- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-04-19
- Bylos Nr.
- eI1-579-283/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02442-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno, Lietuvos valstybė
- Advokatai
- Diana Ingrida Vinklerytė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. Š. (toliau – ir pareiškėjas, ir V. Š) skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovės atstovas, Kauno TI), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai, kilusiai dėl jo kalinimo netinkamomis sąlygomis Kauno TI nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. balandžio 12 d., atlyginti.
V. Š. nurodė, kad Kauno TI nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. balandžio 12 d. buvo kalinamas kaip įtariamasis. Teigė, kad kamerose buvo netinkamos sąlygos, nes jos buvo perpildytos, pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali 3,6 kv. m norma. Dėl to tarp kamerose esančių asmenų būdavo įtempti santykiai, trukdavo oro. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) praktika, tvirtino, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojamas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas. Be to, pareiškėjas nurodė, kad kamerose įrengti tualetai buvo tik iš dalies atskirti nuo gyvenamosios patalpos, todėl jas naudojantis nebuvo užtikrintas jo privatumas. V. Š teigimu, sanitariniame mazge nebuvo įrengto atskiro apšvietimo, šviesa patekdavo tik iš gyvenamosios patalpos, dėl nepakankamo apšvietimo negalėjo nusiskusti, dėl ko susilaukdavo kitų nuteistųjų bei administracijos replikų. V. Š tvirtino, kad iš parduotuvės nusipirktas maistas greitai sugesdavo, kadangi kamerose nebuvo įrengti maistui laikyti šaldymo įrenginiai ar šaltos patalpos. Tvirtino, kad buvo varžoma jo teisė į riboto interneto prieigą, dėl to jis nesusipažino su reikiamais teisės aktais ir negalėjo tinkamai apsiginti baudžiamojoje byloje. Nurodė, kad dėl nepakeliamų kalinimo sąlygų Kauno TI jis 2017 m. gegužės 23 d. kėsinosi į savo gyvybę. Pareiškėjas kalinimo sąlygas vertino kaip kankinančias, nežmoniškas, pažeidžiančias nacionalinės teisės aktus ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas. V. Š. teigimu, Kauno TI neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų, jis patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią emocine depresija, dvasiniais ir psichologiniais išgyvenimais, orumo pažeminimu, bendravimo galimybių sumažėjimu.
Pareiškėjo atstovė advokatė Diana Ingrida Vinklerytė 2021 m. vasario 7 d. teismui pateikė V. Š. rašytinius paaiškinimus, kuriuose pareiškėjas pakartojo skunde išdėstytus argumentus bei papildomai nurodė nesutinkantis su atsakovės atstovo prašymu taikyti ieškinio senatį. Mano, kad CK 1.125 straipsnyje numatytas sutrumpintas trejų metų senaties terminas taikomas tik reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos. Pažymėjo, kad Kauno TI neteisėti veiksmai buvo tęstiniai, senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2018 m. balandžio 12 d. Be to, mano, kad po jo išvykimo iš Kauno TI kamerose galėjo būti atliktas patalpų remontas, todėl vaizdas užfiksuotas fotonuotraukose, neatspinti ginčo laikotarpiu buvusių kalinimo sąlygų.
Teismo posėdyje 2021 m. sausio 15 d. V. Š., iš esmės pakartojęs skunde išdėstytus argumentus ir motyvus, prašė tenkinti skundą. Papildomai nurodė, kad jis nesutinka su atsakovės atstovo prašymu taikyti ieškinio senatį, nes Kauno TI padaryti pažeidimai yra tęstinio pobūdžio. Paaiškino, kad Kauno TI kamerose Nr. 153 ir Nr. 228 sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas tik 1,5 metro sienele, todėl naudojantis sanitariniu mazgu, šiose kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas. Pažymėjo, kad suteikiama 1 valandos per savaitę trukmės prieiga prie riboto interneto yra nepakankama, jos neužteko laiko pasiruošti gynybai baudžiamojoje byloje.
Pareiškėjo atstovė advokatė Diana Ingrida Vinklerytė teismo posėdyje 2021 m. sausio 15 d. pritarė pareiškėjo skunde ir teismo posėdyje nurodytiems argumentams ir prašė pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjo atstovė prašė netaikyti ieškinio senaties.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Visų pirma, Kauno TI nurodė, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senatį daliai reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti. Atsakovės atstovo teigė, kad pareiškėjas, jausdamas neigiamą poveikį savo fizinei, dvasinei ir psichinei sveikatai turėjo ir galėjo suvokti, jog yra pažeidžiamos jo teisės, todėl galėjo per nustatytą terminą realizuoti savo teisę į teisminę pažeistų teisių gynybą. Atsakovės atstovas daliai ginčo laikotarpio prašė taikyti trejų metų senaties terminą.
Kauno TI nurodė, kad ginčo laikotarpiu V. Š. turėjo suimtojo statusą, ir tvirtino, kad pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui kameroje, o pagrindo atsižvelgti į baldų ar sanitarinio mazgo užimamus plotus nėra. Atsakovės atstovas atkreipė dėmesį, kad ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai nenumatė, jog tardymo izoliatorių kamerose turi būti įrengti šaldytuvai maisto produktams laikyti, ir paaiškino, kad kamerose yra įrengtos spintelės ir lentynos maisto produktams laikyti. Nurodė, jog Kauno TI kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitverti 2,1 m aukščio metalinėmis sienelėmis, turi duris ir nors nėra visiškai izoliuoti, nes yra atviru viršumi, tačiau pareiškėjui buvo užtikrintas pakankamas privatumas naudojantis šiais sanitariniais mazgais. Paaiškino, kad visiškai izoliuoti sanitarinių mazgų nuo likusio kamerų ploto Kauno TI neturi galimybių, tokie pakeitimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcija ir kapitalinio remonto darbais.
Atsakovės atstovas nurodė, kad teisės aktai nenumato, jog tardymo izoliatoriaus kamerose įrengti sanitariniai mazgai turi turėti atskirą apšvietimą. Sanitariniai mazgai kamerose yra įrengti paliekant tarpą tarp lubų, todėl sanitariniai mazgai yra apšviečiami, į juos šviesa patenka, kadangi kamerose dirbtinis apšvietimas įrengtas lubose. Be to, į kameras per langus patenka natūrali šviesa. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras kamerose Nr. 212, Nr. 14, Nr. 228, Nr. 231, Nr. 337, Nr. 350, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, patikrinimų neatliko ir kamerų apšvietos nematavo, todėl Kauno TI tokių duomenų neturi ir negali pateikti.
Paaiškino, kad Kauno TI kalinami asmenys gali naudotis riboto interneto prieiga. Pareiškėjo teisė naudotis ribota interneto prieiga nebuvo pažeista, informacija apie riboto interneto prieigą ir galimybę gauti teisės aktus jam buvo suteikta Kauno TI 2018 m. sausio 26 d. raštu Nr. 11-363 „Dėl ribotos interneto prieigos ir galimybės gauti teisės aktus“. Šiame rašte buvo nurodyta, jog pareiškėjui suteikta teisė naudotis www.e-tar.lt interneto svetaine, kurioje jis gali rasti jam reikalingus teisės aktus, pateiktas naudojimosi riboto interneto prieiga tvarkos aprašas. Kauno TI vertinimu, kliūčių naudotis riboto interneto prieiga pareiškėjui nebuvo sudaryta. Kauno TI akcentavo, kad nėra pateikta jokių įrodymų apie pareiškėjui galimai kilusias neigiamas pasekmes, o pareiškėjo argumentai apie patirtą neturtinę žalą yra nekonkretūs, todėl tvirtino, kad V. Š. neįrodė netinkamų jo kalinimo sąlygų sukeltos neturtinės žalos fakto.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą. V. Š. keliamo ginčo dėl žalos, kurią, jo teigimu, Kauno TI patyrė dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis 2017 m. balandžio 20 d. – 2018 m. balandžio 12 d. laikotarpiu, ribos apibrėžtos teismo 2020 m. spalio 23 d. nutartimi dėl skundo priėmimo.
Atsakovei atstovaujantis Kauno TI prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senatį.
EŽTT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms. Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis suteikia susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Taigi, Konvencija suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve, o tai nulemia ir nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Tai reiškia, kad susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tačiau svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą. EŽTT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, kuri užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
Lietuvos nacionalinėje teisėje ieškinio senaties institutas ir jo taikymo sąlygos įtvirtintos CK 1.124–1.135 straipsniuose. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliančios neteisėtos veikos. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dvasinius išgyvenimus, nepatogumus patyrė nuo 2017 m. balandžio 28 d., kai buvo kalinamas Kauno TI. Teismo vertinimu, tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė ir padarė juntamą poveikį asmens fizinei ir psichinei sveikatai, dvasinei savijautai.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-332-146/2017).
CK 1.124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Pareiškėjas nurodė, kad jis Kauno TI buvo kalinamas nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. balandžio 12 d. Pareiškėjui atstovaujanti advokatė skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI per Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO VEP posistemį teismui pateikė 2020 m. spalio 13 d. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad V. Š. praleido terminą reikšti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2017 m. spalio 12 d.
Pareiškėjo atstovė prašo atnaujinti senaties terminą, kadangi terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pateiktas aiškinimas, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009 ir kt.). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi nurodyti objektyvias, t. y. nuo asmens valios nepriklausančias, priežastis bei pateikti jas pagrindžiančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013).
Minėta, kad pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą siejamas su objektyviomis aplinkybėmis, kurios sutrukdė asmeniui ginti pažeistą teisę. Be to, turi būti įvertinta ir tai, kad, jei asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Taigi, teismas turi nustatyti tinkamą, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus atitinkančią šalių teisių bei teisėtų lūkesčių gynimo pusiausvyrą. Aplinkybę, kad priežastys, dėl kurių buvo praleistas ieškinio senaties terminas, yra tokios svarbios, jog sudaro pagrindą šį terminą atnaujinti, privalo įrodyti šalis, kuri praleido terminą kreiptis į teismą ir siekia teisių apsaugos po senaties termino pabaigos, arba tokia aplinkybę turi būti nustatyta teismo.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo atstovė kaip svarbia priežastį, dėl kurios buvo praleistas ieškinio senaties terminas, nurodė, tai, kad pareiškėjui paskirtas advokatas dėl Lietuvos Respublikoje prasidėjusio karantino dėl COVID-19 ligos dokumentų neparuošė, todėl buvo paskirtas kitas advokatas, kuris ir paruošė teismui dokumentus.
Pareiškėjas skunde teigė, kad dėl netinkamų Kauno TI sąlygų jis patyrė fizinį ir dvasinį diskomfortą, depresines nuotaikas, pažeminimą bei kitus nepatogumus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas, nuo patalpinimo į Kauno TI jautęs įvairius nepatogumus, privalėjo suvokti apie savo teisių pažeidimą, kurį sukėlė, jo vertinimu, netinkamos kalinimo sąlygos. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas skundais dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų įvairiose kalinimo įstaigose, į administracinį teismą kreipėsi ne tik 2020 m. spalio 13 d., bet ir dar po du kartus, 2018 ir 2019 metais. Teismas sprendžia, kad nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių neturėjo galimybių kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgus į pareiškėjo nurodomus jo teisių pažeidimus 2017 m. balandžio 20 d. – 2018 m. balandžio 12 d. kalinimo Kauno TI metu, akivaizdu, jog pareiškėjas suprato ir privalėjo suprasti, kad juntamus neigiamus išgyvenimus ir patiriamą diskomfortą sukelia galimai neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau kreiptis į teismą nepagrįstai ilgai delsė. Pareiškėjui teisinė pagalba buvo suteikta jau 2020 m. kovo 23 d., advokatas pakeistas 2020 m. liepos 17 d., skundas teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateiktas tik 2020 m. spalio 13 d.
Apibendrinus nustatytas aplinkybes, sprendžiama, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, jog pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, būdamas aktyvus ir turėdamas patirties sprendžiant administracinius ginčus teismuose, iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas atstovus kreiptis į teismą. Remiantis tuo, kas nurodyta, konstatuojama, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti.
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, ir esant atsakovės atstovo prašymui, pareiškėjo skundui taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas ir skundo dalis dėl neturtinės žalos, galimai patirtos kalint Kauno TI nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2017 m. spalio 12 d., atlyginimo atmetama kaip nepagrįsta.
Pritaikius ieškinio senatį, sprendžiama dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nuo 2017 m. spalio 13 d. iki 2018 m. balandžio 12 d.(toliau – ginčo laikotarpis).
Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Vertinant byloje nustatytus įrodymus, vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pagal kurią, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015); pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.); laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/20162017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017).
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog Kauno TI jam teko mažesnis kameros plotas, nei numato teisės aktai, todėl dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus kamerose tarp nuteistųjų tvyrojo įtampa.
Nuo 2010 m. gegužės 11 d. iki 2019 m. kovo 5 d. galiojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte buvo nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Atsakovės atstovas kartu su atsiliepimu į skundą pateikė 2018 m. rugpjūčio 6 d. Kauno TI Ūkio skyriaus pažymą Nr. 8-860 apie kamerų plotus (toliau – ir pažyma), o pareiškėjas prie skundo pateikė Kauno TI 2020 m. rugsėjo 17 d. raštą Nr. 11-5133 „Dėl informacijos (dokumentų) apie V. Š. pateikimo“, kuriame pateikti duomenys apie pareiškėjo kalinimo konkrečiose kamerose laikotarpius bei kamerose laikomų asmenų, lovų skaičių bei kamerų plotus. Atsakovės atstovas 2021 m. sausio 8 d. pateikė papildomus paaiškinimus dėl šiuose dokumentuose esančių nesutampančių duomenų apie kamerų plotus, kuriuose nurodė, kad pareiškėjo pateiktame rašte kamerų plotai buvo nurodyti, vadovaujantis senais ir nebegaliojančiais įstaigos pastato kadastriniais matavimais, o 2018 m. rugpjūčio 16 d. pažyma buvo parengta, remiantis naujai atliktais kadastriniais matavimais, todėl joje nurodyti kamerų plotai yra tikslūs.
Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, apskaičiuojant minimalų vienam asmeniui tenkantį plotą, remiamasi atsakovės atstovo pateiktais papildomais paaiškinimais bei 2018 m. rugpjūčio 6 d. pažymoje pateiktais Kauno TI kamerų plotais. Apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas kameros plotas dalijamas iš patalpoje kalinamų asmenų skaičiaus.
Bylos duomenys patvirtina, kad V. Š. nuo 2017 m. spalio 13 d. iki 2017 m. spalio 17 d. buvo paskirtas į kamerą Nr. 212, kurios plotas – 14,91 kv. m, šioje kameroje gyveno 4 asmenys, pareiškėjui teko 3,73 kv. m ploto; nuo 2017 m. spalio 18 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d. – į kamerą Nr. 228, kurios plotas – 13,39 kv. m., šioje kameroje gyveno nuo 2 iki 3 asmenų, pareiškėjui teko nuo 6,70 kv. m iki 4,46 kv. m ploto; nuo 2017 m. lapkričio 9 d. iki 2017 m. gruodžio 10 d. – į kamerą Nr. 337, kurios plotas – 15,87 kv. m., šioje kameroje gyveno nuo 3 iki 4 asmenų, pareiškėjui teko nuo 5,29 kv. m iki 3,97 kv. m ploto; nuo 2017 m. gruodžio 11 d. iki 2018 m. balandžio 12 d. – į kamerą Nr. 350, kurios plotas – 16,34 kv. m., šioje kameroje gyveno nuo 3 iki 4 asmenų, pareiškėjui teko nuo 5,45 kv. m iki 4,09 kv. m ploto.
Pagal Įsakymo 1.3.1 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą (3,6 kv. m), neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų plotas, sanitarinio mazgo plotas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2018 m. birželio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018), vadovaujantis EŽTT sprendimu byloje M. prieš Kroatiją, pripažįstama, kad, kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma tardymo izoliatoriuje – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.).
Įvertinus byloje esančių įrodymų visetą, daroma išvada, kad aukščiau nurodytų duomenų kiti įrodymai nepaneigia, todėl teismas neturi pagrindo jais abejoti ir, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo, jais remiasi. Daroma išvada, kad V. Š. teisė į teisės aktais nustatytą vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą tardymo izoliatoriuje buvo užtikrinta. Bylos duomenimis, ginčo laikotarpiu pareiškėjui Kauno TI kamerose teko ne mažiau kaip 3,73 kv. m gyvenamojo ploto, todėl pareiškėjo argumentai dėl neužtikinamo minimalaus gyvenamojo ploto kamerose ir perpildytų kamerų, atmetami kaip nepagrįsti.
Be to, V. Š. neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad kamerose trūko oro.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, redakcija galiojusi nuo 2016 m. sausio 28 d.) 14.10 punktas nustato, kad tardymo izoliatorių kamerose turi būti įrengtas natūralus arba mechaninis vėdinimas. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), 17 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Pareiškėjo argumentui, kad kamerose trūko oro paneigti, atsakovės atstovas pateikė fotonuotraukas, kurios patvirtina, kad kamerose įrengta mechaninė ventiliacija. Atsakovės atstovas taip pat nurodė, kad kamerose yra įrengti langai, todėl kameros papildomai galėjo būti vėdinamos ir per langus. Pareiškėjas teismui neteikė argumentų, kad kamerose įrengta mechaninė patalpų vėdinimo sistema būtų neveikusi ar kamerų nebūtų galima vėdinti per atvirus langus.
Atsižvelgus į taikomą teisinį reguliavimą ir įvertinus Kauno TI pateiktus įrodymus, daroma išvada, kad nenustatyta, jog ginčo laikotarpiu kamerų vėdinimo įrengimas būtų neatitikęs teisės normų reikalavimų. Dėl šios priežasties pareiškėjo argumentai apie oro trūkumą kamerose atmetami kaip nepagrįsti.
Be to, pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad kamerose esantys sanitariniai mazgai buvo nevisiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas jo privatumas.
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 1 punktas numato, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nustato tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, o pagal 2 punktą, šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.
Atsakovės atstovas paaiškino, jog visiškai izoliuoti sanitarinio mazgo nuo likusio kameros ploto Kauno TI neturi techninių, finansinių galimybių, nes tokie pakeitimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais, tačiau patvirtino, kad Kauno TI kamerose sanitariniai mazgai atitinka Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus ir užtikrina asmenų privatumą. Kauno TI nurodė, kad įstaigos pastatas kapitaliai rekonstruotas 2003 metais, kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitverti 2,1 m aukščio metalinėmis sienelėmis, kurios yra nudažytos, lengvai valomos bei atsparios drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms, sanitariniai mazgai turi duris. Kauno TI aplinkybei, kad kamerose esantis sanitarinis mazgas yra su durimis, pagrįsti pateikė fotonuotraukas. Be to, atsakovės atstovas 2021 m. vasario 3 d. pateikė papildomus paaiškinimus dėl sanitarinių mazgų įrengimo ir nurodė, kad Kauno TI kamerų sanitarinės zonos įrengtos iki 2017 metų ir kad sanitarinių mazgų sienelių aukštis 2,1 m, visose kamerose įrengti vienodi sanitariniai mazgai.
Išanalizavus skundo teiginius, atsakovės atstovo pateiktus duomenis, sprendžiama, kad bylos duomenys patvirtina, jog Kauno TI sanitariniai mazgai kamerose nuo kameros gyvenamojo ploto atskirti sienelėmis su įrengtomis durimis. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nustatytas sanitarinių mazgų įrengimas Kauno TI kamerose atitinka Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus ir užtikrina privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto vizualiai aukštesne nei 1,5 metro sienele užtikrina pakankamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr. pvz., 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2467-525/2017, 2017 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2323-602/2017).
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo teiginiai apie privatumo neužtikrinimą naudojantis sanitariniais mazgais atmetami kaip nepagrįsti.
V. Š. tvirtino, kad neturtinę žalą jam sukėlė tai, jog kamerose įrengtuose sanitariniuose mazguose nebuvo įrengtas apšvietimas, todėl negalėjo nusiskusti.
Pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.3 punktą, kamerose privalo būti įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas. Šios taisyklės nenumato, jog tardymo izoliatoriaus kamerose įrengti sanitariniai mazgai turi turėti atskirą apšvietimą. Higienos normose HN 134:2015 reikalavimas sanitariniame mazge įrengti atskirą apšveitimą irgi nenumatytas.
Atsakovės atstovas nurodė, kad sanitariniai mazgai kamerose yra įrengti paliekant tarpą tarp lubų, todėl sanitariniai mazgai yra apšviečiami, nes kameros dirbtinis apšvietimas įrengtas lubose, be to, natūrali šviesa į kameras patenka per langus.
Atsakovės atstovo pateiktos fotonuotraukos leidžia daryti išvadą, kad šviesa į sanitarinį mazgą patenka iš kameros lubose įrengto dirbtinio apšvietimo, o dienos metu - ir per kamerose įrengtus langus.
Pareiškėjas įrodymų, kad jis dėl netinkamo sanitarinio mazgo apšvietimo būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas kontrolės institucijas, nepateikė.
Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teisės į tinkamas suėmimo metu laikymo sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, numatančiu, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą nesikreipė ir patikrinimai ginčo laikotarpiu nebuvo atlikti.
Atsižvelgus į tai, kad teisės aktai nenumatė atskiro apšvietimo įrengimo kamerų sanitariniuose mazguose, nenustačius duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamo sanitarinio mazgo apšvietimo į Kauno TI administraciją ir kitas institucijas nesikreipė, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo kamerų, kuriose jis buvo kalinamas ginčo laikotarpiu, apšvietimo atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad neturtinę žalą patyrė dėl to, kad kamerose nebuvo šaldytuvų ar įrengtų šaltų patalpų maisto produktams laikyti, todėl nusipirktus gendančius maisto produktus jie sugesdavo ir turėjo juos išmesti.
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nustato, kokie apstatymo baldai ir kitas inventorius turi būti tardymo izoliatoriaus kameroje. Šio teisės akto 14.8. punkte nurodyta, jog kameroje turi būti spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Taigi, nurodytas teisės aktas nenumato reikalavimo tardymo izoliatoriaus kameras aprūpinti šaldytuvais maistui susidėti. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose irgi nėra nustatyta, kad kamerose turi būti šaldytuvai. Pareiškėjas neneigė, kad kamerose buvo įrengtos spintelės ir lentynos maisto produktams laikyti, kaip numatyta Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.8 punkte.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 15 priedo (redakcija galiojusi nuo 2017 m. kovo 1 d.) tardymo izoliatoriuose suimtiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašo 5 punkte nurodyti elektros prietaisai, kuriuos suimtiesiems leidžiama turėti (televizorius, nešiojamasis kompiuteris arba kompiuterinių žaidimų aparatas, vaizdo leistuvas, radijo imtuvas arba garso grotuvas, barzdaskutė, plaukų džiovintuvas, elektrinis virdulys, skrudintuvas arba sumuštinių keptuvė). Vidaus tvarkos taisyklės nenumatė suimtiesiems teisės turėti kamerose šaldytuvus. Be to, sprendžiama, kad taikomas teisinis reguliavimas nenustatė reikalavimo kamerose įrengti atskiras patalpas laikyti maisto produktus.
Nustačius, kad teisės aktai neįpareigojo Kauno TI aprūpinti kameras šaldytuvais ar kamerose įrengti atskiras patalpas maisto produktų laikymui, pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą nėra.
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą patyrė dėl to, kad ginčo laikotarpiu buvo varžoma jo teisė į riboto interneto prieigą, dėl to jis nesusipažino su reikiamais teisės aktais ir negalėjo tinkamai apsiginti nagrinėtoje baudžiamojoje byloje.
Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Kauno TI veikia riboto interneto prieiga; interneto svetainių sąrašas, prie kurių galima prisijungti, patvirtintas Kauno TI direktoriaus 2017 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. 1-174 ir išdėstytas 1 priede. Šis priedas parengtas, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. balandžio 14 d. raštu Nr. 1S-1590, kuriame buvo pateiktas rekomenduotinas riboto interneto prieigos vartotojams prieinamų interneto svetainių sąrašas. Kauno TI nesant suimtųjų (nuteistųjų) prašymų, Kalėjimų departamento nurodymo ar kito poreikio nuo 2017 m. gegužės 11 d. Kauno TI riboto interneto prieigos tvarkos aprašo iki pareiškėjo buvimo Kauno TI interneto svetainių sąrašo neatnaujino.
Įvertinus byloje pateiktus duomenis, sprendžiama, kad Kauno TI pateikti dokumentai patvirtina aukščiau nurodytas aplinkybes. Nustatyta, kad prieinamų (leidžiamų) interneto svetainių sąraše yra nurodyta svetainė, kurios adresas: www.e-tar.lt. Teismas sprendžia, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybę susipažinti su jam reikalingais teisės aktais.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu pabrėžė, kad pasinaudoti riboto interneto prieiga buvo suteikiama tik viena valanda per savaitę, tokio laiko jam nepakako. Vertinant šiuos argumentus, atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, galinčių patvirtinti, kad ginčo laikotarpiu neveikė riboto interneto prieiga, konkrečiai nenurodė, kada jis negalėjo pasinaudoti internetu, kad jis kreipėsi į Kauno TI administraciją prašymais suteikti jam papildomą galimybę pasinaudoti internetu dėl pasiruošimo jo baudžiamosios bylos nagrinėjimui.
Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo teiginiai apie teisės pasinaudoti prieiga prie riboto interneto pažeidimą atmetami kaip nepagrįsti.
Minėta, kad valstybės viešajai atsakomybei nustatyti būtinos trys civilinės atsakomybės sąlygos, nurodytos CK 6.246, 6.249 ir 6.247 straipsniuose, o nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, daroma išvada, kad nagrinėjant bylą Kauno TI ir jo pareigūnų neteisėtų veikų (neveikimo) nenustatyta. Nenustačius šio viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Dėl šios priežasties pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo V. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.