Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas A. N. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, ir Komisija) 2023 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. S-2023/86 (7-2023/64) (toliau – ir MGK sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2023 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 68-17 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2022 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. (31.49 Mr) FR0682-302 (toliau – ir Šiaulių AVMI sprendimas).

2. Pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar nurodytų norminių teisės aktų dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai: „Lietuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymo, 1999 m. sausio 14 d. Nr. VIII-1030, 2 str. 1 d. 3 p. (įstatymo Nr. XII-2478, 2016-06-23, paskelbta TAR 2016-06-30, i. k. 2016-17975 redakcija) prieštarauja Konstitucijos 3 str. 1 d., 4 str., 29 str. 1 d., 30 str. 1 d., 55 str. 1 d., 109 str. 2 d., 109 str. 3 d., 111 str. 1 d., 112 str. 2 d., 112 str. 3 d., 116 str., o taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, 1994 m. gegužės 31 d. Nr. I-480 , 12 str. 9 d. 12 str. 7 d. (įstatymo Nr. IX-732, 2002-01-24, redakcija), 31 str. 1 d. 1 p., 31 str. 1 d. 2 p., 31 str. 2 d. (įstatymo Nr. XII-2402 2016-06-02, redakcija); 71 str. 1 d., 71 str. 2 d. (įstatymo Nr. X-611, 2006-05-23, redakcija), 84 str. 1 d., 84 str. 8 d. 91-5 str. 1 d. (įstatymo Nr. IX-732, 2002-01-24 redakcija) prieštarauja Konstitucijos 3 str. 1 d., 4 str., 29 str. 1 d., 30 str. 1 d., 55 str. 1 d., 109 str. 2 d., 109 str. 3 d., 111 str. 1 d., 112 str. 2 d., 112 str. 3 d., 116 str., o taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 1999 m. sausio 14 d. Nr. VIII-1029, 15 str. 1 d., 15 str. 2 d., 15 str. 3 d., 15 str. 4 d., 21 str. 1 d. 1 p., 21 str. 1 d. 2 p., 21 str. 1 d. 3 p., 21 str. 1 d. 4 p., 148 str. 1 d. (įstatymo Nr. XII-2399, 2016-06-02, redakcija) prieštarauja Konstitucijos 3 str. 1 d., 4 str., 29 str. 1 d., 30 str. 1 d., 55 str. 1 d. , 109 str. 2 d., 109 str. 3 d., 111 str. 1 d., 112 str. 2 d., 112 str. 3 d., 116 str., o taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. Nr. IX-2112) 42-1 str. 3 d. (įstatymo Nr. XI-2078, 2012-06-19, Žin., 2012, Nr. 76-3927 (2012-06-30) redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 5 str. 2 d., 5 str. 3 d., 23 str. 1 d., 29 str. 1 d., 30 str. 1 d. 109 str. 1 d., 109 str. 2 d., 109 str. 3 d., 116 str., o taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui.“

3. Pareiškėjas taip pat prašė informuoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą apie „V. B. galimai padarytas nusikalstamas veikas; neteisėtas praturtėjimas, BK 1891 str.; BK 220 str. 2 d.“; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

4. Pareiškėjas skunde nurodė:

4.1. MGK sprendimą nepagrįstai grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. LVAT neturi konstitucinių įgaliojimų veikti visoje Lietuvos teritorijoje, teikti privalomus visiems teismams išaiškinimus, kadangi Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje numatyti tik du galintys veikti visoje valstybės teritorijoje ir teikti išaiškinimus, privalomus žemesniems teismams, įgaliojimus turintys teismai – Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Taip pat Konstitucija nenumato, kad visoje Lietuvos valstybės teritorijoje galėtų veikti teismas, kurio teisėjai būtų paskirti ne Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu arba be Seimo pritarimo. LVAT teisėjai nėra į pareigas viešai paskirti parlamentinėje procedūroje, neturi visos valstybės teritorijoje įgaliotų veikti teismų (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas) teisėjams Konstitucijos numatytų nepriklausomumo garantijų. Be to, asmenys besikreipiantys į administracinius teismus dėl administracinių aktų teisėtumo yra nepagrįstai diskriminuojami, kadangi vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 148 straipsnio 1 dalimi LVAT sprendimai neskundžiami kasacine tvarka.

4.2. MGK, taip pat centrinis ir vietinis mokesčių administratoriai pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą principą, kadangi priimdami sprendimus apskaičiuoti mokesčius juos grindžia išimtinai netiesioginiais įrodymais, tokiais kaip juodraštiniai užrašai, nepasirašyti dokumentai, elektroniniai dokumentai, kuomet negalima identifikuoti juos surašiusio asmens. Tuo metu pareiškėjas pateikė atsakovui raštelį, vekselius, elektroninį susirašinėjimą ir prokuratūros nutarimą.

4.3. LVAT yra konstatavęs, jog nei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ), nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui, apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį, remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui).

4.4. V. B. yra verslininkas ir teikia deklaracijas apie savo pajamas. V. B. disponavo nedeklaruota 140 000 Eur suma, kuri buvo gauta kaip pajamos. Aplinkybių, iš kur V. B. gavo 140 000 Eur, nustatymas sudaro viešąjį interesą. VMI privalo stebėti kaip vykdomi jos kompetencijai priskirti teisės aktai ir reaguoti į nustatytus pažeidimus. Gavusi įrodymus, kad galbūt mokesčių administravimo srityje padarytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 220 straipsnio 2 dalyje numatytas sunkus nusikaltimas, VMI privalėjo pradėti V. B. sumokėtų gyventojų pajamų mokesčių patikrinimą ir pranešti apie galbūt padarytą nusikaltimą prokuratūrai. Atsakovas nevykdė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 18 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktuose nustatytų pareigų ir elgėsi jo atžvilgiu šališkai.

4.5. Skundžiamame vietos mokesčių administratoriaus sprendime nenurodyta, kad jis pasirašomas mokesčių administratoriaus viršininko įgaliojimo pagrindu, taip pat prie skundžiamo akto nepridėtas mokesčių administratoriaus viršininko įgaliojimas. Skundžiamą sprendimą pasirašė Šiaulių AVMI Kontrolės departamento direktorė S. I., kuri nėra mokesčių administratoriaus viršininkas MAĮ 132 straipsnio 7 dalies prasme. Pažeisdama VAĮ 34 straipsnio 2 dalies 1 punktą, VMI neskelbia savo tinklalapyje apie tai, kad Šiaulių AVMI Kontrolės departamento direktorė S. I. yra įgaliota pasirašyti sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Pareiškėjui niekada nebuvo pateiktas dokumentas, patvirtinantis skundžiamą sprendimą pasirašiusio asmens įgaliojimus, todėl skundžiamas sprendimas jo atžvilgiu negalioja. Be to, patikrinimo aktu buvo visiškai neatsižvelgta į pareiškėjo pateiktus rašytinius įrodymus, kad pinigus pareiškėjui paskolino V. B., jog pareiškėjas jam skolą grąžino. Patikrinimo akte padarytos išvados prieštarauja pačios VMI, o taip pat Komisijos ir LVAT teisės taikymo praktikai, kad sandorių forma nėra kliūtis nustatyti mokestinę prievolę, jog įrodymais gali būti pripažįstami bet kokie duomenys, neatsižvelgiant į tai, ar dokumentuose yra visi būtini rekvizitai, parašai ir pan.

4.6. Patikrinimo aktą surašiusi specialistė akivaizdžiai tyčia, siekdama suklaidinti patikrinimo akto teisėtumo patikrinimą atliksiančius pareigūnus, pacitavo tik dalį pareiškėjo pateikto susirašinėjimo su V. B., o būtent tą dalį, kur yra kalbama tik apie vekselių grąžinimą, tačiau patikrinimo akte nenurodyta, kad susirašinėjime raštu patvirtinama, jog pinigai buvo paskolinti ir pareiškėjas pinigus grąžino. Tai yra esminė aplinkybė, paneigianti patikrinimo akto išvadą, kad galbūt V. B. tik grąžino pareiškėjui vekselius, tačiau faktiškai pinigų paskolinęs nebuvo. Faktą, kad V. B. perdavė pinigus kaip paskolą ir pareiškėjas paskolą grąžino, patvirtina: raštelis, susirašinėjimas, vekselių originalai, elektroninis laiškas su vekselio forma, paties V. B. paaiškinimai, kuriuose jis iš dalies pripažįsta faktus. Akivaizdu, jog V. B. nepatvirtina paskolos fakto dėl asmeninio materialinio suinteresuotumo, kadangi būtent jis turėtų pagrįsti turimo turto ir pajamų įgijimo šaltinius. Pareiškėjas neturėjo jokių motyvų išduoti vekselius po 3 000 Eur ir galėjo išduoti vieną vekselį visai paskolintai sumai, tačiau būtent paskolos davėjas yra suinteresuotas gauti vykdomąjį dokumentą kreipdamasis į notarą ir to jis nebūtų galėjęs padaryti, jei vekselis būtų išduotas nesilaikant įstatyme numatytos notarinės formos tokiai sumai. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad pareiškėjas veikė pagal V. B. nurodymus, užpildė jo atsiųstą vekselio formą.

4.7. VMI pažeidė VAĮ 3 straipsnio 4, 5, 6, 8, 9 punktuose įtvirtintus įstatymo viršenybės, išsamumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmenų lygybės prieš įstatymą principus, kadangi atsisakė vertinti objektyvius ir visapusiškus rašytinius įrodymus, kuriuos pats mokesčių administratorius naudoja kitose mokestiniuose ginčuose. Patikrinimo akto teiginiai, kad paskoloms virš 3 000 Eur, suteikiamoms grynais pinigais, privaloma notarinė forma, todėl mokėtojo pateikti dokumentai nėra notarinės formos ir neturi juridinės galios, nepagrįsti jokiais įstatymais. VMI nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, kad sandorio, kuris yra sudarytas ir jau įvykdytas (paskola suteikta ir grąžinta), negaliojimas nesukelia jokių teisinių pasekmių. VMI argumentas, jog pareiškėjas nebendradarbiavo, yra aiškiai nepagrįstas, kadangi būtent jis pateikė mokesčių administratoriui visus rašytinius įrodymus patvirtinančius V. B. išduotą paskolą.