- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-31
- Bylos Nr.
- 2-764/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Konstantinas Gurinas, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- L. S.
- Atsakovas
- Rusijos
- Kategorijos
- 106.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 3 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, civilinėje byloje Nr. 2-1142-390/2008 pagal ieškovo L. S. ieškinį atsakovui Rusijos Federacijai dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas L. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Rusijos Federacijos, Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (toliau – ir TSRS) teisių perėmėjos, neteisėtomis TSRS valdžios organų Lietuvoje L. S. bei A. S. atžvilgiu įvykdytomis represijomis: ieškovo tėvo nužudymu, ieškovo neteisėtu nuteisimu, turto konfiskavimu, pilietinių teisių atėmimu ir laisvės atėmimu bei išvežimu į Rusiją padarytą neturtinę žalą – 400 000 eurų.
Ieškovas nurodė, kad jo tėvas A. S. , Lietuvą okupavus TSRS, buvo suimtas dėl politinių įtarimų, laikomas Telšių kalėjime, o 1941 m. birželio 24-25 d. žiauriai nužudytas kartu su kitais 75 Telšių kalėjimo kaliniais Rainių vietovėje. Tai įvykdė besitraukiančios sovietų armijos kariškiai iš 8-osios armijos bataliono, vadovaujami bataliono komisaro M. K., ir okupacinės valdžios paskirti TSRS represinių bei administracinių struktūrų pareigūnai. Ieškovas L. S. nuo okupacinės TSRS nukentėjo ne tik dėl to, kad jos valdžios pareigūnai neteisėtai atėmė jo tėvo gyvybę, bet dar ir dėl to, kad 1956 m. balandžio 17 d. pats ieškovas buvo nuteistas ir ištremtas į Mordovijos ATSR 25 metams su turto konfiskacija ir teisių atėmimu 5 metams. 1977 m. sausio 21 d. RTFSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė įsaką, pagal kurį L. S. buvo suteikta malonė – pakeisti jam neišbūtą bausmės laiką lygtiniu su dvejų metų bandomuoju laikotarpiu. TSRS okupacinės valdžios pareigūnų įvykdytas neteisėtas ir žiaurus ieškovo tėvo A. S. nužudymas sukėlė didelius pergyvenimus ieškovui. Jis mylėjo tėvą ir skaudžiai kentėjo, sužinojęs apie nužudymą. Tėvo praradimas ieškovui yra netektis, kurią ieškovas išgyvena iki šiol. Vertinant pinigais šią moralinę žalą, ieškovas mano, kad 200 000 eurų suma yra priteistina kaip mažiausia kompensaciją už tėvo netektį. Ieškovas nurodė, kad didelę emocinę įtampą, nepatogumus ir dvasinius išgyvenimus patyrė ir dėl to, jog jis okupacinio TSRS organo 1956 m. balandžio 17 d. buvo neteisėtai nuteistas ir ištremtas į Mordovijos ATSR 25 metams su turto konfiskacija ir teisių atėmimu 5 metams. Buvo sužalota ieškovo sveikata, jis tapo neįgaliu asmeniu. Ieškovas L. S. iki šiol pergyvena tą pažeminimą, pasityčiojimą iš jo teisių, tuos vargus, kuriuos patyrė per daugelį neteisėto kalinimo metų. Vertinant pinigais šią moralinę žalą, ieškovas mano, kad už ją, kaip mažiausia kompensacija, yra priteistina 200 000 eurų suma.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2008 m. liepos 3 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti. Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas specifiniam, turinčiam suverenitetą, užsienio subjektui – Rusijos Federacijai, kaip Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos teisių perėmėjai. Tarptautinėje teisėje ir tarptautinėje praktikoje visuotinai pripažįstamas valstybės imuniteto principas, kuris reiškia valstybės, jos organų ir atstovų, taip pat valstybės turto imunitetą nuo užsienio valstybių jurisdikcijos, t. y. ir imunitetą nuo užsienio valstybių teismų jurisdikcijos bei imunitetą nuo vykdomųjų veiksmų. Valstybės imuniteto doktrina leidžia valstybei gintis nuo jai reiškiamo ieškinio, atsisakant dalyvauti procese atsakovu pagal jai reiškiamus reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje ir tarptautinės teisės doktrinoje pripažįstama riboto valstybės imuniteto doktrina, pagal kurią valstybė ar jos vardu veikianti institucija gali turėti imunitetą tik dėl veiksmų viešosios teisės reglamentuojamoje srityje (acta jure imperii), o tais atvejais, kai valstybė ar jos institucija dalyvauja privatinės teisės reglamentuojamuose santykiuose (acta jure gestionis), valstybė negali remtis imunitetu nuo užsienio teismų jurisdikcijos, nes šiuose santykiuose valstybė dalyvauja tokiais pačiais pagrindais kaip ir privatūs asmenys. Tuo atveju, kai ieškinys yra reiškiamas užsienio valstybei ar jos institucijai, nacionalinio teismo galimybė nagrinėti tokį ieškinį priklauso nuo to, iš kokio pobūdžio teisinių santykių, t. y. iš reglamentuojamų viešosios ar privatinės teisės, kilo šalių ginčas, ir ar užsienio valstybė reikalaus taikyti jai valstybės imuniteto doktriną. Teismas nurodė, kad nacionaliniam teismui nustačius, jog ginčas su užsienio valstybe kilo iš viešosios teisės reglamentuojamų santykių, kuriuose taikoma valstybės imuniteto doktrina, ir diplomatiniais kanalais išsiaiškinus, jog užsienio valstybė nesutinka, kad jai ar jos institucijai pareikštas ieškinys būtų nagrinėjamas iš esmės, t. y. prašo taikyti jai imuniteto doktriną, ieškinys negali būti teisminio nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. N. v. Švedijos Karalystės ambasada, bylos Nr. 3K-3-142/2007). Teismas pažymėjo, kad, kaip matyti iš pateikto ieškinio, ieškovas L. S. prašė priteisti iš atsakovo Rusijos Federacijos, Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos teisių perėmėjos, neteisėtomis TSRS valdžios organų Lietuvoje L. S. bei A. S. atžvilgiu įvykdytomis represijomis – ieškovo tėvo nužudymu, ieškovo neteisėtu nuteisimu, turto konfiskavimu, pilietinių teisų atėmimu ir laisvės atėmimu bei išvežimu į Rusiją – padarytą neturtinę žalą. Skirtingai nei turtinė, neturtinė žala atlyginama tik įstatymo nurodytais atvejais. Todėl teismas nurodė, kad atsakovo Rusijos Federacijos civilinė deliktinė atsakomybė turi būti numatyta specialiuosiuose įstatymuose, reglamentuojančiuose visuomeninius santykius, iš kurių kildinama žala. Įstatymų leidėjas, siekdamas išspręsti dėl TSRS okupacinio režimo Lietuvos Respublikos gyventojų patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą, 2000 m. birželio 13 d. priėmė įstatymą Nr. VIII-1727 „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“. Šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė: 1) iki 2000 m. rugsėjo 1 d. sudaro Lietuvos Respublikos derybų su Rusijos Federacija delegaciją dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo Lietuvos Respublikai; 2) iki 2000 m. spalio 1 d. pagal darbų programą, patvirtintą 1996 m. vasario 13 d. Vyriausybės nutarimu „Dėl žalos, padarytos Lietuvos Respublikai 1940-1991 metais buvusios SSRS ir 1991-1993 metais – Rusijos Federacijos kariuomenės, nustatymo darbų programos“ Nr. 242, patikslina ir užbaigia SSRS okupacijos padarytos žalos skaičiavimus, įtraukiant išmokėjimus Lietuvos piliečiams už SSRS okupacijos metu padarytą žalą ir jos pasekmes, taip pat deportuotų asmenų ir jų palikuonių grįžimo į Tėvynę išlaidas; 3) iki 2000 m. lapkričio 1 d. kreipiasi į Rusijos Federaciją dėl SSRS okupacijos metu padarytos žalos atlyginimo, kartu pateikdama šios žalos skaičiavimus, taip pat apie tai informuoja Jungtinių Tautų Organizaciją, Europos Tarybą ir Europos Sąjungą bei nuolatos siekia šių tarptautinių organizacijų ir jų valstybių narių paramos sprendžiant SSRS okupacijos žalos atlyginimo Lietuvai klausimus; 4) inicijuoja derybas ir nuolatos siekia, kad Rusijos Federacija atlygintų Lietuvos žmonėms ir Lietuvos valstybei SSRS okupacijos padarytą žalą; 5) iš Rusijos Federacijos gautas SSRS okupacijos padarytos žalos atlyginimo lėšas kaupia Valstybės iždo atskiroje okupacijų žalos atlyginimo sąskaitoje ir jas pirmiausia skiria atlyginti Lietuvos gyventojams žalą, patirtą dėl deportacijų, prievartinio darbo, okupacinio režimo represijų ir prarasto turto. Teismas nurodė, kad šiame įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas, jog Lietuvos žmonėms okupacijos padaryta žala (individuali), nepriklausomai nuo jos pobūdžio, bet apimanti neturtinę žalą, padarytą 1940-1993 metais buvusios TSRS, kurios tarptautinių teisių ir pareigų tęsėja yra Rusijos Federacija, traktuojama kaip žalos Lietuvos Respublikai dalis. Asmenys, reikalaudami individualiai atlyginti žalą, reikalauja Lietuvos Respublikai padarytos žalos dalies. Ta aplinkybė, kad tai – žalos Lietuvai dalis, turi svarbų teisinį aspektą: įstatymuose nustatyta speciali jos atlyginimo tvarka – Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos santykių perspektyvoje. Teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamoje byloje tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir minėtą jų teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad teisiniai santykiai dėl žalos, padarytos neteisėtais TSRS represinių institucijų veiksmais, atlyginimo reglamentuojami viešosios teisės normomis. Teismas nurodė, kad Rusijos Federacija yra išreiškusi savo poziciją imuniteto taikymo klausimu civ. byloje Nr. 2-331/2008, kurioje ieškovai taip pat buvo pareiškę ieškinį Rusijos Federacijai dėl žalos, padarytos neteisėtais TSRS (kurios teisių ir pareigų perėmėjas yra atsakovas) represinių institucijų veiksmais, atlyginimo – nurodė, kad neatsisako imuniteto nuo jurisdikcijos savo ir savo nuosavybės atžvilgiu. Kadangi aukščiau minėtos civilinės bylos ir šios bylos aplinkybės yra tapačios, teismas sprendė, kad ieškovo L. S. ieškinys Rusijos Federacijai yra nenagrinėtinas teisme (LR CPK 137 str. 2 d. 1p.).
Šalies argumentai
Ieškovas L. S. atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti ieškovo L. S. ieškinį atsakovui Rusijos Federacijai dėl žalos atlyginimo. Nurodo šiuos argumentus:
1. Teismo išvada apie Rusijos Federacijos norą taikyti imunitetą šioje byloje yra nepagrįsta jokiais įrodymais, todėl prieštarauja CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalių, 178 ir 263 straipsnių normoms. Šią išvadą teismas padarė remdamasis ne atsakovės Rusijos Federacijos pareiškimu, o savo nuožiūra, net neinformavęs atsakovės apie ieškinį.
2. Teismas, neginčydamas faktinių ieškinio pagrindų, bet nurodydamas, kad dėl tokio dalyko ieškovas negali kreiptis į teismą žalos atlyginimo, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 bei 13 straipsnius, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį, Teismų įstatymo 4 straipsnį, CPK 5 straipsnį, kurie įtvirtina asmens teisę kreiptis į teismą. 1992 m. Lietuvos Respublikos ir Rusijos dvišalės sutarties ,,Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ 40 straipsnyje nurodoma, kad ,,prievolės atlyginti žalą nustatomos pagal įstatymus susitariančios šalies, kurios teritorijoje įvyko aplinkybė, sukėlusi teisę į žalos atlyginimą ir sprendimus šiose bylose priimta teismas tos šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą“. Kadangi šiuo atveju žala buvo padaryta Lietuvoje, vadinasi, šia sutartimi Rusijos Federacija pripažino Lietuvos teismų teisę nagrinėti bylas dėl žalos atlyginimo prieš Rusijos Federaciją ir Lietuvos ar Rusijos atskirų pareigūnų raštai ar kalbos, kad turi būti taikomas imunitetas yra neteisėti tol, kol nebus pakeista sutartis, nes pagal Tarptautinių sutarčių įstatymą tos sutartys yra privalomos visiems pareigūnams ir turi viršenybę kitų teisės aktų atžvilgiu.
3. Teismo išvada, kad ieškovo reikalavimas Rusijos Federacijai atlyginti padarytą žalą yra Lietuvos teisės aktais perimtas Lietuvos valstybės žinion ir iš privataus reikalavimo virtęs viešosios teisės dalyku, yra nepagrįstas tiek fakto, tiek teisės požiūriu. Fakto požiūriu tokia išvada yra nepagrįsta jokiais įrodymais, t. y. teismas nenurodė jokio dokumento, iš kurio matytųsi, kad Lietuvos valstybė ieškovo reikalavimą įtraukė į skaičiavimus, pateiktus Rusijos Federacijai. Teismas pripažino, kad šie skaičiavimai turėjo būti pateikti Rusijai iki 2000 m., tačiau nenurodė, ar juose yra ieškovo reikalavimai. Teisės požiūriu teismas nenurodo jokios normos, pagal kurią Lietuvos valstybė be ieškovo žinios ir prieš jo valią yra perėmusi jo reikalavimų teisę ir pavertusi tą teisę viešosios teisės dalyku. Jeigu tokia teisės norma būtų iš tikrųjų, reikėtų ne taikyti tokią normą, bet stabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar tokia norma neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 ir 109 straipsniams bei Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
4. Teismo argumentas, kad reikalavimas iš užsienio valstybės žalos, padarytos neteisėtu nuteisimu ir gyvybės atėmimu, atlyginimo yra ne privatinės teisės, o viešosios teisės dalykas ir tokiam reikalavimui teisme taikomas imunitetas, taip pat prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 7 protokolo 3 straipsniui, kuris nustato, kad, jeigu asmuo galutiniu nuosprendžiu nuteisiamas už nusikaltimą, o vėliau nuosprendis panaikinamas arba asmuo išteisinamas, tai asmeniui, atlikusiam bausmę pagal šį nuosprendį, išmokama kompensacija bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. sausio 5 d. nutarčiai, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/1998, kurioje nurodoma: ,,Šiuolaikinė tarptautinė teisė ir tarptautinės teisės doktrina daro skirtumą tarp valstybės veiklos viešosios teisės reguliuojamoje srityje (acta jure imperii) ir valstybės veiklos privatinės teisės reguliuojamoje srityje (acta jure gestionis). Pripažįstama, kad privatinės teisės reguliuojamuose santykiuose valstybė dalyvauja tokiais pat pagrindais, kaip ir privatūs asmenys, todėl šiuose santykiuose valstybė negali turėti imuniteto nuo užsienio teismų jurisdikcijos. Dėl šios priežasties ieškinys, kylantis iš privatinės teisės reguliuojamų santykių, valstybei gali būti pareikštas bendra tvarka. [...] Absoliutaus valstybės imuniteto, [...] taikymas reikštų, kad Lietuvos Respublika pripažįsta ir laikosi tarybinės teisės doktrinos ir aklai remiasi tarybine teise. Tuo pačiu tai neatitiktų po 1990 m. kovo 11 d. pasikeitusio Lietuvos valstybės vidaus ir tarptautinio statuso, o tai reiškia, kad trukdytų Lietuvai integruotis į tarptautinę bendriją [...]. Tarptautinė praktika rodo, kad valstybė apie imuniteto jai taikymą ar netaikymą pareiškia teisme, t. y. po to, kai teismas priima ieškovo ieškininį pareiškimą ir pats kreipiasi į savo valstybės Užsienio reikalų ministeriją, prašydamas diplomatiniais kanalais susisiekti su užsienio valstybe, kad pastaroji pareikštų savo nuomonę dėl jai pareikšto ieškinio bei patvirtintų arba paneigtų valstybės imuniteto doktrinos taikymą jos atžvilgiu.“
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338, 320 str. 1 d.), t.y. apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą, jeigu nenustato CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų. Apskųstos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik pagal atskirojo skundo argumentus, neišplečiant skundo argumentų sąrašo, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 338, 329 str.)
Atskiruoju skundu ginčijama nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti L. S. ieškinį Rusijos federacijai dėl žalos atlyginimo.
Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja asmeniui, kurio teisės ir laisvės yra pažeistos, teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos. Ši teisė realizuojama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka, kurią numato Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas. Kreipdamasis į teismą su ieškiniu asmuo turi laikytis įstatyme nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, kurias privalo aiškintis gavęs ieškinį teismas ex officio. Ieškinio priėmimo, bylos iškėlimo teisme terminai ir tvarka, atsisakymo priimti ieškinį pagrindai ir teisiniai padariniai yra reglamentuoti CPK 137 straipsnyje. Kiekvienu atveju, kai nacionaliniame teisme yra pareiškiamas ieškinys užsienio valstybės subjektui (užsienio valstybei), teismas ex officio privalo patikrinti, ar jis yra kompetentingas nagrinėti šį ieškinį, t. y. teismas turi nustatyti, ar įstatymai ir kiti teisės aktai suteikia teismui teisę nagrinėti tam tikros kategorijos bylą, ar ji priskirtina ir teisminga konkrečiam teismui.
Teisingai nustatyti civilinių bylų su tarptautiniu (užsienio) elementu teismingumą svarbu tiek vidaus, tiek ir tarptautinės teisės požiūriu, kadangi teisingas teismingumo taisyklių taikymas turi tiesioginę įtaką priimto teismo sprendimo pripažinimui ir vykdymui užsienio valstybėje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis Lietuvos Respublikos teismų praktiką, 2006 m. kovo 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-170, yra nurodęs, jog tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja nacionalinė teisė, dvišalės ir daugiašalės valstybių sutartys. CPK 780 straipsnyje nustatyta taisyklė, kad CPK nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Kadangi ieškinys yra paduotas atsakovui Rusijos Federacijai, o Lietuvos Respublika su Rusijos Federacija 1992 m. liepos 21 d. pasirašė dvišalę sutartį ,,Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“, kuri buvo ratifikuota 1992 m. liepos 30 d. įstatymu Nr. I-2816 ir įsigaliojo 1995 m. sausio 21 d., sprendžiant bylos teismingumo klausimą, reikia vadovautis minėta dvišale sutartimi. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties 21 straipsnio pirmajame punkte nustatyta, kad kiekvienos susitariančios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši sutartis nenumato kitaip. Tarptautinės sutarties specialiojoje teismingumą nustatančioje normoje, įtvirtintoje 40 straipsnio pirmajame punkte, yra nustatyta, kad prievolės atlyginti žalą nustatomos pagal įstatymus susitariančios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, išskyrus prievoles, kylančias iš sutarčių ir kitų teisėtų veiksmų, o to paties straipsnio trečiajame punkte nustatyta, kad pirmajame punkte nurodytose bylose priimti sprendimus kompetentingas teismas tos susitariančios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą; nukentėjusysis taip pat gali pareikšti ieškinį teisme tos susitariančios šalies, kurios teritorijoje atsakovas turi gyvenamąją vietą. Vadinasi, ieškovas, kuris reikalauja atlyginti žalą, turi teisę rinktis, kurios iš susitariančių šalių teismui paduoti ieškinį dėl žalos atlyginimo, ar tos susitariančios šalies teismui, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, ar pagal atsakovo gyvenamąją vietą (buveinę). Šiuo atveju ieškovas nurodo, kad veiksmai ir kitokios aplinkybės, kurių pagrindu jis prašo atlyginti neturtinę žalą, įvyko Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, nurodė, kad teisiniai santykiai dėl žalos, padarytos neteisėtais TSRS represinių institucijų veiksmais, atlyginimo reglamentuojami viešosios teisės normomis, o Rusijos Federacija yra išreiškusi savo poziciją imuniteto taikymo klausimu civilinėje byloje Nr. 2-331/2008, kurioje ieškovai taip pat buvo pareiškę ieškinį Rusijos Federacijai dėl žalos, padarytos neteisėtais TSRS represinių institucijų veiksmais, atlyginimo – nurodė, kad neatsisako imuniteto nuo jurisdikcijos savo ir savo nuosavybės atžvilgiu. Teismas aukščiau minėtos civilinės bylos ir šios bylos aplinkybes laikė tapačiomis, todėl padarė išvadą, kad L. S. ieškinys Rusijos Federacijai yra nenagrinėtinas teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino valstybės imuniteto taikymą pradinėje civilinio proceso stadijoje (ieškinio priėmimo stadijoje). Valstybės imunitetas reiškia ne imunitetą nuo ieškinio pareiškimo, o imunitetą nuo užsienio valstybės teismo jurisdikcijos. Teismo galimybė apginti pažeistas ieškovo teises, kuomet atsakovu yra užsienio valstybė, priklauso nuo to, ar užsienio valstybė reikalaus jos atžvilgiu taikyti valstybės imuniteto doktriną. Tarptautinė praktika rodo, kad valstybė apie imuniteto jai taikymą ar netaikymą pareiškia teisme, t. y. po to, kai teismas priima ieškinį ir pats kreipiasi į savo valstybės Užsienio reikalų ministeriją, prašydamas diplomatiniais kanalais susisiekti su užsienio valstybe, kad pastaroji pareikštų savo nuomonę dėl jai pareikšto ieškinio bei patvirtintų arba paneigtų valstybės imuniteto doktrinos taikymą jos atžvilgiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1998 m. sausio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-1, yra nurodęs, kad ,,valstybės imunitetas yra ne teisės pareikšti ieškinį prielaida, o bylos nagrinėjimo teisme iš esmės prielaida, kurios buvimas ar nebuvimas turi ir gali būti nustatomas tik priėmus pareiškimą teismo žinion“.
Remiantis išdėstytais motyvais, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias teismingumą tarptautiniame civiliniame procese, ir dėl to neteisingai išsprendė ieškinio priėmimo klausimą (CPK 329 str. 1 d.). Todėl Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti L. S. ieškinį atsakovui Rusijos Federacijai dėl žalos atlyginimo kaip nenagrinėtiną teisme, naikintina, o ieškinio priėmimo klausimas perduotinas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kuris įstatymo įpareigotas ex officio nustatyti pareikšto ieškinio atitiktį CPK 135 straipsnio reikalavimams, o iškėlus bylą, įvertinti, ar ieškovo reikalavimas yra kilęs iš privatinės ar viešosios teisės reguliuojamų santykių, spręsti tolimesnės teisminio proceso eigos klausimus, susijusius ir su valstybės imuniteto doktrinos taikymu, jeigu atsakovė užsienio valstybė pareikš tokį prašymą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 punktu,
n utaria:
Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.