- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-03
- Bylos Nr.
- A-438-1060-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00934-2012-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Stasys Gagys, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- J. B.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. B. prašė panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno apskr. VMI) 2011 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. (04)-K3-58, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) 2011 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 68-78 bei 2011 m. rugsėjo 12 d. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK ir Komisija) sprendimą Nr. S-208(7-159/2011).
Skunde pareiškėjas nurodė, jog su ginčijamais sprendimais nesutinka, kadangi Komisijos priimtame sprendime išdėstytos aplinkybės nėra paremtos jokiais objektyviais įrodymais ir neatitinka tikrovės, sprendimas grindžiamas prielaidomis, ir vienas kitam prieštaraujančiais įrodymais, o ne faktais bei dokumentais. Anot pareiškėjo, daromos prielaidos, kad 2007 metais, statant L. O. namą adresu (duomenys neskelbtini) mieste, pareiškėjas vertėsi individualia veikla, turėjo pajamų ir privalėjo mokėti mokesčius; remiamasi 2007 m. balandžio 23 d. statybos sutartimi, pareiškėjo pasirašytais L. O. išduotais pakvitavimais, paskaičiavimais bei L. O. ir A. A. paaiškinimais. Šie dokumentai ir paaiškinimai negali būti laikomi patikimais ir neginčijamais įrodymais dėl šių priežasčių: 1) 2007 m. balandžio 23 d. statybos sutartis, nors ir buvo pasirašyta, tačiau faktiškai nebuvo vykdoma nė vienos iš sutarties šalių, todėl faktiškai yra niekinė. 2) L. O. pateikti pareiškėjo pasirašyti pakvitavimai reiškia, kad ji davė man pinigus statybinėms medžiagoms pirkti bei darbininkams, kuriuos ji pati samdė, sumokėti. Pakvitavimuose nėra įrodymų, kad kokią nors dalį pinigų pareiškėjas būtų pasiėmęs sau, nors pripažįsta, kad L. O. buvo pažadėjusi kompensuoti už tai, kad gaišo savo laiką, naudojo jos reikalams savo transportą. L. O. be jokių išlygų 2009 m. balandžio 24 d. taikos sutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1103-1091 patvirtino, kad pareiškėjui asmeniškai jokio atlygio nemokėjo. 3) Nesutinka su pateiktais paskaičiavimais dėl sumų, kurios buvo išleistos statybinių medžiagų pirkimui, nes jie atlikti remiantis tik L. O. paaiškinimais bei jos pateiktais dokumentais. Statybines medžiagas bei įrangą L. O. prašymu pirko už žymiai didesnę sumą, todėl įsitikinęs, kad L. O. arba neišsaugojo arba pateikė Mokesčių inspekcijai ne visus medžiagų įsigijimo dokumentus, kuriuos pareiškėjas jai buvo atidavęs. 4) Pareiškėjo teigimu, L. O. ir A. A., pateikdami mokesčių administratoriui paaiškinimus prieš jį, buvo įtakojami tyrėjų, ir tuo pačiu siekė patys išvengti atsakomybės bei sankcijų. Tikėti reik tais teiginiais, kurie išdėstyti 2009 m. balandžio 24 d. taikos sutartyje, kurią jie pasirašė geranoriškai ir niekieno neverčiami bei nurodė tikrąsias namo statybos aplinkybes. 5) L. O. pati organizavo statybos darbus, samdė darbininkus. Jis darbininkų nesamdė, jiems nevadovavo ir nesidomėjo, ar jie dirba pagal patentą ar kitu pagrindu. Pagal susitarimą su L. O. jis turėjo pasidomėti, kiek darbų atlikta, ar nenukrypstama nuo projekto ir informuoti L. O., kokios yra darbų rinkos kainos. Nėra jokių duomenų, kad jis būtų samdęs darbininkus bei jiems vadovavęs, Statybos darbų žurnale jo parašų nėra. Statybinių medžiagų bei įrangos įsigijimo dokumentai įforminti L. O. vardu, o tai patvirtina, kad 2007 m. balandžio 23 d. statybos sutartis nebuvo vykdoma, kad L. O. ūkio būdu vykdė statybą ir pati organizavo darbus, o jis tik padėjo jos vardu supirkti medžiagas bei įrangą. Nurodė, kad tarp pareiškėjo ir L. O. buvo susiklostę geri savitarpio pasitikėjimo santykiai, ir tai, kad įsigijimo dokumentai buvo forminami ūkio būdu statybą vykdančio asmens vardu, yra natūralu, ir anaiptol nereiškia fakto, kad L. O. duotus pinigus išleido kitoms reikmėms, o ne statybinių medžiagų bei įrangos pirkimui. 6) Jokių objektyvių duomenų, kad 2007 metais L. O. namo statybos metu statybos darbai buvo vykdomi nelegaliai, taip pat nėra nurodyta. Jokios institucijos tuo metu jokių patikrinimų neatliko, jokių pažeidimų neužfiksavo. 7) Su inkriminuojamais pažeidimais niekada nesutiko, o 2008 m. lapkričio 11 d. skirtą administracinę baudą sumokėjo tik norėdamas ramybės, siekdamas išvengti tolesnių nesusipratimų bei konfliktų su L. O. bei Valstybine mokesčių inspekcija. 8) Pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šiuo atveju mokesčių administratorius kelių pakvitavimų pagrindu daro niekuo nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas vykdė veiklą, iš kurios turėjo pajamų. Tyrimo metu ne kartą buvo konstatuota, kad mokesčių administratorius neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti, mokesčių administratorius pastoviai keitė ir nurodinėjo pareiškėjui sumokėti vis kitokias mokesčių, delspinigių bei baudų sumas. Mokestinių ginčų komisija, patvirtindama 2011 m. birželio 1 d. VMI prie FM sprendimą Nr. 68-78 teigė, kad nepateikta jokių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti, kad mokesčių administratoriaus paskaičiuotos sumos yra neteisingos. Jis nurodė, kad jokios individualios veiklos nevykdė, jokios apskaitos nevedė, todėl pateikti dokumentų, patvirtinančių ar paneigiančių mokesčių administratoriaus sprendimą, neturi jokių galimybių, nes jokių dokumentų neturi.9) Niekas netikrino už kokią pinigų sumą įrengta įvaža ,statybos aikštelė. 10) Nepasirašytas pagrindinis statybos dokumentas „Statybvietės priėmimo-perdavimo aktas".
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie LR FM atsiliepime prašė skundą atmesti, reikalavimų netenkinti.
Nurodė, kad ginčijami institucijų priimti sprendimai yra pagrįsti ir teisingi, priimti objektyviai išnagrinėjus su mokestiniu ginču susijusias faktines aplinkybes bei įrodymus, tinkamai aiškintos ir taikytos teisės normas. Pareiškėjas praleido 2004-04-13 Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 (toliau - MAĮ) 159 straipsnio 3 dalyje nustatytą 20 dienų skundo dėl Komisijos 2011 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. S-208(7-159/2011) padavimo terminą. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad skundžiamas Komisijos 2011 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Nr. 5-208(7-159/2011) buvo išsiųstas pareiškėjui registruotu laišku (laiško Nr. RN292980015LT) 2011 m. rugsėjo 16 d. Nr. 5-369(7-159/2011), jo paties nurodytu adresu ((duomenys neskelbtini)). VMI prie FM sprendimas pareiškėjui buvo įteiktas, jį apskundė Komisijai. Žinodamas apie vykstantį mokestinį ginčą dėl jo mokestinių prievolių nustatymo pagrįstumo, galėjo objektyviai prognozuoti Komisijos sprendimo priėmimo terminą bei organizuoti savo veiksmus taip, kad nebūtų pažeista jo teisė laiku ir tinkamai paduoti skundą jau dėl Komisijos sprendimo. Negavęs Komisijos sprendimo, pareiškėjas turėjo objektyvią galimybę susipažinti su Komisijos sprendimu per laikotarpį nuo šio sprendimo priėmimo (2011 m. rugsėjo 12 d.) iki jo įteikimo (2012 m. kovo 8 d.), tačiau nuo tokios galimybės atsisakė. Atsakovo nuomone, 2012 m. kovo 8 d. galėtų būti laikoma skundžiamo sprendimo įteikimo pareiškėjai data tik tuo atveju, jeigu byloje būtų neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas Komisijos sprendimą dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių ir valios galėjo gauti tik 2012 m. kovo 8 d., o ne anksčiau. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neprašo atnaujinti praleisto skundo dėl Komisijos sprendimo padavimo termino, bylos nagrinėjimas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) Nr. VIII-1029 101 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nutrauktinas. Nurodė, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 2 straipsnio 7 dalyje reglamentuota individuali veikla apima savarankišką bet kokio pobūdžio komercinę arba gamybinę veiklą, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; savarankišką kūrybą, profesinę ir kitą panašaus pobūdžio savarankišką veiklą, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; savarankišką sporto veiklą; savarankišką atlikėjo veiklą. Sprendžiant šį mokestinį ginčą, atsižvelgtina ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) suformuluotas GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies taikymo bei aiškinimo taisykles. Savarankiškumas reiškia, kad gyventojas vykdydamas šią veiklą yra nepriklausomas, t. y. pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats pasirenka veiklos kryptį, patiria veiklos išlaidas, gauna pajamų. Šis požymis padeda atriboti individualią veiklą nuo darbo teisinių santykių. Visa veikla nuo pat jos vykdymo pradžios turi turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos (LVAT 2006 m. birželio 16 d. sprendimas adm. byloje Nr. A5-902/2006). Siekis gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį reiškia, kad gyventojas per tam tikrą laikotarpį pasikartojančiais sandoriais savo pajamas investuoja į veiklą, iš kurios nuolat uždirba pajamas, tikėdamasis gauti pelno.
Atsakovo vertinimu, tai, kad pareiškėjo veikla buvo savarankiška, patvirtina byloje nustatytos aplinkybės pagal 2007 m. balandžio 23 d. sudarytą statybos darbų sutartį, 2009 m. sausio 28 d. Inspekcijai pateiktas L. O. paaiškinimas, kuriame nurodė, kad pareiškėjas statė gyvenamąjį namą, t.y. padėjo pamatus, išmūrijo namo sienas, uždengė stogą, įdėjo garažo vartus ir atliko dalį lauko apdailos darbų. Pareiškėjas, vykdydamas rangovo funkcijas pagal 2007 m. balandžio 23 d. statybos darbų sutartį gyvenamojo namo statybos metu, atsiskaitinėjo užsakovei L. O. nuo 2007 m. sausio iki lapkričio mėn., pateikdamas 8 „Išklotines" ir „Ataskaitas", už atliktus darbus, panaudotas statybines medžiagas ir sumokėtas pinigų sumas. L. O. 2009 m. gegužės 29 d. ir A. A. 2008 m. birželio 20 d. davė paaiškinimus, jog pareiškėjas vadovavo 3-4 darbininkų grupei. Visa tai patvirtina, kad pareiškėjas veikė savarankiškai, spręsdamas su statybos organizavimu susijusius klausimus. Pareiškėjo vykdyta veikla buvo tęstinė, t.y. veikla vykdyta 2007 metų sausio-lapkričio mėnesiais. Pareiškėjo veiklai būdingas ir versliškumas (komerciškumas), tai reiškia, kad visa veikla nuo pat jos vykdymo pradžios turi turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos. Patikrinimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Pareiškėjo veikla buvo atlygintino pobūdžio. Pareiškėjas teigia, kad ir 203426,96 Lt suma, nepaisant nurodytos jos tikslinės paskirties (komisiniai, darbo užmokestis), buvo panaudota medžiagų ir įrangos įsigijimui, tačiau nepateikė jokių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų, tuo tarpu pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.
Dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų - pasirašytos 2009 m. balandžio 24 d. Taikos sutarties – atsakovas nurodė, kad minėta Taikos sutartis pasirašyta siekiant taikiai išspręsti ginčą, vadovaujantis LR CK 6.983 - 6.985 straipsniais ir LR CPK 42 straipsnio 1 dalimi, 140 straipsnio 3 dalimi, 439 straipsnio 8 dalimi. Komisija sprendime pažymėjo, kad sprendžiant dėl pareiškėjo apmokestinimo pagrįstumo Taikos sutartyje esantis teiginys, jog Pareiškėjas dirbo neatlygintinai, nepaneigia apmokestinimui reikšmingo fakto, kad pareiškėjas iš L. O. iš viso gavo 398306 Lt, tuo tarpu jo išlaidas pagrindžiančių dokumentų neturi. Pareiškėjas teigia, jog visus statybinių medžiagų bei įrangos pirkimą patvirtinančius dokumentus jis atidavė L. O., tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, L. O. mokesčių administratoriui pateikti dokumentai (PVM sąskaitos faktūros, sudarytos sutartys L. O. vardu, statybinių medžiagų įsigijimą patvirtinantys parduotuvių čekiai) 77711,64 Lt sumai neįrodo, jog šias išlaidas patyrė pareiškėjas. Jokių kitų išlaidas pagrindžiančių dokumentų byloje nėra. Remdamasis išdėstytu, nurodė, kad pareiškėjo vykdyta naujų statinių statybos veikla atitinka GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintus individualios veiklos požymius ir gautos pajamos priskirtinos pareiškėjo individualios veiklos pajamoms, nuo kurių pagrįstai apskaičiuoti mokesčiai bei su jais susijusios sumos. Atsakovo nuomone, pareiškėjo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos skundžiamų sprendimų teisėtumui, greičiau vertintini tik kaip gynybinė pozicija.
Tretysis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, teisminiame nagrinėjime atstovas nedalyvavo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjo J. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl Kauno apskr. VMI 2011 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. (04)-K3-58, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2011 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. 68-78 bei 2011 m. rugsėjo 12 d. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo Nr. S-208(7-159/2011) teisėtumo ir pagrįstumo, t.y. ginčas kilęs dėl to, ar pagrįstai mokesčių administratorius pripažino pareiškėjo teiktas paslaugas L. O. individualia veikla ir ar pagrįstai jas apmokestino. Byloje nustatyta, kad Kauno apskr. VMI, vykdydama 2010 m. gruodžio 6 d. pavedimą tikrinti Nr. AU2-38, pakartotinai atliko pareiškėjo pridėtinės vertės mokesčio (toliau - PVM), gyventojų pajamų mokesčio (toliau - GPM), valstybinio socialinio draudimo (toliau - VSD) įmokų, privalomojo sveikatos draudimo įmokų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. ir 2011 m. sausio 18 d. surašė patikrinimo aktą Nr. AU16-5. Pareiškėjas nesutiko su 2011 m. sausio 18 d. patikrinimo aktu Nr. AU16-5 ir 2011 m. vasario 17 d. pateikė pastabas Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.
Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog Kauno apskr. VMI 2011 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. (04)-K3-58 dėl patikrinimo akto tvirtinimo nustatė, kad mokestinio patikrinimo metu buvo vertinamos gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini) statybos aplinkybės. Inspekcija pakartotinio patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas teikė naujo namo (duomenys neskelbtini) statybos paslaugas L. O. pagal 2007 m. balandžio 23 d. statybos sutartį ir taip vykdė individualią veiklą, neįregistravęs jos įstatymų nustatyta tvarka. Inspekcija vadovaudamasi MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis nustatė, kad pareiškėjas 2007 metais gavo 203426,96 Lt individualios veiklos pajamų. Konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 (toliau - PVMĮ) 71 straipsnio 1 ir 2 dalis, 92 straipsnį bei 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 (toliau - GPMĮ) 25 ir 27 straipsnį, nes versdamasis naujų statinių statybos veikla, gavo 203426,96 Lt individualios veiklos pajamų, nuo kurių neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą 15777 Lt PVM (2007 metų rugsėjo mėn. - 10429 Lt; 2007 metų lapkričio mėn. - 5348 Lt ir 28147 Lt GPM. Inspekcija, vadovaudamasi PVMĮ 123 straipsnio 1 dalimi, GPMĮ 36 straipsnio 2 dalimi, MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 139 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui apskaičiavo 7721 Lt PVM delspinigių, 11841 Lt GPM delspinigių bei skyrė 30 proc. 4733 Lt PVM baudą ir 8444 Lt GPM baudą. Kauno apskr. VMI, remdamasi 2001 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-547 (toliau - VSDĮ) 9 straipsnio 4 dalies (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX-2535 redakcija) nuostatomis, pareiškėjui už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. lapkričio 8 d. apskaičiavo bazinei pensijos daliai 1347,47 Lt VSD įmokų ir papildomai pensijos daliai 988 Lt VSD įmokų bei skyrė 1168 Lt VSD įmokų baudą. Privalomojo sveikatos draudimo įmokos pareiškėjui nebuvo apskaičiuotos, remiantis 2002 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo Nr. IX-1219 (2003 m. sausio 1 d. įstatymo IX-1219 redakcija) 17 straipsnio 1 dalimi.
Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno apskr. VMI 2011 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. (04)-K3-58 pateikė skundą VMI prie FM, kuri 2011 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. 68-78 nurodė, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti pritaikytos MAĮ 10 straipsnio nuostatos, o MAĮ 69 straipsnio 1 dalis taikyta nepagrįstai. Taip pat VMI prie FM sprendimu pakeitė Inspekcijos 2011 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. (04)-K3-58 ir vietoj nurodymų pareiškėjui sumokėti į biudžetą 15777 Lt PVM, 7721 Lt PVM delspinigių, 4733 Lt PVM baudą, 28147 Lt GPM, 11841 Lt GPM delspinigių, 8444 Lt GPM baudą, 2335 Lt VSD įmokų ir 1168 Lt VSD įmokų baudą, nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 15777 Lt PVM, 4002 Lt PVM delspinigių, 1578 Lt PVM baudą, 28147 Lt GPM, 5207 Lt GPM delspinigių, 2815 Lt GPM baudą, 2335 Lt VSD įmokų ir 1168 Lt VSD įmokų baudą; taip pat atleido pareiškėją nuo 3719 Lt PVM delspinigių ir 6634 Lt GPM delspinigių. Pareiškėjas nesutiko ir su VMI prie FM 2011 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. 68-78, ir kreipėsi su skundu į Mokestinių ginčų komisiją prie LRV, kuri su Valstybinės mokesčių inspekcijos prie FM pozicija sutiko ir priėmė 2011 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. S-208(7-159/2012) atmesti pareiškėjo skundą.
Įvertinęs šias bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje buvo nustatytos faktinės aplinkybės, liudijančios, kad J. B. gavo iš L. O. 398306 Lt, nurodytus jo pasirašytose atskaitose, ir šios aplinkybės nepaneigia taikos sutarties teiginys, kad pareiškėjas dirbo neatlygintinai. Duomenų, kad pareiškėjas patyrė kokias nors išlaidas, byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog MGK ir mokesčių administratorius pagrįstai padarė išvadą, kad J. B. vykdyta statybos veikla atitinka GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintus individualios veiklos požymius ir gautos pajamos priskirtos pareiškėjo individualios veiklos pajamoms, nuo kurių pagrįstai apskaičiuoti mokesčiai bei su jais susijusios sumos. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėjas nesutiko, kad jo veikla įvertinta kaip individuali, nesutiko, kad gavo minėtas, pajamas, tačiau neginčijo paskaičiuotų sumų. Todėl teismas dėl šios aplinkybės nepasisakė.
Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas nesutiko su L. O. ir Adomėno nurodomomis aplinkybėmis, kad jis dirbo namo statybose kartu su 3-4 darbininkais darbo metu, nesutiko, kad vykdė pasirašytoje su L. O. sutartyje numatytas rangovo funkcijas. Tačiau, pirmosios instancijos teismo vertinimu, A. A. ir L. O. parodymai sutapo iš esmės net dėl atskirų detalių: J. B. dirbo darbo metu, siūlė pakeitimus, L. O. išvardijo J. B. atliktus darbus, kurie sutapo su A. A. statybų žurnale nurodytais darbais, o juos vykdant j. Briedis buvo nurodytas kaip vykdytojas. Todėl pirmosios instancijos teismas J. B. poziciją vertino kritiškai, kaip suinteresuoto asmens poziciją, neatitinkančią faktinių aplinkybių ir ją atmetė.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos skundas dėl VMI prie LR FM viršininko 2012 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-20677 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto panaikinimo atmestinas, o kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą panaikinti šioje byloje skundžiamą sprendimą, nenustatyta.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas J. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais, papildomai nurodo, jog nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde ginčijo tiek atlygio gavimo faktą, tiek gautų pinigų iš L. O. panaudojimo aplinkybes, o bylos nagrinėjimo metu buvo nurodyti teiginiai dėl mokesčių administratoriaus apskaičiuotų mokesčių nepagrįstumo. Tačiau, kaip nurodo pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas dėl nurodytų aplinkybių nepasisakė. Taigi, pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą motyvuoti savo sprendimą ir toks teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodo, jog atsižvelgiant į byloje surinktus įrodymus, atsakovo nuomone, pareiškėjo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui, todėl vertintini tik kaip pareiškėjo gynybinė pozicija.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis numato, jog „apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę: [...] 5) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukti arba skundą palikti nenagrinėtą, jeigu nustatomos šio įstatymo 101 ir 103 straipsniuose nurodytos aplinkybės“.
ABTĮ 101 straipsnis („Bylos nutraukimo pagrindai“) inter alia taip pat numato, jog teismas nutraukia bylą: 7) jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.
Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas J. B. ginčija Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. S-208(7-159/2011), kuriuo Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 68-78. Akcentuotina, jog skunde ir patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui (b. l. 1–3, 31–33) pareiškėjas nurodė, jog minėtą Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimą gavo 2012 m. kovo 8 d.
Atkreiptinas dėmesys, kad Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 3 dalis numato, jog skundas teismui turi būti paduodamas ne vėliau kaip per 20 dienų po centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimo įteikimo dienos. Tačiau, kaip patvirtina bylos medžiaga, pirminį skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 12 d. sprendimo pareiškėjas pateikė tik 2012 m. kovo 27 d. (b. l. 1, 22), t. y. praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo įstatyme numatyto skundo padavimo termino pasibaigimo dienos. Nors pareiškėjas nurodė, jog minėtą Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimą gavo 2012 m. kovo 8 d., tačiau ši aplinkybė nėra pagrįsta jokiais byloje surinktais bei pareiškėjo pateiktais įrodymais. Byloje yra tik pareiškėjo pateiktas iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. kovo 6 d. pareiškėjui išsiųstas laiško vaiko su žymomis apie jo gavimą ir išsiuntimą, tačiau duomenų apie tai, kokia dokumentacija buvo siunčiama pareiškėjui, byloje nėra. Priešingai, iš Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. balandžio 3 d. rašto Nr. 5-180(6.14) matyti, jog Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Nr. S-208(7-159/2011) pareiškėjui buvo išsiųstas registruotąja pirmenybine pašto korespondencijos siunta Nr. RN 292980015Lt, tačiau pareiškėjas šios siuntos neatsiėmė, o pakartotinai minėtas Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo nuorašas siunčiamas nebuvo (b. l. 26).
Iš šių aplinkybių matyti, jog pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teisme buvo priimtas nagrinėti praleidus įstatymo nustatytus skundo padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė šių terminų atnaujinti. Dėl šios priežasties ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra panaikinamas, o administracinė byla nutraukiama (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikinti, o administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo nutraukti.
Nutartis neskundžiama.