Kauno apygardos teismo nutartis

2014-12-04 · Civilinė byla Nr. 2S-2513-555/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-12-04
Bylos Nr.
2S-2513-555/2014
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-18726-2014-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Egidijus Tamašauskas
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“
Atsakovas
R. M.
Kategorijos
  • 103.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-2513-555/2014;Teisminio proceso Nr. 2-69-3-18726-2014-1;Procesinio sprendimo kategorijos: 103.4.; 121.14.; 122.3. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 4 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-23157-945/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ ieškinį atsakovui R. M. dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Teisėjas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo 3 991,71 Eur skolą ir 9,67 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, visas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Ieškovė taip pat prašė atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Šį prašymą grindė tuo, kad yra įsteigta ir veikia pagal Vyriausybės 1998 m. birželio 18 d. nutarimą Nr. 739 „Dėl Būsto paskolų draudimo bendrovės“. Bendrovės akcijas patikėjimo teise valdo, naudoja, jomis disponuoja Finansų ministerija, todėl bendrovė veikia 100 procentų valstybės naudai, yra viešasis juridinis asmuo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. spalio 13 d. nutartimi prašymo netenkino, nustatė ieškovei 10 dienų terminą nuo nutarties kopijos įteikimo dienos sumokėti 311 Lt žyminį mokesti valstybei bei pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus.

Teismas nurodė, kad pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą nuo žyminio mokesčio mokėjimo prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kai ieškinys pareiškiamas arba pareiškimas paduodamas siekiant apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesus, – toje bylos dalyje, kurioje siekiama apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą. Teismas konstatavo, kad UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ yra viešasis juridinis asmuo, iš esmės atitinka Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytą valstybės įmonės sampratą, tačiau, tik valstybės įmonės, kaip viešojo juridinio asmens, statusas nėra savaiminis ir pakankamas atleidimo nuo žyminio mokesčio CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą pagrindas - minima norma šių asmenų atžvilgiu taikoma tik tais atvejais, kai jie gina viešąjį, valstybės ar savivaldybės interesą. Teismas sprendė, kad ieškovės veikla nėra pagrįsta viešojo, valstybės ar savivaldybės intereso apsaugos aspektu, kadangi ji veikia kaip pelno siekianti įmonė, o pelno siekimas iš esmės nesuderinamas su viešojo intereso apsauga ir gynimu. Be to teismas pažymėjo, kad reikšdama ieškinį viešajam interesui ginti be bendrųjų reikalavimų, keliamų ieškinio turiniui, ieškovė nenurodo įstatymo, kuriuo remiantis jai suteikta teisė pareikšti tokį ieškinį, todėl nėra pagrindo ieškovę atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktu.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartį ir klausimą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo išspręsti iš esmės.

Atskirajame skunde nurodo, kad bendrovė yra įsteigta ir veikia pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. birželio 18 d. nutarimą Nr. 739 „Dėl Būsto paskolų draudimo bendrovės“ (Žin., 1998, Nr. 57-1603; 2005, Nr. 98-3703). Vadovaujantis šiuo nutarimu bendrovei buvo suteikta teisė drausti su ja bendradarbiavimo sutartis pasirašiusių bankų ar kitų kredito įstaigų kreditus, skirtus: (1) būstui pirkti, statyti, rekonstruoti, remontuoti ar žemės sklypui pirkti ir būstui statyti; (2) daugiabučiams namams modernizuoti. Bendrovės akcijas patikėjimo teise valdo, naudoja, jomis disponuoja Lietuvos Respublikos finansų ministerija (100 proc. akcininkas). Bendrovės įsteigimo tikslas - suteikti galimybę efektyviai spręsti gyventojų apsirūpinimo būstu problemą Lietuvoje, t. y. padėti Lietuvos Respublikos gyventojams, negalintiems sukaupti ar neturintiems pradinio įnašo, gauti finansavimą iš bankų (kitų kredito įstaigų) būstui įsigyti ar daugiabučiams namams modernizuoti. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymą (Žin. 1992, Nr. 14-378; 2002, Nr. 116-5188) už valstybės remiamų būsto kreditų gavėjus būsto kredito draudimo įmoka ar jos dalis sumokama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžete numatytų asignavimų Specialiajai valstybės paramos gyvenamiesiems namams, butams įsigyti finansavimo programai. Būsto įgijimo (nuomos) koncepcija pagrįsta tuo, kad valstybė, remdama būsto sektorių, skatino finansų rinką ir investicijas į būsto sritį, tam panaudodama mokesčių, paskolų draudimo instrumentus, kt., taip pašalindama būsto paskolų rizikingumą dėl nestabilios ekonomikos galimų jos gavėjų mokumo problemų ir įkeisto nekilnojamojo turto likvidumo. Kadangi valstybė, bendrovės pagalba, atliko socialiai reikšmingą misiją jaunoms šeimoms įsigyjant savo pirmąjį būstą, bendrovė įgyvendino valstybės interesą. Lietuvos ekonomikai susidūrus su finansiniais sunkumais, krizės laikotarpiu, bendrovė, suprasdama sunkią draudėjų finansinę padėtį, priėmė sprendimą suteikiantį bendrovei galimybę sudaryti papildomus susitarimus prie jau sudarytų draudimo sutarčių, t. y. skolinius įsipareigojimus, mokėjimų draudimo susitarimus ir kt., todėl 2009 m. gegužės 20 d. buvo pasirašyta sutartis su bankais numatanti bendradarbiavimo modelius - kaip bus padedama su laikinais finansiniais sunkumais susiduriantiems bendrovėje apsidraudusiems asmenims, padengiant susidariusią skolą bankams, ir/ar už juos laikinai mokant periodines kredito grąžinimo įmokas ir palūkanas bankams, kuri 2010 m. gegužės 20 d. buvo pratęsta dvejiems metams, o 2012 metais sutartis pratęsta dar vieneriems metams be esminių pakeitimų ir 2013 m. rugpjūčio 20 d. buvo pasirašyta nauja sutartis, numatanti draudimo išmokų mokėjimo termino pratęsimą iki 60 mėnesių. Lietuvos banko valdybos 2013 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. 03-190 buvo sustabdytas bendrovės draudimo veiklos licencijos galiojimas. Atsižvelgiant į tai, šiuo metu bendrovė naujų draudimo sutarčių nesudarinėja, o tik administruoja jau sudarytas draudimo sutartis, teikia pagalbą draudimo sutartis sudariusiems draudėjams ir regreso tvarka išsiieško iš draudėjų, jiems pagal prie draudimo sutarčių sudarytas savarankiškas sutartis, išmokėtas draudimo išmokas, todėl jokio pelno negauna. Faktą, kad ieškovas yra viešasis juridinis asmuo pripažino Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1094/2014.

Apeliantė nurodo, kad ji vykdo viešąjį interesą, nes, atsižvelgiant į šiuo metu bendrovės vykdomą socialinę misiją bendrovė padeda su laikinais finansiniais sunkumais susiduriantiems bendrovėje apsidraudusiems asmenims, padengdama susidariusią skolą bankams, ir/ar už juos laikinai mokėdama periodines kredito grąžinimo įmokas ir palūkanas bankams; įvykus draudžiamajam įvykiui ir nutrūkus būsto kreditavimo sutarčiai, draudimo išmokos mokėjimo metu suteikia draudėjams, siekiantiems išsaugoti būstą, galimybę mažinti įsiskolinimą kas mėnesį mokant skolos mažinimo įmokas, o išmokėjus draudimo išmokas bankams, jei draudėjas atitinka nustatytus kriterijus, stabdo priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto būsto, taip sudarydama galimybę draudėjui toliau gyventi už būsto kredito lėšas įsigytame būste ir padėdama draudėjams išsaugoti už būsto kredito lėšas įsigytą būstą. Šiuo konkrečiu atveju bendrovė, negalėdama susigrąžinti išmokėtų draudiminių išmokų, bus priversta kreiptis į Vyriausybę dėl papildomo finansavimo gavimo, o tai padidins valstybės asignavimus ir tiesiogiai palies mokesčių mokėtojus, todėl visuomenė ir valstybė patirtų didesnę žalą, negu toji, kurią visuomenė ir valstybė patirtų, atleidus bendrovę nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Apeliantės nuomone akivaizdu, kad teikdama ieškinius teismams dėl lėšų išieškojimo, ieškovė atstovauja valstybės ir viešąjį interesą.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Byloje keliamas klausimas dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu.

Teisę kreiptis į teismą užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, garantuojantis visiems asmenims teisę į teisminę gynybą, taip pat CPK 5 straipsnis, nustatantis kiekvieno suinteresuoto asmens teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas. Tačiau teisminės gynybos prieinamumas yra siejamas su galimybe kreiptis į teismą tik įstatymo nustatyta tvarka. Įstatymas gina abi proceso šalis – tiek ieškovą, tiek ir atsakovą, todėl žyminis mokestis, be kitų funkcijų atlikdamas ir prevencinę funkciją, saugo asmenis nuo nepagrįstų reikalavimų reiškimo teisme.

CPK imperatyviai reglamentuoja žyminio mokesčio dydį, atleidimo nuo viso ar dalies mokesčio sąlygas ir tvarką, žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo tvarką, kuri visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų turtinės, procesinės ar kitokios padėties, užtikrina vienodas galimybes kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ar saugomų interesų gynimo. Todėl reikalavimas sumokėti įstatymuose įtvirtinto dydžio žyminį mokestį negali būti traktuojamas kaip užkertantis kelią ginti pažeistas teises (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1020/2011).

Remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktu, valstybės ir savivaldybės įstaigos yra atleidžiamos nuo žyminio mokesčio sumokėjimo už tą bylos dalį, kuria siekiama apginti viešąjį interesą, tai yra kai tokios įstaigos pareiškia ieškinį, pateikia pareiškimą ar prašymą siekdamos apginti viešąjį, valstybės ar savivaldybės interesą. Iš šių teisės normų seka, kad valstybės institucijos ir kiti asmenys nuo žyminio mokesčio sumokėjimo yra atleidžiamos tada, kai jie ieškiniu ar priešieškiniu inicijuoja valstybės (ar viešojo) intereso gynimą (CPK 83 str. 1 d. 5 p.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ yra įsteigta ir veikianti pagal Vyriausybės 1998 m. birželio 18 d. nutarimą, bendrovės akcijas patikėjimo teise valdo, naudoja ir jomis disponuoja Lietuvos Respublikos finansų ministerija, t. y. pastaroji vykdomosios valdžios institucija yra vienintelė įmonės savininkė, taigi UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ yra viešasis juridinis asmuo. Nepaisant to, viešojo juridinio asmens statusas nėra savaiminis ir pakankamas atleidimo nuo žyminio mokesčio CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktu pagrindas. Aukščiau nurodytos įstatymo normos analizė leidžia daryti išvadą, jog įstatymų leidėjas, apibrėždamas atleidžiamų nuo žyminio mokesčio asmenų ratą, remiasi ne šių asmenų procesine padėtimi byloje, o juos nurodo kaip teisinių santykių subjektus, kartu pabrėžiant, kad minima norma šių asmenų atžvilgiu taikoma tik tais atvejais, kai jie gina viešąjį, valstybės ar savivaldybės interesą.

Viešasis interesas – tai visuomenės interesas, kuris atskirais atvejais gali būti apibrėžiamas tam tikrų visuomeninių santykių ar visuomenės grupės sritimi (pavyzdžiui, vartotojų, tautinių mažumų, nepilnamečių, valstybės interesai ir kita). Įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti viešojo intereso ribas konkrečiuose santykiuose (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas), todėl įstatymuose, nepažeidžiant Konstitucijos, gali būti nustatyta, kokiais atvejais ir kokia tvarka įgaliotos institucijos ar pareigūnai gali viešąjį interesą ginti teisme. CPK 5 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad įstatymų numatytais atvejais ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti gali pareikšti prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys. Šią nuostatą konkretizuoja CPK 49 straipsnis. Valstybės, savivaldybės institucijos, kiti asmenys ar jų grupės, paduodantys ieškinius, pareiškimus, prašymus ar skundus, kuriais siekia apginti pažeistą viešąjį interesą, privalo nurodyti, kokio įstatymo pagrindu šie asmenys kreipiasi į teismą teisminės gynybos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešojo intereso gynimas yra vieno iš pagrindinių privatinės teisės principų – dispozityvumo principo, pagal kurį kiekvienas pats gina savo pažeistą teisę, išimtis, nustatyta siekiant apginti silpnesnės šalies, kuri ne visada gali kreiptis į teismą su reikalavimu apginti jos subjektinę teisę bei asmenų, negalinčių savarankiškai pasinaudoti teise į gynybą, teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje generalinis prokuroras v. F. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007). Taigi, viešasis interesas yra visuomenės interesų visuma, kurią apsprendžia aukštesnis visuomenės išlikimo užtikrinimo tikslas, svarbesnis už trumpalaikius ar siauresnius turtinės naudos, pelno siekimo interesus, atspindintis ir išreiškiantis pamatines konstitucines visuomenės vertybes.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Mokėjimo draudimo susitarimu šalys numatė 2,5 proc. dydžio draudimo įmoką, kuri skaičiuojama nuo ieškovės bankui išmokėtos ir atsakovės ieškovei per mokėjimų bankui laikotarpį negrąžintos sumos, per ne trumpesnį kaip 10 metų terminą lygiomis dalimis kas mėnesį be palūkanų, kas reiškia, kad tarp šalių buvo sudarytas atlygintinis sandoris (draudimo sutartis), atitinkantis CK 6.987 straipsnyje reglamentuotą draudimo sutarties sampratą. Ieškovės finansinių atskaitomybių duomenimis įmonės veiklos tikslas – vykdyti kredito draudimą ir vykdant šią veiklą siekti maksimalaus pelno, ką patvirtina ieškovės atskirajame skunde nurodyta aplinkybė, kad ieškovė, sudarydama draudimo sutartis, buvo pelno siekianti įmonė (nes, kaip nurodo ieškovė, įstatymas to nedraudė daryti). Taigi, nurodytų aplinkybių visetas leidžia daryti išvadą, kad ieškovės UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ veikla nėra pagrįsta viešojo, valstybės ar savivaldybės intereso apsaugos aspektu, kadangi ji veikė kaip pelno siekianti įmonė, o pelno siekimas iš esmės nesuderinamas su viešojo intereso apsauga ir gynimu. Be to, reikšdama ieškinį viešajam interesui ginti be bendrųjų reikalavimų, keliamų ieškinio turiniui, ieškovė nenurodė įstatymo, kuriuo remiantis jai suteikta teisė pareikšti tokį ieškinį. Iš ieškovės atskirojo skundo suprastina, kad nuo jos veiklos licencijos galiojimo sustabdymo dienos nelaiko savęs pelno siekiančia įmone, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu nurodyta aplinkybė iš esmės nekeičia įmonės veiklos pobūdžio ir įstatuose nustatytų veiklos tikslų, kadangi, pasikeitus įmonės situacijai, galėtų būti sprendžiamas licencijos galiojimo atnaujinimo ir tolimesnės įmonės veiklos (pelno tikslais) vykdymo klausimas. Pažymėtina, kad nors įmonės veikla sustabdyta, įmonė toliau vykdo iki šiol prisiimtus įsipareigojimus ir administruoja anksčiau sudarytas draudimo sutartis, moka draudimo išmokas, užsiima skolų išieškojimu ir turto realizavimu, išskyrus naujų draudimo sutarčių sudarymą. Taigi nenustačius, jog byloje nagrinėjamas ginčas kilęs siekiant apginti viešąjį, valstybės ar savivaldybės interesą, nėra pagrindo ieškovės atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu.

Esant nurodytų aplinkybių visetui teismas sprendžia, kad Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo jos naikinti. Kadangi pirmosios instancijos teismo nustatytas žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimo terminas yra pasibaigęs, apeliantei nustatytinas naujas terminas sumokėti žyminį mokestį ir pateikti pirmosios instancijos teismui tai įrodančius dokumentus (CPK 115 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti ieškovei UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ (juridinio asmens kodas 110076079, buveinės adresas Ulonų g. 5, Vilnius) terminą iki 2014 m. gruodžio 15 d. sumokėti 311 Lt žyminį mokestį už ieškinio pareiškimą ir pateikti pirmosios instancijos teismui sumokėjimą patvirtinantį banko dokumento originalą.

Teisėjas Egidijus Tamašauskas