Šiaulių apylinkės teismo nutartis

Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų teisėja Daiva Valčiukienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo (ieškovo) G. V. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pareiškimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2018 m. gegužės 31 d. Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmuose gautas pareiškėjo (ieškovo) G. V. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pareiškimo dienos, kuriuo prašoma: 1) taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo ir iki sprendimo civilinėje byloje įsiteisėjimo dienos – pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu Nr. 2-22653-530/2010 nustatytą nepilnamečio sūnaus M. V. gyvenamąją vietą su motina L. L. (buvusi pavardė V.) ir nustatyti laikiną gyvenamąją vietą nepilnamečio sūnaus M. V. su tėvu G. V.; 2) sustabdyti Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo Nr. 2-22653-530/2010 dalies vykdymą dėl nustatyto išlaikymo nepilnamečiui vaikui M. V. ir nustatyti laikino išlaikymo nepilnamečiui M. V. iš atsakovės L. L. priteisimą iki sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo dienos – po 100 Eur mokamomis periodinėmis išmokomis kas mėnesį.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo dienos netenkintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 straipsnio 2 dalis).

CPK 147 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybė teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pareiškimo dienos, tačiau tam, kad minėta įstatyme įtvirtinta galimybe nebūtų piktnaudžiaujama, įstatyme taip pat įtvirtintas reikalavimas tokiu atveju nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu bei pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams.

Pareiškėjas G. V. prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pareiškimo dienos – nustatyti laikiną nepilnamečio sūnaus M. V. gyvenamąją vietą kartu su pareiškėju (vaiko tėvu) bei priteisti nepilnamečiui M. V. iš atsakovės L. L. laikiną išlaikymą kas mėnesį po 100 Eur mokamomis periodinėmis išmokomis.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, taigi nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje.

Sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo būtina nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus. Pažymėtina, jog kiekvienu atveju, sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip laikinoji apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2008 ir kt.).

Pareiškėjas G. V. nurodo, kad reikš ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo bei išlaikymo priteisimo, tačiau vaiko laikinosios gyvenamosios vietos pakeitimo klausimą reikia spręsti kuo skubiau, o ieškiniui parengti, įrodymams surinkti ir pateikti reikalingas laikas. Prašyme nurodoma, kad nors Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. 2-22653-530/2010 nepilnamečio sūnaus M. V., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina L. L., tačiau sprendimas dalyje dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos faktiškai nėra vykdomas. Nepilnametis sūnus M. V. jau penkeri metai gyvena su tėvu G. V. užsienio valstybėje – Anglijoje, kur deklaruota pareiškėjo gyvenamoji vieta, ir atsakovė, pareiškėjo teigimu, tam neprieštarauja, t. y. ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos nėra. Motina L. L. per visą tą laiką, kol nepilnametis gyvena su tėvu (pareiškėju), vaikui jokio išlaikymo neteikė ir pareiškėjas G. V. tokio klausimo iki šios dienos nekėlė. Taip pat nurodoma, kad nepilnametis M. V. užsienyje gyvena kartu su tėvu (pareiškėju), jo nauja drauge ir sese T. V., gimusia (duomenys neskelbtini). Tarp brolio ir sesės yra susidaręs stiprus tarpusavio ryšys, jie jau yra įpratę kartu būti, žaisti, gyventi ir neįsivaizduoja, kad galėtų būti atskirti vienas nuo kito. Nepilnametis M. V. Anglijoje eina į mokyklą, lanko muzikos bei krepšinio būrelius, turi savo atskirą kambarį, turi draugų, prie kurių yra įpratęs. Prašyme nurodyta, kad pareiškėjui grįžus į Lietuvą dėl nepilnamečio sūnaus M. V. asmens dokumento pakeitimo, kurio galiojimo laikas pasibaigė, susidūrė su teisinėmis problemomis. Institucija, išduodanti dokumentus, pareiškė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 6 straipsnio 5 punktu negali išduoti dokumento, pareiškėjui (vaiko tėvui), nes jeigu sutuoktiniai yra išsituokę, nepilnamečio vaiko asmens dokumentas gali būti pagamintas ar pakeistas tik prašymu to tėvo, su kuriuo yra nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, o kito iš tėvų tik tuo pagrindu, jei tėvas, su kuriuo nustatyta gyvenamoji vieta, duoda kitam tėvui rašytinį sutikimą.

Iš prašyme nurodomų aplinkybių akivaizdu, kad būtinybė nustatyti laikiną vaiko gyvenamąją vietą pareiškėjui iškilo, ketinant pakeisti nepilnamečio vaiko asmens dokumentus. Nors prašyme ir nurodoma, kad nepilnametis M. V. šiuo metu privalo eiti į mokyklą Anglijoje, nes vasaros atostogos prasidės tik nuo liepos mėnesio, vaikas be asmens dokumento negali išvykti iš Lietuvos, o Anglijoje praleidus pamokas yra skiriamos 80 Svarų sterlingų baudos už praleistą dieną dėl pamokų nelankymo, tačiau jokių duomenų, patvirtinančių dabartinį nepilnamečio M. V. buvimą Lietuvoje (nuo kada yra atvykęs į Lietuvą, kur šiuo metu jis apsistojęs ir gyvena) teismui nėra pateikta. Pastebėtina ir tai, kad pateikta asmens tapatybės kortelės kopija patvirtina, jog šios M. V. išduotos asmens tapatybės kortelės galiojimas yra pasibaigęs dar 2016 m. spalio 18 d., t. y. beveik prieš dvejus metus laiko ir tiek laiko užsienio valstybėje vaikas galimai gyveno su negaliojančiu dokumentu. Be to, prašyme nurodyta, kad būtent prieš dvejus metus atsakovė L. L. davė sutikimą vaiko asmens dokumento pakeitimui, tačiau neaišku, dėl kokios priežasties pareiškėjas tuo metu, gavęs vaiko motinos, su kuria yra nustatyta jo gyvenamoji vieta, sutikimą, nesikreipė dėl vaiko asmens dokumento pakeitimo. Todėl esant nurodytoms aplinkybėms negalima pripažinti, jog pareiškėjui nebuvo galimybių ankščiau rinkti dokumentus ir kartu su jais pateikti teismui ieškinį bei tuo pačiu prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Daroma išvada, kad pareiškėjas šioje stadijoje, t. y. teikdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo be ieškinio, nepagrindžia savo reikalavimų dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo, nors šios aplinkybės būtinos svarstant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis). Pareiškėjas taip pat neįrodė grėsmės, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimas teismo sprendimas būtų neįvykdomas, o pareiškėjo nepilnamečio vaiko teisių gynimas teisme netektų prasmės. Pareiškėjui nepateikus įrodymų – jokių duomenų apie pareiškėjo užsienyje turimos (nuomojamos) gyvenamosios patalpos, t. y. aplinkos tinkamumą vaiko fizinei, psichologinei bei socialinei raidai, teismas negali įvertinti, jog prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina nepilnamečio vaiko teisėtų interesų pusiausvyrą. Kadangi pareiškėjas neįrodė būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones dar neinicijavus teismo proceso, todėl pareiškėjo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo dienos netenkintinas (CPK 147 straipsnio 3 dalis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Atkreiptinas pareiškėjo dėmesys ir į tai, jog galimai prašymas yra paduotas pažeidžiant teismingumo taisykles, nes Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, L. L. deklaruota gyvenamoji vieta yra prie Šiaulių miesto savivaldybės, ir jokių duomenų, apie jos dabartinę gyvenamąją vietą Kelmės rajone nepateikta. Be to, prašyme nurodomos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė L. L. nuolat keičia savo gyvenamąsias vietas tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje, todėl neaišku, kodėl prašymas (vėliau ieškinys) teikiamas būtent Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmams.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144-145 straipsniais, 147 straipsniu, 151 straipsniu ir 290-291 straipsniais,

nutaria:

Pareiškėjo (ieškovo) G. V. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pareiškimo dienos netenkinti.

Nutartis per septynias dienas nuo nutarties kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmus.