- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-04
- Bylos Nr.
- AN2-28-594/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-01913-2017-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Albinas Antanaitis
- Advokatai
- Valdemaras Stančikas
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. B. (toliau – V. B.) atstovo advokato Valdemaro Stančiko apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarimo V. B. administracinio nusižengimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
V. B. Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarimu buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 1400 (vieno tūkstančio keturių šimtų) eurų bauda, už tai, kad jis, būdamas AB „E.“ vadovu, pažeidė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija) kaip kreditoriaus teises, nes Valstybinės mokesčių inspekcijos mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2017 m. liepos 31 d. duomenimis, AB „E.“ skola valstybės biudžetui buvo 40030,61 eurų. Atlikus AB „E.“ operatyvų patikrinimą buvo surašyta operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (23.30-08) FR1042-6274, kurios duomenimis, AB „E.“ atsiskaitymus atliko kitiems kreditoriams, nors pagal įstatyminį reglamentavimą pirmiausia turėjo padengti susidariusią mokestinę nepriemoką. Tokiu būdu, AB „E.“ vadovas V. B., žinodamas apie AB „E.“ finansinę padėtį, tai yra kad AB „E.“ neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir turi susidariusią nepriemoką, privalėjo užtikrinti, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų grynais ir negrynais pinigais eiliškumo. Patikrinus piniginių lėšų judėjimą laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. liepos 31 d., nustatyta, kad V. B. pirmenybę teikė atsiskaitymams su kitais kreditoriais, todėl savo neteisėtais veiksmais pažeidė kreditoriaus – Valstybinės mokesčių inspekcijos interesus. Iš viso minėtu laikotarpiu – 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. liepos 31 d., AB „E.“ nei geranoriškai, nei priverstinai įmokų nemokėjo, todėl AB „E.“ skola valstybės biudžetui 2017 m. liepos 31 d. sudarė 40030,61 eurų. Tačiau AB „E.“ tikrintu laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. liepos 31 d. disponavo nemažomis piniginėmis lėšomis, iš kurių 10586,94 eurų, būtų dalinai pakakę sumokėti tikrintinu laikotarpiu AB „E.“ buvusią Valstybinei mokesčių inspekcijai mokestinę nepriemoką.Apeliaciniu skundu V. B. atstovas advokatas V. Stančikas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną V. B. atžvilgiu nutraukti; arba pakeisti Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarimą – V. B. paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą – įspėjimą. Apeliaciniu skundu teigiama, kad V. B. tiek teismo posėdžio metu, tiek 2017 m. lapkričio 6 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad AB „E.“ neprivalėjo pirmiausia atsiskaityti su Valstybine mokesčių inspekcija ir dėl to, atsiskaitydama su kitais kreditoriais, Valstybinės mokesčių inspekcijos teisių nepažeidė. Kaip matyti iš byloje esančių 2014 m. gruodžio 17 d. ir 2016 m. kovo 14 d. Darbo ginčų komisijos sprendimų, 2017 m. lapkričio 3 d. A. J. K.ir Gedimino E. B. rašytinių patvirtinimų apie AB „E.“ skolos dydį bei 2017 m. lapkričio 6 d. AB „E.“ pažymos apie įsiskolinimus, AB „E.“ nuo 2014 m. gruodžio 17 d. ir 2016 m. kovo 14 d. iki šiol yra skolinga dviem savo darbuotojams pagal galiojančius ir neįvykdytus Darbo ginčų komisijos sprendimus. Pagal CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 2 punktą, antrąja eile turi būti atsiskaitoma pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių. Kadangi įsiteisėjęs Darbo ginčų komisijos sprendimas yra vykdomasis dokumentas, AB „E.“ darbuotojai A. J. K. ir G. E. B. yra antros eilės AB „E.“ kreditoriai, turintys pirmenybės teisę į savo reikalavimų patenkinimą prieš Valstybinę mokesčių inspekciją, kuri yra tik trečios eilės AB „E.“ kreditorė. Pasak V. B. atstovo, iš byloje esančių 2016 m. rugsėjo 8 d. ir 2017 m. rugsėjo 22 d. Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinių ataskaitų, matyti, kad AB „E.“ įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondams atsirado anksčiau, nei įsiskolinimas Valstybinei mokesčių inspekcijai. Tuo tarpu CK 6.930¹ straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka. Tokiu būdu, Valstybinė mokesčių inspekcija neturėjo pirmenybės teisės į savo reikalavimo patenkinimą taip pat ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, esančios tos pačios eilės AB „E.“ kreditore, kurios reikalavimas atsirado anksčiau, atžvilgiu. Šių aplinkybių, pasak V. B. atstovo, Kauno apylinkės teismas skundžiamame nutarime visiškai nevertino ir dėl jų nepasisakė, lakoniškai nurodydamas tik tai, kad duomenų, jog AB „E.“ atsiskaitinėjo su antros eilės kreditoriais, byloje nėra. Apeliaciniu skundu pažymima ir tai, kad viena iš pagrindinių administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisių yra teisė žinoti už kokius konkrečiai savo veiksmus ar neveikimą asmuo yra traukiamas atsakomybėn. Ši teisė paprastai yra garantuojama surašant ir asmeniui įteikiant administracinio nusižengimo protokolą, kuriame turi būti nurodyta galimai padaryto administracinio nusižengimo esmė (ANK 609 straipsnio 1 dalis). Kadangi teisena dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnyje, pradedama ne protokolu, o kreditoriaus pareiškimu, pareiga aiškiai nurodyti už ką asmuo yra traukiamas administracinėn atsakomybėn tenka pareiškimą teismui teikiančiam kreditoriui, t. y. Valstybinei mokesčių inspekcijai. Analizuojamu atveju Valstybinė mokesčių inspekcija prašė pripažinti V. B. kaltu dėl to, kad AB „E.“ neatsiskaitė su Valstybine mokesčių inspekcija ir taip pažeidė jos teises, o galimo AB „E.“ darbuotojų teisių pažeidimo klausimas pareiškime apskritai nėra keliamas.Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su skundžiamu apylinkės teismo nutarimu V. B. paskirta administracine nuobauda, teigiant, jog ji yra per griežta. Konstatuodamas šią išvadą V. B. atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog V. B. savo kaltės dėl to, kad AB „E.“, atsiskaitydama su 5-osios eilės kreditoriais (nors pirmiausia turėjo atsiskaityti su savo darbuotojais), pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymo eilę, neneigė. Jis taip pat paaiškino, kad jam minimas teisinis reguliavimas apskritai nebuvo žinomas, ir jis sąmoningai nesiekė jo pažeisti. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad reikalavimas dėl atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo atsirado tik nuo 2013 m. spalio 1 d., todėl akivaizdu, kad nuo 1993 m. veikiančios įmonės vadovas galėjo būti nesusipažinęs su teisinio reguliavimo aktualijomis, kas ir lėmė, jog buvo priimtas sprendimas atsiskaityti ne su pirmenybės teisę turinčiais AB „E.“ darbuotojais, o su tam tikrais 5-osios eilės kreditoriais. Tai patvirtina ir Valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškime nurodytos aplinkybės, kad V. B., AB „E.“ mokestinio patikrinimo metu, aktyviai bendradarbiavo su patikrinimą atliekančiais pareigūnais, operatyviai teikė visą prašomą informaciją, dokumentus bei paaiškinimus. Pažymima, kad apylinkės teismas visiškai nevertino ir to, jog AB „E.“ vadovas gailėjosi dėl padaryto CK 6.930¹ straipsnio pažeidimo. Visas šias aplinkybes (t. y. kaltės pripažinimą, gailėjimąsi dėl padaryto pažeidimo ir bendradarbiavimą jį atskleidžiant), V. B. atstovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti V. B. atsakomybę lengvinančiomis. Be to, teismas turėjo įvertinti ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės formą. Akivaizdu, jog CK 6.930¹ straipsnio pažeidimą AB „E.“ vadovas padarė ne tyčia siekdamas pažeisti kreditorių teises, tačiau dėl teisinio reguliavimo nežinojimo bei geranoriško siekio užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą, t. y. dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis).Pabrėžiama, kad skundžiamu nutarimu nebuvo įvertinta ir tai, kad V. B. visiškai atlygino įmonei AB „E.“ padarytą žalą. Kaip matyti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimo ir V. B. teismo posėdžio metu išdėstytų paaiškinimų, nors nurodomu laikotarpiu įmonės kasoje buvo 6 744,53 eurų, tačiau pagal avansines apyskaitas V. B., atsiskaitydamas su tiekėjais, išleido net 13 244,02 eurų, kas suponuoja pagrįstą išvadą, kad AB „E.“ vadovas net 6 499,49 eurų savo paties asmeninių lėšų skyrė padengti įmonės įsipareigojimams, taip finansuodamas įmonės veiklą. Pasak V. B. atstovo, skundžiamu nutarimu nebuvo pakankamai atsižvelgta ir į galimai V. B. padaryto administracinio nusižengimo pobūdį. Atsiskaitymus su tam tikrais 5-osios eilės kreditoriais įmonės direktorius buvo priverstas atlikti dėl susiklosčiusių itin sudėtingų AB „E.“ veiklos sąlygų. Tokia sudėtinga situacija susidarė ne dėl įmonės veiklos, o Vilniaus apygardos teismo nutartimi AB bankui S. iškėlus bankroto bylą, ko pasėkoje įmonė neteko daugiau nei 0,5 mln. eurų apyvartinių lėšų. Įmonės vadovybė buvo priversta priimti visą eilę sprendimų, kurie įgalintų tęsti įmonės veiklą, užbaigti vykdytas sutartis, atsiskaityti su kreditoriais. AB „E.“ buvo skolinga patalpų, kuriose veikia įmonė, nuomotojui, taip pat telefono ryšio tiekėjams, kurie įspėjo apie galimą paslaugų tiekimo nutraukimą. Jeigu įmonė nebūtų padengusi nors dalies įsiskolinimų šiems kreditoriams, tolesnė įmonės veikla būtų buvusi faktiškai nebeįmanoma. Kadangi tuo metu jau buvo padarytas didžiulis įdirbis užsienio rinkose (Kazachstanas, Serbija, Uzbekistanas) dėl statybos objektų įgyvendinimo rangos pagrindais, kas garantuotų pajamas ateityje, buvo būtina užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą. Taigi atsiskaitydamas su atskirais kreditoriais AB „E.“ vadovas iš esmės siekė užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą ir galimybę įmonei gauti pajamas ateityje, iš kurių būtų galima padengti ir įsipareigojimus visiems kitiems kreditoriams. Akivaizdu, jog atlikdamas veiksmus, kuriuos teismas vertino kaip administracinį nusižengimą, V. B. veikė ne iš savanaudiškų paskatų, tačiau įmonės ir visų jos kreditorių interesais.Apeliaciniu skundu pabrėžiama ir tai, kad pagal ANK 35 straipsnio 1 dalies 9 punktą atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad administracinį nusižengimą padarė 65 metų sulaukęs asmuo. Tęstiniais veiksmais pasireiškusio nusižengimo, kurį nustatė pirmosios instancijos teismas, užbaigimo metu AB „E.“ vadovas V. B. buvo 65 metų amžiaus (gimęs 1952 m. vasario 22 d.). Tai reiškia, jog teismas šioje byloje turėjo konstatuoti ANK 35 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Valstybinė mokesčių inspekcija pateikė atsiliepimą į V. B. atstovo advokato V. Stančiko apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
V. B. atstovo advokato V. Stančiko apeliacinis skundas netenkinamas. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Sutinkamai su ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Tokiu būdu neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Sutinkamai su ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis komentuojamo straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs V. B. bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su apylinkės teismo išvada, kad jis padarė jam inkriminuojamą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje. Jokie esminiai procesiniai pažeidimai bylos nagrinėjimo metu padaryti nebuvo. Nesutikti su apylinkės teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo nutarimą remiantis apeliaciniame skunde pateiktais samprotavimais apie faktines administracinio nusižengimo aplinkybes teisinio pagrindo nėra. Skundžiamo nutarimo turinys patvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime aiškiai ir išsamiai nurodė sprendimo motyvus, taip pat išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo sprendimo motyvams, o vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi V. B., skundžiamo nutarimo išvados dėl įrodymų vertinimo bei bylos faktinių aplinkybių nustatymo jam nėra priimtinos, nesant esminių ANK nuostatų pažeidimų, nesudaro pakankamo pagrindo teisėto ir pagrįsto apylinkės teismo nutarimo panaikinimui. Ir nors apeliaciniu skundu su V. B. veiksmų kvalifikavimu pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį nesutinkama, teigiant, kad AB „E.“ neprivalėjo pirmiausia atsiskaityti su Valstybine mokesčių inspekcija, tačiau sutikti su tokiais apeliacinio skundo motyvais ir jų pagrindu naikinti/keisti teisėtą ir pagrįstą apylinkės teismo nutarimą, nėra jokio objektyvaus pagrindo. ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims už kreditorių teisių pažeidimą (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą ar pavėluotą pateikimą teismui, kreditorių susirinkimų nesušaukimą įstatymuose numatytais atvejais). Nusižengimo sudėtis yra formali. Objektyvieji administracinio nusižengimo požymiai yra išvardyti kaip alternatyvūs, todėl atsakomybė kyla už bet kokį iš įstatyme išvardytų alternatyvių pažeidimų padarymą. Skundžiamu apylinkės teismo nutarimu V. B. buvo nubaustas už tai, kad būdamas AB „E.“ vadovu, pažeidė CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, t. y. laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. liepos 31 d. atsiskaitymo prioritetą teikė kitiems bendrovės kreditoriams, o ne Valstybinei mokesčių inspekcijai. Vadinasi, vertinamu atveju ginčo teisiniams santykiams yra aktualios CK 6.930¹ straipsnio nuostatos, kuriose nustatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka. Pagal komentuojamo straipsnio 1 dalį, skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamą administracinio nusižengimo bylą pastebėtina, kad nei savo rašytiniuose paaiškinimuose, nei apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ar pateikdamas apeliacinį skundą aukštesniajam teismui V. B. neneigė, jog AB „E.“ yra susidariusi mokestinė nepriemoka Valstybinei mokesčių inspekcijai, kad AB „E.“ atsiskaitinėjo pirmiausia su kitais kreditoriais, kurie, V. B. įsitikinimu vadovaujantis CK 6.930¹ straipsnio nuostatomis turėjo pirmumo teisę prieš Valstybinę mokesčių inspekciją, t. y. AB „E.“ įsiskolinimai savo buvusiems darbuotojams pagal Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos sprendimus. Nors nesutikti su apeliacinio skundo teiginiais, jog AB „E.“ įsiskolinimai savo buvusiems darbuotojams (nesumokėtas darbo užmokestis) pagal CK 6.930¹ straipsnio nuostatas priklauso antrajai atsiskaitymo eilei, teisinio pagrindo nėra, tačiau, priešingai nei tai traktuojama V. B. atstovo apeliaciniu skundu, ši aplinkybė, sprendžiant V. B. administracinės atsakomybės klausimą analizuojamu atveju, esminės reikšmės neturi – nagrinėjama administracinio nusižengimo byla buvo pradėta pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimą, pagal jo duomenis (t. y. neišeinant iš V. B. pareikštų kaltinimų ribų) byla buvo išnagrinėta ir pirmosios instancijos teisme, todėl pagrindo pasisakyti dėl kitų kreditorių galimo interesų pažeidimo, apylinkės teismas neprivalėjo. Analogiškais motyvais atmestini ir V. B. atstovo apeliacinio skundo teiginiai, jog AB „E.“ įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondams atsirado anksčiau nei įsiskolinimas Valstybinei mokesčių inspekcijai, todėl Valstybinė mokesčių inspekcija neturėjo pirmenybės teisės į savo reikalavimo patenkinimą. Juo labiau, įvertinus tai, kad sutinkamai su nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos duomenimis, V. B. atstovo apeliaciniame skunde itin akcentuojami AB „E.“ įsiskolinimai savo buvusiems darbuotojams – G. E. B. ir A. J. K., bylos nagrinėjimo metu padengti vis dar nebuvo (b. l. 123, 124), o duomenų, patvirtinančių, jog AB „E.“ įsiskolinimai Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondams komentuojamu laikotarpiu (nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. liepos 31 d.) buvo dengiami, nagrinėjamoje byloje nėra. Priešingai, remiantis byloje esančiais duomenimis, šie AB „E.“ įsiskolinimai per tikrinimą laikotarpį padengti taip pat nebuvo (b. l. 130-131). Šių duomenų kontekste, netenkinant V. B. atstovo apeliacinio skundo, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad operatyvaus patikrinimo metu, patikrinus AB „E.“ dokumentus už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. liepos 31 d., nustatyta, jog iš AB „E.“ kasos buvo gauta 6744,53 eurai, išleista – 13244,02 eurų. Pagal pateiktus duomenis, 2016 m. rugpjūčio 30 d. V. B. sumokėjo 751,88 eurų UAB „V.“ už prekes; 2016 m. rugpjūčio 31 d. – 1710 eurų, 2016 m. lapkričio 18 d. – 2178 eurus ir 2016 m. gruodžio 30 d. – 1768 eurų UAB „R. K.“ už patalpų nuomą; 2016 m. rugpjūčio 25 d. – 625 eurus, 2017 m. balandžio 6 d. – 155 eurus, 2017 m. liepos 31 d. – 112,69 eurus UAB „B. L.“; 2016 m. gruodžio 8 d. – 1408,32 eurus, 2017 m. sausio 9 d. – 1000 eurų Z. L. advokatų profesinei bendrijai už paslaugas, bei atliko keletą kitų mokėjimų (b. l. 34-36). Esant šių duomenų visumai neabejotina, kad tokiais savo veiksmais V. B., kaip AB „E.“ atskaitingas asmuo, atsiskaitydamas su minėtais kreditoriais – UAB „V.“, UAB „R. K.“, UAB „B. L.“, Z. L. advokatų profesine bendrija bei kitais, pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymo eilės tvarką, t. y. pirmiausiai patenkino penktosios eilės kreditorių interesus, ignoruodamas trečiosios atsiskaitymo eilės kreditorių – Valstybinę mokesčių inspekciją. Būtent šie V. B. veiksmai iš esmės atitinka ANK 120 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto administracinio nusižengimo sudėties požymių visumą, dėl ko abejoti jo veiksmų kvalifikavimu pagal komentuojamo straipsnio nuostatas nėra jokio objektyvaus pagrindo. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumoje apeliacinio skundo teiginiai, jog tokius V. B. veiksmus lėmė jo siekis užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą, pats V. B. nesuprato pavojingo savo veikos pobūdžio, atmestini kaip deklaratyvūs. Kaip nustatyta ANK 2 straipsnio 2 dalyje, įstatymų ar kitų teisės aktų nežinojimas nuo administracinės atsakomybės neatleidžia. Tuo tarpu CK 6.930¹ straipsnis numato atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą tuo atveju, kai skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Šiame straipsnyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kurios privaloma laikytis visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Nei minėtas straipsnis, nei kiti CK straipsniai nenumato jokių išimčių, kada šių nuostatų būtų galima nepaisyti, todėl vadovautis CK 6.930¹ straipsnio nuostatomis AB „E.“ vadovas V. B. vis tik privalėjo. Tikėti V. B. teiginiais, jog įmonės, vykdančios savo veiklą beveik 30 metų, vadovas nežinojo apie CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Be to, ši aplinkybė V. B. atsakomybės pagal ANK 120 straipsnio 1 dalies nuostatas nešalina. Šių duomenų visumoje abejonių tuo, jog V. B., atsiskaitydamas su paskesnės eilės kreditoriais Valstybinės mokesčių inspekcijos atžvilgiu, suvokė neteisėtą savo veiksmų pobūdį ir to siekė, t. y. veikė tyčia, aukštesniajam teismui nekyla, todėl V. B. atstovo apeliacinio skundo teiginiai, jog analizuojamas administracinis nusižengimas buvo įvykdytas dėl neatsargumo, atmestini kaip nepagrįsti. Apeliaciniu V. B. atstovo skundu keliamas klausimas ir dėl teisės žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas, pažeidimo, nurodant, kad Valstybinė mokesčių inspekcija savo pareiškimu prašė tik pripažinti V. B. kaltu dėl to, kad AB „E.“ neatsiskaitė su Valstybine mokesčių inspekcija ir taip pažeidė jos teises, o galimo AB „E.“ darbuotojų teisių pažeidimo klausimo pareiškime nekėlė. Tačiau iš šių apeliacinio skundo argumentų visiškai neaišku, kaip galimas AB „E.“ darbuotojų teisių pažeidimas yra susijęs su analizuojama administracinio nusižengimo byla, pradėta ir išnagrinėta pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimą. Šiuo atveju Valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškime, kuriuo V. B., kaip AB „E.“ vadovas, buvo kaltinamas Valstybinės mokesčių inspekcijos, kaip AB „E.“ kreditorės, teisių pažeidimu, išdėstytos visos esminės V. B. inkriminuoto administracinio nusižengimo aplinkybės, apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu V. B. nenurodė, jog nesupranta jam pareikšto kaltinimo, todėl teigti, jog buvo padarytas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisės žinoti, kuo jis yra kaltinamas, pažeidimas, nėra jokio teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad V. B. pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį skundžiamu nutarimu kaltu pripažintas pagrįstai, todėl naikinti ar keisti šią nutarimo dalį, remiantis apeliacinio skundo argumentais, teisinio pagrindo nėra. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir V. B. atstovo apeliacinio skundo teiginiai dėl per griežtos V. B. paskirtos administracinės nuobaudos, prašant skirti jam švelnesnę administracinę nuobaudą, nei numatyta ANK 120 straipsnio 1 dalyje, - įspėjimą. Atmetant šį V. B. atstovo apeliacinio skundo argumentą visų pirma pažymėtina, kad esminės administracinių nuobaudų skyrimo taisyklės yra įtvirtintos ANK 32 straipsnyje, remiantis kuriuo nuobauda ir administracinio poveikio priemonė už administracinį nusižengimą skiriama pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnį, laikantis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, vadovaujantis teisės viršenybės, teisingumo, operatyvumo, protingumo ir proporcingumo principais. Iš paminėto seka, kad administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės skyrimas asmeniui, padariusiam ANK specialiojoje dalyje įtvirtintą administracinį nusižengimą, yra išskirtinė teismo ar institucijos, administracinio nusižengimo bylą nagrinėjusios ne teismo tvarka, kompetencija. Tačiau, teismas (ar institucija, nagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą), spręsdamas asmeniui skirtinos nuobaudos dydžio klausimą, turi išlaikyti pusiausvyrą tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp administracinio nusižengimo pavojingumo pobūdžio ir už šį nusižengimą numatytos nuobaudos, t. y. paskirti tokią nuobaudą, kuri būtų adekvati (proporcinga) padarytam administraciniam nusižengimui. Visgi, sutinkamai su ANK 34 straipsnio 5 dalimi, teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, padarymą juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims skiriama bauda nuo vieno tūkstančio keturių šimtų iki trijų tūkstančių eurų. Nagrinėjamu atveju, kai skundžiamu apylinkės teismo nutarimu V. B. paskirta vienintelė ANK 120 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta administracinė nuobauda – bauda, nustatant ir minimalų jos dydį, V. B. paskirtos administracinės nuobaudos švelninimas galimas tik ANK 34 straipsnio 5 dalies pagrindu. Tačiau, įvertinus V. B. inkriminuoto administracinio nusižengimo pobūdį, sunkumą, įvykdymo aplinkybes, V. B. asmenybę bei kitas tinkamam administracinės nuobaudos individualizavimo klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, nesutikti su apylinkės teismo išvada, jog ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo sąlygų nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje nėra, aukštesnysis teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad V. B. dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, praeityje buvo ne kartą baustas administracine tvarka (b. l. 103-104), nors savo kaltę dėl jam inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymo formaliai pripažino (iš esmės pripažindamas tik mokestinę nepriemoką), tačiau jo nuoširdus gailestis, ar padėjimas išaiškinti padarytą nusižengimą, būtini administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atsakomybę lengvinančios aplinkybės, įtvirtintos ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, konstatavimui, priešingai nei tai traktuojama apeliaciniu skundu, nenustatyti. Darant šią išvadą pažymėtina, kad apklausiamas teismo posėdžio metu V. B. paaiškino, jog CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas jam nebuvo žinomas, sąmoningai pažeisti įstatymų reikalavimų jis nesiekė (šiuos V. B. teiginius aukštesnysis teismas atmeta kaip deklaratyvius), tokiu būdu neabejotinai siekdamas sumenkinti savo padaryto nusižengimo pavojingumą, kas vertinamu atveju negali būti laikoma nuoširdžiu V. B. gailesčiu dėl padaryto nusižengimo. Tuo tarpu įvertinus nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje esančius ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoti, kad savo veiksmais V. B. padėjo išaiškinti jam inkriminuotą nusižengimą, priešingai nei teigiama V. B. atstovo apeliaciniu skundu teisinio pagrindo taip pat nėra. Vien tai, kad jis bendradarbiavo su AB „E.“ mokestinį patikrinimą atliekančiais pareigūnais, teikė visą prašomą informaciją, dokumentus bei paaiškinimus, nelaikytina padėjimu išaiškinti tiriamą administracinį nusižengimą, kaip to reikalaujama ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. Šiais veiksmais jis tiesiog įgyvendino savo, kaip mokesčių mokėtojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, pareigas. Nors apeliaciniu skundu teigiama, jog V. B. visiškai atlygino AB „E.“ padarytą žalą (jei laikyti, kad tokia žala įmonei buvo padaryta), į ką pasak apelianto nebuvo atsižvelgta skundžiamu apylinkės teismo nutarimu, tačiau, aplinkybė dėl žalos įmonei atlyginimo, neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl nagrinėjamo teisės pažeidimo. Tuo tarpu tai, kad pasak apeliacinio skundo V. B. galimai tam tikrus įmonės įsipareigojimus dengė iš savo asmeninių lėšų, jo atsakomybės jam inkriminuoto administracinio nusižengimo padaryme taip pat nemenkina. Deklaruojama aplinkybė niekaip nepaneigia fakto, jog AB „E.“ turimas įsiskolinimas Valstybinei mokesčių inspekcijai nebuvo dengiamas, kaip to reikalauja CK 6.930¹ straipsnis, todėl nelaikytina pakankamu pagrindu švelnesnės administracinės nuobaudos paskyrimui ANK 34 straipsnio 5 dalies prasme. Ir vis tik, nesutikti su V. B. atstovo apeliacinio skundo teiginiais, jog V. B. jam inkriminuotą administracinį nusižengimą padarė sulaukęs 65 metų amžiaus, kas turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ANK 35 straipsnio 9 punkto prasme, teisinio pagrindo nėra. V. B. (gim. (duomenys neskelbtini)) skundžiamu apylinkės teismo nutarimu buvo pripažintas kaltu dėl savo veiksmų, atliktų laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. liepos 31 d. Vadinasi, nors šio administracinio nusižengimo vykdymo pradžioje V. B. dar nebuvo sulaukęs 65 metų, tačiau komentuojamas administracinis nusižengimas buvo baigtas V. B. jau sulaukus šio amžiaus – 65 metai jam suėjo 2017 m. vasario 22 d., todėl V. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, jog administracinį nusižengimą jis padarė sulaukęs 65 metų. Tačiau, net ir pripažinus šią aplinkybę V. B. atsakomybę lengvinančia, pagrindo švelninti skundžiamu nutarimu paskirtą administracinę nuobaudą ANK 34 straipsnio 5 dalies pagrindu, įvertinus dar ir tai, kad skundžiamu nutarimu V. B. paskirta minimali ANK 120 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta administracinė nuobauda, pagrindo nėra – nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra išskirtinė ir nesudaro pakankamo pagrindo ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymui. Aptartų duomenų pagrindu daroma išvada, kad V. B. paskirta administracinė nuobauda buvo individualizuota tinkamai, nepažeidžiant ANK 32 ir 34 straipsnių reikalavimų, yra ne per griežta, adekvati padarytam administraciniam nusižengimui ir atitinka nuobaudų skyrimo pagrindus, todėl švelninti V. B. paskirtą administracinę nuobaudą ANK 34 straipsnio 5 dalies pagrindu, nėra nei faktinio, nei juridinio pagrindo. Administracine nuobauda vis tik siekiama atgrasyti asmenis nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo ir paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų; nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis; atimti ar apriboti administracinius nusižengimus padariusiems asmenims galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus. Per švelnus asmens baudžiamumas jį gali tik paskatinti ateityje pakartotinai pažeidinėti įstatymus, todėl vien tai, kad aukščiau aptartais neteisėtais veiksmais V. B. galimai siekė išsaugoti AB „E.“ veiklos tęstinumą, nesudaro pagrindo dar labiau švelninti jam paskirtą nuobaudą. Atlikdamas tokius veiksmus, V. B. prisiėmė dėl tokių savo veiksmų atlikimo galimai kilsiančias neigiamas pasekmes jam, todėl jų egzistavimas pats savaime jo administracinės atsakomybės nešvelnina. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nutarimo turinio matyti, kad priimdamas skundžiamą nutarimą teismas nepasisakė dėl A. B. bylos nagrinėjimo teisme išlaidų išieškojimo. Ir nors apeliaciniu skundu šis klausimas nekeliamas, tačiau, atsižvelgiant į ANK 666 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos, šia nutartimi pasisakytina ir šiuo klausimu. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pateikti įrodymai apie V. B. turėtas išlaidas, jų dydį ir apmokėjimą, susijusias su jo interesų atstovavimu. Nors atliktų darbų akte nurodoma, kad išlaidas sudaro pasirengimas ir atstovavimas 2017 m. spalio 19 d. posėdyje (klausimu dėl padarytos žalos atlyginimo priteisimo) (b. l. 109), tačiau šiame kontekste pažymėtina, kad įstatymas nenumato galimybės administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį atstovauti tik iš dalies, juolab, kad žalos atlyginimo klausimas neatsiejamai susijęs su atsakomybėn patraukto asmens kaltės nustatymu. Kaip nustatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Tuo tarpu atvejai, kai teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, privalėtų išspręsti ir kaltinamojo patirtas išlaidas, dėl jo advokato dalyvavimo procese, BPK nenumatyti, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog tokie atvejai nėra galimi. Šio teisinio reguliavimo kontekste įvertinus ANK 666 straipsnio esmę, neabejotina, kad tokie atvejai negalimi ir išnagrinėjus administracinio nusižengimo bylą, todėl nepriteisdamas V. B. jo patirtų išlaidų dėl advokato dalyvavimo procese, teisės taikymo klaidų pirmosios instancijos teismas vis tik nepadarė.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, teismas,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarimą palikti nepakeistą ir V. B. atstovo advokato Valdemaro Stančiko apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.