- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-07
- Bylos Nr.
- 2A-1020-302/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-05228-2010-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Andžej Maciejevski, Jelena Šiškina
- Ieškovas
- I. B.
- Atsakovas
- AB DnB NORD bankui
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andžejaus Maciejevskio ir Jelenos Šiškinos,
kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovui AB DnB NORD bankui dėl sutarties sąlygų pakeitimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė I. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama:
1. Pakeisti ieškovo ir atsakovo sudarytame 2009 m. rugpjūčio mėn. 14 d. susitarime Nr. 236/3 punktus, kurie pasirašyti prie kreditavimo sutarties Nr. 236, 2006-08-11:
Nr. 5 jį išdėstant taip: už gautą kreditą pagal tokią ir tokią sutartį sutarties gavėjas moka bankui 4 (keturių) procentų dydžio metines palūkanas per visą kredito sutarties galiojimo laiką nuo 2009 08 14.Nr. 9 jį išdėstant taip: kredito gavėjas įsipareigoja grąžinti bankui kreditą dalimis nuo 2013 12 01 iki 2053 12 31 mokant per pirmuosius 468 mėnesius po 450 eurų į mėnesį plius palūkanos už negrąžintą kredito dalį ir už paskutinius 12 mėnesių mokant po 1013 eurų į mėnesį plius palūkanos už negrąžintą kredito dalį.Nr. 1.3 jį išdėstant taip: kredito gavėjas įsipareigoja, visas palūkanas, sutartyje nustatyta tvarka paskaičiuotas už kreditą ir susikaupusias nuo 2009 08 14 iki 2010 05 31 sumokėti iki 2013 06 06.Nr. 39 jį išdėstant taip: už laiku nesumokėtas bankui palūkanas, papildomas palūkanas kredito gavėjas įsipareigoja kiekvieną pradelstą dieną mokėti bankui 0,01 proc. dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos nuo 2006 m. rugpjūčio 11d.
Šalies argumentai
1.5. Sutarties sąlygos prieštaraujančios šiems pakeitimams netenka galios nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
2. 2006-08-11 kreditavimo tarp ieškovės ir AB DnB NORD banko sutarties su vėlesniais pakeitimais ir papildymais nutraukimą pripažinti neteisėtu.
Ieškovė nurodė, kad tarp jos ir atsakovo AB DnB NORD banko 2006-08-11 buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. 236, pagal kurią atsakovas 25 metams suteikė ieškovei 550 400 Lt kreditą. Kredito grąžinimo terminas 2031-07-30, vėliau kredito sutartis buvo papildyta 2007 m. gegužės mėn. 22 d. susitarimu Nr. 236/1 ir kredito suma padidinta iki 784 000 Lt. Ji tvarkingai mokėjo kreditą, tačiau dėl pasaulinės ekonominės krizės ji nebegavo lėšų, iš kurių buvo numatyta grąžinti kreditą bankui. Ieškovė kreipėsi į banką, prašydama banko pakeisti kredito sutarties sąlygas, tačiau bankas priėmė neigiamą sprendimą.
Atsakovas AB DnB NORD bankas su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad minėta sutartis buvo nutraukta iki ieškinio priėmimo, t.y. 2010 10 01, laikantis sutartyje ir įstatymuose nustatytų sąlygų (LR CK 6.218 str. 1 d.). Ieškovė nustatytais terminais bankui nemokėjo kredito/palūkanų/delspinigių įmokų, t.y. atsirado sutarties bendrosios dalies 46 p. numatytas sutarties nutraukimo pagrindas, bankas nutraukė sutartį sutarties bendrosios dalies 43 p. nustatyta tvarka, išsiųsdamas ieškovei 2010 09 10 raštą Nr. 30.58.37/1835 - kuriame nurodyta, kad sutartis nutraukiama, jei ieškovė per 10 dienų neįvykdys savo prievolių bankui. Šalys sutartį sudarė laisva valia, keisti sutarties sąlygas, darant skolininkams išlygas ir atitinkamai paneigiant kreditoriaus interesus, yra banko teisė, tačiau ne pareiga. Ieškinyje nėra nurodytas minėtos sutarties nutraukimo neteisėtumo pagrindas, o ieškinio reikalavimai pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu, nesant jokių procedūrinių ar kitų pažeidimų, yra nepagrįsti. Ieškovė nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kaip jai padidėjo sutarties įvykdymo kaina ar kaip sumažėjo iš sutarties gaunamas įvykdymas, dėl ko būtų pagrindas keisti sutarties sąlygas. Ieškovė, sudarydama sutartį, privalėjo numatyti ir įvertinti tą aplinkybę, kad sutarties vykdymo metu gali netekti darbo ar pajamų. Ieškovė buvo prisiėmusi palūkanų didėjimo riziką, o tai eliminuoja galimybę tenkinti ieškovės reikalavimą dėl 4 proc. dydžio metinių palūkanų pagal CK 6.204 str. nuostatas, kadangi nėra sąlygų, išvardintų CK straipsnio 2 d. Be to, nepagrįstas ieškovės reikalavimas nustatyti 0,01 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną nuo laiku nesumokėtos sumos (kas sudarytų 3,6 proc. metinių palūkanų). Prašymas nustatyti delspinigių dydį, kuris galiotų nuo sutarties sudarymo dienos (t.y. atgaline data) prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo, sutarčių laisvės, šalių lygybės principams. Ieškovė nepateikia jokių įrodymų, paaiškinimų, kodėl nustatytos netesybos yra per didelės bei neargumentuoja, kodėl jų dydis turėtų būti būtent 0,01 proc. Per bylinėjimosi laiką ieškovė naudosis banko lėšomis, gaus iš to naudos, todėl privalo šios mokėti sutartyje nustatytas palūkanas ir delspinigius.
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas netenkino ieškovės reikalavimo pakeisti sutarties sąlygas, nes sutartis tarp šalių yra nutraukta. Kadangi ieškovė netinkamai vykdė sutartimi prisiimtus finansinius įsipareigojimus bankui, t. y. laiku nemokėjo kredito dalių grąžinimo įmokų, ir tai yra esminiai sutarties pažeidimai, bankas teisėtai, vadovaudamasis CK 6.217 str. 5 d., sutarties bendrosios dalies 46 p., esant sutartyje numatytiems vienašalio sutarties nutraukimo pagrindams, kurie yra laikomi esminiais sutarties pažeidimo atvejais (Sutarties bendrosios dalies 48 p.), vienašališkai nutraukė sutartį. Teismo vertinimu, bankas iš esmės negavo to, ko pagrįstai ir teisėtai tikėjosi iš sutarties. Minėta kreditavimo sutartis tarp atsakovo ir ieškovės buvo nutraukta teisės aktų ir sutarties nustatyta tvarka.
Šalies argumentai
Ieškovė I. B. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas nesilaikė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančių teisės normų. Teismas nevertino ieškovės nurodomų aplinkybių ir į bylą pateiktų įrodymų, kad kreditavimo sutarties ji negali laiku vykdyti dėl susiklosčiusios sunkios finansinės padėties, kuriai esminės įtakos turėjo kilusi pasaulinė ekonominė krizė, ieškovė sutartį vykdė pagal galimybes, į bylą pateikto prašymo suteikti kreditą, kuriame nurodyta, kad ieškovė prašė suteikti kreditą 40 m. laikotarpiui gyvenamojo namo statybai. Tokiu būdu teismas pažeidė lygiateisiškumo principą. Be to, nurodo, kad atsakovas nebendradarbiavo šalims vykdant kreditavimo sutartį, iškilus sunkumams, ji teikė pasiūlymus bankui, tačiau į juos bankas nekreipė dėmesio.
Teismas taikė įstatymą, kurio neturėjo taikyti ir netaikė įstatymo, kurį turėjo taikyti. Pripažindamas sutarties nutraukimą teisėtu, teismas taikė Civilinio kodekso 6.217 str., 6.218 str., tačiau atsižvelgiant į tai, kad kreditą gavo fizinis asmuo savo šeimos poreikių tenkinimui, teismas ex officio turėjo kreditavimo sutartį kvalifikuoti vartojimo sutartimi ir atitinkamai taikyti Civilinio kodekso 1.39 str. 1 d., 6.188 str. ir sutarties nutraukimą vertinti pagal Civilinio kodekso 6.188 str. įtvirtintus sąžiningumo kriterijus.
Teismas teisingumą vykdė tik formaliai, negynė silpnesniosios šalies teisėtų ir pagrįstų interesų.
Atsiliepimas
Atsakovas DNB NORD bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas, spręsdamas bylą, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė motyvuotą ir teisingą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Nustatyta, kad ieškovė I. B. ir atsakovas AB DnB NORD bankas 2006-08-11 sudarė kreditavimo sutartį Nr. 236, pagal kurią atsakovas 25 metams suteikė ieškovei 550 400 Lt kreditą, o kredito grąžinimo terminas buvo nustatytas 2031 m. liepos mėn. 30 d. (b. l. 4-8). Kredito sutartis buvo papildyta 2007-05-22 susitarimu Nr. 236/1 ir kredito suma padidinta iki 784 000 Lt (b. l. 9). Atsakovas 2010-09-10 raštu Nr. 30.58.37/1835 (b. l. 58) įspėjo ieškovę, jog įsiskolinimas bankui pagal sutartinius įsipareigojimus 2010-09-10 sudaro 236581,54 EUR, tame tarpe pradelstas įsiskolinimas 17721,24 EUR, ir jeigu praėjus 10 dienų terminui nuo rašto išsiuntimo dienos ir ieškovei neįvykdys minėtų finansinių įsipareigojimų, bankas sekančią dieną, einančią po aukščiau minėto termino pasibaigimo dienos, vienašališkai nutraukia 2006-08-11 Kreditavimo sutartį Nr. 236 ir pradeda vykdyti priverstinį skolos išieškojimą. Byloje nėra duomenų, kad nurodytu laikotarpiu ieškovė su banku būtų atsiskaičiusi.
Ieškovei prašant teismo modifikuoti sutarties sąlygas, teismas pagrįstai sprendė, kad ieškinys negali būti patenkintas vien dėl to, jog atsakovas nutraukė kreditavimo sutartį ir nutraukta kredito sutartis negali būti pakeista.
Kaip matyti, ieškovės ieškinys teisme buvo priimtas 2010-10-18 (b.l. 45). Kaip jau minėta, atsakovas kredito sutartį nutraukė 2010-09-21. Tokiu būdu ieškovės ieškinys nagrinėjimui yra priimtas atsakovui nutraukus sutartį, ieškovė neprašė sutarties nutraukimo pripažinti neteisėtu ar nepagrįstu. Pažymėtina, kad tokio reikalavimo ji nepareiškė ir patikslintame ieškinyje, kurį teismui padavė 2010-12-28. Esant tokioms aplinkybėms ieškovės reikalavimas modifikuoti sutartį negalėjo būti tenkinamas, nes nutrauktos sutarties faktiškai pakeisti neįmanoma. Todėl teismas neturėjo sprendime analizuoti ir ieškovės siūlomų sutarties pakeitimų turinio.
Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, jog teismas taikė įstatymą CK 6.217 str. ir 6.218 str., kurio neturėjo taikyti ir be pagrindo pripažino sutarties nutraukimą teisėtu ir netaikė įstatymo, kurį turėjo taikyti – CK 6.188 str. , t.y. nevertino sutarties nutraukimo per vartotojams taikomus sutarties sudarymo ir nutraukimo ypatumus.
Kolegija iš dalies sutinka su šiuo skundo argumentu ir sprendžia, kad pirmos instancijos teismas pasisakydamas dėl kredito sutarties nutraukimo teisėtumo išėjo už ieškinio ribų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgiant į teisės kreiptis į teismą teisinę prigimtį, reikalavimai, įstatymo leidėjo keliami ieškinio turiniui, yra ne daugiau nei būtina teismo proceso prielaida. Tinkamas teisės kreiptis į teismą realizavimas įstatymo leidėjo siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą todėl, kad būtent ieškinio dalyko ir pagrindo tinkamas suformulavimas leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, be ko teismo procesas taptų neįmanomu.
Ieškovo pareiga kreipiantis į teismą suformuluoti ieškinio pagrindą (CPK 146 str. 2 d. 6 p.) turi būti aiškinama sistemiškai ne tik su norma, įtvirtinančia konstitucinę asmens teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos (CPK 4 str.), bet ir su kitomis esminėmis proceso nuostatomis: rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo, teismo nešališkumo principais (CPK 8, 13, 35, 58 str.). Teismas, būdamas nešališka ginčo sprendimo institucija, negali perimti ieškovo funkcijų – suformuluoti ieškinio reikalavimus ir nurodyti šio ieškinio pagrindus, nes tokiu būdu būtų pažeisti teismo bešališkumo, šalių procesinio lygiateisiškumo ir teisės į tinkamą teismo procesą principai.
Teisėjų kolegija pažymi, jog aiškinant ieškovo pareigą kreipiantis į teismą suformuluoti ieškinio dalyką taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, jog ieškovas yra tik vienas iš įrodinėjimo subjektų, be to, tam tikrų pareigų įrodinėjimo procese turi ir teismas. Tam, kad teismas nagrinėtų ir pasisakytų dėl sutarties nutraukimo teisėtumo, ieškovė turėjo būti ieškinyje pareiškusi tokį reikalavimą. Kaip matyti tie iš ieškinio (b.l. 1-2), tiek iš patikslinto ieškinio (b.l. 63-65) ieškovė nėra pareiškusi reikalavimo dėl kredito sutarties nutraukimo teisėtumo. Ji yra pareiškusi reikalavimą dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo. Tokiu būdu teismas, konstatuodamas, jog atsakovas teisėtai nutraukė kredito sutartį, išėjo už pareikšto ieškinio ribų, todėl šie teismo sprendimo motyvai iš sprendimo šalinami.
Taip pat kolegija konstatuoja, jog apeliantės argumentas, kad teismas nagrinėjamoje byloje netaikė CK 6.188 str. nuostatų, kuriuos turėjo taikyti, atmestini. Kaip jau minėta prieš tai, ieškovė nebuvo pareiškusi reikalavimo dėl kredito sutarties nutraukimo teisėtumo, todėl teismas sutarties nutraukimo neturėjo analizuoti ir CK 6.188 str. nuostatų prasme, t.y. ar nutraukiant sutartį nebuvo pažeistos vartotoją, kaip sutarties šalį, ginančios nuostatos.
Dėl nurodyto pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliktinas nepakeistu, pašalinant iš sprendimo aukščiau nurodytus jo motyvus (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.