- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-28
- Bylos Nr.
- e2A-941-260/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-12879-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Raimondas Buzelis
- Ieškovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- UAB „Hegelmann Transporte“, T. J.
- Kategorijos
- 2.5.10.5.2.8Statinių savininko (valdytojo) atsakomybė
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Raimondas Buzelis, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-18109-375/2015 pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl turtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys UAB „Hegelmann Transporte“, T. J..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ 2015 m. birželio 29 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašė priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės 710,88 Eur turtinės žalos atlyginimą, 84,62 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metinių palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2012 m. liepos 27 d. transporto priemonė (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodama keliu (duomenys neskelbtini), įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę. Vairuotojas duobės išvengti negalėjo, kadangi ji nebuvo pažymėta įspėjamaisiais kelio ženklais ir kitais atitvarais. Transporto priemonė buvo apdrausta Transporto priemonių draudimu (Kasko). Ieškovė atliko vidinį vertinimą, skirtą draudimo išmokos apskaičiavimui, o ne išorinį vertinimą. Policijos pareigūnai vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nenustatė, administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė. Transporto priemonės apžiūros metu nustatyti eismo įvykio metu transporto priemonei padaryti sugadinimai: nepataisomai sugadintos (reikia keisti) transporto priemonės priekinė ir galinė dešinės pusės padangos. Pagal UAB „Juta“ ir UAB „Krasta Auto Kaunas“, bei G. D. IĮ „Ratai visiems“ pateiktas PVM sąskaitas faktūras nustatyta, kad per eismo įvykį apgadintai transporto priemonei suremontuoti reikėjo 710,88 Eur, atskaičius PVM, padangų nusidėvėjimą, remontą slenksčiui. Kaune esantys viešieji keliai nuosavybės teise priklauso atsakovei, todėl prižiūrėti, taisyti, tiesti ir organizuoti saugų eismą jai nuosavybės teise priklausančiuose keliuose privalo savininkas, t. y. atsakovė.
Atsakovė Kauno miesto savivaldybė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad draudimo sutartis sudaryta 2012 m. spalio 30 d. jau po eismo įvykio, jokio dokumento, kad įvykio dienai automobilis buvo draustas AB „Lietuvos draudimas“ nėra pateikta. Nepateikta duomenų, kad automobilis buvo apgadintas būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę. Nepateikta jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad vertinant ginčo transporto priemonę ir jai tariamai padarytą žalą buvo laikytasi galiojančių teisės aktų reikalavimų. Ieškovas nėra įtrauktas į turto ar verslo vertinimo veikla turinčių teisę verstis asmenų sąrašą, todėl negalėjo vertinti apgadintos transporto priemonės ir nustatyti žalos dydžio.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės 710,88 Eur turtinės žalos atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. liepos 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 16,02 Eur bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad draudėjas UAB „Hegelmann Transporte“ apdraudė transporto priemonę – automobilį (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonių draudimu (draudikas AB „Lietuvos draudimas“, transporto priemonių draudimo liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), draudimo galiojimo laikotarpis 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. spalio 31 d.). 2012 m. liepos 27 d. transporto priemonė (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojama trečiojo asmens T. J. ir priklausanti trečiajam asmeniui UAB „Hegelmann Transporte“ (duomenys neskelbtini), įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę. Policijos pareigūnai vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nenustatė, administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė. UAB „Hegelmann Transporte“ 2012 m. liepos 27 d. kreipėsi į ieškovą su prašymu išmokėti draudimo išmoką už nurodyto eismo įvykio metu apgadintą automobilį. Ieškovės transporto žalų vertintojo R. K. 2012 m. liepos 27 d. atliktos transporto priemonės techninės apžiūros aktu nustatyti transporto priemonės sugadinimai: dešinės pusės slenksčio apdaila, priekinis dešinės pusės lietas diskas, galinis dešinės pusės lietas diskas, ratų suvedimo patikra. Papildomos transporto priemonės apžiūros metu buvo nustatyta, kad per eismo įvykį nepataisomai sugadinta priekinė ir galinė dešinės pusės padangos. Transporto priemonės remontą ieškovės pasirinkimu (kaip numatyta transporto priemonės draudimo liudijime) atliko UAB „Juta“, Krasta Auto Kaunas, G. D. IĮ ratai visiems, S. M. įmonė. Ieškovė 2012 m. rugsėjo 12 d. mokėjimo nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė už remontą sumokėjusiam UAB „Hegelmann Transporte“ 3 566,20 Lt draudimo išmoką. 2013 m. sausio 27 d. pretenzija ieškovė kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl 2 454,54 Lt žalos atlyginimo.
Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė, būdama vietinės valdžios (savivaldos) institucija, kuriai nuosavybės teise priklauso vietinės reikšmės keliai ir gatvės, jų naudojimo priežiūra, taisymas, saugos eismo sąlygų ir priemonių įgyvendinimas, privalėjo tinkamai įvertinti kelio dangos būklės pokyčius bei užkirsti kelią tolimesniam kelio dangos irimui. Duobė turėjo būti pastebėta, kelio danga suremontuota arba, negalint to padaryti dėl svarbių priežasčių, pažymėta atitinkamais ženklais ar atitvarais. Teismas nustatė, kad atsakovė Kauno miesto savivaldybė duomenų, patvirtinančių nepriekaištingą (duomenys neskelbtini), būklę ar kelio duobė buvo paženklinta, nepateikė, todėl laikė, kad ji neįvykdė įstatymų numatytos pareigos nuolat tikrinti kelio dangos būklę, nesiėmė jokių priemonių kelio dangos (duomenys neskelbtini), būklei pataisyti ir suremontuoti ar tinkamai pažymėti saugiam eismui kliudančius darinius.
Teismas, vertindamas transporto priemonės apgadinimo pobūdį ir mastą, atsižvelgė į byloje pateiktą draudimo liudijimą, pranešimą apie eismo įvykį, Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, duomenis apie automobilio apgadinimus, transporto priemonės techninės apžiūros aktus, sprendė, kad šie duomenys neabejotinai patvirtina eismo įvykio fakto buvimą ir šio įvykio kilimo aplinkybes. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, neigdama teismo nustatytą aplinkybę, nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių patį įvykį ir transporto priemonės sugadinimo faktą.
Vertindamas vairuotojo veiksmus, kurie galėjo įtakoti žalos atsiradimą, teismas nustatė, kad objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję eismo įvykį ar prisidėję prie jo kilimo, nepateikta, todėl konstatavo, jog nėra pagrindo manyti, kad pats vairuotojas nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies turėjo įtakos žalos atsiradimui. Teismas pažymėjo, jog Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena vairuotojo atžvilgiu buvo nutraukta nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, be to duobė nebuvo pažymėta jokiais įspėjamaisiais kelio ženklais ir kitais atitvarais, kad trečiasis asmuo galėtų ją pastebėti.
Teismas pripažino, kad tarp neteisėtų atsakovės Kauno miesto savivaldybės veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, kadangi ji, kaip Kauno miesto gatvių savininkė, netinkamai prižiūrėjo gatvę, nepažymėjo vietos, kur buvo kelio duobė, įspėjamaisiais ženklais, nesuremontavo gatvės, todėl yra atsakinga už padarytą žalą. Teismui nekilo abejonių, kad ieškovė buvo į eismo įvykį patekusios transporto priemonės draudikas, kad įvykis buvo draudžiamasis ir kad draudikas išmokėjo atitinkamo dydžio draudimo išmoką. Kadangi už patirtą žalą atsako būtent atsakovė, todėl teismas nusprendė, kad ieškovės reikalavimas, subrogacijos teise, priteisti iš atsakovės patirtą žalą yra visiškai pagrįstas.
Teismas, spręsdamas klausimą dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo, nustatė, kad ieškovės pateiktoje pretenzijoje dėl prievolės įvykdymo nurodyta ne atsakovė, o kitas adresatas. Todėl nesant byloje įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė yra gavusi ieškovės reikalavimą įvykdyti piniginę prievolę, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad yra praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas ir dėl to ieškovės reikalavimo dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo netenkino.
Teismas, spręsdamas klausimą dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo, nustatė, kad atsakovė, gavusi ieškovės pretenziją dėl žalos atlyginimo, žalos gera valia neatlygino. Todėl sprendė, kad atsakovei praleidus terminą įvykdyti piniginę prievolę, jai kyla pareiga mokėti įstatymo numatytas procesines palūkanas, kurias ir priteisė iš atsakovės ieškovei.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą pakeisti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepriteisti ieškovei iš atsakovės kompensacinių palūkanų pažeidžia materialinės teisės normas ir dėl to yra nepagrįstas ir neteisėtas. Laiko, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodo, jog vien ta aplinkybė, kad pretenziją ieškovė privalėjo pateikti Kauno miesto savivaldybei, bet ne Kauno miesto savivaldybės administracijai, sudarė pagrindą netenkinti jos ieškinio reikalavimo dėl kompensacinių palūkanų priteisimo. Kadangi pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį savivaldybė – įstatymo nustatytas valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio bendruomenė turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per to valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų išrinktą savivaldybės tarybą, kuri sudaro jai atskaitingas vykdomąją ir kitas savivaldybės institucijas ir įstaigas įstatymams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti. Savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo. Pagal to paties įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 1 punktą - savivaldybės administracijos direktorius tiesiogiai ir asmeniškai atsako už įstatymų, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais. Savivaldos teisė neatsiejama nuo institucijų, per kurias ši teisė yra įgyvendinama, ir (arba) joms atskaitingų institucijų organizavimo ir veiklos. Pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos nuostatų (patvirtinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. T-428) 5 punktą administracijos savininkė yra Kauno miesto savivaldybė. Pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos nuostatų 8 punktą administracija yra biudžetinė įstaiga, kurios veikla skirta įstatymams ir kitiems norminiams teisės aktams įgyvendinti, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti priimant administracinius sprendimus, teikiant įstatymų numatytas administracines paslaugas, administruojant viešųjų paslaugų teikimą Kauno miesto savivaldybei ir atliekant Kauno miesto savivaldybės administracijos vidaus administravimą. Pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos nuostatų 33 punktą administracija: 33.1. savivaldybės teritorijoje organizuoja ir kontroliuoja Savivaldybės institucijų sprendimų įgyvendinimą arba pati juos įgyvendina; 33.2. įgyvendina įstatymus ir Vyriausybės nutarimus, nepareikalaujančius Tarybos sprendimų ir kt. Todėl, atsižvelgiant į tokias aplinkybes, laikytina, kad ieškovės Kauno miesto savivaldybės administracijai įteikta pretenzija yra laikoma tinkamu Kauno miesto savivaldybės informavimu apie reikalaujamą atlyginti žalą ir dėl to prašo sprendimą, dalyje dėl kompensacinių palūkanų priteisimo, pakeisti – ieškinį tenkinti visiškai.
Apeliaciniu skundu atsakovė Kauno miesto savivaldybė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą dalyje dėl 340,53 Eur sumos priteisimo.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinį skundą ji grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, neatsižvelgė į Lietuvos teismų suformuotą praktiką, dėl ko priėmė neteisėtą bei nepagrįstą teismo sprendimą dalyje, kuria ieškovės ieškinį tenkino dėl transporto priemonės atliktų remonto darbų ir dalių keitimo pagal „Krasta Auto Kaunas“ PVM sąskaitą faktūrą 1 175,78 Lt (340,53 Eur) sumoje. Atsakovės nuomone, toks sprendimas, sudaro sąlygas piktnaudžiauti savivaldybių pareiga prižiūrėti kelius, kadangi žalai prisiteisti pakanka turėti apgadintą automobilį ir po įvykio, praėjus 5 dienoms teigti, kad sąskaitoje faktūroje nurodyti darbai ir prekės susiję su įvykiu. Skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis suponuoja neteisėtą išvadą, kad tik Kauno miesto savivaldybė yra atsakinga už visų automobilių, esančių Kauno mieste, važiuoklių sugadinimus ir su tuo susijusias išlaidas, nepriklausomai nuo to, kur ir kaip tie sugadinimai atsirado, neatsižvelgiant į tai, ar tam turėjo įtakos ir kiti veiksniai.
2. Ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nepagrįsta ir neteisėta, kadangi teismas tinkamai neištyrė įrodymų, kuriais vadovaujasi skundžiamame sprendime, tinkamumo. Atsakovės nuomone, teismas neatsižvelgė į bylai labai svarbias aplinkybes, kad pati ieškovė 2012 m. rugpjūčio 27 d. surašydama transporto priemonės techninį apžiūros aktą, automobilio neapžiūrėjo, vadovavosi tik PVM sąskaitoje – faktūroje nurodytais duomenimis, nereikalavo nei keičiamų dalių fotonuotraukų, siekdama nustatyti, kad būtent nurodytų detalių keitimas yra susijęs su įvykiu, kuris įvyko 2012 m. liepos 27 d.
Žemesnės instancijos teismas
3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, kad įrodytas turtinės žalos dydis. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad byloje nėra vienareikšmiškos išvados, kad ieškovės reikalaujama atlyginti žala patirta būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę, o tai reiškia, kad byloje neįrodytas priežastinis ryšys. Todėl atsakovės nuomone, vien duobės buvimo faktas ir užfiksuoti, neaišku kada atsiradę, ginčo transporto priemonės sugadinimai, patys savaime nereiškia žalos padarymo fakto ginčo transporto priemonei.
4. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad byloje pateikti duomenys nesudaro teisinio pagrindo nustatyti visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl ieškinys skundžiamoje dalyje neturėjo būti tenkinamas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą atsakovė Kauno miesto savivaldybė prašo atmesti ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pretenzija adresuota ne tam juridiniam asmeniui, priėjo tinkamos išvados, kad atsakovė nebuvo gavusi ieškovės reikalavimo įvykdyti piniginę prievolę ir dėl to tinkamai sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti , kad yra praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas ir tuo pagrindu priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą netenkindamas ieškovės reikalavimo dalyje dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo. Pretenzija buvo surašyta 2013 m. sausio 27 d., ieškinys Kauno apylinkės teismui pateiktas tik 2015 m. liepos 7 d., todėl ieškovė, gavusi iš Kauno miesto savivaldybės administracijos atsakymą dėl pretenzijos netenkinimo, galėjo ir turėjo kreiptis į teismą nelaukdama daugiau kaip dviejų metų. Atsakovės nuomone, atsižvelgiant į ginčo pobūdį, į šalių interesų pusiausvyrą, palūkanos nepriteistinos, nes išskirtinai ieškovės veiksmai lėmė jų atsiradimą. Taip pat nurodo, jog AB „Lietuvos draudimas“ nenurodė ir nepateikė naujų įrodymų ir aplinkybių, kurių būtų netyręs ir nevertinęs pirmosios instancijos teismas, o vien ta aplinkybė, jog yra priimtas apeliantei iš dalies nepalankus teismo sprendimas, nereiškia, kad tai yra padaryta nenustačius visų reikšmingų nagrinėjamai bylai aplinkybių, netinkamai ištyrus įrodymų visumą ar kad teismas padarė įrodinėjimo procesą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimus.
Atsiliepime į atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo kaip nepagrįstą atmesti atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovė nepagrįstai teigia, jog bylos nagrinėjimo metu nebuvo įrodytas žalos dydis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog atsakovė, būdama Kauno mieste esančių kelių savininkė, yra atsakinga už žalą, atsiradusią trečiojo asmens vairuojamam automobiliui įvažiavus į važiuojamojoje dalyje buvusią, neaptvertą ir jokiais įspėjamaisiais kelio ženklais nepažymėtą duobę. Mano, jog ieškovės pateikti transporto priemonės techninės apžiūros bei papildomos techninės apžiūros aktai, aktas prie žalos bylos, sąskaitos faktūros, policijos pareigūnų surinkta medžiaga, patvirtina priežastinio ryšio tarp eismo įvykio mechanizmo užfiksuotų automobilio apgadinimų egzistavimą. Todėl bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinęs šalių pateiktus įrodymus pagrįstai sprendė, jog byloje egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Atsakovė nepateikė teismui jokių įrodymų ar alternatyvių paskaičiavimų, kurie pagrįstų, jog buvo atlygintos per didelės remonto išlaidos ar kad reali remonto darbų kaina buvo ženkliai mažesnė už ieškovės sumokėtą atlyginant žalą draudimo išmoką. Byloje esant tik ieškovės pateiktiems įrodymams, kuriais ieškovė grindė atsiradusią jai žalą, bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai sprendė dėl žalos dydžio.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje kilęs ginčas dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų, jam įvažiavus į kelio duobę, atlyginimo.
Byloje nustatyta, jog T. J., vairuodamas UAB ,,Hegelmann Transporte“ automobilį, 2012 m. liepos 27 d. važiuojant (duomenys neskelbtini) ties sankryža su (duomenys neskelbtini), įvažiavo į jokiais kelio ženklais nepažymėtą duobę, buvusią važiuojamojoje kelio dalyje, dėl ko automobilis buvo apgadintas, todėl tarp ieškovės AB ,,Lietuvos draudimas“ ir UAB „Hegelmann Transporte“ esant sudarytai šios transporto priemonės draudimo sutarčiai, ieškovė draudėjui UAB „Hegelmann Transporte“ išmokėjo 710,88 Eur draudimo išmoką. Ieškovė atsakovę, kuri yra atsakinga už kelių priežiūrą Kauno mieste, 2013 m. sausio 27 d. ragino sumokėti žalą, tačiau atsakovei jos nesumokėjus, ieškovė remdamasi CK 6.266 str., 6.1015 str., kreipėsi į teismą.
Atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinis skundas atmestinas.
Atsakovė apeliaciniame skunde kelia netinkamo įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų taikymo klausimą argumentuodama tuo, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Su šiais skundo argumentais sutikti nėra pagrindo. Apeliantė iš esmės neginčija savo neteisėtų veiksmų, dėl kurių apdraustam automobiliui buvo padaryta žala, t. y. kad ji neįvykdė savininkės pareigos tinkamai prižiūrėti, remontuoti gatvės važiuojamąją dalį ir užtikrinti joje saugų eismą. Tačiau, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, už Kauno miesto gatvių priežiūrą yra atsakinga atsakovė, nes tai yra viena savarankiškų savivaldybių funkcijų, nustatytų Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 32 p. ir kituose teisės aktuose, kuriuos įvardino pirmosios instancijos teismas.
Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, nesant byloje pakankamai įrodymų, padarė netinkamą ir nepagrįstą išvadą, jog reikalaujama atlyginti žala buvo patirta būtent dėl įvažiavimo į gatvėje buvusią duobę, kadangi vien duobės buvimo faktas nepatvirtina žalos automobiliui padarymo fakto, o automobilio sugadinimai atsirado būtent dėl įvažiavimo į šią duobę, t. y. neigia priežastinio ryšio buvimą. Ieškovė teigia, kad nei viename iš byloje pateiktų dokumentų nėra jokios išvados, kad būtent įvažiavimas į konkrečią duobę galėjo sąlygoti nurodytus automobilio sugadinimus bei, kad būtent tik to pasėkoje buvo patirta nurodyta žala. To neįrodo ir policijos pareigūnų užfiksuotas duobės buvimo faktas. Tačiau pirmosios instancijos teismas deliktinės atsakomybės taikymui būtiną priežastinio ryšio sąlygą nustatė remdamasis ne vien policijos pareigūnų užfiksuotu duobės buvimo faktu. Kaip matyti iš sprendimo turinio, teismas atsakovės deliktinės atsakomybės taikymui būtiną priežastinio ryšio sąlygą nustatė remdamasis eismo įvykį fiksavusia medžiaga – Kauno apskrities VPK PK pareigūno nubraižyta eismo įvykio vietos schema, tarnybiniu pranešimu, nutarimu nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą, trečiojo asmens (vairuotojo) paaiškinimais, automobilio techninės apžiūros aktu, remonto sąmata, aktu apie atliktus remonto darbus ir panaudotas detales, ir remdamasis visais šiais įrodymais laikė nustatytu, jog yra priežastinis ryšys tarp eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų, t. y. pripažino, kad nustatyti automobilio sugadinimai yra eismo įvykio, kilusio transporto priemonei įvažiavus į duobę, pasekmė. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir iš jų visumos padarė pagrįstą išvadą apie priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų, šiuo atveju neveikimo, ir apdraustai transporto priemonei atsiradusios žalos. Įrodymai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, yra leistini ir pakankami priežastinio ryšio aplinkybei nustatyti. CPK 197 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais, išskyrus liudytojų parodymus. Kadangi įvykio aplinkybes išsamiai ištyrė kompetentingi asmenys – Kauno apskrities VPK pareigūnai, įvykio tyrimo medžiagą įformindami nustatytos formos dokumentais, todėl įvykio tyrimo medžiagoje esantys dokumentai laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją vertę. Policijos pareigūnų surinkta medžiaga yra esminis įrodymas, patvirtinantis eismo įvykio priežastį bei aplinkybes ir dėl šios priežasties atsiradusią žalą, t. y. transporto priemonės sugadinimus (CPK 178 straipsnis).
Apeliantė teigia, kad nėra pagrįstas žalos dydis, kadangi, jį nustatant, nebuvo atliktas Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo ir Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos nustatytas kelių transporto priemonės vertinimas, t. y. kad automobiliui padarytą žalą galima nustatyti tik atestuoto turto vertintojo atlikto kilnojamojo turto vertinimo pagrindu. Vertinant šį skundo argumentą pažymėtina, kad šiuo klausimu yra išsamiai pasisakęs ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė atsakovės nurodomo Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatas ir sutinka, kad, tinkamai aiškindamas šio įstatymo nuostatas (įstatymo 2 straipsnio 7, 13 dalis, 7 straipsnį), sprendė, jog draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai patenka į vidaus turto ar verslo vertintojo sąvoką. Pažymėtina, kad pagal CK 6.994 straipsnio 1 dalį draudikui suteikta teisė atlikti draudžiamo turto vertinimą, o šios kompetencijos suteikimas apima ir apdrausto turto vertinimą, kai įvyksta draudžiamasis įvykis. Todėl draudiko pasitelkto turto vertintojo atliktas padarytos žalos įvertinimas laikytinas tinkamu ir leistinu įrodymu. Be to, pagal Draudimo įstatymo 90 str. 1d. 8 p. žalos dydžio nustatymo tvarka yra draudimo taisyklių būtinoji dalis, o tai reiškia, kad žalos dydžio nustatymas reglamentuojamas būtent draudimo santykius reglamentuojančiais teisės aktais. Atsižvelgiant į tai, atsakovės argumentai, jog dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, pirmosios instancijos teismo buvo atmesti taip pat pagrįstai. Pažymėtina, kad Vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013, konstatuota, jog Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka, nustatant žalą draudimo santykiuose, nėra privaloma, nes tokio reikalavimo nenumato nei Draudimo įstatymas, nei CK normos, nei draudimo sutarties sąlygos. Todėl automobilio remonto išlaidas nustatanti sąmata pripažintina tinkamu ir leistinu įrodymu nustatant žalos dydį draudimo išmokai. Taip pat nėra pagrįstas skundo argumentas, jog ieškovė visiškai nepagrįstai reikalauja atlyginti už priekinę svirtį, veržlę ir su šiomis keičiamomis detalėmis susijusius darbus, kadangi, priešingai nei nurodoma, atsakovės apeliaciniame skunde, 2012 m. rugpjūčio 27 d. akte šios detalės yra nurodytos (CPK 178 str.).
Ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinis skundas taip pat atmestinas.
Ieškovė savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesiekė tinkamai išspręsti bylos, kadangi nepasiūlė ieškovei pateikti įrodymų apie 2013 m. sausio 27 d. pretenzijos įteikimą atsakovei Kauno miesto savivaldybei, taip pat, nepagrįstai sprendė, kad pretenziją ieškovė privalėjo pateikti Kauno miesto savivaldybei, bet ne Kauno miesto savivaldybės administracijai.
Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės ieškinio reikalavimo dalyje dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo, atsižvelgia į tai, kad ieškovė yra verslą plėtojantis ir pelno siekiantis juridinis asmuo, kuriam taikytini didesni protingumo, apdairumo, rūpestingumo, sąžiningumo reikalavimai. Todėl jai turi būti žinomi teisiniuose santykiuose taikomi elgesio standartai, jų nesilaikymo pasekmės ir su tuo susijusi rizika. Taigi pati ieškovė, siekdama gauti pelno, siųsdama 2013 m. sausio 27 d. pretenziją atsakovei suprato ir turėjo suprasti, kad jos išsiuntimas ir netinkamas vykdymas gali sukelti atsakovei neigiamas pasekmes. Todėl, vykdydama jai tenkančias pareigas turėjo vadovautis CK 6.266 str. 1 d., kurioje nurodyta, jog žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (Valdytojas), kuris šiuo atveju, vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatomis yra Kauno miesto savivaldybė. Pažymėtina, kad tiek savivaldybė, tik savivaldybės administracija yra du skirtingi juridiniai asmenys turintys savo atskirus juridinių asmenų kodus bei atskiras sąskaitas. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad 2013 m. sausio 27 d. ieškovės siųsta pretenzija atsakovei yra adresuota ne tam juridiniam asmeniui, pagrįstai sprendė, kad atsakovė nebuvo gavusi ieškovės reikalavimo ieškovė įvykdyti piniginę prievolę ir dėl to tinkamai sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad yra praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas ir tuo pagrindu priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo apeliacinių skundų argumentus dėl netinkamo byloje surinktų įrodymų vertinimo ir materialiosios teisės normų pažeidimo pripažinti pagrįstais. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinius skundus atmetus šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos (CPK 98 str.).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinius skundus atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.