Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad, pareiškėjo nuomone, jis buvo kalinamas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis, kankinančiomis sąlygomis, t. y. nesudarant sąlygų pareiškėjui rūkyti, įsigyti ir laikyti tabako gaminius ar jų pakaitalus laikotarpiais nuo 2015-12-03 iki 2015-12-07, nuo 2016-06-02 iki 2016-06-13, nuo 2016-07-05 iki 2016-07-21.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Ligoninė (jos pareigūnai) (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas reikalavimą grindžia aplinkybėmis, jog Ligoninėje buvo draudžiama rūkyti, nebuvo atskirų patalpų rūkantiems asmenims, nors pareiškėjas yra rūkantis asmuo, rūko jau daugiau nei 40 metų.

Iki 2015-11-01 galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas Higienos normos HN 76:2010 14 punkte. Nuo 2015-11-01 įsigaliojusios Higienos normos HN 134:2015 7 punkte taip pat numatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau – Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama visose švietimo, socialinių paslaugų įstaigose, kuriose teikiamos socialinės priežiūros ir (ar) socialinės globos paslaugos vaikams, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Pagal šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktą, rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pagal Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 4 dalį, juridinio asmens valdymo organai privalo užtikrinti, jog juridinio asmens darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Teismas pažymi, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė, visų pirma, yra gydymo, sveikatos priežiūros įstaiga, kaip ją apibrėžia Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis. Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų 1 punktu, Ligoninės paskirtis - ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė - suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės - suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Taigi šiuo atveju Ligoninėje yra svarbu užtikrinti tinkamas pacientų laikymo sąlygas, ir atsižvelgus į šios įstaigos specifiką, pirmiau minėtą teisinį reguliavimą, draudžiama rūkyti Ligoninės teritorijoje ir patalpose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, numatančiomis draudimą rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, Ligoninė privalo pasirūpinti šio draudimo įgyvendinimu (žr. LVAT 2012 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1160/2012).

Bylos duomenys patvirtina atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, kad Ligoninės patalpose ir teritorijoje rūkyti draudžiama. Remiantis Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. V-255 „Dėl tabako gaminių vartojimo bei įsinešimo į Laisvės atėmimo vietų ligoninę draudimo“, Ligoninėje ir jos teritorijoje asmenims draudžiama rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) (Įsakymo 1.1 p.); įsinešti bei turėti tabako gaminius ir elektronines cigaretes visose šios įstaigos teritorijose, kuriose laikomi nuteistieji ir suimtieji (Įsakymo 1.2 p.); prekiauti tabako gaminiais ir elektroninėmis cigaretėmis įstaigos parduotuvėje (Įsakymo 1.3 p.) (b. l. 19). Apie draudimą rūkyti Ligoninės patalpose ir teritorijoje informuoja iškabinti draudžiamieji ženklai, minėtą aplinkybę patvirtina į bylą pateiktos nuotraukos (b. l. 29-32). Daroma išvada, kad Ligoninė pagrįstai ir tinkamai vykdo Tabako kontrolės įstatyme nustatytą pareigą drausti rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) Ligoninės patalpose ir teritorijoje, o pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo argumentus, kad Ligoninės personalas nesilaiko nustatytų reikalavimų ir rūko Ligoninės patalpose, paneigia atsakovo atstovo į bylą pateikta Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniojo specialisto V. J. 2017-04-18 pažyma Nr. 45-638, iš kurios matyti, kad visi asmenys, užeinantys į Ligoninės teritoriją, cigaretes, pasideda tam tikrose rakinamose spintelėse, pertraukėlių metu įstaigos darbuotojai rūkyti eina už įstaigos ribų (b. l. 20). Kitų duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog Ligoninės personalas nesilaiko draudimo rūkyti Ligoninės patalpose ir teritorijoje, į bylą nėra pateikta, tokių įrodymų nepateikė ir pats pareiškėjas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai, jog Ligoninės personalas nepaiso draudimų ir rūko Ligoninės teritorijoje, laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Ligoninėje negalėjo įsigyti tabako gaminių ir jų pakaitalų.

Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (akto redakcija nuo 2016-04-01 iki 2017-01-01) 92 straipsnio 2 dalį, Maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti, sąrašą nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Iš Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija nuo 2016-04-01) 18 priede įtvirtinto Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų sąrašo matyti, kad Tabako gaminiai ir jų reikmenys Ligoninėje laikomiems asmenims nėra leidžiami, taigi pareiškėjo argumentai, jog jis negalėjo įsigyti tabako gaminių ir jų pakaitalų, atmetami kaip nepagrįsti. Teismas taip pat pažymi, kad pagal Tabako kontrolės įstatymo 2 straipsnio 8 punktą, elektroninė cigaretė ir elektroninių cigarečių pildyklė taip pat yra su tabako gaminiais susijęs gaminys, kuris pagal aukščiau minėtą reglamentavimą Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikomiems asmenims nėra leidžiamas įsigyti ir laikyti.

Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 3 punktą, Laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, be kita ko, be gydytojo leidimo draudžiama vartoti medikamentus. Teismas pažymi, kad nikotino pleistras yra medikamentas, kurį pagal minėtą reglamentavimą, nuteistieji gali vartoti tik gydytojo leidimu. Kadangi byloje nėra duomenų, kad nikotino pleistrai būtų skiri pareiškėjui pagal gydytojo rekomendaciją, o tokių duomenų į bylą nepateikė ir pats pareiškėjas, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai šioje dalyje atmetami.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė valstybinės valdžios institucijos (Laisvės atėmimo vietų ligoninės) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.