Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal LR BK 300 str. 1 d., 22 str. 1 d. 182 str. 2 d.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., galutinė subendrinta bausmė D. G. paskirta – laisvės atėmimas 3 metams, šią bausmę atliekant pataisos namuose. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytias laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2010-11-29 iki 2010-12-07.

D. G. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą savo naudai įgyti svetimą turtą – žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), suklastojo tikrą dokumentą – dviejų lapų 2010-02-19 preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo, pagal kurią J. B. įsipareigojo parduoti D. G. dalį (3 ha) jam priklausančio 6,53 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) už 1 200 000 Lt, kurių dalį - 1000 Lt D. G. sumokėjo šios sutarties pasirašymo metu, t.y., D. G., 2010-02-19 pasirašęs su J. B. minėto turinio sutartį, nuo 2010-02-19 iki 2010-03-24 ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje sunaikino šios sutarties pirmąjį lapą, o antrojo lapo kitoje pusėje kompiuterinės technikos pagalba atspausdino žinomai netikrus duomenis apie tai, kad neva J. B. įsipareigoja parduoti D. G. 6,53 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) už 600 000 Lt ir D. G. 2010-02-19 - šios sutarties pasirašymo metu, neva sumokėjo J. B. 560 000 Lt. Tokiu būdu, suklastojęs tikrą dokumentą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 135 straipsniu, D. G. minėtą žinomai suklastotą sutartį pateikė Vilniaus apygardos teismui Gedimino pr. 40/1, Vilniuje, kur buvo padarytas sutarties nuorašas ir pridėtas prie 2010-03-24 D. G. ieškinio dėl žemės sklypo pirkimo ir pardavimo sutarties patvirtinimo ir pripažinimo galiojančia. Tačiau šio nusikaltimo D. G. nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes J. B. pateikė atsiliepimą į ieškinį ir nurodė teismui, kad sutartis yra suklastota. Tokiu būdu D. G. pasikėsino apgaule įgyti J. B. priklausantį žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė 2010-02-19 buvo 527 000 Lt.

Nuteistasis D. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-11 nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti, apeliantą išteisinti arba panaikinti minėtą nuosprendį dalyje dėl laisvės atėmimo bausmės paskyrimo ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Nurodo, kad teismas neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat buvo padaryti esminiai baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso pažeidimai, pažeisti nešališkumo, objektyvumo ir nepriklausomumo principai, teisė į greitą baudžiamąjį procesą. Apeliantas įsitikinęs, kad šioje baudžiamojoje byloje yra akivaizdžiai pažeistas LR BPK 20 str., 1 str. 1 d., 11 str., o taip pat teisė į teisingą teismą, kurią, pasak apelianto, jam garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. bei lygiateisiškumo visų prieš įstatymą principą ir tai, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismas (LR Konstitucijos 109 str. 1 d.).

Apeliantas nurodo, kad šioje byloje niekas neneigia fakto, kad siekiant nupirkti iš J. B. 6,53 ha žemės sklypą jis (apeliantas) sudarė su juo 2010-02-19 sudarė preliminarią sutartį dėl šio žemės sklypo pirkimo-pardavimo ateityje, tačiau nurodo ir tai, kad 2010-03-25 ieškiniu kreipėsi į teismą dėl šios sutarties patvirtinimo ir pripažinimo galiojančia, o tuo pačiu metu, vykstant civiliniam ginčui, buvo pradėtas ir ikiteisminis tyrimas pagal J. B. pareiškimą, kas apelianto teigimu, yra konstitucinės normos pažeidimas, kadangi tariamo nukentėjusiojo interesai bei jo teisės ir laisvės tapo aukštesnės nei apelianto. Pasak apelianto, tarp šalių pasirašius preliminarią sutartį, ji savaime nesukuria jokių teisinių pasekmių, jos gali atsirasti tik ateityje.

Apeliantas nurodo nesutinkąs su teismo vertinimu dėl nukentėjusiojo parodymų kaip išsamių ir nuoseklių, kadangi, pasak jo, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo pozicija buvo formuojama palaipsniui taip, kad atitiktų kaltinimo argumentus bei neprieštarautų faktinėms bylos aplinkybėms, o teismas besąlygiškai patikėjo nukentėjusiuoju, nekreipė dėmesio į nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumą, jų keitimą bei pritaikymą prie esamos situacijos. Apelianto teigimu, J. B. buvo nenuoseklus ir viską gerai prisiminė tik tose detalėse, kurios jam buvo naudingos. Nurodo, kad neteisinga nukentėjusiojo pozicija ir dėl to, kad jis negavo antro egzemplioriaus sutarties ir kad sutartis buvo parašyta ant dviejų lapų, nes toje dalyje, kurioje pats nukentėjusysis pasirašė, kad pinigus gavo, t.y. sutarties 12 p. įteikta šalims dviem egzemplioriais ir sunumeruoti sutarties puslapiai, o ne lapai. Apelianto teigimu, šie ir kiti faktai paneigia pirmosios instancijos teismo teiginį, kad nukentėjęs buvo nuoseklus ir davė nuoseklius parodymus. Pasak apelianto, neteisingas nukentėjusiojo ir tas teiginys, kad sutartyje kalbėta apie 3 ha žemės sklypo pirkimą už 1.200.000 litų, kadangi žemės sklypas buvo ūkio paskirties ir jo dydis buvo 6,53 ha, tai norint iš šio sklypo nupirkti 3 ha, reikia jį atidalinti, kas užtrunka kelis metus. Be to, apelianto teigimu, joks notaras nebūtų tvirtinęs žemės sklypo 3 ha pirkimo sutarties, nesant jo atidalinimo, o ir preliminarioji sutartis ją patvirtinus galioja 1 metus. Apelianto teigimu, žinant visą tai, peršasi išvada, kad pastarasis turėjo tikslą pirkti ne 3 ha, o visą žemės sklypą.

Skunde apeliantas nurodo ir tai, kad nors teismas jo parodymus laikė nenuosekliais, kadangi jis negalėjo atsiminti, kas konkrečiai atspausdino preliminarią sutartį bei, kad negalėjo tiksliai atsakyti, kodėl J. B. vengė sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau tai yra tik jo tokia kalbos maniera, be to, jis bijojo apsirikti ar netyčia suklaidinti teismą, o ir pagalvojo, kad klausimas adresuotas J. B.. Nurodo, kad tokių pinigų, tokių pinigų, kaip teigia J. B., niekas negalėjo mokėti, nes tuo metu buvo krizė ir buvo pasibaigęs žemių pirkimo bumas už beprotiškus pinigus. Apelianto teigimu, tai yra tokia nukentėjusiojo pozicija, kad jam pasirodžius, jog žemę parduoda per pigiai, jis iškėlė versiją dėl sutarties suklastojimo. O teismo teiginys, kad apeliantas vengė eiti pas notarą, nes bijojo, kad paaiškės tariama apgaulė, neteisingas, kadangi, apelianto teigimu, jo kreipimasis ieškiniu į teismą paneigia tai. Nurodo, kad kilus ginčui, teismas būtų ištyręs įrodymus ir civilinėje byloje, netgi galėjo skirti ekspertizę. Taip pat nurodo, kad nors teismas ir laiko, kad taikos sutartis buvo pasirašyta apelianto iniciatyva, tačiau tai yra netiesa, kadangi nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu apeliantui buvo daromas psichologinis spaudimas, buvo pažadėta paleisti jį iš suėmimo ir taikos sutartį į areštinę atnešė advokatas, apeliantas pasirašė. Nesuprantama apeliantu ir tai, kodėl teismas įžiūrėjo nenuoseklumą ir jo brolio Igno parodymuose, kadangi jam taip pat buvo reikalingas laikas prisiminti kai kurias detales, kadangi ruošdamas sutarties projektą jis jo visiškai nesureikšmino. Apelianto teigimu, specialisto išvada, priešingai, nei nurodo teismas, ne patvirtina, o paneigia pastarojo kaltę, kadangi jokiose laikmenose nėra surasta kitokio turinio sutarties projekto kaip būtent to, kuris yra pasirašytas, nėra surašyta nei vienos kitokio turinio sutarties nei juodraščiuose, nei kitokiuose rankraščiuose, dokumentuose ar kompiuteriniuose failuose. Nurodo, kad nėra išimta kitokio turinio sutartis kaip tariamai suklastota. Apeliantas nurodo, kad byloje nėra nei vieno tiesioginio įrodymo, patvirtinančio jo kaltę, o ir netiesioginiai įrodymai yra tik nukentėjusiojo niekuo nepatvirtinti bei kitais bylos duomenimis nepagrįsti teiginiai ir samprotavimai. Pasak apelianto, teismas besąlygiškai vadovavosi suinteresuoto bylos baigtimi nukentėjusiojo J. B. parodymais, kurių dauguma atveju net negalima patikrinti LR BPK nustatyta tvarka bei patvirtinti kitais bylos duomenimis. Be to, apelianto teigimu, byloje esančioje specialisto išvadoje 2011-02-09 Nr. 11-3293(11) 11-275(10) daromos tik prielaidos, jog sutarties pirmas ir antras puslapiai galėjo būti atspausdinti skirtingomis sąlygomis, tačiau ši išvada bei parodymai teisme nepatvirtina besąlygiškai, jog sutartis buvo suklastota. Juolab, kad I. G. patvirtino tą faktą, kad kopijavimo aparatas nebuvo pačios geriausios kokybės, o atvirkščiai, todėl rašalo kiekis galėjo keistis pakeitus spausdintuvo rašalo talpyklą. Be to nurodo, kad teismas neatsižvelgė ir į UAB „K“ raštą, iš kurio matosi, kad bendrovė remontavo jų spausdintuvą ir kad susikaupė tonerio miltelių nevienodas kiekis. Taip pat ir specialistai tyrimą darė ne iš sutarties, kuri yra pateikta teismui civilinėje byloje, o iš sutarties kopijos, kurios lapų užterštumas galėjo pasikeisti kelis kartus. Teigia, kad visi kiti byloje esantys įrodymai yra antraeiliai, nei patvirtinantys, nei paneigiantys apelianto kaltę. Apeliantas pabrėžia, kad įstatymas įpareigoja teismą abejones aiškinti kaltinamojo naudai. Be to ir liudytojai L. B. ir Č. B. yra nukentėjusiojo artimiausi žmonės – motina ir sūnus, kurie taip pat suinteresuoti bylos baigtimi. Apeliantas nurodo ir tai, kad nors teismas jo kaltę grindžia ir garso įrašais, esančiais prie bylos, tačiau, pasak apelianto, šie įrodymai nesuteikia jokios informacijos apie tariamai suklastotos sutarties panaudojimą.

Apeliantas skunde teigia, kad teismas buvo neobjektyvus ir paskirdamas realią laisvės atėmimo bausmę jam, kadangi neatsižvelgė į LR BK 54-57 str., 59 str., 61 str. nuostatas bei savo sprendimo nemotyvavo. Nurodo, kad jis nuteistas ne už smurtinius ar kitokius labai pavojingus nusikaltimus, o pagal LR BK 300 str. 1 d., kas yra nesunkus nusikaltimas, pagal LR BK 182 str. 2 d. yra nebaigtas nusikaltimas, tik pasikėsinimas įvykdyti nusikaltimą. Teigia, kad teismas tinkamai nevertino ir jo asmenybės, nes teisiamas pirmą kartą, pasak apelianto, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima neigiamai vertinti jo asmenį. Tariami nusikaltimai niekam nesukėlė neigiamų pasekmių, nurodo turintis gyvenamąją vietą, verslą, charakterizuojamas teigiamai, materialiai išlaiko pats save, moka didelius mokesčius, padeda materialiai motinai ir kitiems šeimos nariams, palaiko socialinius ryšius su visuomene. Apelianto supratimu, šioje situacijoje įvyko nesusikalbėjimas su J. B. ir nebuvo padaryti jokie nusikaltimai.

Teismo posėdyje nuteistasis D. G. ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo D. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl D. G. nuteisimo pagal LR BK 300 str. 1 d., 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d.:

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis nuteistojo D. G. atžvilgiu yra pagrįstas ir teisėtas, teismo išvados grindžiamos ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisme ištirtais, nuosprendyje aptartais įrodymais, kurie yra patikimi ir teisėti, atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nurodytą įrodymų sampratą, šie faktiniai duomenys, priešingai nei skunde teigia apeliantas, buvo tinkamai teisiškai įvertinti.

Tiek iš apeliacinio skundo, tiek iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliantas kaltu neprisipažino, nurodė, kad įvyko nesusipratimas, nesusikalbėjimas su nukentėjusiuoju J. B., kadangi su pastaruoju tarėsi dėl viso sklypo pardavimo už 600 000 Lt sumą, kad preliminarios sutarties egzempliorių buvo du, kiekvienai šaliai po vieną. Vieną sutarties egzempliorių jis atidavė nukentėjusiajam, o kitą pasiliko sau. Nukentėjusiajam davė pasirašyti abu sutarties egzempliorius. Automobilyje nukentėjusiajam sumokėjo 560 000 Lt stambiomis kupiūromis.

Tokią apelianto versiją paneigia byloje surinkti įrodymai, kurie kolegijos nuomone, buvo tinkamai ištirti ir įvertinti pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą.

Apelianto kaltė nustatyta remiantis byloje esančiais tokiais įrodymais: nukentėjusiojo J. B., liudytojų L. B. ir Č. B. parodymais duotais tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusiojo J. B. pareiškimu, kratos protokolais, informacinių technologijų tyrimo išvada, sutarties tyrimo išvada, specialistų duotais paaiškinimais.

Teisme apklaustas nukentėjusysis J. B. parodė, kad 2009 metų lapkričio pabaigoje, gruodžio pradžioje į jo namų telefoną paskambino nežinomas asmuo, kuris neprisistatė ir pasakė, kad jo telefoną gavo iš savo draugo, kuris minėjo, kad J. B. parduoda žemę. Jis (J. B.) pasakė, kad žemės parduoti neketina. Minėtas asmuo pasiūlė jam pagalvoti. Po savaitės minėtas asmuo tuo pačiu klausimu vėl paskambino. Jis šiam taip pat atsakė, o šis jam pasakė, kad dar pagalvotų. Po to vėl šis asmuo paskambino, paklausė ar pagalvojo. Be to, pasakė pagalvoti iki Kalėdų, nes jis iš jų nori nupirkti žemę. Sausio mėnesį J. B. pasitarė su žmona, vaikais ir nutarė parduoti dalį sklypo, 3 ha žemės pietų pusėje. Minėtas asmuo (kaltinamasis) buvo atvažiavęs pasižiūrėti žemės. Kaltinamasis vasario 19 dieną atvažiavo, pasakė, kad atsivežė sutartį. Šis išsiėmė sutartį ir davė jam skaityti. Jis buvo be akinių, todėl nelabai gerai matė, tačiau jis šią perskaitė, kas sutartyje parašyta, t.y., kad pardavėjas įsipareigoja parduoti 3 ha žemės iš bendro 6,53 ha pietinėje pusėje už 1 200 000 litų, kaip jie ir buvo prieš tai susitarę. Taip pat sutartyje buvo nurodyta, kad D. G. sumoka 1000 litų avansu. Taip pat sutartyje buvo nurodyta, kad kaltinamasis įsipareigoja likusią sumą - 1 199 000 Lt pervesti į jo (J. B.) sąskaitą iki 2010-02-26. Sutartis buvo sudaryta ant dviejų atskirų lapų, t. y. dalis sutarties punktų buvo ant vieno lapo, o kiti ant kito lapo. Jis perskaitė ir viskas atitiko kaip ir buvo sutarta. Kaltinamasis jam perdavė 1000 Lt, kurie buvo kupiūromis po 10 ir 20 litų. Kaltinamasis pasiūlė jam pasirašyti sutartį. Kaltinamasis pirmas pasirašė pirmoje lapo pusėje, po sutarties punktais, tada apvertė lapą ir pasirašė apačioje ant tuščio lapo. Tada jis (J. B.) pasirašė pirmoje lapo pusėje po sutarties punktais, o po to ant tuščio apversto lapo kaip ir kaltinamasis. Po to ant kito sutarties lapo kaltinamasis ranka parašė savo vardą, pavardę ir pasirašė. Po to ir jis (J. B.) ant kito sutarties lapo parašė savo vardą, pavardę ir pasirašė. Po to kaltinamasis (D. G.) šios sutarties antrą lapą apvertė ir jie abudu pasirašė kitoje pusėje, kuri buvo be teksto. Taip pat jie pasirašė prie teksto „aš 3 punkte nurodytų pinigų sumą daviau/gavau“. Jis (J. B.) paprašė kaltinamojo duoti sutarties kopiją, o šis pasiūlė padaryti kopiją mieste. Jis (J. B.) buvo su darbine apranga, todėl važiuoti į miestą negalėjo. Todėl kaltinamasis pasakė, kad atiduos kopiją sekančio susitikimo metu ir jie išsiskyrė. Jis (J. B.) nuvažiavo į Salininkus pas pažįstamą. Po 10-15 minučių vėl paskambino kaltinamasis ir pasakė, kad ne viską pasirašė. Jis (J. B.) sugrįžo į tą pačią vietą ir kaltinamasis paaiškino, kad reikia dar papildomai parašyti ant antro sutarties lapo „pinigus gavau“. Jis tai parašė, dar kartą pasirašė kaip jis liepė ir jie išsiskyrė. Vėliau patikrinęs sąskaitą banke pamatė pervestus 40 000 Lt, daugiau pinigų kaltinamasis jam nepervedė ir daugiau nepaskambino. 2010 m. balandžio mėnesio pradžioje jis gavo laišką, kuriame buvo dokumentas, kad areštuota jo žemė (b.t. 3, b.l. 189-193).

Analogiškas aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, taip pat kreipdamasis su pareiškimu į teisėsaugos institucijas dėl D. G. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, kuriame nurodė, kad D. G., suklastojęs 2010-02-19 preliminarią sutartį dėl nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo ir ją pateikęs patvirtinti ir pripažinti galiojančia Vilniaus apygardos teismui, t.y. sukčiaujant siekia pagrobti jam priklausantį žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (b.t. 1, b.l. 67-71, 76-81, b.t. 1, b.l. 1-17).

Taigi matyti, kad nukentėjusysis J. B. apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, priešingai nei skunde teigia apeliantas, išsamiai ir nuosekliai paaiškino aplinkybes, kad kaltinamasis kreipėsi į jį su pasiūlymu parduoti 6,53 ha žemės sklypą. Po derybų jis su kaltinamuoju susitarė minėto žemės sklypo dalį – 3 ha, parduoti už 1 200 000 Lt. Preliminarios sutarties pasirašymo dieną kaltinamasis padavė jam 1000 Lt avansą smulkiomis kupiūromis (po 10, 20 Lt), vėliau į nukentėjusiojo sąskaitą kaltinamasis du kartus pervedė po 20 000 Lt. Daugiau pinigų iki sutarto laiko nukentėjusiajam nebuvo sumokėta, kaltinamasis daugiau nebeskambino.

Šias nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtino ir liudytojais byloje apklausti nukentėjusiojo žmona L. B. bei sūnus Č. B., nurodę, kad žemės sklypo parduoti neketino, tačiau tėvui vis skambinėjo asmuo, kuris siūlėsi nupirkti jų turimą žemę. Asmuo skambino kelis kartus ir siūlė įvairius pirkimo variantus. Galiausiai su tuo žmogumi vyras sutarė parduoti 3 ha iš turimos žemės už 1 200 000 Lt. Matė, kad nukentėjusysis gavo 1000 Lt avansą smulkiomis kupiūromis po 10-20 Lt, pasirašytos sutarties tėvas neturėjo. Pirkėjas tėvui į sąskaitą pervedė 40 000 Lt, daugiau pinigų tėvas negavo (b.t. 3, b.l. 193-194).

Teisme nebuvo nustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų galima netikėti minėtų liudytojų parodymais, ar kad nukentėjusysis būtų siekęs apkalbėti apeliantą ar klaidinti teismą. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis ir jo šeimos nariai apelianto anksčiau nepažinojo.

Nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad byloje esančios specialisto išvados paneigia jo kaltę.

Nors apelianto brolis I. G., duodamas parodymus paaiškino, kad teismo tiriama preliminari sutartis, kurią paprašė atspausdinti jo brolis (D. G.), buvo atspausdinta kompiuteriu, paimtu kratos metu, byloje esanti specialisto išvada paneigia šias aplinkybes. Matyti, kad šia išvada buvo nustatyta, o ir pirmosios instancijos teisme apklausiamas specialistas A. C. paaiškino, kad tyrimui pateiktame standžiajame diske „Samsung S/N: 13UJ1BQ730276“ rastas failas „Preliminarioji sutartis 2010-02-19 docx“, kurio turinys sutampa su atspausdintos ir tyrimui pateiktos 2010-02-19 Preliminarios sutarties kopijos tekstu, buvo sukurtas arba paskutinį kartą modifikuotas (tokio turinio koks jis yra dabar) buvo 2010-02-19 11 val. 28 min., o minėto failo įkėlimo data yra 2010-11-26 14 val. 08 min. Tokiu būdu specialistas patvirtino išvadą, kad minėtas failas buvo sukurtas kitoje laikmenoje ir vėliau įkeltas į minėtą kompiuterį (b.t. 1, b.l. 192-194, b.t. 3, b.l. 198-199).

Kita byloje esančia specialisto išvada, kuria buvo tirta preliminarioji sutartis, paimta kratos metu, nustatyta, jog didelė tikimybė, kad tirti pateiktos 2010-02-19 preliminariosios sutarties dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pardavimo pirmas ir antras puslapiai atspausdinti skirtingomis sąlygomis, t.y., arba jie atspausdinti to paties lazerinio spausdinimo aparato skirtingais režimais arba skirtingu metu, arba jie atspausdinti skirtingais spausdinimo aparatais (b.t. 1, b.l. 168-174). Šias aplinkybes patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė R. P., nurodžiusi, kad antras sutarties puslapis buvo išspausdintas mažesniu tonerio sluoksniu raidėse, ženkluose bei skirtingas foninis užteršimas (b.t. 4, b.l. 6-10).

Taigi, esant tokiems byloje surinktiems įrodymams, pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šios išvados ir paaiškinimai tik patvirtina nukentėjusiojo J. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duotus nuoseklius, išsamius paaiškinimus, kad byloje esantis preliminarios sutarties tekstas yra pakeistas, šios viena lapo pusė yra atspausdinta keičiant tikrąjį jos tekstą, t.y. suklastota.

Atkreipiamas dėmesys, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, Vilniaus apygardos teismo 2014-09-22 nutartimi buvo paskirta dokumento (preliminarios sutarties) ekspertizė bei gauta specialisto išvada, kurioje nurodoma, kad 2010-02-19 Preliminariosios sutarties dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pardavimo, atspausdintos viename lape, puslapiai buvo išspausdinti skirtingais spausdinimo režimais, t.y., skirtingu metu. Puslapiai išspausdinti arba to paties aparato skirtingais režimais (didelė tikimybė, kad 2-as puslapis išspausdintas kopijavimo režimu) arba skirtingais spausdinimo aparatais. 2010-02-19 Preliminariosios sutarties 2-e puslapyje pirmiau buvo išspausdintas tekstas, po to atlikti rankraštiniai įrašai ir parašai. Yra tikimybės, kad 2010-02-19 Preliminariosios sutarties 1-e puslapyje pirmiau buvo pasirašyti parašai, o po to išspausdintas tekstas. Spausdinant 2010-02-19 Preliminariosios sutarties 1-ą puslapį, tekstas 2-e puslapyje jau buvo atspausdintas (b.t. 5, b.l. 143-154).

Apeliacinės instancijos teisme apklausta specialistė R. P. tik dar kartą patvirtino savo paaiškinimus (b.t. 5, b.l. 134).

Gynybos prašymu apeliacinės instancijos teisme taip pat liudytoju buvo apklaustas A. V., kuris patvirtino, kad UAB „R“ yra jo įmonės, prekiaujančios buitine technika ir spausdintuvų pildymu, klientas ir, kad ši įmonė pas juos dažnai pildydavosi spausdintuvo kasetes, kadangi įmonės yra šalia. Liudytojui parodžius preliminarią sutartį, paaiškino, kad nematąs skirtumo abiejose lapo pusėse (b.t. 5, b.l. 105-107).

Kolegijos nuomone, tokie minėto liudytojo parodymai nei patvirtina, nei paneigia apelianto kaltę, kadangi liudytojas patvirtino tik aplinkybes, kad įmonė „R“ spausdintuvo kasetes dažnai keisdavo šalia esančioje liudytojo įmonėje UAB „K“.

Gynybos prašymu apeliacinės instancijos teisme papildomai apklaustas liudytojas – apelianto brolis I. G. nurodė tvirtinantis savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, tačiau matyti, kad šio liudytojo parodymai nebuvo nuoseklūs, atvirkščiai jie prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo pirmosios apklausos metu apklausiamas liudytoju I. G. nieko neminėjo apie tai, jog jis spausdino tiriamą preliminariąją sutartį. Liudytojas nurodė, kad apie J. B. nieko nežino, kaip ir nieko negali pasakyti, kokius žemės pirkimo ir pardavimo klausimus sprendė jo brolis (b.t. 1, b.l. 93-94). Antrosios apklausos metu jis jau teigė, kad būtent jis surinko šios sutarties tekstą stacionariu kompiuteriu, kur minėtas failas ir buvo rastas. Nurodė sutartį atspausdinęs dviem egzemplioriais (b.t. 1, b.l. 97). Teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, liudytojas I. G. nurodė, kad spausdino ant vienos pusės, nes labai taupė popierių (b.t. 3, b.l. 195-198). Apeliacinės instancijos teisme liudytojas paaiškino, kad būdavo atvejų, kai toneris nespausdindavo, tai jis supurtydavo jį, o nuo purtymo būdavo dėmių. Nurodė, kad preliminarios sutarties buvo du egzemplioriai (b.t. 5, b.l. 107-109).

Vėlgi byloje esančios dokumento – preliminarios 2010-02-19 sutarties tyrimo išvados šias liudytojo I. G. nurodytas aplinkybes paneigia. Ekspertizės aktu Nr. 11-2403 (14), 11-2404 (14) nustatyta, kad skirtingi sutarties puslapių spausdinimo požymiai (skirtingas foninis užteršimas, išspausdintų pašalinių užteršimų atvaizdas, skirtingas tonerio sluoksnio tankumas) susiformavo ne dėl spausdinimo miltelių kasetės sujudinimo, sutrenkimo ir ne dėl to, kad sutarties tekstas buvo spausdinamas ant abiejų lapo pusių (b.t. 5, b.l. 143-154).

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad bylos duomenimis nustatyta, jog kratos metu buvo rasta ne tik preliminari sutartis, bet ir preliminarios sutarties pirmasis lapas, kurios tekstas nėra identiškas sutarčiai, kuri pateikta Vilniaus apygardos teismui (b.t. 1, b.l. 124-125).

Taigi, bylos duomenimis nustatyta, kad iniciatorius pirkti nukentėjusiajam J. B. priklausantį žemės sklypą, buvo apeliantas D. G.. Būtent apeliantas pasiūlė nukentėjusiajam pasirašyti preliminarią žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Nukentėjusiajam antro sutarties egzemplioriaus apeliantas nedavė. Taip pat matyti, kad apeliantas, apklausiamas pirmosios instancijos teisme, negalėjo aiškiai, nuosekliai ir įtikinamai paaiškinti aplinkybių, kodėl sumokėjęs didžiąją dalį sumos už perkamą žemės sklypą, t.y., pagal jį 560 000 Lt, jie su nukentėjusiuoju pasirašė tik preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, o ne pagrindinę. Be to, byloje yra pateiktas apelianto gynėjo prašymas patvirtinti nagrinėjamoje civilinėje byloje taikos sutartį ir pati Taikos sutartis, kurioje nurodoma, kad D. G. atsisako nuo ieškinyje pareikšto reikalavimo patvirtinti D. G. ir J. B. 2012-02-09 sudarytą preliminarią sutartį bei, įvykdžius šią sutartį, D. G. nebeturės jokių pretenzijų dėl 560 000 Lt pagal sudarytą tarp Taikos sutarties šalių 2012-02-19 preliminarią sutartį. Visos šios aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, paneigia faktą, kad nukentėjusiajam J. B. apeliantas 2010-02-19 sumokėjo tokią didelę 560 000 Lt sumą, kurios vėliau atsisakė, norėdamas taikiai užbaigti civilinę bylą.

Vertinant aukščiau aptartus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šie duomenys patvirtina apelianto D. G. kaltę pasikėsinus apgaule įgyti J. B. priklausantį žemės sklypą.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, pripažinęs D. G. kaltu dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, savo išvadas motyvuotai pagrindė išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, vadovaudamasis įstatymu.

Naikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį D. G. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Skunde apeliantas taip pat nurodo, kad neobjektyvus pirmosios instancijos teismas buvo ir paskirdamas pastarajam realią laisvės atėmimo bausmę. Nurodė, kad teisiamas ne už smurtinius ar kitokius labai pavojingus nusikaltimus, vienas nusikaltimas nebaigtas, taip pat teisiamas apeliantas pirmą kartą.

Atkreipiamas apelianto dėmesys, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl paskirtos bausmės pastarajam, jo priėmimo metu buvo pagrįstas ir teisėtas. D. G. teismo paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek trukme atitiko LR BK 41 str., 54 str. nuostatas. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad skirdamas apeliantui bausmę, pirmosios instancijos teismas įvertino jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, stadiją, atsižvelgė į apelianto asmenybę, į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Teismas taip pat įvertino tai, kad apeliantas praeityje neteistas, jauno amžiaus, nevedęs, dirba. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas D. G. padarė tyčinį, baigtą nesunkų nusikaltimą ir pasikėsino padaryti sunkų nusikaltimą. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad jam paskirta bausmė už jo padarytus nusikaltimus yra per griežta. Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. LR BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmę, minėtų įstatymo nuostatų nepažeidė, atsižvelgė į LR BK 54 str. nuostatas, į apelianto padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę. Apelianto atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Nuosprendyje nurodė skiriamų bausmių rūšių ir dydžių skyrimo motyvus, taip pat bausmes paskyrė nustatant jų dydį mažesnį, nei sankcijoje numatytas vidurkis.

Konstatuotina, kad paskirtoji galutinė bausmė apeliantui nėra aiškiai per griežta, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atsižvelgė į visas privalomas aplinkybes, todėl teisinio pagrindo švelninti teismo paskirtą arešto bausmė, sumažinant jos trukmę ar keičiant bausmės rūšį, nėra.

Paminėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-11 nuosprendžio priėmimo metu galiojusi LR BK 75 str. 1 d. redakcija nenumatė galimybės atidėti paskirtosios bausmės vykdymą asmenims, nuteistiems už sunkaus nusikaltimo padarymą. Įstatymo leidėjo priimtu 2015 m. kovo 19 d. įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2015 m. kovo 24 d., LR BK 75 str. 1 d. nuostata pakeista, nurodant, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Baudžiamasis įstatymas numato, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t.y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims (LR BK 3 str. 2 d.). Palyginus ankstesnę LR BK 75 str. 1 d. redakciją su 2015 m. kovo 19 d. įstatymu padarytu pakeitimu akivaizdu, kad pastarasis įstatymas yra švelnesnis, o tai reiškia, kad jis turi grįžtamąją galią.

Taikyti LR BK 75 str. nuostatas yra teismo teisė, tad spręstinas klausimas dėl bausmės tikslų pasiekimo be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Nagrinėjamu atveju vertintinos tiek pačios nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, tiek nuteistojo D. G. asmenybė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas D. G. padarė tyčinį baigtą nesunkų nusikaltimą ir pasikėsino padaryti sunkų nusikaltimą, praeityje neteistas, dirba, yra jauno amžiaus, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, po kam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo apeliantas nėra padaręs teisėtvarkos pažeidimų, nusižengęs įstatymui.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes bei atsižvelgęs į šiuo metu naujai įsigaliojusią LR BK 75 str. redakciją (2015-03-19 įstatymas Nr. XII-1554, įsigaliojęs nuo 2015-03-24), daro išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai apeliantui D. G. bus pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo. Todėl sutinkamai su LR BK 75 str. 1 d. nuostatomis, paskirtos bausmės vykdymas atidėtinas. Atidedant nuteistajam D. G. skiriamos bausmės vykdymą, jam skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės (lietuvos Respublikos BK 75 str. 2d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

nuteistojo D. G. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-11 nuosprendį pakeisti:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą D. G. atidėti 2 (dvejų) metų laikotarpiui, paskiriant šiuo laikotarpiu 10 MGL (376,60 Eurų) įmoką į nukentėjusiųjų fondą , 40 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros , globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose , šiuos nemokamus darbus atlikti per 6 mėnesius , šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.