Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-994-121/2010

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2010-04-23
Bylos Nr.: I-994-121/2010
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00172-2010-6
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Nijolė Šidagienė
Pareiškėjas: A. T.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Trečiasis asmuo: Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos

Kategorijos

1.4Ginčai, kilę iš žemės teisinių santykių
16.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. I-994-121/2010

Bylos proceso Nr.3-61-3-00172-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija 1.4, 16.5 (S)

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDUVilnius, 2010m. balandžio 23 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Šidagienė, sekretoriaujant Silvijai Krivickaitei, dalyvaujant pareiškėjo atstovei Neringai Adomaitienei, atsakovo atstovui Leandrui Pociui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, bei Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiasis suinteresuotas asmuo- Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Teisėja, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

A. T. kreipėsi į teismą, prašydamas solidariai iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau- Vilniaus AVPK) ir Lietuvos valstybės priteisti 1303,52 Lt (b.l.2-4). Paaiškina, kad tarnauja Vilniaus AVPK Švenčionių rajono policijos komisariato (RPK) Kriminalinės policijos (KP) tyrėju. Taikant iki 2007 m. spalio 1 d. galiojusią Valstybės tarnybos įstatymo (toliau-VTĮ) 23 str. 2 dalį bei VTĮ (2002-06-07 redakcijos) 23 str. 2 dalį, pareiškėjui nuo 2006-12-31 iki 2008-12-31 buvo neišmokėta 1303,52 Lt priemokų ir priedų. Remiantis Darbo kodekso (DK) 186 str. 2 dalimi, šie priedai ir priemokos yra sudedamoji darbo užmokesčio dalis, o jų sumą patvirtina Vilniaus AVPK išduoti pareiškėjo darbo užmokesčio suvestiniai atsiskaitymo lapeliai Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Konstitucinis Teismas (KT) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu konstatavo, jog minėtas reguliavimas yra neteisėtas. KT 2004-12-13 nutarime nurodė, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis, taip pat, kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė ginama kaip nuosavybės teisė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) 2005-12-21 administracinėje byloje Nr. A-l-638/2005 nurodė, kad „reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte“. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamoje byloje yra galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas. Civilinio kodekso (CK) 6.263 str. 1 dalyje įtvirtinta vadinamoji generalinio delikto doktrina, kuri reiškia, jog bet koks žalos padarymas laikomas deliktu, jeigu žalos padaręs asmuo neįrodo esant aplinkybių, dėl kurių jo civilinė atsakomybė negalima. Taigi, generalinio delikto principas reiškia, kad žalos faktas kartu reiškia žalos padariusio asmens veiksmų neteisėtumo ir jo kaltės prezumpciją: kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Taigi ši norma įtvirtina kiekvieno asmens (tiek fizinio, tiek juridinio) bendrąją pareigą elgtis atsargiai ir teisėtai. Seimas 2002 m. balandžio 23 d. priėmė VTĮ pakeitimo įstatymą Nr. IX-855, kuriuo išdėstė VTĮ nauja redakcija ir 23 str. 2 dalyje įtvirtino nuostatą, jog priemokų ir priedų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Iš šio įstatymo Vilniaus AVPK kilo pareiga taikyti pareigūnų darbo užmokesčiams 70 procentų ribojimą, kai jų priedų ir priemokų suma dėl faktiškai dirbto laiko viršijo 70 procentų pareiginės algos. Konstitucijos 5 straipsnis nustato, kad valstybės valdžią Lietuvoje įgyvendina Seimas. Tai reiškia, kad bet kokie Seimo veiksmai (neveikimas) yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Seimas Lietuvoje savarankiško teisinio subjektiškumo (juridinio asmens statuso) neturi. Pagal analogiją taikant CK 2.81 str. 1 dalį, neteisėti Seimo veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Atsižvelgus į tai, šioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės (CK 6.273 str.). Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti nuosavybės teisę į darbo užmokestį. Seimo kaltė priimant minėtą įstatymą yra kvalifikuotina kaip neatsargumas. Iš kitos pusės, CK 6.271 str. 1 dalis numato valstybės civilinę atsakomybę be kaltės. Todėl nagrinėjamu atveju kaltė nėra būtina valstybės civilinės atsakomybės sąlyga. Valstybei nustačius nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo savo darbo užmokesčio dalies, t.y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Tai reiškia, jog, atsižvelgiant į CK 6.247 straipsnį ir 6.249 str. 1 dalį, neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus jo negautoms pajamoms- darbo užmokesčio nepriemokai. Tokios faktinės aplinkybės vienareikšmiškai apima visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas bei sudaro pagrindą valstybės civilinei atsakomybei kilti. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė ir dėl neteisėtų valstybės veiksmų pareiškėjui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis, pareiškėjo manymu, abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai (CK 6.279 str. 1 dalis pagal analogiją, CK 6.279 str. 4 dalis). Atsakovų kaltės laipsnis dėl žalos padarymo ir jų galimi tarpusavio reikalavimai negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku, nes skolininkų solidariojoje prievolėje atgręžtiniai reikalavimai kyla tik įvykdžius solidariąją pareigą (CK 6.9 str. 1 dalis ir 6.279 str. 2 dalis). Kitoks šio teisinio reglamentavimo aiškinimas nepagrįstai pažeistų pareiškėjo, kaip kreditoriaus, teises, nes dėl neaiškių atsakovų tarpusavio santykių būtų apsunkintas realios prievolės vykdymas. Atsižvelgiant į tai, kad teisinė situacija kol kas nėra aiški, remiantis bendruoju teisės principu iura novit curia, teismas, išsprendęs šią bylą iš esmės ir pritaikęs tinkamą teisės aktą, priteis prašomas sumas iš tinkamo atsakovo arba atsakovų šioje byloje (b.l.2-4).

Atsiliepimas

Atsakovas ir atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus AVPK atsiliepimuose į skundą prašo: 1) skundui dalyje dėl 309,04 Lt neišmokėto darbo užmokesčio taikyti ieškinio senaties terminą bei bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukti, kadangi skundas buvo paduotas praleidus nustatytus padavimo terminus (b.l.15-18, 27-29). Todėl pareiškėjo skundą tikslinti dėl neteisingai nurodytos sumos; 2) kitoje dalyje atmesti skundą kaip nepagrįstą. Su skundu nesutinka dėl šių motyvų:

1. Šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas - Vilniaus AVPK pareiškėjui taikomų apribojimų išmokant darbo užmokestį teisėtumas. Kadangi atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kurio funkcijas, teises bei pareigas reglamentuoja konkrečios teisės normos, todėl Vilniaus AVPK veiksmų teisėtumas turi būti nustatytas jų atitikties įstatymų reikalavimams atžvilgiu. Pagal VTĮ (ginčo laikotarpiu galiojusi įstatymo Nr. IX-855 redakcija) 4 straipsnį statutiniams valstybės tarnautojams yra taikoma VTĮ 23-26 straipsniuose nustatyta darbo apmokėjimo tvarka. Taigi, Vilniaus AVPK, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui, pagrįstai taikė tuometinės redakcijos VTĮ 23 str. 2 dalį. Pagal KT 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, kai nėra atitinkamo KT sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Valstybės tarnautojų teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą reiškia ir tai, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis turi būti nustatomas įstatymu. Teisingo apmokėjimo už darbą principas nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti įvairias apmokėjimo už darbą formas ar įvairias darbo užmokesčio sudedamąsias dalis. Tai, jog prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento, patvirtina ir LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A5- 264/2003. Vilniaus AVPK, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį, veikė teisėtai, t.y. taip kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais, kadangi jie turi būti taikomi kol neteks galios arba tol, kol KT nebus konstatuota, kad jie prieštarauja Konstitucijai. Kadangi Vilniaus AVPK nepažeidė nė vieno teisės akto, mokėdamas priedus ir priemokas pareiškėjui, Vilniaus AVPK veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės. Lietuvoje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, reiškianti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad KT nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, tuo tarpu praeityje susiklosčiusių teisinių santykių šiais nutarimais pakeisti negalima. Įvertinus tai, jog Vilniaus AVPK sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki KT 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, atsakovas daro išvadą, kad šie sprendimai atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų (VTĮ bei Statuto) nuostatas. Tokia teisės aiškinimo bei taikymo praktika pateikiama ir LVAT 2009-02-19 nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-256/2008. Svarbia laikytina aplinkybė, kad valstybės tarnybos teisiniai santykiai - tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį (KT 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Vilniaus AVPK įgaliotas išmokėti atlyginimą pagal iš biudžeto skirtus asignavimus, bet, remiantis Biudžeto sandaros įstatymo 4 str. 1 dalimi, 5 ir 7 straipsniais, Biudžetinių įstaigų įstatymo 8 straipsniu, Vilniaus AVPK skiriamų valstybės biudžeto asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau-Departamentas), kuris turi tam tikras įstatymų numatytas teises ir pareigas, susijusias su biudžeto asignavimų lėšų panaudojimo organizavimu. Teisinėje Konstitucijos aiškinimo mokslinėje doktrinoje teigiama, kad KT nutarimų padariniai yra erga omnes ir ex nunc. Vienintelė išimtis yra tada, kai į KT su prašymu ištirti taikytino teisės akto konstitucingumą kreipiasi teismas: jo nagrinėjamos bylos šalims KT nutarimas sukelia ex tune padarinius (E. Kūris. Konstitucijos aiškinimas, konstitucinės teisės šaltiniai ir besikeičianti konstitucinės teisės paradigma/Teisės problemos, 2003/3, p. 8). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) senato apžvalgoje teigiama, kad įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 107 str. 1 dalis, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 dalis). Vadinasi, toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Todėl sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau KT pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas. Jeigu KT dėl jo kompetencijai priklausančio teisės akto atitikimo Konstitucijai arba įstatymams pradėtą teiseną byloje nutraukia dėl to, kad ginčijamas teisės aktas panaikintas, tai toks aktas, atsižvelgiant į materialinės teisės normos galiojimo laike principą, gali būti taikomas (Teismų praktika, 1997-07-02, Nr. 7). Pažymi, kad Departamentas 2010-01-07 raštu Nr. 5-S-93 informavo, kad „tol kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti policijos pareigūnams priklausančių išmokų", todėl tokių išmokų priteisimo atveju, policijos įstaiga šias sumas dengtų iš darbo užmokesčio fondo lėšų, dėl ko susidarytų dar didesnis lėšų trūkumas galintis sąlygoti paties bei kitų įstaigos darbuotojų atlyginimų išmokėjimo klausimą. Atsižvelgiant į Biudžeto sandaros įstatymo 32 straipsnį, 70 procentų ribojimo atveju, lėšos (jei tokios lėšos, buvo sutaupytos) būtų buvusios grąžintos į biudžetą. Todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Vilniaus AVPK, tuo pačiu turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo Vyriausybei skirti tam reikalingus asignavimus. Taip pat pažymi, kad Valstybė, kaip valstybės tarnautojo darbdavys, klausimą dėl lėšų grąžinimo turėtų spręsti atskiru sprendimu, kaip analogiją imant Vyriausybės 2006 m. liepos 14 d. nutarimą Nr. 720 „Dėl valstybės tarnautojams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo taisyklių patvirtinimo".

Šalies argumentai

2. Pareiškėjas prašo priteisti dalį lėšų, kurios buvo atskaitytos 2006 m. gruodį (309,04 Lt). Šioje skundo dalyje pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą.

3. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu kasmet yra patvirtinami Vilniaus AVPK skiriami asignavimai, tarp jų - išlaidoms (atskirai - darbo užmokesčiui) ir turtui įsigyti. Vilniaus AVPK, būdamas asignavimų valdytojas, yra įpareigojamas naudoti jam skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį. Biudžeto sandaros įstatymo 27 str. 1 dalyje numatyta, kad valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė. Pagal galiojančius teisės aktus, Vilniaus AVPK, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne Vilniaus AVPK, o Vyriausybės kompetencijai. Todėl vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turi būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės.

4. Vilniaus AVPK šioje byloje yra netinkamas valstybės atstovas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 punktą, žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas, remiantis CK nuostatomis. CK 6.271 straipsnis nustato, kad prievolė atlyginti pagal šį straipsnį atsiradusią žalą tenka valstybei, pagal CK 6.273 straipsnį atstovaujamai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos. Vyriausybės 2001 m. nutarimas Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo" valstybę atstovauti įgaliojo valstybės institucijas (valstybinio administravimo subjektus), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala, atstovauti valstybei dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė. Pareiškėjas žalą sieja su VTĮ 23 str. 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu. Šį aktą priėmė Seimas, o KT 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad ši įstatymo nuostata prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir yra neteisėta. Todėl Vilniaus AVPK nėra įgaliotas atstovauti Lietuvos valstybę dėl Seimo priimtų įstatymų teisėtumo bei iš jų galimai kylančios žalos pareiškėjui. Atstovavimas yra civilinis teisinis santykis, atsirandantis tarp atstovo ir atstovaujamojo, kurio pagrindu atstovas, remdamasis įstatymu, administraciniu aktu ar išreikšdamas atstovaujamojo valią, jam suteiktų įgalinimų ribose sudaro sandorius ir atlieka atstovaujamojo vardu juridinę reikšmę turinčius veiksmus, kurie sukuria, pakeičia ar panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas. Atstovai civiliniame procese dažniausiai priskiriami byloje dalyvaujantiems asmenims. Teisės literatūroje vyrauja dvi skirtingos nuomonės dėl atstovų priskyrimo byloje dalyvaujantiems asmenims. Vieni autoriai mano, kad atstovai negali būti laikomi byloje dalyvaujančiais asmenimis, nes jie neturi materialinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Kiti autoriai teigia, kad būtent atstovai turi būti priskirti prie byloje dalyvaujančių asmenų, nes jie neviršydami savo įgaliojimų stengiasi pasiekti tam tikrą teigiamą teisinį rezultatą byloje savo atstovaujamojo naudai. Tai reiškia, kad atstovas yra suinteresuotas, nors jo suinteresuotumas bylos baigtimi yra ne materialinis teisinis, o procesinis teisinis, nes jis atstovauja ne savo, o atstovaujamojo interesams. Šią nuomonę palaikė ir įstatymų leidėjas, naujajame CPK priskyręs atstovus byloje dalyvaujantiems asmenims, taip pat aiškiai nurodęs, kad byloje dalyvaujantys asmenys yra tie, kurie turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (Jurisprudencija, 2003, t. 47(39); 119-127 Inga Žalėnienė, dr. Virgilijus Valančius, dr. Stasys Vėlyvis). Pagal CK 2.132 str. atstovauti galima sandorio, įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu. Civilinio kodekso komentaras išaiškino, kad „civilinėje teisės doktrinoje skiriamas savanoriškas (sutartinis) atstovavimas ir atstovavimas pagal įstatymą" (Justitia 2002 m. 256 p.). CK 2.135 straipsnis įtvirtina vieną iš pagrindinių atstovavimo principų- atstovas turi veikti tik atstovaujamojo interesais (Justitia 2002 m. 270 p.). LAT taip pat pripažino, kad įstatymas draudžia atstovo ir atstovaujamojo interesų konfliktą (LAT 3K-3-721/1999). Šis principas yra bendras visai teisei, jo analogas įtvirtintas ir BPK 47 str. 1 dalyje, kad „tas pats advokatas negali būti dviejų ar daugiau asmenų gynėju, jei vieno iš jų interesai prieštarauja kito gynybos interesams". Atsakovo manymu, atsižvelgiant į šiuos principus ir buvo priimtas Ministro pirmininko 2010 m. sausio 14 d. potvarkis Nr. 13, kuriuo jis įgaliojo atstovauti Policijos departamento atstovus Vyriausybei dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo policijos įstaigų valstybės tarnautojams. Šis potvarkis priimtas išskirtinai byloms dėl VTĮ 23 str. 2 dalies taikymo. todėl taikytinas principas Lex specialis derogat legi generali (specialioji norma nugali bendrąją) ir minėtas potvarkis laikytinas specialiuoju norminiu aktu nutarimo Nr. 923 atžvilgiu. Šis potvarkis visiškai atitinka CK 2.132 str. įtvirtinto atstovavimo administracinio akto pagrindu sąvoką bei atitinka CK 2.137 str. 1 dalyje nustatytus reikalavimus, tuo tarpu nutarimas Nr. 932 nesuteikia visų šaliai būtinų teisių, jų neįvardija ir neatitinka CK 2.137 str. 1 d., todėl gali suteikti atstovui tik CK 2.137 str. 2 dalyje numatytas teises „tik tiems veiksmams, kurių reikia atstovaujamojo turtui ir turtiniams interesams išsaugoti bei turto priežiūrai". Taip pat potvarkis Nr. 13 yra priimtas vėliau už nutarimą Nr. 923, todėl taikytinas ir principas Lex posterior derogat legi priori nustatantis, kad vėlesnė (naujesnė) norma nugali senesniąją. Tai, kad tokio pobūdžio bylose Vyriausybė ar jos įgaliotas asmuo turi būti traukiama atsakovo Lietuvos valstybės atstovu, patvirtina ir LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario mėn. 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007 bei LVAT 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756 - 1285/2009.

5. Įvertinus tai, kad teismų praktika iš esmės panašiose bylose turi būti formuojama vieninga linkme, taip pat atsižvelgus į KT 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą („teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai- būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų"), Lietuvos valstybę turi atstovauti Vyriausybė ar jos potvarkiu Nr. 13 įgaliotas asmuo (b.l.15-18, 27-29, 33).

Pareiškėjo atstovė, bylą nagrinėjant teisme, skundą palaikė, papildomai paaiškino, kad senaties terminas nėra praleistas, jis skaičiuotinos nuo pažymos apie išmokas pareiškėjui pateikimo dienos.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas, palaikydamas atsiliepimo argumentus, skundą prašė atmesti. Paaiškino, kad deliktinė atsakomybė gali būti taikoma ne tik žalos atlyginimo atvejais. Rėmėsi LVAT byla Nr. A143-27/2010.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Faktinės bylos aplinkybės.

Rašytiniai įrodymai patvirtina, dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo A. T. laikotarpiu nuo 2006-12-31 iki 2008-12-31 buvo neišmokėta 1303,52 Lt: 2006 metais dėl taikyto ribojimo neišmokėta 309,04 Lt (b.l.23) (ribojimas pradėtas taikyti nuo 2006 metų gruodžio mėnesio), 2007 metais ribojimas nebuvo taikytas (b.l.24), 2008 metais dėl taikyto ribojimo neišmokėta 994,48 Lt (587,03+407,45) (b.l.25).

Departamentas 2010-01-07 raštu Nr. 5-S-93 paaiškino, kad iki šiol nėra nustatytas susidariusios nepriemokos policijos pareigūnams grąžinimo teisinis reguliavimas, nenumatyti tam tikslui papildomi biudžetiniai asignavimai. Todėl, kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti policijos pareigūnams priklausančių išmokų (b.l.20).

Teisės aktų, taikytinų sprendžiant ginčą, analizė.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau-VTĮ) VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau-VTĮ) 23 str. 1 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr.IX-856) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalyje buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 dalį (2002-04-23 redakcija Nr.IX-856) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau-Statutas) 38 str. 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.

2008 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu (2007-06-07 redakcija Nr.XI-53 ) buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai."

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 priėmė nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. KT pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, KT konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus "Darbo užmokestis" straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks KT sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principui.

Nustatyta, kad A.T. į teismą dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2010-01-26 (b.l. 2-4). Laikotarpis už kurį prašoma priteisti neišmokėtą darbo užmokestį neviršija trejų metų (nuo 2006-12-31 iki 2008-12-31) (DK 298 str.). Tačiau atsakovas Vilniaus AVPK skundui dalyje dėl 309,04 Lt neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos dalies už 2006 metų gruodžio mėnesį priteisimo, prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui priteistina darbo užmokesčio nepriemokos dalis už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31, kurią sudaro 994,48 Lt. Pagal CK 1.131 str. 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, todėl atmestinas atsakovo argumentas, kad byla dalyje dėl reikalavimo priteisti 309,04 Lt neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos už 2006 metų gruodžio mėnesį, turėtų būti nutraukta. Teismas nesutinka su pareiškėjo ir jo atstovės pozicija, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas ir kad šiuo atveju ieškinio senatį reiktų skaičiuoti nuo sužinojimą apie nepriemoką dienos- nuo pažymos apie išmokas pareiškėjui pateikimo dienos. Šiuo atveju dalies priemokos neišmokėjimas susijęs ne su individualiu pareiškėjo teisių pažeidimu, o su teisinio reglanetavimo trūkumais. Pareiškėjui, kaip pareigūnui, turinčiam teisę gauti Statute bei VTĮ numatytas priemokas, nuo pat pradžių turėjo būti žinoma apie teisiniu reguliavimu nustatytus ribojimus, kas leido jam rinktis vieną iš elgesio variantų- kreiptis į teismą gynybos inter alia prašant ištirti reguliavimo atitikimą Konstitucijai, arba pasyviai laukti, pareiškėjas savo noru pasirinko antrąjį variantą, todėl jo reikalavimui turi būti taikoma senatis.

Teismas atkreipia dėmesį, jog teismui reiškiamas reikalavimas ne dėl žalos atlyginimo, bet dėl darbo užmokesčio nepriemokos, reikalavimo teisinį pagrindą nurodant inter alia VTĮ 16 str.1d. 2 punktą. Tad ginčas yra kilęs iš tarnybos teisinių santykių ir jam artimų darbo teisinių santykių, jų Civilinis kodeksas nereglamentuoja. Remiantis Darbo kodekso 16, 93 straipsniais, tinkamas darbo užmokesčio mokėjimas yra darbdavio pareiga. Pareiškėjo darbdavys, nuolat mokėjęs jam darbo užmokestį, yra atsakovas- Vilniaus AVPK. Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje yra galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas, todėl skundo reikalavimą priteisti darbo užmokesčio nepriemoką reiškia solidariai Vilniaus AVPK ir Lietuvos valstybei. Remiantis susiklosčiusia LVAT praktika, reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte (LVAT 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis byloje Nr. A-444-638-05, Administracinių teismų praktika Nr.8, 2006 m. rugsėjo 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-583-2006, 2006 m. kovo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-189-06 ir kt.), o reikalavimui priteisti darbo užmokesčio nepriemoką taikytinos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuojančios, o ne civilinės teisės normos. Tokia pozicija išdėstyta ir LVAT 2010-01-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143–57/2010 pagal pareiškėjo K.R. skundą dėl priteisimo iš atsakovų- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, ir Vilniaus apygardos teismo- atlyginimo skirtumo, susidariusio dėl neteisėto jo atlyginimo sumažinimo, kur buvo konstatuota, kad 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 ir daugelyje kitų LVAT nutarčių bylose dėl teisėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, sprendžiant materialinės teisės normų taikymą, buvo konstatuota, kad ginčo teisiniams santykiams išspręsti taikytinos ne civilinę atsakomybę reglamentuojančios (CK) normos, o DK normos. Todėl LVAT konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai (neteisingai) taikė šioje byloje CK normas, reglamentuojančias teisinius santykius dėl civilinės (deliktinės) atsakomybės, o tai yra pagrindas panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 143 str.). Ši nutartis, nežiūrint to, kad cituotoje byloje atlyginimo skirtumas teisėjui buvo priteistas iš valstybės, nenuneigia galimybės darbo užmokesčio nepriemoką priteisti iš darbdavio, nes ginčo esmė yra pareiškėjo konstitucinės teisės gauti tinkamą atlyginimą už atliktą darbą gynimas.

Vilniaus AVPK atsiliepime nurodo, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Vyriausybės, kurios kompetencijai priklauso biudžeto formavimas, skirti tam reikalingus asignavimus (b.l.15-18). Tokio reikalavimo įpareigoti skirti reikalingus asignavimus pareiškėjas skunde nereiškia. Klausimas dėl asignavimų skyrimo priteistai darbo užmokesčio nepriemokai išmokėti yra susijęs su priimto teismo sprendimo vykdymu, todėl teismo sprendime nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 d., 127 str., teisėja

nusprendė:

skundą patenkinti iš dalies. Priteisti A. T. naudai iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 994,48 Lt darbo užmokesčio nepriemokos.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Nijolė Šidagienė