 ir t.t.). Akivaizdu, kad visada būdavo nurodoma, kad atsiskaitoma už einamąją pagrindinę prievolę (žemės nuomos mokestį), o ne dengiami įsiskolinimai ar išvestiniai reikalavimai (delspinigiai). Kvalifikuojant šiuos veiksmus teisiškai, laikytina, kad atsakovas (skolininkas) pareikšdavo kokią prievolę jis įvykdo (kokią skolą grąžina) (CK 6.55 str. 1 d.). Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji būtų atsisakiusi priimti atsakovo mokamas įmokas atsakovo nurodytu eiliškumu t.y. iš pradžių dengiant pagrindinę skolą (CK. 6.54 str. 5 d.). Tai reiškia, kad ieškovė įmokas priėmė taip, kaip buvo nurodyta jas mokant, t. y. einamajai pagrindinei prievolei apmokėti, o ne skoloms ar išvestinėms prievolėms (delspinigiams) dengti.
Šalies argumentai
9. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. vasario 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1143-647/2018 ir priimti naują sprendimą: ieškinį atmesti visa apimtimi; iš ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės priteisti atsakovo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese. Tuo atveju, jei apeliacinis skundas nebus tenkintas, ištaisyti pirmosios instancijos teismo skaičiavimo klaidas: atsakovui iš ieškovės priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą nustatyti 388,12 EUR ir iš atsakovo priteistiną žyminį mokestį sumažinti iki 4,02 EUR. Taip pat prašo panaikinti atsakovui pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
9.1. Teismo sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas, nenurodytas teisinis pagrindas, todėl skundžiamas teismo sprendimas naikintinas. Atsakovas nurodo, kad nėra teisinio pagrindo ieškovui reikalauti nuomos mokesčio už dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Tiek Civilinis kodeksas (6.547 straipsnis. Žemės nuomos sutarties forma, 1 d. nustato „Žemės nuomos sutartis turi būti rašytinė“) tiek LR Žemės įstatymas (9 str. Valstybinės žemės išnuomojimas 12 d. „[...] nuomos sutartyje turi būti numatyta [...]“; 14 str. Žemės sandorių forma, 1 d. „Žemės sandoriai sudaromi raštu“) vienareikšmiškai nustato, kad žemės nuomos sutartis privalo būti sudaryta raštu. Ieškovė pripažino byloje, kad nėra sudarytos nuomos sutarties su atsakovu dėl dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos, tą nustatė ir teismas (sprendimo 6 psl., 9 punktas). Nesant sudarytos žemės nuomos sutarties, ieškovė neturi pagrindo reikalauti nuomos mokesčio iš atsakovo. Atsakovas nurodo, jog jis nėra žemės naudotojas, nes pagal LR Žemės įstatymą (2 str. 11 d.) žemės naudotojas yra tas kuris „naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu“. Ieškovės nurodytoje teismų praktikoje valstybinės žemės nuomos mokestis buvo priteisiamas tik tais atvejais, kai dėl žemės sklypo buvo sudaryta nuomos sutartis arba žemės sklypas buvo skirtas naudotis atsakovui. Atsakovui niekas nei išnuomojo nei suteikė naudotis žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), todėl atsakovas nėra žemės naudotojas įstatymo prasme ir ginčo atvejis iš esmės skiriasi nuo ieškovės nurodytų bylų. Teismas priteisdamas nuomos mokestį (178,84 EUR) motyvuojamojoje dalyje (5 psl., 9 p.) nurodo, kad tokį sprendimą priima „atsižvelgiant į ieškovės nurodomą teisinį reguliavimą“. Ieškovės nurodytas teisinis reguliavimas išdėstytas skundžiamo teismo sprendimo aprašomojoje dalyje (2 psl.): LR biudžeto sandaros įstatymo 22 str. 1 d. 4 p. ir 2002-11-19 LR vyriausybės nutarimo Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ 1.6 ir 1.4 punktai. Nurodyti teisės aktai nustato kas yra valstybinės žemės nuomos mokesčio gavėjas ir kaip nustatomas žemės nuomos mokesčio tarifas. Tačiau ginčo atveju šis reglamentavimas neaktualus, nes nėra sudarytos žemės nuomos sutarties. Ieškovė nesilaikė net ir savo paties nurodytų teisės aktų (kurie atsakovo manymu yra neaktualūs ginčo santykiui): pagal vyriausybės nutarimo 1.4. punktą savivaldybė (ieškovas) privalėjo informuoti nuomotoją apie nustatytą žemės nuomos mokesčio tarifą, tačiau to nedarė. Taip pat nėra pagrindo remtis ieškovės patvirtintomis taisyklėmis, nes savivaldybės taisyklės negali nustatyti mokesčių, nes tai tiesiogiai prieštarautų Konstitucijai.
9.2. Apeliaciniu skundu atsakovas ginčija bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ir nurodo, jog patyrė 399,30 EUR bylinėjimosi išlaidų, todėl teismas priteisdamas iš ieškovės atsakovui tik 359,37 EUR padarė skaičiavimo klaidą. Teismas sprendime nurodė, kad „ieškinys tenkinamas iš dalies (~ 10 %)“. Kas yra aiškiai klaidinga. Priteista suma (178,84 EUR), skaičiuojant nuo pradinio ieškinio (6 386,94 EUR) sudaro 2,8 %, reiškia atsakovui turėjo būti priteista 97,2 % (100-2,8) patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str. 2 d.), kas sudaro 388,12 EUR (399,30 * 97,2%).
9.3. Atsakovas nurodo, jog teismas iš atsakovo priteisė 4,20 EUR. Teismas nepateikė skaičiavimo, kaip nustatė tokią priteisimą sumą. Kadangi ieškinys teiktas elektroninėmis priemonėmis, vadinasi skaičiuotinas žyminis mokestis yra 2,25 % (80 str. 1 d. 1 p.: 3% * 75% (80 str. 7 d.)) nuo ieškinio sumos. Kadangi priteista suma yra 178,84 EUR, tai nuo šios sumos skaičiuojant 2,25 % gaunama priteistina žyminio mokesčio suma yra 4,02 EUR.
9.4. Taip pat atsakovas prašo panaikinti byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas šioje byloje buvo pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto areštą 6 386,94 Eur sumai, vėliau turto arešto suma sumažinta iki 3 326,75 EUR, galiausiai teismo sprendimu laikinųjų apsaugos priemonių dydis sumažintas iki 178,84 EUR. Akivaizdu, kad šioje byloje teismo taikytos laikinosios pasaugos priemonės neatitinka nei įstatymo nustatytų pagrindų, nei tikslų. Šioje byloje akivaizdžiai nėra jokio pavojaus, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps nebeįmanomas. Jau atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad vien jo turtas, esantis (duomenys neskelbtini)yra dešimtimis kartų didesnės vertės nei reikalaujama ieškinio suma. Teismui priėmus sprendimą priteisti iš atsakovo 178,84 EUR, o iš ieškovės priteisti atsakovo naudai 359,37 EUR bylinėjimosi išlaidų, tokiam sprendimui įsiteisėjus, ieškovė bus skolingas atsakovui daugiau nei teismo nustatytos laikinosios apsaugos priemonės. Esant šioms aplinkybėms pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės sukelia tik reputacinę žalą atsakovui, tačiau visiškai nesusijusios su rizika, kad teismo sprendimas gali būti neįvykdytas ir neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių instituto tikslų ir paskirties, todėl laikinosios apsaugos priemonės yra naikintinos.
2. Ieškovė atsiliepimu į atsakovo skundą prašo jį atmesti. Nurodo, jog atsakovas yra naktinio klubo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas (pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą Nr. 10/244798, atsakovas nuo 2003 m. birželio 3 d. nuosavybės teise įgijo negyvenamąją patalpą - naktinį klubą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), o tai reiškia, kad atsakovas atitinkamai naudojasi Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančia sklypo dalimi, kurioje ir yra atsakovui priklausantis nekilnojamasis turtas. Aplinkybės, kad minėtame žemės sklype atsakovui nuosavybes teise ginčo laikotarpiu priklausė ir iki šiol priklauso minėtas nekilnojamasis turtas, atsakovas neginčijo. Ieškovė nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. spalio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009, išaiškinęs, kad remiantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 22 str. 2 d., valstybinės žemės sklypų naudotojai už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymo turi mokėti žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. Teismas minėtoje byloje konstatavo, kad „valstybinės žemės naudotojų pareiga mokėti žemės nuomos mokestį, išskyrus atvejus, kai žemė suteikiama panaudos pagrindais. Minėto įstatymo nuostata leidžia daryti išvadą, kad valstybinės žemės nuomos mokestis gali būti mokamas ne tik už išnuomotą, bet ir kitais pagrindais suteiktą žemę.“ Pažymėtina, jog nesant sudarytos nuomos sutarties, naujasis statinių savininkas laikomas valstybinės žemės naudotoju. Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 punkte nustatyta, kad žemės naudotojas yra žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas, kurie naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu. Šiuo konkrečiu atveju, valstybinės žemės sklypo dalis yra užstatyta statiniu, kuriame yra atsakovui priklausantis naktinis klubas adresu (duomenys neskelbtini), taigi yra naudojama atsakovui priklausančių patalpų eksploatavimo tikslais. Pažymėtina, kad šis sklypas atsakovui nebuvo ir nėra suteiktas panaudos pagrindais. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pareiga mokėti mokestį už naudojimąsi valstybine žeme šios žemės naudotojui kyla nepriklausomai nuo to, ar nuomos sutartis yra sudaryta, nes tokia naudotojo prievolė įtvirtinta teisės aktuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017). Atkreiptinas dėmesys, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1236 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių 4 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės nuomos mokestis (toliau – mokestis) pradedamas skaičiuoti nuo kito mėnesio, per kurį buvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis, arba nuo kito mėnesio, kai buvo tapta valstybinės žemės naudotoju. Mokestis baigiamas skaičiuoti nuo kito mėnesio po valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo ar naudojimosi valstybine žeme pabaigos. Taigi, nuomos mokesčio mokėjimas yra siejamas ne tik su nuomos sutarties sudarymu (pasibaigimu), bet ir su faktiniu žemės naudojimu. Ieškovė nurodo, jog teismas pagrįstai bei teisingai apskaičiavo, kad ieškovei iš atsakovo priteista 178,84 Eur suma sudaro apie 10 proc. ieškinio sumos. Atsakovas visiškai nepagrįstai ieškovei iš atsakovo priteistos 178,84 Eur sumos procentinę dalį skaičiuoja nuo pradinio ieškinio sumos (6386,94 Eur), kadangi pradinis ieškinys buvo tikslinamas, patikslintu ieškiniu teismui, ieškovės prašoma priteisti suma sudarė 1851,64 Eur. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai sprendė, kad iš ieškovės atsakovui priteisiama 359,37 Eur bylinėjimosi išlaidų (178,87 Eur skaičiuojant nuo 1851,64 Eur patikslinto ieškinio sumos, sudaro 9,6 proc. t.y. apie 10 proc. ieškinio sumos; 399,30 Eur × 90 proc. (100 proc. – 10 proc.) sudaro 359,37 Eur), o atsakovo argumentai dėl neva per mažos atsakovui priteistos bylinėjimosi išlaidų sumos, yra atmestini.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
3. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs byla, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų.
4. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į teismą su ieškiniu reikalaudama iš atsakovo E. O. priteisti valstybinės žemės nuomos mokestį. Pradiniu ieškiniu (2017-08-23 e.bylos Tomas I, lapai 1-6) ieškovė reikalavo 6386,94 EUR valstybinės žemės nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2012 iki 2016 metų, už žemės sklypus (duomenys neskelbtini) (dėl kurio buvo sudaryta žemės nuomos sutartis) ir (duomenys neskelbtini) (dėl kurio jokios nuomos sutarties nebuvo sudaryta). Atsakovui pateikus atsiliepimą, ieškovė sumažino ieškinio reikalavimus (2017-10-31 e.bylos Tomas I, puslapiai 105-109) ir reikalavo 3 326,75 EUR už 2014-2016 metus, vėliau (2018-01-16 e.bylos Tomas I, puslapiai 138-142) dar kartą sumažino ieškinio reikalavimus iki 1 851,64 EUR už 2015-2016 metus už žemės sklypus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).
Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio už žemės sklypą (duomenys neskelbtini)
5. Byloje nustatyta, kad 2008 m. spalio 6 d. buvo sudaryta „Valstybinės žemės nuomos sutartis“ Nr. N01/2008-146 tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir atsakovo E. O., kuria E. O. buvo išnuomota 10900 kv. m. ploto valstybinės žemės sklypo dalis, esanti 30259 kv. m. žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini). Sutarties 10 punkte numatyta nuomininko (atsakovo) pareiga laiku mokėti žemės nuomos mokestį. Tokiu būdu atsakovas išsinuomojo valstybinę žemę ir įsipareigojo mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį.
6. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog už valstybinės žemės sklypo nuomą, (duomenys neskelbtini), atsakovas yra atsiskaitęs, nes už jį įmokas darė UAB „Žuvies šaldytuvai“. Sprendime nurodoma, jog už atsakovą sumokėtos įmokos turėjo būti panaudotos dengiant konkrečiai įmokose nurodytiems mokesčiams padengti, t. y. už laikotarpį 2012-2016 metus, ir ieškovė neturėjo teisės juos įskaityti į ankstesnių laikotarpių įsiskolinimą. Teismas taikė ieškinio senaties terminą įsiskolinimui už 2010-2011 metus, todėl ieškovės prašymas priteisti 1749,44 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimą už 2015-2016 metus, teismo buvo atmestas.
7. Ieškovė nesutinka su tokiu sprendimu ir nurodo, jog turėjo teisę įskaityti mokėjimus skolai už 2010-2011 metus padengti, todėl atsakovas nėra sumokėjęs nuomos mokesčio už 2015-2016 metus.
8. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog mokėjimų įskaitymo tvarką reglamentuoja LR Civilinis kodeksas. Mokėjimuose už atsakovo prievoles buvo aiškiai nurodoma, kad mokėjimas atliekamas už atsakovą (nurodomas vardas, pavardė ir asmens kodas), aiškiai nurodoma paskirtis („valst. Žemės nuomos mokestis“), bei nurodoma už kuriuos metus mokama (2012, 2013 ir t.t.). Akivaizdu, kad visada būdavo nurodoma, kad atsiskaitoma už einamąją pagrindinę prievolę (žemės nuomos mokestį), o ne dengiami įsiskolinimai ar išvestiniai reikalavimai (delspinigiai). Kvalifikuojant šiuos veiksmus teisiškai, laikytina, kad atsakovas (skolininkas) pareikšdavo kokią prievolę jis įvykdo (kokią skolą grąžina) (CK 6.55 str. 1 d.). Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad būtų atsisakiusi priimti atsakovo mokamas įmokas atsakovo nurodytu eiliškumu. Tai reiškia, kad ieškovas įmokas priėmė taip, kaip buvo nurodyta jas mokant t.y. einamajai pagrindinei prievolei apmokėti, o ne skoloms ar išvestinėms prievolėms (delspinigiams) dengti. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė tinkamą išvadą, jog UAB „Žuvies šaldytuvai“ mokėjo už dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomą, suma atitiko mokėtiną nuomos mokesčio sumą, o ieškovė mokėjimus priėmė, todėl reikalavimai dėl palūkanų ar netesybų priteisimo negali būti tenkinami atsakovui už aptarto žemės sklypo dalies nuomą atsiskaičius laiku. Be to, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas periodinių įmokų mokėjimo atveju.
9. Atkreiptinas dėmesys, jog tai, kad ieškovė naudojasi priemone MASIS, kuria naudodamasi netinkamai skaičiuoja ir užskaito įmokas nėra pagrindas pratęsti senaties terminus ar laikyti, kad užskaitos buvo padarytos kitaip, nei pati ieškovė nurodė. Ieškovė yra atsakinga už tinkamą įmokų apskaitą ir naudojimasis ar nesinaudojimas tam tikromis priemonėmis (įskaitant MASIS) neatleidžia nuo pareigos įmokas apskaityti ir užskaityti tinkamai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, savivaldybė ne tik netinkamai apskaitė įmokas (už mokestį ar mokesčio įsiskolinimą), tačiau iš viso neužskaitė kai kurių įmokų, todėl pradiniu ieškiniu reikalavo iš atsakovo 6 386,94 EUR skolos, o atsakovui pateikus įrodymus, kad skaičiavimai klaidingi ir juose neatspindėti mokėjimai už 2012 ir 2013 metus, sumažino reikalavimo sumą.
10. Tokiu būdu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir priėmė pagrįstą sprendimą dėl atsakovo atsiskaitymo už valstybinės žemės nuomą už sklypą, adresu (duomenys neskelbtini). Todėl ieškovės apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio už žemės sklypą (duomenys neskelbtini)
11. Byloje nustatyta, kad tarp šalių nėra sudaryta nuomos sutartis dėl (duomenys neskelbtini), žemės naudojimo, tačiau atsakovas yra naktinio klubo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas (pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą Nr. 10/244798, atsakovas nuo 2003 m. birželio 3 d. nuosavybės teise įgijo negyvenamąją patalpą - naktinį klubą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).
12. Valstybinės žemės nuomos mokestis už žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), už 2015 – 2016 metus sudaro 178,84 Eur (89,42 Eur * 2 = 178,84 Eur). Pirmosios instancijos teismas būtent nurodyto dydžio valstybinės žemės nuomos mokestį priteisė iš atsakovo, atsižvelgdamas į ieškovės nurodomą teisinį reguliavimą bei tai, jog atsakovas šio žemės sklypo dalimi naudojasi, nors nuomos sutartis ir nėra sudaryta.
13. Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir nurodo, jog nėra teisinio pagrindo ieškovei reikalauti nuomos mokesčio už dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Atsakovas nurodo, jog teismas nieko nepasisakė dėl teisinio pagrindo, kuriuo remiantis priteisiamas nuomos mokestis už dalį sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).
14. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas pernelyg glaustai argumentavo sprendimą dalyje dėl nuomos mokesčio priteisimo už sklypą (duomenys neskelbtini). Tačiau tai nėra pagrindas teigti, jog sprendimas visiškai nemotyvuotas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsižvelgia į ieškovės nurodomą teisinį reglamentavimą.
15. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, atsakovas yra naktinio klubo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas nuo 2003 m. birželio 3 d., o tai reiškia, kad atsakovas atitinkamai naudojasi Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančia sklypo dalimi, kurioje ir yra atsakovui priklausantis nekilnojamasis turtas. Aplinkybės, kad minėtame žemės sklype atsakovui nuosavybes teise ginčo laikotarpiu priklausė ir iki šiol priklauso minėtas nekilnojamasis turtas, atsakovas neginčijo.
16. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog nesant sudarytos nuomos sutarties, naujasis statinių savininkas laikomas valstybinės žemės naudotoju. Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 punkte nustatyta, kad žemės naudotojas yra žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas, kurie naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu. Šiuo konkrečiu atveju, valstybinės žemės sklypo dalis yra užstatyta statiniu, kuriame yra atsakovui priklausantis naktinis klubas adresu (duomenys neskelbtini), taigi yra naudojama atsakovui priklausančių patalpų eksploatavimo tikslais. Pažymėtina, kad šis sklypas atsakovui nebuvo ir nėra suteiktas panaudos pagrindais.
17. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pareiga mokėti mokestį už naudojimąsi valstybine žeme šios žemės naudotojui kyla nepriklausomai nuo to, ar nuomos sutartis yra sudaryta, nes tokia naudotojo prievolė įtvirtinta teisės aktuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017). Atkreiptinas dėmesys, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1236 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių 4 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės nuomos mokestis (toliau – mokestis) pradedamas skaičiuoti nuo kito mėnesio, per kurį buvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis, arba nuo kito mėnesio, kai buvo tapta valstybinės žemės naudotoju. Mokestis baigiamas skaičiuoti nuo kito mėnesio po valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo ar naudojimosi valstybine žeme pabaigos. Taigi, nuomos mokesčio mokėjimas yra siejamas ne tik su nuomos sutarties sudarymu (pasibaigimu), bet ir su faktiniu žemės naudojimu.
18. Kaip jau minėta, kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad valstybinės žemės naudotojui pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį kyla ne iš sutarties, tačiau iš įstatymo, todėl nors valstybinės žemės nuomos sutartis su atsakovu ir nebuvo sudaryta, tačiau atsakovui faktiškai naudojantis valstybine žeme, ieškovė pagrįstai reikalauja priteisti nuomos mokestį.
19. Įvertinus aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad tarp atsakovo ir valstybės susiklostė faktiniai nuomos santykiai, o atsakovui kilo pareiga nustatyta tvarka ir terminais mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybinės žemės sklypu adresu (duomenys neskelbtini).
20. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog ieškovės nurodyti teisės aktai nustato kas yra valstybinės žemės nuomos mokesčio gavėjas ir kaip nustatomas žemės nuomos mokesčio tarifas, tačiau ginčo atveju šis reglamentavimas neaktualus, nes nėra sudarytos žemės nuomos sutarties, yra atmestini kaip nepagrįsti. Konstatavus, jog šalis sieja faktiniai nuomos santykiai, nagrinėjamu atveju yra taikytini ieškovės nurodyti teisės aktai.
21. Tokiu būdu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir priėmė pagrįstą sprendimą dėl atsakovo pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį už sklypą, adresu (duomenys neskelbtini). Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
22. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su jam iš ieškovės priteista bylinėjimosi išlaidų suma, nurodydamas, kad patyrė 399,30 EUR bylinėjimosi išlaidų, tačiau teismas priteisdamas iš ieškovės jam tik 359,37 EUR padarė skaičiavimo klaidą. Atsakovo teigimu, sprendime klaidingai nurodyta, kad „ieškinys tenkinamas iš dalies (~ 10 %)“, kadangi priteista suma (178,84 EUR), skaičiuojant nuo pradinio ieškinio (6 386,94 EUR) sudaro 2,8 %, reiškia atsakovui turėjo būti priteista 97,2 % (100-2,8) patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str. 2 d.), kas sudaro 388,12 EUR (399,30 * 97,2%).
23. Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus atmeta, nes atsakovas visiškai nepagrįstai ieškovei iš atsakovo priteistos 178,84 Eur sumos procentinę dalį skaičiuoja nuo pradinio ieškinio sumos (6386,94 Eur). Kadangi pradinis ieškinys buvo tikslinamas, patikslintu ieškiniu ieškovė prašė priteisti 1851,64 Eur, tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisingai apskaičiavo, kad ieškovei iš atsakovo priteista 178,84 Eur suma sudaro apie 10 proc. ieškinio sumos ir nuo šios proporcijos paskirstė bylinėjimosi išlaidas byloje.
24. Atsakovas taip pat nurodo, jog teismas iš atsakovo priteisė 4,20 EUR, tačiau nepateikė skaičiavimo, kaip nustatė tokią priteisimą sumą. Kadangi ieškinys teiktas elektroninėmis priemonėmis, vadinasi skaičiuotinas žyminis mokestis yra 2,25 % (80 str. 1 d. 1 p.: 3% * 75% (80 str. 7 d.)) nuo ieškinio sumos. Kadangi priteista suma yra 178,84 EUR, tai nuo šios sumos skaičiuojant 2,25 % gaunama priteistina žyminio mokesčio suma yra 4,02 EUR. (CPK 96 str. 1 d.).
25. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas apskaičiuodamas priteistino iš atsakovo žyminio mokesčio sumą padarė akivaizdžią skaičiavimo klaidą, todėl ją ištaiso ir nurodo, jog iš atsakovo priteistina 4,02 EUR žyminio mokesčio suma (178,84*3%*75%) (CPK 276 str.).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių byloje
26. Atsakovas apeliaciniame skunde išdėstė procesinio pobūdžio prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, nes teismas šioje byloje buvo pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto areštą 6 386,94 Eur sumai, vėliau turto arešto suma sumažinta iki 3 326,75 EUR, galiausiai teismo sprendimu laikinųjų apsaugos priemonių dydis sumažintas iki 178,84 EUR. Akivaizdu, kad šioje byloje teismo taikytos laikinosios pasaugos priemonės neatitinka nei įstatymo nustatytų pagrindų, nei tikslų.
27. Ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi taikytų (pakeistų 2017 m. lapkričio 28 d. nutartimi) laikinųjų apsaugos priemonių mastą sumažino iki 178,84 Eur ir jas palikto galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 str. 3 d.).
28. Sutiktina su atsakovo argumentais, jog įvertinus priteistą iš atsakovo valstybės naudai sumą, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš esmės yra perteklinis ir neatitinka CPK 144 str. numatytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrindų ir tikslų. Todėl laikinosios apsaugos priemonės atsakovo atžvilgiu naikintinos (CPK 149 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
29. Atsakovas byloje pateikė prašymą priteisti jam bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Kadangi abiejų šalių apeliaciniai skundai atmesti, o išspręsti klausimai dėl rašymo apsirikimo bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra procesinio pobūdžio reikalavimai, jų patenkinimas nesudaro pagrindo atsakovui priteisti bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 149 straipsniu, 276 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
apeliacinius skundus atmesti.
Palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą iš esmės nepakeistą, ištaisant rašymo apsirikimą dėl žyminio mokesčio iš atsakovo priteisimo, nurodant iš atsakovo E. O. valstybei priteisti 4,02 Eur (keturis eurus 2 ct) žyminio mokesčio, bei pakeičiant dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių tokiu būdu: Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi taikytas (pakeistas 2017 m. lapkričio 28 d. nutartimi) laikinąsias apsaugos priemones atsakovo E. O. atžvilgiu panaikinti.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.