Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. S. atskirąjį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. nutarties netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių civilinėje byloje pagal ieškovės J. S. ieškinį atsakovui V. S. dėl paramos pilnamečiui vaikui teikimo, trečiasis asmuo – L. S..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą ir atskirojo skundo argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas iš esmės nesudaro pagrindo apskųstajai teismo nutarčiai panaikinti. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokiu būdu įstatymo leidėjas ne tik numatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, bet ir šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinama reali grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos, siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, todėl jos turi atitikti ieškovo pareikšto reikalavimo esmę ir būti susijusios su galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymu. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės taikomos atsižvelgiant į bylos pobūdį, ieškinio reikalavimą, atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (CPK 144 str.).

Viena iš laikinųjų apsaugos priemonių formų – laikino materialinio išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimas (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 11 p., CK 3.65 str. 1 d., 2 d. 4 p.). Ši priemonė gali būti taikoma iki byloje bus priimtas teismo sprendimas (CK 3.65 str. 1 d.). Laikinos paramos pilnamečiam vaikui priteisimo klausimas nėra tapatus klausimo sprendimui dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra priemonė, kuria siekiama ne tik užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą, bet ir laikinai sureguliuoti ginčo teisinius santykius. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės tiksliai ir visapusiškai išsiaiškinti reikiamo ir būtino išlaikymo vaikui dydžio bei kokios atsakovo galimybės teikti tokio dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t.y. tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios atsakovo pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtini vaiko poreikiai, kiekvieno iš tėvų dalis, kuria jie turi prisidėti prie vaiko išlaikymo ir pan.

Nagrinėjamu atveju ieškovė, paduodama teismui ieškinį, prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą (paramą) iki sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo. Laikino išlaikymo būtinumą ieškovė grindė vienintele aplinkybe – kad ji mokosi Surėjaus universitete Didžiojoje Britanijoje, o mokslai šiame universitete yra labai brangūs ir ji negali pati už juos susimokėti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad toks būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrindimas nėra pakankamas ir neatitinka įstatyme numatyto motyvuoto prašymo kriterijaus. Prie ieškinio nėra pateikti įrodymai, pagrindžiantys pačios ieškovės galimybes dirbti bei užsidirbti (nėra pateikta duomenų, ar ieškovė mokosi dieniniame skyriuje, duomenų apie paskaitų tvarkaraštį bei laisvą nuo paskaitų laiką), taip pat įrodymai, pagrindžiantys ieškinio įvykdymo negalimumą ateityje (duomenys apie atsakovo darbo užmokestį, turimą registruojamą nekilnojamąjį turtą, kita svarbi informacija). Pažymėtina ir tai, jog ieškovė prašo priteisti pakankamai didelį laikiną išlaikymą, kuris iš esmės nėra pagrįstas būtinaisiais ieškovės poreikiais, o tik mokslo ir pragyvenimo kaina, studijuojant užsienyje. Taigi ieškovės prašymas taikyti konkrečiu atveju laikinąsias apsaugos priemones – laikinos paramos priteisimą nėra pakankamai motyvuotas.

Pažymėtina ir tai, jog, nustatant laikiną išlaikymą pilnamečiam asmeniui, negali būti taikomos nepilnamečio asmens išlaikymą reglamentuojančios teisės normos. Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 7 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, jog paramos reikalingų pilnamečių vaikų, besimokančių aukštųjų mokyklų dieniniuose skyriuose, išlaikymo institutas iš esmės skiriasi nuo nepilnamečių vaikų išlaikymo instituto; išlaikymo priteisimas pilnamečiams asmenims negali būti grindžiamas tokiais pat principais kaip nepilnamečiams. Priešingu atveju būtų paneigta pati pilnametystės samprata, įtvirtinta Konstitucijoje ir visoje teisės sistemoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad subjektų, kurių teisėms ginti yra skiriamas CK 3.192 straipsnio 1, 2 dalys bei 3.194 straipsnio 1 dalis ir CK 3.194 straipsnio 3 dalis (šiuo metu analogiški santykiai reglamentuojami CK 3.192¹ straipsnyje) įtvirtintas teisinis reglamentavimas, esminiai skirtumai, nulemti nepilnametystės ir pilnametystės teisinės padėties bei su tuo susijęs prievolės pobūdžio iš absoliučios į sąlyginę pasikeitimas suponuoja ir įstatymo analogijos taikymo ribojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009-05-25 nutartis civilinėje byloje 3K-7-204/2009). Dėl šių priežasčių teismas pažymi, kad, sprendžiant laikinos paramos ieškovei priteisimo klausimą, jos situacija nėra ir negali būti tapatinama bei vertinama taip pat, kaip nepilnamečių vaikų išlaikymo atveju.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra priimta nepažeidžiant proceso ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.