Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-04-26 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-303/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2012-01-03Klaipėdos apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-04-26Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-04-26
Bylos Nr.
1A-303/2012
Teisminio proceso Nr.
1-85-1-00214-2010-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Albinas Bielskis, Rūta Mickevičienė, Linas Šiukšta (pran.)
Nuteistasis
V. A.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-303/2012Proceso Nr. 1-85-1-00214-2010-5Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.3.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),teisėjų: Albino Bielskio, Rūtos Mickevičienės,sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei,dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,gynėjui Algirdui Gurauskui,nuteistajam V. A.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 3 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. nuteistas už tai, kad nužudė kitą žmogų. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

2010 m. kovo 11 d., tamsiu paros metu, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) esančiame bute V. A., būdamas neblaivus, išgertuvių metu kilus konfliktui, vieną kartą peiliu dūrė V. U., padarydamas nukentėjusiajam žaizdą kairės šlaunies 1/3 išoriniame užpakaliniame paviršiuje, pažeisdamas šlaunies arterijos vientisumą, dėl nukraujavimo iš durtinės žaizdos V. U. vietoje mirė. Tokiu būdu V. A. V. U. nužudė.

Šalies argumentai

Nuteistasis V. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka. Teismas nepagrįstai jį nuteisė už nužudymą remdamasis tik vieno neblaivaus liudytojo V. C. parodymais. 2010 m. kovo 10 d. pas jį atėjo senas draugas V. U., jie kartu nuėjo prabalsuoti, o po to sugrįžę lošė kortomis ir gėrė degtinę. Bebaigiant gerti sugrįžo V. C. ir atnešė butelį naminės degtinės, kurį jie trise išgėrė. Baigus gerti, V. U. pasakė, kad eis pas motiną paimti dar pinigų degtinei, o po to dar užsuks į savo butą pažiūrėti, kaip gyvena jo nuomininkai. Išėjus V. U., netrukus išėjo ir V. C., kuris jau sutemus labai girtas grįžo namo ir nuėjo į savo kambarį pailsėti. Apie 20 val. girtas ir kruvinu veidu grįžo ir V. U., sakė, kad jį sumušė kažkokie jaunuoliai prie jo namo laiptinės. Jis (V. A.) paprašė V. C., kad šis V. U. paklotų sofą. Paguldęs V. U., V. C. vėl nuėjo į savo kambarį. Gal po valandos atėjo V. J. ir atsinešė pusę butelio degtinės. Jiems abiem begeriant V. J., pamatęs kambario gale gulintį V. U., paklausė, kas ten toks guli, o jam atsakius, kad tai jo motinos kaimynas V. U., V. J. gulinčiam V. U. koja sudavė kokius 4 ar daugiau kartų. Jis šaukdamas sustabdė V. J. ir šis iš buto išėjo, o jis išgėrė vaistų miegui ir užmigo. 2.45 val. nubudęs jis užsirūkė, išgėrė taurelę degtinės, siūlė ir V. U., bet tas neatsiliepė. Tuomet išgėrė dar vieną taurelę ir pusę tabletės klonazepamo ir vėl užmigo. Paskui nubudo 6.20 val., vėl įsipylė taurelę ir sušuko V. U., kad šis keltųsi ir prieitų „pataisyti sveikatą“. V. U. nenubundant, pakvietė V. C., kad jis nukentėjusįjį prikeltų, bet šis jau buvo miręs. Jis liepė V. C. kviesti greitąją pagalbą ir policiją. Jį ir V. C. policija apklausė, surašė protokolą. Nuo kovo 11 d. iki kovo 15 d. jie buvo apklausiami kasdien. Iš pradžių V. C. nurodė visą tiesą, t. y. tai, ką jis dabar nurodo savo apeliaciniame skunde. Tačiau kovo 15 d. V. C. buvo sulaikytas 2 paroms ir laikomas areštinėje. Tuomet V. C. jau davė melagingus jį (V. A.) apkaltinančius parodymus, prikalbėjo visokių nesąmonių, kad jis (V. A.) serga „baltąja karštlige“, kad vaikšto visą laiką ginkluotas peiliais. V. C. parodymais negalima tikėti. Vienuose parodymuose jis teigė, kad jis (V. A.) pasivijo V. U. ir dūrė peiliu daug kartų, tačiau teisėjui paklausus, kuria ranka smogė, V. C. pasakyti negalėjo. Jis (V. A.) yra 2 grupės invalidas, išgėręs be pagalbos per kambarį nepereidavo, o jo lova, nuo kurios grįžęs po rinkimų jis nebuvo pakilęs, yra už 4 metrų nuo sofos, ant kurios gulėjo V. U.. Be to, jeigu V. C. būtų matęs, kaip jis (V. A.) sužalojo V. U., tai kodėl jis 5 dienas nedavė teisingų parodymų. Paklaustas, ar pažįsta V. J. ir ar matė jį mušant V. U., V. C. atsakė, kad tokio asmens nepažįsta ir jo įvykio metu pas jį namuose nebuvo. Tokie liudytojo parodymai patvirtina, kad V. C. buvo visiškai girtas ir nieko neprisimena. Teisme apklaustas V. J. irgi davė melagingus parodymus, kad tik vieną smūgį sudavė V. U.. Išdėstytos aplinkybės rodo, kad nėra jokių įrodymų, jog jis padarė šį nusikaltimą. Prašo teismo jį išteisinti.

Teismo posėdyje nuteistasis V. A. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašo nuteistojo V. A. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino išnagrinėtus įrodymus bei jų visumą ir pagrįstai pripažino V. A. kaltu. Kvalifikuojant pripažintą įrodyta V. A. nusikalstamą veiką baudžiamąjį įstatymą teismas irgi pritaikė tinkamai.

Iš apeliacinio skundo matosi, kad nuteistasis V. A. savo kaltę nužudžius V. U. neigia, nurodo, kad nukentėjusysis pas jį vakare atėjo jau sužalotas, o po to jam dar smūgius sudavė V. J.. Nors paskui visą laiką V. U. buvo viename kambaryje, tačiau, kas nukentėjusiajam padarė pjautinį sužalojimą, jis nežino. Visi šie apelianto argumentai yra nepagrįsti ir atmetami. Kad nuteistasis V. A. nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis nužudė V. U., patvirtina liudytojų parodymai, parodymų patikrinimo vietoje bei eksperimento protokolų duomenys, specialistų išvados ir kiti bylos duomenys.

Iš bylos matosi, kad paties nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes iš tikrųjų matė vienintelis liudytojas V. C., kuris teisme parodė, kad (duomenys neskelbtini) pas jį bute, kitame kambaryje, apie metus laiko gyveno ir nuteistasis V. A.. Įvykio dieną vyko kaimo seniūno rinkimai, jis su V. A. ėjo balsuoti. Sutikę V. U. nusipirko butelį naminės degtinės ir sugrįžę gėrė V. A. kambaryje. V. A. su V. U. kažką kalbėjosi, o po to pradėjo pyktis, tada jis nuėjo į savo kambarį. Buvo jau vakaras, kai jie pradėjo pyktis. Bute daugiau asmenų nebuvo, tik jie trise. V. A. sėdėjo ant savo lovos, o V. U. tame pačiame kambaryje ant sofos, jie abu buvo labai girti. Iš savo kambario jis matė, kaip V. A. atsistojo, priėjo prie V. U. ir būdamas nukentėjusiajam už nugaros dūrė šiam peiliu du kartus į šlaunį. Peilis buvo apie 20 cm ilgio, 2,5 cm pločio geležte, juoda rankena, tą peiliuką V. A. visada nešiojosi kišenėje. Po nukentėjusiajam suduotų smūgių V. U. atsisėdo, o V. A. atsigulė į savo lovą. Jis (liudytojas) po to dar su V. U. kalbėjosi, nukentėjusysis prašė leisti pas jį pagulėti. Jis V. U. paguldė, apklojo ir išėjo į miestelį. Po 2 valandų grįžęs namo, apie 23 val., V. A. rado miegantį, priėjęs prie V. U. paėmė jo ranką, ji buvo šalta, suprato, kad V. U. miręs. Tada jis nubėgo pas kaimynus ir iškvietė medikus ir policiją. Dėl laiko jis gali klysti, nes jis irgi gėrė ir miegojo, bet pro savo kambario duris jis tikrai matė tą momentą, kaip V. A. peiliu sudavė smūgius V. U.. Kitą dieną atėjusi dukra liepė sofą išmesti, nes ji buvo kruvina. Jis tą sofą sudegino.

Nuteistasis liudytojo V. C. parodymus laiko nepatikimais ir apeliaciniame skunde nurodo, kad šio liudytojo parodymais negalima tikėti, nes jie nenuoseklūs ir nevienodi, vienuose parodymuose jis teigė, kad jis (V. A.) pasivijo V. U. ir dūrė peiliu daug kartų. Be to, jį apkaltinančius parodymus V. C. davė tik tuomet, kai buvo sulaikytas ir prišnekėjo nesąmonių apie baltąją karštinę ir kad jis (V. A.) vaikščiojo ginkluotas peiliais.

Galima iš dalies sutikti, kad liudytojo V. C. parodymai nėra labai nuoseklūs ir išsamūs, tačiau jokių esminių prieštaravimų ar išgalvotų dalykų jo parodymuose nėra. Pirmosios 2010 m. kovo 13 d. vykusios apklausos metu liudytojas V. C. iš tikrųjų buvo parodęs, kad V. U. pas jį atėjo sumuštas. Jis nukentėjusįjį paguldė, apklojo, o pats nuėjo miegoti į savo kambarį. Tačiau jau kitos, 2010 m. kovo 16 d. vykusios apklausos metu, V. C. parodė, kad grįžus iš rinkimų kartu su V. A. ir V. U. jo bute visi trys gėrė nukentėjusiojo nupirktą degtinę. Po to jis parnešė dar degtinės ir jie vėl gėrė. Laiko nurodyti jis negalėjo, nežino ir to, ar tai buvo tas pats vakaras, ar jau kita diena, kai sėdėdamas savo kambaryje jis išgirdo triukšmą, suprato, kad V. U. pykstasi su V. A., nes jie vienas ant kito šaukė. Po to jis matė, kaip V. A., atsikėlęs nuo savo lovos, priėjo prie V. U. iš nugaros ir dūrė peiliu Volodiai į koją, atrodo, kad sudavė du smūgius. Po smūgių V. U. nuvirto ant sofos, o V. A. nuėjo atgal link savo lovos. Jis nematė, kaip V. A. išsitraukė peilį, tačiau žino, kad nuteistasis peilį visada nešiojosi striukės vidinėje kišenėje. Šiuos savo parodymus V. C. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t. 133-138 b. l.). Vėlesnių apklausų metu, o taip pat ir apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo liudytojas V. C. davė iš esmės tokius pačius parodymus ir visada tvirtino, kad matė, kaip V. A. peiliu dūrė V. U. į koją. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, liudytojas V. C. niekada nebuvo parodęs apie tai, kad V. A. V. U. pasivijo ir kad dūrė jam peiliu daug kartų. Tiesa, jis parodė, kad V. A., priėjęs prie V. U., iš už nugaros du kartus peiliu dūrė nukentėjusiajam į koją, tuo tarpu nukentėjusiajam nustatytas tik vienas durtinis-pjautinis sužalojimas, tačiau tokie V. C. parodymai buvo įvertinti pačiame nuosprendyje. Atsižvelgiant į liudytojo asmenybę ir aplinkybes, kuriomis liudytojas V. C. matė įvykį, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. C. galėjo netinkamai įvertinti V. A. rankos judesį kaip antrąjį smūgį. Tai, kad liudytojas teisme negalėjo nurodyti, kuria ranka V. A. smūgiavo nukentėjusiajam, įvertinus teismo aptartas aplinkybes, taip pat negali būti laikoma esminiu prieštaravimu. Tuo tarpu tokių parodymų, kad nuteistasis vaikščiojo ginkluotas peiliais, V. C. niekada nebuvo parodęs, jis tiesiog parodė, kad V. A. visada su savimi kišenėje nešiojosi peilį, tačiau to neneigia ir pats nuteistasis. Liudytojas V. C. vienos apklausos metu tikrai buvo parodęs ir apie tai, jog V. A. yra karšto būdo ir išgėrus jam prasidėdavo „belogariačka“, tačiau tokių jo parodymų irgi negalima laikyti pramanytais ir neteisingais. Iš byloje esančios specialisto išvados (2 t., 25 b. l.) matosi, kad V. A. yra diagnozuotas psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant alkoholį. Tai tik patvirtina liudytojo V. C. parodymus apie nuteistojo būdą ir elgesį jam esant neblaiviam. Nuteistojo argumentai, kad jis visą laiką grįžęs po rinkimų prasėdėjo ant savo lovos ir nepakilo nuo jos, nes yra invalidas ir būdamas išgėręs nepereitų per kambarį, yra visiškai neįtikinantys, juos paneigia paties nuteistojo parodymai apie tai, kad į rinkimus kaime jis ėjo pėsčiomis, nors viena moteris siūlėsi pavežti.

Vertinant liudytojo V. C. parodymus, pažymėtina, kad nors juose ir trūksta nuoseklumo bei išsamumo, o nurodydamas įvykių aplinkybes liudytojas, nelabai orientavosi laike, tačiau netikėti jo parodymais apie tai, jog jis matė V. A., peiliu smūgiuojantį V. U. į koją, pagrindo nėra dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, tokius parodymus liudytojas V. C. davė ne vieną kartą apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir teisme. Ta aplinkybė, kad V. C. pats pripažino dėl girtumo negalintis pasakyti, koks tiksliai buvo paros laikas, nes jis ir gėrė, ir miegojo, tik patvirtina jo parodymų nuoširdumą. Tačiau dėl to, kad jis matė V. A., peiliu smūgiuojantį V. U. į koją, duodamas parodymus liudytojas V. C. nė kiek neabejojo. Dar ikiteisminio tyrimo metu jis buvo nurodęs ir priežastį, kodėl V. U. sužalojimo aplinkybių jis nebuvo nurodęs pirmosios apklausos metu, jis parodė, kad buvo labai išsigandęs. Nuteistasis visiškai nepagrįstai nurodo apie tai, kad V. C. nuo kovo 11 iki kovo 15 dienos buvo apklausinėjamas kasdien. Iš bylos matosi, kad V. C. pirmą kartą buvo apklaustas 2010 m. kovo 13 d. ir tik šį kartą nebuvo nurodęs jo matytų V. U. sužalojimo aplinkybių. Kita jo apklausa vyko jau kovo 16 d. Nenustatyta ir jokių priežasčių, dėl kurių liudytojas V. C. turėtų pagrindą apkalbėti V. A. ir duoti melagingus bei nuteistąjį apkaltinančius parodymus. Nors V. C. iš tikrųjų buvo sulaikytas kaip asmuo, įtariamas V. U. nužudymu, tačiau manyti, kad V. A. apkaltinančius parodymus V. C. galėjo duoti siekdamas pats išvengti atsakomybės, taip pat nėra pagrindo, nes jokių duomenų apie tai, kad jis būtų naudojęs smurtą prieš V. U. byloje nėra, apie tai neparodė ir pats nuteistasis V. A..

Nuteistojo parodymai bei apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad V. C. parodymais negalima tikėti, nes jis buvo girtas ir nieko neprisimena, kadangi tvirtino nepažįstantis ir nematęs V. J., be to, jis iš savo kambario negalėjo matyti, kas vyksta jo (V. A.) kambaryje, taip pat yra nepagrįsti. Nors byloje nustatyta, kad pas V. A. į svečius buvo užėjęs V. J. ir sudavė smūgį V. U., liudytojo V. C. parodymų apie tai, jog nusikaltimo įvykio metu jo bute nieko daugiau, be jo, V. A. ir V. U., nebuvo, taip pat negalima vertinti kaip neteisingų ar nepatikimų. Liudytojas V. J. teisme parodė, kad kaltinime nurodytu laiku eidamas pro Tauragės dvaro g. 13 namą, pastebėjęs lange šviesą užėjo pas V. A. į svečius ir su nuteistuoju išgėrė alkoholio. Tame pačiame kambaryje gulėjo V. U., jis normaliai kalbėjo, jo veidas nebuvo sumuštas, jis su jais negėrė. Kai V. U. jo paklausė, ką jis čia veikia, liudytojas, priėjęs prie V. U., kojos keliu sudavė į veidą, ir šiam iš lūpos bėgo kraujas. V. C. visą laiką miegojo kitame kambaryje ir iš jo nebuvo išėjęs. Šie V. J. parodymai kaip tik ir patvirtina liudytojo V. C. parodymus, jog V. J. jis savo bute nematė. Liudytojas V. J., be kita ko, parodė ir apie tai, kad V. C. iš savo kambario negalėjo matyti, kas vyksta V. A. kambaryje. Tačiau tokie šio liudytojo parodymai buvo paneigti. Teisiamojo posėdžio metu prokurorė paaiškino, kad apžiūrint įvykio vietą nebuvo užfiksuota, ar V. C. iš savo kambario galėjo matyti, kaip V. A. peiliu sužalojo V. U. ir prašė teismo leisti atlikti tardymo eksperimentą. Atlikus eksperimentą teismui buvo pateiktas eksperimento protokolas ir prie jo pridėtos fotonuotraukos bei planas-schema (2 t. 166-170 b. l.). Iš šių dokumentų matosi, kad iš tos vietos, kurioje ant įvykio metu stovėjusios sofos gulėjo V. U., gerai matosi vieta kitame kambaryje, kuriame ant lovos sėdėjo V. C. ir atvirkščiai. Šie eksperimento protokolo duomenys patvirtina, kad liudytojas V. C. tikrai galėjo matyti momentą, kaip priėjęs prie sofos V. A. peiliu sužalojo ten stovintį V. U..

Visos šios aplinkybės patvirtina, kad liudytojas V. C. galėjo matyti ir matė, kaip V. A. peiliu sužalojo V. U., ir kad V. C. parodymai apie šias aplinkybes yra neišgalvoti ir teisingi, todėl teismas visiškai pagrįstai nuosprendyje rėmėsi liudytojo V. C. parodymais. Tačiau šio liudytojo parodymai yra ne vienintelis V. A. kaltę patvirtinantis įrodymas.

2010 m. kovo 11 d. apžiūros protokole (t. 1, 5–10 b. l.) užfiksuota, kad (duomenys neskelbtini), kambaryje, ant miegamosios sofos rastas vyriškos lyties lavonas su smurto žymėmis. Teismo medicinos specialisto išvadoje (1 t., 44-46 b. l.) nurodyta, kad V. U. mirė nuo durtai-pjauto kairės šlaunies sužalojimo su šlaunies arterijos vientisumo pažeidimu ir mušta žaizda apatinėje lūpoje, dėl ko išsivystė ūmus nukraujavimas į išorę. Sprendžiant pagal lavoninius pakitimus nuo V. U. mirties iki jo lavono tyrimo pradžios 2010 m. kovo 15 d., 10 val., galėjo praeiti apie 3-4 paros laiko. Durtai-pjauta žaizda kairėje šlaunyje su šlaunies arterijos vientisumo pažeidimu galėjo būti padaryta vienašmeniu duriamai pjaunamų savybių turinčiu daiktu. Šis sužalojimas priskiriamas sunkiam sveikatos sutrikdymo mastui. Mušta žaizda apatinėje lūpoje V. U. galėjo būti padaryta į šią kūno vietą suduodant kietu buku daiktu arba jam pačiam atsitrenkiant į tokius daiktus, šis sužalojimas priskiriamas nežymiam sveikatos sutrikdymo mastui. Specialisto išvadoje dar nurodyta, kad patiriant durtai pjautą kairės šlaunies sužalojimą, tikėtiniausia, jog nukentėjusįjį žalojęs asmuo buvo jam iš kairės pusės ir galimai užpakalio. Mušta žaizda lūpoje ir durtai-pjauta žaizda kairėje šlaunyje yra vienodo senumo ir galėjo būti padaryti per trumpą laiką, pasisakyti apie jų padarymo seką nėra galimybės. Teisme apklaustas ekspertas Antanas Gedminas paaiškino, kad nuo padaryto sužalojimo iki mirties fakto nestabdant kraujavimo galėjo praeiti 10–15 minučių.

Specialisto išvados dėl V. U. mirties priežasties atmeta bet kokią tikimybę, kad nukentėjusysis galėjo mirti dėl kitokių priežasčių. Išvada apie tai, kad tikėtiniausia, jog nukentėjusįjį žalojęs asmuo buvo jam iš kairės pusės ir galimai užpakalio, kaip tik atitinka liudytojo V. C. parodymus, kuriuos jis pademonstravo parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t. 137 b. l.). Išvada apie tai, kad durtai-pjautas kairės šlaunies sužalojimas su šlaunies arterijos vientisumo pažeidimu, tapęs nukentėjusiojo V. U. mirties priežastimi, ir lūpos sužalojimas buvo padaryti būtent kaltinime nurodytu laiku, atitinka liudytojo V. J. parodymus apie jo V. U. į veidą suduotą vieną smūgį. Pats nuteistasis parodė, kad ne tik jis nepadarė durtinio-pjautinio sužalojimo V. U., bet ir niekas kitas to negalėjo padaryti, kai nukentėjusysis buvo jo kambaryje. Įvertinus šią specialisto išvadą, eksperto paaiškinimą, kad po patirto mirtį sukėlusio sužalojimo nukentėjusysis nestabdant kraujavimo galėjo išgyventi 10-15 min., bei liudytojų ir netgi paties nuteistojo parodymus, akivaizdu, kad niekas kitas, kaip tik nuteistasis, V. U. peiliu sužaloti negalėjo.

Nuteistasis neigia naudojęs prieš V. U. smurtą, tačiau nei duodamas parodymus, nei savo apeliaciniame skunde jis nenurodo, kas ir kada galėjo padaryti V. U. durtinį-pjautinį šlaunies sužalojimą. Liudytojų V. C. ir V. J. parodymus vadindamas neteisingais ir nenuosekliais, nuteistasis pats davė nenuoseklius ir prieštaringus parodymus. Teisme jis parodė, kad pas jį sumuštam ir kruvinu veidu atėjusiam V. U. paklojęs lovą V. C. nuėjo į savo kambarį miegoti. Po pusvalandžio su degtinės buteliu atėjęs V. J. su juo truputį išgėrė, sudavė smūgius lovoje gulinčiam V. U. ir išėjo, o po to nuteistas dar gėrė su V. C.. Be to, nuteistojo teisme duoti parodymai skiriasi nuo jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų apie tai, kad V. U. atėjo jau sužalotas, ikiteisminio tyrimo metu V. A. iš viso nebuvo parodęs. Apklaustas įtariamuoju (1 t., 179-180 b. l.) V. A. buvo parodęs, kad po rinkimų V. C. bute baigus gerti V. U. išėjo apie 22 val., o sugrįžo kitą rytą, apie 7 val. ir atsinešė 0,5 l degtinės, kurią jie abu išgėrė. Tą dieną jis gėrė ir alkoholį, ir raminamuosius vaistus, todėl negali pasakyti, kuriuo metu išgirdęs triukšmą nubudo ir kambaryje pamatė V. J., mušantį ant sofos gulėjusį V. U.. Šios apklausos metu nuteistasis pripažino, kad striukės kišenėje vasarą nešiodavosi peilį juoda rankena, kai eidavo grybauti, tačiau kur šiuo metu yra tas peilis, teigė nežinantis, paskutinį kartą tą peilį jis matė š. m. kovo 5-6 dienomis savo kambaryje. Apie tai, kad nešiodavosi peilį, nuteistasis parodė ir teisme. Nuteistojo parodymai buvo išsamiai išdėstyti ir įvertinti pačiame nuosprendyje. Teismas pagrįstai atmetė nuteistojo V. A. parodymus, nes jie yra ir prieštaringi, ir neatitinkantys kitais įrodymais nustatytų bylos aplinkybių.

Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme nuteistasis V. A. parodė apie iš esmės tokias pačias aplinkybes kaip ir pirmosios instancijos teisme. Jis taip pat tvirtino, kad V. U. atėjo sumuštas ir kruvinas, prašėsi nakvynės, V. C. paklojo jam lovą ir jį paguldė. Po to su degtinės buteliu atėjęs V. J., koja sudavė gulinčiam V. U. apie 10 smūgių. Dar parodė, jog pamanė, kad V. J. nukentėjusįjį užmušė, nes jis taip ir liko gulėti. Išgėręs tabletę užsnūdo, buvo nubudęs naktį, po to ryte V. C. pasakė, kad V. U. miręs. Jis teigė, kad V. U. peiliu tikrai nedūrė, o kas jam padarė žaizdelę šlaunyje ir nuo ko nukentėjusysis mirė, niekas nenustatė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo perskaityti visi nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (1 t., 175, 179-180 b. l.). Iš byloje esančio paaiškinimo (1 t. 175 b. l.) matosi, jog V. A. buvo pripažinęs, kad sužalojo V. U.. Paaiškinime jis buvo nurodęs, jog 2010 m. kovo 10 d. bežaidžiant kortomis tarp jo ir V. U. kilo konfliktas. V. U. jį puolė mušti, tada jis griebė žirkles, gynėsi ir netyčia įdūrė į koją. Paskui užmigo, o nubudęs rado V. U. negyvą. Perskaičius šį nuteistojo paaiškinimą V. A. parodė, kad jį pats parašė ir pasirašė, bet tai padarė dėl tyrėjų jam daryto spaudimo. Tyrėjai įpylė stikliuką naminės degtinės pasakė „na viskas, žirkles jau radome, ar taip, ar taip, tau jau mirtis akyse, rašyk“, sakė, kad duos dar stiklinę išgerti. Išgėrus degtinės, jam susisuko galva.

Apie tai, kad tokį paaiškinimą rašyti diktavo kriminalinės policijos tyrėjas V. M., nuteistasis buvo parodęs ir teisme. Tačiau tokius nuteistojo parodymus liudytoju teisme apklaustas V. M. paneigė. Jis parodė, kad V. A. gerai pažinojo kaip vietinį gyventoją, tiriant šią bylą jam teko bendrauti su nuteistuoju. Jis žino, kad kratos metu pas V. A. buvo surastos žirklės. Iš pradžių V. A. parodė, kad žirkles jam pareigūnai „pakišo“. Jis padavė nuteistajam popieriaus lapą ir V. A. pradėjo rašyti. Niekas V. A. nemušė ir nedavė alkoholio. Nuteistasis pats pasakė, kad dūrė žirklėmis V. U. į koją, o gal už valandos visa tai paneigė. Kiek jam teko pažinti V. A., jis visada taip elgdavosi. Iš pradžių jie manė, kad nukentėjusįjį sužalojo V. C., tačiau pats V. C., kuris kalbėjo gana nuoširdžiai, pasakė, kad tai padarė V. A..

Pats nuteistojo rašyto paaiškinimo turinys neleidžia manyti, kad jis buvo nuteistajam padiktuotas, nes jame nurodytą aplinkybę apie žaidimą kortomis nuteistasis nurodė ir teisme, ir apeliaciniame skunde. Nors šis V. A. rašytas paaiškinimas negali būti laikomas svariu nuteistojo kaltės įrodymu, tačiau tai, kad nuteistasis buvo nurodęs tokias aplinkybes ir dar teigęs, kad žirkles jam pakišo policijos pareigūnai, patvirtina nuteistojo parodymų nenuoseklumą. Be to, nuteistasis vėliau ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad žirkles jis kišenėje nešiojosi, nes ruošėsi eiti pakirpti kažkokią senutę nakvynės namuose. Taip pat jis parodė, kad jo kišenėje buvo ir šukos, tačiau iš jo asmens kratos protokolo matosi, kad jokios šukos pas jį nebuvo surastos. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis taip pat pripažino ir tai, kad nešiodavęsis su savimi peiliuką, tačiau jau nurodė, kad peilis jam buvo reikalingas susipjaustyti maistą, kadangi neturi dantų. Taigi ir apeliacinės instancijos teisme nuteistojo duoti parodymai nepaneigia teismo nustatytų bylos aplinkybių, kad būtent V. A. padarė V. U. mirtį sukėlusį kūno sužalojimą.

Įvykio vietos apžiūros metu iš buto (duomenys neskelbtini), buvo paimti peiliai, žirklės, kurie kartu su nusikaltimo padarymo metu nukentėjusiojo mūvėtomis kelnėmis bei nukentėjusiojo pjautinės žaizdos išpjova buvo pateikti tyrimui. Ištyrus visus pateiktus objektus specialisto išvadoje Nr. MK 54/10(01) (1 t. 52-66 b. 1.) konstatuota, kad V. U. kairės šlaunies durtinė-pjautinė žaizda ir ją atitinkantis kelnių pažeidimas nepadaryti tyrimui pateiktomis dvejomis žirklėmis bei trimis peiliais (Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 5). Neatmetama galimybė, jog žaizda padaryta peiliu Nr. 3 arba Nr. 4. Tačiau esant tik grupinės priklausomybės sutampančių požymių visumai negalima nustatyti, kuriuo konkrečiu iš šių peilių ar kitu, panašių konstrukcinių savybių įrankiu, padaryta žaizda. Kelnių pažeidimas nepadarytas peiliu Nr. 4, neatmetama galimybė, kad jis padarytas peiliu Nr. 3. Įvertinus tyrimo duomenis labiau tikėtina, kad žaizda ir kelnių pažeidimas galėjo būti padaryti peiliu Nr. 3. Kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad V. A. nenustatytu įrankiu vieną kartą dūrė V. U., padarydamas žaizdą kairėje šlaunyje. Įvertinęs šią ir teismo medicinos specialisto išvadas bei liudytojo V. C. parodymus, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiajam V. U. mirtį sukėlęs šlaunies sužalojimas buvo padarytas peiliu.

Išdėstytais ir aptartais įrodymais nustatyta, kad niekas kitas, išskyrus patį nuteistąjį V. A., peiliu negalėjo sužaloti V. U.. Jo peiliu suduotas smūgis V. U. į kairę šlaunį bei nukentėjusiajam padarytas šlaunies arterijos vientisumo pažeidimas, dėl ko nukentėjusysis nukraujavo ir vietoje mirė, buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su mirtimi. Byloje nenustatyta, kad nuteistasis V. A. siekė nužudyti V. U., tačiau suduodamas smūgį peiliu į gyvybei pavojingą kūno vietą, jis numatė, kad tokiais veiksmais gali atimti nukentėjusiajam gyvybę, ir nors nenorėjo atimti gyvybės, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Todėl teismas padarė išvadą, kad nuteistasis V. A. V. U. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia ir jo nusikalstamą veiką pagal BK 129 str. 1 d. kvalifikavo teisingai.

Skirdamas bausmę nuteistajam teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, bausmės paskirtimi ir jokių baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normų reikalavimų nepažeidė. Nuteistojo V. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Tuo tarpu nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pagrįstai pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Byloje nustatyta, kad visą dieną iki nusikaltimo padarymo nuteistasis kartu su nužudytuoju ir V. C., o po to dar ir su V. J. girtavo, tą pripažino ir pats nuteistasis, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Skiriant bausmę teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes: į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją. Buvo įvertinta tai, kad V. A. nukentėjusįjį nužudė veikdamas netiesiogine tyčia, padarė baigtą labai sunkų nusikaltimą, o V. U. nužudymas sukėlė itin sunkius ir jau neatstatomus padarinius. Nusikalstamos veikos padidintą pavojingumą rodo tai, kad V. U. buvo nužudytas panaudojant peilį. Skiriant bausmę teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę bei jo sveikatos būklę. Nors nuteistasis V. A. neteistas, tačiau net 16 kartų baustas administracinėmis nuobaudomis už alkoholinių gėrimų vartojimą viešose vietose arba girto pasirodymą viešose vietose, paskirtų baudų nesumokėjęs. Šios aplinkybės rodo, kad besaikis alkoholio vartojimas buvo V. A. gyvenimo būdas, o jo padaryti teisės pažeidimai bei šį kartą labai sunkus nusikaltimas yra jo tokio gyvenimo būdo pasekmė. BK 129 str. 1 d. sankcija numato laisvės atėmimą nuo 7 iki 15 metų. Įvertinus visas jau nurodytas aplinkybes, į tai, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių, o nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, teismo V. A. paskirta už įstatymo sankcijos vidurkį mažesnė 10 metų ir 6 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmė yra ne per griežta ir švelninti jos dar labiau nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

Nuteistojo V. A. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Linas ŠiukštaTeisėjai Albinas BielskisRūta Mickevičienė