- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-01-21
- Bylos Nr.
- 1A-32-593/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-35559-2024-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Danutė Giačaitė, Arūnas Paštuolis
- Kaltinamasis
- Ž. G.
- Nukentėjusysis
- L. K.
- Advokatai
- Vygaudas Molis, Rimantas Bučma
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Arūno Paštuolio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal prokurorės Jurgitos Mastauskienės ir nukentėjusiosios L. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – ir Kauno apylinkės teismas) 2025 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. G. išteisinta dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. Ž. G. išteisinta dėl to, jog 2024 m. rugsėjo 11 d., apie 18.50 val., (duomenys neskelbtini), bute, žodinio konflikto metu smurtavo prieš savo šeimos narę – seserį L. K., t. y., suėmusi už rūbų nutempė pastarąją nuo sofos ant grindų, tampė už plaukų ir dešinės rankos, padarydama poodines kraujosruvas kaktos kairėje pusėje palei antakio išorinį galą, dešinės šlaunies išorinėje pusėje, odos įdrėskimą kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, taip sukėlė L. K. fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiais veiksmais Ž. G. buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
2. Kauno apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu, įvertinęs baudžiamojoje byloje pateiktus įrodymus, konstatavo, kad šiuo atveju nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl Ž. G. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, išteisinta.
Šalies argumentai
3. Prokurorė Jurgita Mastauskienė su skundžiamu nuosprendžiu nesutinka ir apeliaciniu skundu prašo panaikinti Ž. G. atžvilgiu priimtą 2025 m. rugsėjo 22 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį, nuteisti Ž. G. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir skirti jai 7 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, be intensyvios priežiūros. Taip pat skunde prašoma vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktais įpareigoti Ž. G. dalyvauti elgesio pataisos programoje, neatlygintinai išdirbti 50 valdų per 6 mėnesius, sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, asmenimis su negalia ir kitais žmonėmis, kuriems reikalinga pagalba, o L. K. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš Ž. G. 1000 eurų neturtinei žalai atlyginti.
3.1. Prokurorė pažymi, kad tyčiniai veiksmai pasireiškia tuo, kad veiką darantis asmuo suvokia, jog tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, nori, kad dėl jo veikimo atsirastų padarinių ir to siekia (tiesioginė tyčia), arba sąmoningai leidžia jiems atsirasti (netiesioginė tyčia), todėl pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Ž. G. veiksmuose nebuvo tyčios sukelti fizinį skausmą.
3.2. Apeliaciniu skundu sutinkama su skundžiamame nuosprendyje nurodyta aplinkybe, kad konflikto metu Ž. G. tikslas buvo atimti iš nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefoną, tačiau, prokurorės nuomone, vertinant Ž. G. veiksmus negalima sutikti, kad jie buvo atlikti nesant tyčiai. Prokurorės įsitikinimu konflikto metu Ž. G. nustumdama nukentėjusiąją nuo sofos ant grindų, tampydama ją už plaukų, dešinės rankos, turėjo ir galėjo suprasti, kad dėl šių veiksmų nukentėjusiajai bus sukeltas fizinis skausmas, tačiau savo veiksmų nenutraukė kol nukentėjusiosios vyras jos ir nukentėjusiosios neišskyrė, t. y. ji veikė netiesiogine tyčia.
3.3. Skunde teigiama, kad pirmos instancijos teismas neįvertino įrodymų visumos ir rėmėsi beveik vien Ž. G. parodymais, kuriais siekta išvengti atsakomybės. Taip pat teigiama, jog nepagrįstai atmesti kiti tyrimo duomenys, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį. Prokurorės nuomone, byloje surinkta pakankamai įrodymų, jog Ž. G. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.
3.4. Prokurorė pažymi, kad be Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), Ž. G. kaltė yra patikimai įrodyta ir kitais byloje surinktais duomenimis: nukentėjusiosios L. K., liudytojo V. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duotais parodymais, 2024 m. rugsėjo 11 d. L. K. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolu. 2024 m. rugsėjo 11 d. tarnybiniu pranešimu dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, 2024 m. rugsėjo 11 d. asmens apžiūros protokolu, 2024 m. spalio 16 d. kitų objektų apžiūros protokolu, kuriuo apžiūrėtas BPC pateiktas skambučio garso įrašas, iš kurio matyti, kad L. K. praneša, kad ją užpuolė jos sesuo, 2024 m. gruodžio 6 d. kitų objektų apžiūros protokolu, kuriuo apžiūrėti policijos pareigūnų „Body“ kamera daryti vaizdo įrašai.
3.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji L. K. parodė, kad: „2024 m. rugsėjo 11 d. su vyru V. K. atvyko aplankyti tėvų, kur atvyko ir jos sesuo Ž. G., kuri pradėjo konfliktuoti dėl tėvų pensijos, agresyviai šaukti, vartojo necenzūrinius žodžius ir koneveikė ją. Minėto konflikto metu ji sėdėjo ant sofos ir naudojosi telefonu, o Ž. G., pamačiusi, jog jos rankoje yra telefonas, pradėjo šaukti „Tu čia manęs nefilmuosi“ ir pradėjo ją pulti, įsikabino į jos dėvimą švarką, marškinėlius ir pradėjo temti ją nuo sofos, parvertė ją ant grindinio, ant kurio griuvo su dešine kūno puse, bei pradėjo tampyti jos dešinę ranką, plaukus, ko pasėkoje ji pradėjo gintis ir grumtis su Ž. G.. Jas išskyrė jos vyras V. K.. Po minėto įvykio pajautė skausmą ir pastebėjo, jog ant jos kairės rankos plaštakos yra įdrėskimas.“ Skunde nurodoma, jog analogiškas įvykio aplinkybes L. K. nurodė ir teisminio nagrinėjimo metu, parodymai buvo nuoseklūs, išsamūs, logiški, todėl jais abejoti nėra pagrindo.
3.6. Skunde nurodoma, jog 2024 m. rugsėjo 11 d. Tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo užfiksuota, kad pranešėja L. K. paaiškino, jog 2024 m. rugsėjo 11 d. sesuo Ž. G. bute, adresu (duomenys neskelbtini), nutempė ją nuo sofos ir parvertė ant grindinio, ant kurio griuvo su dešine kūno puse, parvertusi ant žemės sesuo pradėjo tampyti jos dešinę ranką, plaukus. Nurodoma, jog 2024 m. gruodžio 6 d. Kitų objektų apžiūros protokole, kuriuo apžiūrėti policijos pareigūnų „Body“ kamera daryti vaizdo įrašai, taip pat užfiksuota, kad į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams L. K. nurodė, kad sesuo ją sėdinčią tiesiog puolė, o policijos pareigūnui paprašius parodė kur jos rieše yra apdraskymai; į klausimą ar jautė skausmą, ar ir dabar jaučia, atsakė, kad galva visa plyšta, visas šonas, viskas, taip pat rodė į savo dešinės pusės šoną. Taip pat pažymima, jog 2024 m. rugsėjo 11 d. asmens apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrėjus L. K., matoma žaizda kairės pusės plaštakoje. Prokurorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad L. K. nurodytas aplinkybes ikiteisminio bei teisminio nagrinėjimo metu patvirtino ir liudytojas V. K., kuris nurodė, kad Ž. G. puolė L. K., sugriebė abiem rankom ją už rankos ir viršutinių drabužių, nutempė ant žemės, jos tampė viena kitai už plaukų, draskėsi nagais, o fizinį konfliktą pradėjo Ž. G..
3.7. Prokurorė atkreipia dėmesį ir į tai, jog Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) L. K. konstatuoti sužalojimai – poodinės kraujosruvos kaktos kairėje pusėje palei antakio išorinį galą, dešinės šlaunies išorinėje pusėje (padarytos kietais bukais riboto paviršiaus daiktais bent dviem atskirais traumuojančiais poveikiais), odos įdrėskimas kairės plaštakos nugariniame paviršiuje (padarytas vienu poveikiu kietu buku riboto paviršiaus daiktu su išreikšta briauna, kas yra būdinga rankos nagams), taip pat atitinka L. K. nurodytas aplinkybes, kad Ž. G. nustūmus ją nuo sofos, ant grindinio ji griuvo dešine kūno dalimi ir kad jai nugriuvus tarp jos ir sesers vyko grumtynės.
3.8. Vertinant nukentėjusiosios parodymų patikimumą, prokurorės nuomone, atsižvelgtina ir į tai, kad už melagingų parodymų davimą ji atsako pagal BK 235 straipsnį, tuo tarpu Ž. G. atsakomybė už jos duodamų parodymų turinį ar už atsisakymą duoti parodymus įstatyme nenumatyta. Esant šioms aplinkybėms, prokurorės manymu, Ž. G. parodymai vertintini kritiškai, kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.
3.9. Atsižvelgiant išdėstytas aplinkybes, prokurorė laikosi nuomonės, jog priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, konstatuotina, kad byloje surinktų įrodymų visuma pakankama Ž. G. kaltei pagrįsti, Ž. G. veikoje yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, objektyvieji požymiai, t. y. smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimas, padariniai, priežastinis ryšys tarp Ž. G. veiksmų ir kilusių padarinių bei subjektyvieji požymiai – netiesioginė tyčia – Ž. G. nustumdama nukentėjusiąją nuo sofos ant grindų, tampydama ją už plaukų, dešinės rankos, suvokė, kad dėl tokių jos veiksmų gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, ir nors galimai jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti.
4. Nukentėjusioji L. K. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu ir prašo panaikinti Ž. G. atžvilgiu priimtą 2025 m. rugsėjo 22 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį, pagal nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje ir paskirti jai įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Taip pat nukentėjusioji prašo priteisti jai 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš Ž. G.:
4.1. Nukentėjusiosios nuomone, skundžiamame nuosprendyje, vadovaujantis teismų praktika, pirmos instancijos teismas akcentuoja tik fizinio skausmo sukėlimą ir yra ignoruojama aplinkybė, jog įvykio metu nukentėjusiajai buvo padaryti sužalojimai, atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą, kurį patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kuri visiškai atitinka nukentėjusiosios parodymus, dėl jai padarytų sužalojimų ir paneigia Ž. G. parodymus, jog ji nesmurtavo. Nukentėjusiosios nuomone, Ž. G. parodymus reikėtų vertinti, kaip bandymą išvengti atsakomybės už savo veiksmus.
4.2. Nukentėjusioji mano, jog byloje yra pakankamai duomenų, jog jai sužalojimus padarė būtent Ž. G.. Skunde teigiama, jog vienu atveju pirmos instancijos teismas nurodo, kad specialisto išvada nepatvirtina, kad sužalojimus, padarė Ž. G., tačiau vėliau teismas teigia, jog išteisintoji „tokio elgesio pasėkoje nukentėjusiąją sužalojo“, o dar vėliau nuosprendyje teigiama, jog „iš esmės teismas sutinka, kad Ž. G. bandant patraukti nukentėjusiosios laikomą telefoną, nukentėjusiajai galėjo atsirasti specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai“.
4.3. Skunde nesutinkama su pirmos instancijos teismo išvada, jog Ž. G. veiksmuose nėra būtinojo nusikaltimo sudėties požymio – tyčios sukelti fizinį skausmą ar nežymiai sutrikdyti sveikatą. Nukentėjusiosios nuomone, Ž. G., atlikdama smurtinius veiksmus (pargriaudama ant grindų, tampydama už plaukų ir rankos) turėjo ir galėjo suvokti, jog gali būti padaryti sužalojimai ar sukeltas fizinis skausmas.
Atsiliepimas
5. Ž. G. gynėjas advokatas Vygaudas Molis pateikė atsiliepimą į apeliacinius skundus, kuriuo prašoma atmesti prokurorės Jurgitos Mastauskienės ir nukentėjusiosios L. K. apeliacinius skundus ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-1040-725/2025 palikti nepakeistą arba pritaikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir Ž. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jos atžvilgiu nutraukti:
5.1. Atsiliepime nesutinkama su apeliacinių skundų argumentais dėl kaltės formos ir laikomasi nuomonės, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Ž. G. veiksmuose nebuvo būtinojo nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymio – tyčios sukelti fizinį skausmą, t. y. nebuvo nei tiesioginės, nei netiesioginės tyčios, kaip to reikalauja baudžiamoji atsakomybė pagal minėtą straipsnį
5.2. Nurodoma, kad 2024 m. rugsėjo 11 d. Ž. G. su vaiku atvyko į tėvų butą, kur buvo jos sesuo ir sesers vyras. Teigiama, jog įėjusi į butą Ž. G. užuodė cigarečių ir alkoholio kvapą, nors tėvams dėl sveikatos negalima nei rūkyti, nei vartoti alkoholio, todėl tarp seserų kilo žodinis konfliktas dėl tėvų priežiūros (nurodoma, jog Ž. G. kiekvieną dieną eidavo pas tėvus, keisdavo sauskelnes, gamindavo jiems maistą, duodavo vaistus bei užtikrindavo, kad tėvams paskirti vaistai ir priežiūrai reikalingos priemonės būtų įsigytos, buvo tėvo A. R. Š. įgaliotinė pašto siuntoms, įvairių institucijų ir asmenų paslaugoms, bankų paslaugoms gauti). Skunde nurodoma, jog nukentėjusioji L. K. pradėjo Ž. G. filmuoti, ji paprašė to nedaryti, tačiau nukentėjusioji tęsė savo veiksmus, dėl ko Ž. G. bandė patraukti telefoną, kad jos nefilmuotų ir gavosi „makalavimasis“, nes nukentėjusioji judino ranką su telefonu į visas puses ir įrėmė koją Ž. G. prie pilvo ir spyrė, dėl ko Ž. G. pirmoji paskambino policijai. Šias aplinkybes, advokato gynėjo teigimu, teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas, nukentėjusiosios L. K. ir Ž. G. tėvas, A. R. Š., jokių įrodymų, kad Ž. G. būtų tyčia naudojusi fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu byloje nėra.
5.3. Advokato teigimu nagrinėjamu atveju įvyko buitinis, trumpalaikis konfliktas, kilęs nukentėjusiajai provokuojant ir filmuojant Ž. G. prieš jos valią. Teigiama, jog konfliktas įvyko staiga, emocinio susijaudinimo būsenoje, be jokio išankstinio ketinimo sukelti kokią nors žalą, o veiksmai, kuriuos atliko Ž. G., buvo reakcija į provokaciją ir bandymas nutraukti situaciją, o ne agresyvus kėsinimasis į kito asmens sveikatą, todėl jos veiksmai neatitinka nei tiesioginės, nei netiesioginės tyčios apibrėžties.
5.4. Pažymima, jog pagal BK 15 straipsnio 3 dalį, netiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Šiuo atveju, advokato gynėjo nuomone, Ž. G. nesuvokė ir negalėjo numatyti, kad momentinis fizinis kontaktas, siekiant patraukti sesers telefoną ir nutraukti jos neteisėtą filmavimą gali sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą ar sveikatos sutrikdymą, ji neturėjo jokio ketinimo pakenkti, todėl subjektyvusis tyčios požymis byloje nėra įrodytas ir byloje nėra duomenų, kurie objektyviai patvirtintų nukentėjusiosios parodymus, kad Ž. G. prieš ją smurtavo tyčia. Be to, sutinkama su nuosprendžio išvada, kad pačios nukentėjusiosios nurodomos aplinkybės nepaneigia to, kad Ž. G. tikslas buvo atimti iš jos telefoną, o ne sukelti jai fizinį skausmą ar ją sužaloti, ką nukentėjusioji patvirtino ir teismo posėdžių metu, bei tai patvirtino ir liudytojai – nukentėjusiosios vyras bei abiejų seserų tėvas.
5.5. Skunde palaikoma pirmosios instancijos teismo pozicija, kad byloje surinkti duomenys nepaneigia, kad tiek nukentėjusioji, tiek Ž. G. galėjo kliudyti viena kitą, tačiau būtent grumtynių metu dėl telefono, todėl nei viena, nei kita savo veiksmų nevertino kaip pavojingų, galinčių sukelti pasekmes, užtraukiančias baudžiamąją atsakomybę. Advokatas teigia, kad šiuo atveju fizinio kontakto buvimas pats savaime nereiškia tyčios, nes jis kilo buitinio konflikto metu, spontaniškai, be aiškaus siekio sukelti žalą, todėl svarbu atsižvelgti į emocinį foną, provokaciją, situacijos netikėtumą, fizinis kontaktas buvo momentinis, neagresyvus, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad Ž. G. veikė netiesiogine tyčia ir situacija labiau atitinka neatsargius, o ne tyčinius veiksmus.
5.6. Atsiliepime remiamasi LAT praktika ir nurodoma, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien fizinio sąlyčio – būtina nustatyti, kad nukentėjusysis realiai patyrė skausmą ar kitas fizines kančias. Pažymima, jog vertinamas veiksmų intensyvumas, įprastai žmogui sukeliamas skausmas, nukentėjusiojo amžius, sveikatos būklė, jo sveikatai kilęs pavojus, veiksmų tikslai ir kitos aplinkybės, leidžiančios spręsti apie skausmo tikrumą, įrodomumui svarbu, kad skausmo pojūtis būtų aiškiai išreikštas ar patvirtintas kreipimusi į medikus.
5.7. Nurodoma, jog šiuo atveju Ž. G. neabejoja, kad nukentėjusioji ją tyčia provokavo filmuodama, siekdama sukelti fizinį kontaktą ir pasipelnyti, nes bandydama patraukti telefoną ji nukentėjusiajai jokio skausmo ar fizinės kančios nesukėlė, pavojingų veiksmų neatliko, o į medikus ši nesikreipė.
5.8. Taip pat pažymima, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tokio pobūdžio bylose, kai tarp nukentėjusiosios ir kaltinamosios pusės yra susiklostę itin įtempti/konfliktiški santykiai, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų.
5.9. Advokato teigimu, šiuo atveju tarp Ž. G. ir nukentėjusiosios jau ilgą laiką yra susiklostę itin įtempti ir konfliktiški santykiai, o pati nukentėjusioji duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad su Ž. G. konfliktuoja dažnai. Nurodoma, jog pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas 2025 m. vasario 21 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kuriuo patvirtinama, kad nukentėjusioji yra konfliktiško būdo –apklausta VŠĮ (duomenys neskelbtini) direktorė I. A. nurodė, kad Ž. G. apie tvarką buvo informuota ir laikosi rekomendacijų, o kita dukra (L. K.) rekomendacijų nesilaiko, atvykusi į globos namus ne kartą kėlė konfliktus su personalu, išreikšdama įvairias pretenzijas, o bandant užmegzti konstruktyvų pokalbį to padaryti nepavyko, nes L. K. nieko neklausė, į prašymus nusiraminti, nekelti triukšmo, nereagavo. Advokato nuomone nurodytos aplinkybės patvirtina faktą, kad nukentėjusioji linkusi provokuoti konfliktus, su Ž. G. konfliktuoja nuolat, todėl yra pagrindas abejoti nukentėjusiosios parodymais.
5.10. Atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, jog prokurorės pareiškimai dėl esą netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįsti. Nurodoma, kad BPK 20 straipsnio 5 dalis įpareigoja teismą vertinti įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, grindžiamą išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovavimusi įstatymu, o pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų laikėsi. Atkreipiamas dėmesys, kad teismas įvertino visų proceso dalyvių ir liudytojų parodymus, o ne vien Ž. G. paaiškinimus, ir pagrįstai nustatė, jog jos veiksmai nebuvo nukreipti į žalą, fizinis kontaktas buvo minimalus, konfliktą lėmė abipusės emocijos, todėl tyčios nebuvo. Advokato nuomone, prokurorės ir nukentėjusiosios argumentai šių faktinių aplinkybių nepaneigia ir tėra subjektyvūs vertinimai.
5.11. Atsiliepime laikomasi nuomonės, kad prokurorės apeliaciniame skunde nenurodoma, kuo specialisto išvada ar pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašai pagrindžia Ž. G. kaltę ar įrodo tyčią sukelti skausmą. Teigiama, jog dauguma šių įrodymų iš esmės remiasi pačios nukentėjusiosios pozicija, jos paaiškinimais ir jų pagrindu surašytais dokumentais. Nurodoma, kad byloje nėra kitų nešališkų, nuo nukentėjusiosios teiginių nepriklausančių duomenų, galinčių neabejotinai patvirtinti Ž. G. kaltę. Atsiliepime pabrėžiama, kad dėl abipusio konflikto ir įtemptų šalių santykių nukentėjusiosios parodymai turi būti vertinami itin atsargiai, nes tokiose situacijose dalyviai gali neadekvačiai interpretuoti aplinkybes ar turėti subjektyvių motyvų.
5.12. Teigiama, jog Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nėra pakankama Ž. G. tyčiai nustatyti, ji yra vertinama visų surinktų įrodymų ir duomenų visumoje ir neįrodo, kad nustatytus sužalojimus nukentėjusiosios atžvilgiu būtų atlikusi būtent Ž. G.. Atkreiptinas dėmesys, kad 2024 m. rugsėjo 11 d. asmens apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, jog ant nukentėjusiosios dešinės plaštakos matoma žaizda, daugiau akivaizdžių sužalojimų nepastebėta, tačiau žaizdą ant plaštakos galėjo pasidaryti ir pati nukentėjusioji po konflikto, kai Ž. G. pasišalino iš buto ir lauke laukė policijos, kadangi būdama šalia sesers jokio sužalojimo ant jos rankos nematė.
5.13. Atsiliepime teigiama, kad nukentėjusioji pateikė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos, kuris skundžiamu nuosprendžiu paliktas nenagrinėtas. Nurodoma, jog pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala apima fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ir kitas aplinkybes, o teismas nustatydamas žalą atsižvelgia į jos pasekmes, kaltę, turtinę padėtį ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes. Atsiliepime laikomasi nuomonės, jog jokios neturtinės žalos nukentėjusioji nepatyrė, o ieškiniu iš esmės siekia pasipelnyti.
5.14. Pažymima, kad nukentėjusioji teismo metu teigė, kad po įvykio pablogėjo sveikata ir teko išeiti iš darbo dėl streso, tačiau jos vyras, liudytojas V. K., nurodė, jog ji paliko darbą prižiūrėti tėvus, o apie vaistų vartojimą byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų. Atkreipiamas dėmesys, kad dėl šių aplinkybių kyla pagrįstos abejonės dėl nukentėjusiosios nurodytos pozicijos tikrumo ir civilinio ieškinio pagrįstumo.
5.15. Atsiliepime nurodoma, kad apygardos teismui nusprendus pripažinti Ž. G. kalta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, pagal BK 37 straipsnį ji turėtų būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės ir byla jos atžvilgiu nutraukta. Nurodoma, kad BK 37 straipsnis leidžia atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu veika pripažįstama mažareikšme, atsižvelgiant tiek į objektyviuosius (padarinių laipsnį, veikos pobūdį, padarymo būdą, vietą ir laiką), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios laipsnį, tikslus, motyvus). Pažymima, kad teismų praktikoje veikos mažareikšmiškumas vertinamas atsižvelgiant į jos pavojingumą ir poveikį.
5.16. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai – poodinės kraujosruvos kaktoje ir šlaunyje, odos įdrėskimas plaštakoje – nėra tokio pobūdžio, kad negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis. Pažymima, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, jog sužalojimus padarė būtent Ž. G., o jos veiksmai buvo trumpalaikiai, nukreipti į daiktą – sesers telefoną – ir neturėjo tikslo sukelti fizinį skausmą ar ilgalaikius psichologinius padarinius.
5.17. Pasisakant dėl bylos aplinkybių, teigiama, kad seserų konfliktai kilo dėl svarbių abiejų interesų – ligotų tėvų priežiūros, o Ž. G. veiksmai buvo nukreipti nutraukti neteisėtą filmavimą. Atkreipiamas dėmesys, kad laikinas fizinis kontaktas nebuvo pavojingas, nebuvo suduotas smūgis, nukentėjusiajai neprireikė medicininės pagalbos, todėl pagal objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius veika nėra pavojinga. Pažymima, kad vadovaujantis protingumo, proporcingumo, teisingumo ir bendrųjų teisės principų nuostatomis, Ž. G. turi būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, nes nebuvo pagrindo taikyti baudžiamosios teisės priemonių.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmetami.
6. BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde keliamas išteisintosios Ž. G. veiksmų kvalifikavimas, ginčijamas atliktas įrodymų vertinimas. Nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso pažeidimų neskundžiamose nuosprendžio dalyse, teisėjų kolegija patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
7. Esminiai įrodymų vertinimui keliami reikalavimai, įtvirtinti BPK 20 straipsnio 5 dalyje, – teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Be kita ko, šie reikalavimai reiškia ir tai, kad teismo pateiktas įrodymų vertinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti paremtas konkrečiais faktiniais duomenimis, šių duomenų palyginimu tarpusavyje, o išvados apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą daromos įvertinus tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas asmens kaltumo klausimą, teismas privalo motyvuotai įvertinti įrodymų patikimumą ir pakankamumą bei pagrįsti atitinkamą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinius skundus, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir kitą bylos medžiagą, sutinka su Kauno apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 22 d. nuosprendyje padaryta išvada, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apygardos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra padaryta įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų. Vien ta aplinkybė, kad nukentėjusioji ir prokurorė nesutinka bei nepritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, savaime nereiškia, jog buvo padaryti BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimai.
8. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino Ž. G.. Tačiau apygardos teismas su tokiu vertinimu nesutinka, kadangi, priešingai nei teigia prokurorė, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje rėmėsi ne vien išimtinai Ž. G. parodymais, bet ir nukentėjusiosios L. K., Ž. G. ir L. K. tėvo – liudytojo A. R. Š. parodymais, taip pat liudytojo V. K. parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu, o jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo ištirti teisiamajame posėdyje. Be to, pirmosios instancijos teismas vertino ir 2024 m. rugsėjo 11 d. tarnybinį pranešimą dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), 2024 m. rugsėjo 11 d. asmens apžiūros protokolą, tarnybinius pranešimus, objektų apžiūros protokolus bei kitus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus.
9. Nukentėjusioji L. K. apklausta tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu, nurodė, kad konflikto metu 2024 m. rugsėjo 11 d. ji laikė telefoną ir Ž. G. pasirodė, kad yra filmuojama, todėl Ž. G. ją puolė, pradėjo tampyti jos dešinę ranką, plaukus, nutempė nuo lovos, nukentėjusioji krito ant dešinės kūno pusės ir buvo draskoma nagais, vyko grumtynės, kurias turėjo išskirti L. K. vyras. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas V. K. parodė, jog konflikto metu Ž. G. puolė L. K., nutempė ją ant grindų, tarp jų vyko grumtynės, kurias jis išskyrė. Tuo tarpu, Ž. G., tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog konflikto metu L. K. pradėjo ją filmuoti, vėliau spyrė jai į pilvą, o pati Ž. G. smurto prieš L. K. nenaudojo. Analogiškus parodymus teisiamojo posėdžio metu davė ir A. R. Š., kuris nurodė, jog konflikto metu L. K. įspyrė Ž. G. į pilvą. Nors ikiteisminio tyrimo metu minėtas liudytojas aplinkybės, jog L. K. įspyrė išteisintajai į pilvą nenurodė, tačiau patvirtino, jog tarp abiejų dukrų įvyko žodinis konfliktas dėl to, jog Živilė nenorėjo būti fotografuojama, šio konflikto metu L. K. pastūmė išteisintąją dėl ko pastaroji nukrito (1 t., b. l. 57). Tiek Ž. G. tiek A. R. Š. parodymai patvirtina, jog fizinį konfliktą pirmoji pradėjo būtent nukentėjusioji, o jos įvairiuose procesiniuose dokumentuose ir teisme nurodytų aplinkybių tame pačiame kambaryje buvęs A. R. Š. nepatvirtino.
10. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti.
11. Tiek iš Ž. G., tiek ir iš nukentėjusiosios L. K. duotų parodymų visumos neginčytinai nustatyta, kad 2024 m. rugsėjo 11 d. tarp jų iš tiesų įvyko konfliktas. Šią aplinkybę iš esmės patvirtino ir liudytojais apklausti V. K. bei A. R. Š.. Tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje Ž. G. neigė nurodytu laiku atlikusi smurto veiksmus L. K. atžvilgiu ir tvirtino, jog ji tik norėjo paimti L. K. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną, kadangi manė, jog yra filmuojama, tačiau L. K. netempė už plaukų ar rankos, nebuvo nukentėjusios pargriovusi. Šiuos Ž. G. parodymus patvirtina ir liudytojo A. R. Š., stebėjusio įvykį, parodymai. Šis liudytojas, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nepatvirtino, kad Ž. G. naudojo smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu. Liudytojas iš esmės nurodė panašias įvykio aplinkybes, kad jo dukros (Ž. G. ir L. K.) susipyko jo namuose, tarp jų kilo konfliktas, L. K. įspyrė Ž. G. į pilvą, o Ž. G. nespyrė, t. y. jokio smurto nenaudojo. Netikėti nuosekliais šio liudytojo parodymais teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo, juolab, kad minėtas liudytojas buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad liudytojas A. R. Š. yra garbaus amžiaus asmuo, todėl galimai gerai neatsimena, tačiau, akivaizdu, kad liudytojas yra įsidėmėjęs aplinkybę, kurią jis nurodė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, t. y., kad konflikto metu L. K. pastūmė Ž. G., ko pasėkoje Ž. G. krito. Jo parodymai esminėse detalėse sutapo su Ž. G. parodymais.
12. Iš tyrėjos V. V. tarnybinio pranešimo matyti, jog, pasak L. K., jos abu tėvai – O. G. Š., gim. 1938 m. ir A. R. Š., gim. 1939 m., serga demencija, nesiorientuoja kur yra, su kuo bendrauja (1 t., b. l. 35). Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu perklausius policijos pareigūnų kūno kamera darytą įrašą (duomenys neskelbtini) matyti, jog į įvykio vietą atvykusiam pareigūnui nurodžius, jog būtina bus apklausti įvykio vietoje buvusius nukentėjusiosios ir išteisintosios tėvus, L. K. nurodė, jog tėvai serga demencija ir gali sumaišyti, jog ne ją pastūmė Ž. G., o atvirkščiai, todėl svarstė, jog geriau būtų ikiteisminio tyrimo nepradėti. Atkreiptinas dėmesys, jog būtent tokias aplinkybes (kad L. K. stūmė į pilvą Ž. G.) teisme ir nurodė liudytoju apklaustas A. R. Š..
13. Vertinant šio liudytojo parodymus, atkreiptinas dėmesys, jog, priešingai nei aptartuose procesiniuose veiksmuose nurodė nukentėjusioji L. K., A. R. Š. jokios su psichika susijusios ligos nediagnozuotos. Sprendime dėl dalyvumo lygio nustatyto konstatuota, jog 25 procentų dalyvumo lygis jam nustatytas dėl senatvinės kataraktos, dilbio ir žasto lūžio padarinių, priešinės liaukos hiperplazijos ir cistostomos (1 t., b. l.182–184). Taigi daryti išvadą, jos nurodydamas įvykio aplinkybių eigą minėtas liudytojas sumaišė įvykių dalyvius ar įvykių seką – jokio pagrindo nėra.
14. Nors nukentėjusioji, tiek į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, tiek pirmosios instancijos teisme teigė, jog buvo sumuštas jos dešinysis šonas ir ranka, tačiau šių jos parodymų nepatvirtina jokie bylos duomenys.
15. 2024 m. rugsėjo 11 d. tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo nurodyta, kad pranešėja L. K. paaiškino, jog 2024 m. rugsėjo 11 d. Ž. G. nutempė ją nuo sofos ir parvertė šią ant grindinio, ant kurio griuvo su dešine kūno puse, parvertusi ant žemės pradėjo tampyti jos dešinę ranką, plaukus, ko pasėkoje L. K. pradėjo gintis ir grumtis su Ž. G., po įvykio pastaroji pasišalino (1 t., b. l. 80–83).
16. 2024 m. rugsėjo 11 d. asmens apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrėjus L. K. kairės pusės plaštaką, matoma žaizda. Atkreiptinas dėmesys, jog minėtame protokole akcentuota, jog buvo apžiūrima ir nukentėjusiosios dešinė ranka, kaklas bei veidas, tačiau nurodyta, jog akivaizdžių sužalojimų nematyti (1 t., b. l. 72–73).
17. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad L. K. konstatuota kraujosruvos kaktos kairėje pusėje, palei antakio išorinį galą, dešinės šlaunies išorinėje pusėje ir odos įdrėskimas kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, tačiau L. K. apžiūrėta beveik po paros nuo įvykio, t. y. 2029 m. rugsėjo 12 d. 14 val. ir nors išvadoje konstatuota, jog sužalojimai padaryti paros bėgyje iki apžiūros (1 t., b. l. 87–88), tačiau vertinant šią išvadą kontekste su jau minėtu nukentėjusiosios apžiūros protokolu, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti kategorišką išvadą, jog visi sužalojimai padaryti būtent nagrinėjamo įvykio metu.
18. Pažymėtina, kad specialisto išvada, tėra tik vienas iš įrodymų kaltininko kaltei pagrįsti ir jai negali būti suteikiama didesnė įrodomoji reikšmė nei kitiems byloje esantiems įrodymams, ji turi būti vertinama visų surinktų ir ištirtų duomenų visumoje. Nagrinėjamu atveju, įvertinus nuoseklius Ž. G. parodymus, liudytojų A. R. Š., V. K. ir L. K. parodymus, specialisto išvada nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų nepakanka Ž. G. tyčiai pagrįsti ir jos atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad duodama parodymus nukentėjusioji nurodė, kad minimo įvykio metu, Ž. G. tampė jos dešinę ranką, tačiau, kaip matyti iš byloje esančios išvados bei 2024 m. gruodžio 6 d. kitų objektų apžiūros protokolo, kuriame užfiksuota, kad policijos pareigūnų „Body“ kamera padarytame vaizdo įraše, pavadinimu (duomenys neskelbtini), matyti, jog nukentėjusiajai buvo nustatytas įdrėskimas tik kairėje rankoje.
19. Nors prokurorė ir nukentėjusioji skunde akcentuoja, jog L. K. tyčia buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, tačiau šie teiginiai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog Ž. G. turėjo tyčią smurtauti sesers atžvilgiu. Šiame kontekste pažymėtina, jog BK 140 straipsnio prasme tyčia gali būti tiesioginė arba netiesioginė: tiesioginės tyčios atveju asmuo numato padarinius ir jų siekia, tuo tarpu netiesioginės tyčios atveju padarinių asmuo nenori, tačiau, juos numatydamas, sąmoningai leidžia jiems atsirasti, išlikdamas abejingas dėl galimos žalos kilimo. Tiek tiesioginei, tiek netiesioginei tyčiai būdingas veikos pavojingumo suvokimas ir padarinių kilimo numatymas. Nors nagrinėjamu atveju konfliktas turėjo fizinį aspektą, jokie bylos duomenys nepatvirtina, jog Ž. G. ketino padaryti žalą L. K. sveikatai ar numatė neigiamus padarinius, todėl jos veiksmai neatitinka nei tiesioginės, nei netiesioginės tyčios apibrėžties. Net ir nustačius, jog įbrėžimas ant L. K. rankos buvo padarytas Ž. G., teismo vertinimu, negali būti laikomas kaip pavojingas, priešingas teisei veiksmas, kurio pagrindu buvo sukeltas fizinis skausmas BK prasme.
20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog remiantis bendrojo pagalbos centro skambučio garso įrašais pavadinimu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog Ž. G. policijos pareigūnus iškvietė pirmoji, t. y. 18:39:32 val., tuo tarpu L. K. su bendruoju pagalbos centru susisiekė tik 18:55:29 val., praėjus daugiau nei 15 minučių. Toks laiko skirtumas leidžia daryti išvadą, kad Ž. G. reagavo nedelsiant po įvykio ir pati inicijavo teisėsaugos įsikišimą, kas bendrame įrodymų kontekste vertintina kaip aplinkybė, pagrindžianti Ž. G. parodymų vientisumą, logiškumą ir pagrįstumą.
21. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju be suinteresuoto asmens – nukentėjusios parodymų, byloje nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių, kad Ž. G. tyčia smurtavo prieš nukentėjusiąją. Tuo tarpu, už neatsargų fizinio skausmo sukėlimą kitam žmogui ar nežymų sveikatos sutrikdymą ar tokių veiksmų atlikimą besiginant, baudžiamoji atsakomybė nekyla.
22. Vertinant faktines bylos aplinkybes taip pat reikšminga tai, kad Ž. G. ir L. K. yra šeimos narės, o kilęs konfliktas buvo buitinio pobūdžio, spontaniškas, susijęs su tarpusavio asmeniniais nesutarimais, o ne kryptingu siekiu sužaloti ar kitaip šiurkščiai pažeisti nukentėjusiosios sveikatą, kas papildomai patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumą. Baudžiamoji atsakomybė, kaip pati griežčiausia teisinė priemonė, turi būti taikoma tik kaip ultima ratio, t. y. tik tais atvejais, kai yra nustatyti visi būtini veikos kriminalizavimo kriterijai ir kai kitos teisinės priemonės yra nepakankamos. Juolab, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tokiose bylose, kai tarp nukentėjusiųjų ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų yra susiklostę įtempti, konfliktiniai santykiai, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų. Konfliktinėse situacijose susijaudinę asmenys kartais neparenka tinkamų žodžių savo priekaištams ir nepasitenkinimui išreikšti, nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, pasiduoda emocijoms, tačiau tai nesudaro pagrindo baudžiamajai atsakomybei kilti.
23. Prokurorė nurodo, jog nukentėjusiosios L. K. parodymai buvo išsamūs, nuoseklūs ir logiški, todėl jais abejoti nėra pagrindo. Su šiuo prokurorės argumentu iš esmės sutiktina, tačiau, L. K. parodymai savaime nėra pakankamas pagrindas Ž. G. kaltę laikyti įrodyta, kadangi, kaip jau buvo minėta, jie nėra patvirtinti kitais byloje surinktais objektyviais duomenimis. Abejonių nukentėjusiosios parodymų patikimumu kelia ir jau minėtas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu peržiūrėtas pareigūnų kūno kamera darytas įrašas, kuriame nukentėjusioji nurodo apie jos tėvo ligą, susijusią su atminties praradimu, nors tokia pastarajam nediagnozuota.
24. Pažymėtina ir tai, jog ir Ž. G. parodymai viso baudžiamojo proceso metu taip pat buvo nuoseklūs, išsamūs ir logiški, iš esmės nekintantys tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu. Vadovaujantis in dubio pro reo principu, esant dviem ar daugiau tarpusavyje nesuderinamų įvykių versijų ir nesant pakankamų, objektyvių bei neabejotinų įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo padarytą nusikalstamą veiką, visos pagrįstos abejonės dėl bylos faktinių aplinkybių ir asmens kaltės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014), o neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui. Būtent tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese.
25. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo ir tai, jog vertinant parodymų patikimumą būtina atsižvelgti į tai, kad Ž. G. neatsako už melagingų parodymų davimą (priešingai nei nukentėjusioji L. K.), todėl Ž. G. parodymai turėtų būti vertinami kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas pažymi, kad nors ši aplinkybė ir gali būti vertinama analizuojant parodymų patikimumą, ji savaime nesudaro pagrindo iš anksto paneigti Ž. G. parodymų ar laikyti juos nepatikimais. Toks prokurorės argumentas iš esmės suponuotų prezumpciją, jog kaltinamojo parodymai visais atvejais yra melagingi, o tai prieštarautų rungimosi principui. Bet kuriuo atveju nukentėjusiosios L. K. parodymams negali būti suteikiama išankstinė ar prioritetinė reikšmė vien dėl jos procesinio statuso, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas išimtinai tokiais parodymais, nesant juos patvirtinančių pakankamų ir neabejotinų objektyvių įrodymų.
26. Kaip jau minėta, duomenų leidžiančių daryti išvadą, kad Ž. G., bandydama iš nukentėjusios atimti mobiliojo ryšio telefoną, parvertė ją ant grindų, tampė ją už plaukų ir rankos ir taip tyčia jai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir tyčia sukėlė fizinį skausmą, byloje nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti duomenys nepaneigia, tačiau ir nepatvirtina, kad tiek Ž. G., tiek ir L. K. galėjo kliudyti viena kitą būtent grumtynių metu dėl telefono. Dėl to, darytina išvada, jog Ž. G. savo veiksmų nevertino kaip pavojingų, galinčių sukelti pasekmes užtraukiančias baudžiamąją atsakomybę. Nors tokie veiksmai (galimas bandymas atimti telefoną) nėra priimtini bei atitinkantys visuotinai tinkamo elgesio taisykles, tačiau vien tai, kad Ž. G. elgėsi spontaniškai ir galbūt netinkamai, negali būti vertinama kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje. Nesant būtinojo nusikaltimo sudėties požymio – tyčios sukelti fizinį skausmą ar nežymiai sutrikdyti sveikatą, nėra ir nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėties, todėl dėl šios veikos padarymo Ž. G. pagrįstai išteisinta pirmos instancijos teismo.
27. Apeliantės L. K. teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas akcentavo tik fizinio skausmo sukėlimą ir ignoravo nukentėjusiajai padarytus sužalojimus, neatitinka bylos medžiagos. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas įvertino Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), 2024 m. rugsėjo 11 d. asmens apžiūros protokolą bei kitus byloje surinktus įrodymus ir aiškiai nurodė, jog L. K. buvo nustatytas įbrėžimas ant rankos, kuris atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi pirmosios instancijos teismas pasisakė ne tik dėl fizinio poveikio fakto, bet ir dėl jo pasekmių nukentėjusiosios sveikatai. Pažymėtina ir tai, kad BK 140 straipsnis numato atsakomybę tiek už fizinio skausmo sukėlimą, tiek už nežymų sveikatos sutrikdymą, o nagrinėjamu atveju teismas nuosprendyje akcentavo abu šiuos aspektus. Kadangi nežymus sveikatos sutrikdymas, kaip objektyvus nusikalstamos veikos sudėties požymis, apima ir fizinio skausmo sukėlimą, apeliantės argumentas dėl pirmos instancijos teismo netinkamai įvertintų sužalojimų neturi teisinės reikšmės veikos kvalifikavimui.
28. Abiejuose apeliaciniuose skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog Ž. G. veiksmuose nėra tyčios, teigiant, jog Ž. G. turėjo ir galėjo numatyti, suvokti, kad gali būti padaryti sužalojimai ar sukeltas fizinis skausmas. Taigi, net ir apeliantai, ginčydami priimtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, akcentuoja ne tiesioginės tyčios buvimą išteisintosios veiksmuose, o neatsargios kaltės formą. Skundų formuluotės, jog išteisintoji „turėjo ir galėjo numatyti (suvokti)“ apibūdina abstraktų pareigos ir galimybės suvokti vertinimą, kuris būdingas neatsargiai kaltės formai (BK 16 straipsnis).
29. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniuose skunduose nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų ir tėra nukentėjusiosios ir prokurorės savaip pateikiamos, tačiau objektyviai nepagrįstos, įrodymų interpretacijos. Įvertinus visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 22 d. nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais pagrindo nėra.
30. Paliekant pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą, nėra pagrindo tenkinti L. K. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Prokurorės Jurgitos Mastauskienės ir nukentėjusiosios L. K. apeliacinius skundus atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.