Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas rėmėsi Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3, 8 ir 14 straipsniais, prašė netaikyti ieškinio senaties termino, nes EŽTK ieškinio senaties termino nenumato. Pareiškėjas nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) taip pat pripažįsta, kad kalinimo metu egzistuoja specifinė nuteistojo padėtis, jo laisvė ir galimybė gauti žinias yra suvaržyta. Pareiškėjas nurodo, kad EŽTK ir EŽTT sprendimų nebuvo matęs, bet savo teisių pažeidimą jautė, tik nežinojo savo teisių gynimo būdo.

Vilniaus PN teigimu, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyta neteisėtus valstybės veiksmus ir kokios konkrečiai teisės normos, reglamentuojančios institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė pareiškėjui. Taip pat pareiškėjas turi įrodyti priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir jam atsiradusios neturtinės žalos. Pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado 3 000 Eur neturtinė žala, ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės padarė įtaką jo fizinei ar psichinei sveikatai.

Teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad yra tikintis, turi tatuiruotę, susijusią su tikėjimu, koplyčia įrengta tik 2018 m. balandį, o jis neturtinę žalą patyrė iki tol. Konkretizuodamas religines apeigas, kurių negalėjo atlikti, nurodė, kad negalėjo koplyčioje susitikti su kunigu, negalėjo pasimelsti, skaityti Šventąjį Raštą. Prašymus leisti atlikti religines apeigas reiškė žodžiu ir raštu, bet šių prašymų niekas neėmė. Teismui pateikti rašytinių įrodymų negali. Koplyčioje lankosi ir dabar, pagal grafiką yra vedamas ir į koplyčią, ir į poilsio kambarį. Pats pasirenka, kur eiti. Apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2018 m. vasaros pabaigoje, kai gavo paskaityti apie tai. Taip pat nurodė, kad žinojo, jog turi teisę atlikti religines apeigas, tačiau nebuvo koplyčios, nebuvo galimybės ir dėl to patyrė neturtinę žalą. Virdulių nebuvo leidžiama turėti, taip pat nebuvo tiekiamas ir karštas vanduo. Pusryčiams gaudavo su maistu tik arbatą, bet ne kavą. Maitinimas blogas, todėl nusipirkęs parduotuvėje produktų, kuriems paruošti reikia karšto vandens, negalėjo jais naudotis. Nurodė, kad skundo tikslinti nenori, savo neturtinę žalą kildina iš negalėjimo atlikti religines apeigas ir negalėjimo turėti virdulį. Dėl sveikatos pažymėjo, kad Vilniaus PN klaidina teismą – jam depresija, jis nuolat geria psichiatro išrašytus vaistus, pateikė dokumentus, liudijančius jo sveikatos būklę. Dėl prašomos priteisti sumos nurodė, kad galėjo prašyti daugiau, bet, atsižvelgęs į galimą ieškinio senaties termino pritaikymą, pasirinko tokią sumą.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jam yra tinkamai pranešta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl negalėjimo atlikti religines apeigas nuo 2014 m. sausio iki 2017 m. rugsėjo mėnesio ir dėl negalėjimo naudotis virduliu nuo 2016 m. spalio mėnesio iki 2017 m. gegužės 31 d. Vilniaus PN.

Pažymėtina, kad atsakovės atstovas Vilniaus PN pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio mėnesio iki 2015 m. rugpjūčio 30 d. prašo taikyti ieškinio senatį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Taigi nagrinėjamoje byloje gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tarp jų – ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo teiginiai, kad EŽTK 3 straipsnyje senaties terminai nėra numatyti ir nacionalinė teisė jų taip pat negali numatyti, nėra pagrįsti (LVAT 2017 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2104-575/2017).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą.

Kaip minėta, pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš negalėjimo atlikti religines apeigas bei virdulio neišdavimu, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2018 m. rugpjūčio 31 d. (b. l. 3), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 30 d. Byloje taip pat nustatyta, kad Vilniaus PN, atstovaujantys atsakovę Lietuvos valstybę, prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už minėtą laikotarpį nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Pabrėžtina, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės – išsilavinimo stoka, EŽTT praktikos nežinojimas – nelaikytinos svarbiomis ir objektyviomis ir sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą senaties terminą. Teismas pabrėžia, jog teisės aktai yra skelbiami viešai. Byloje nėra duomenų apie tai, kad Vilniaus PN ar kiti asmenys pareiškėjui būtų sudarę kliūtis su teisės aktais susipažinti arba gauti teisinę pagalbą. Pareiškėjas nenurodė, kad pats ėmėsi aktyvių veiksmų savo teisėms ginti, sužinoti daugiau informacijos apie savo pažeistų teisių gynimo būdus (pvz., atliko paiešką bibliotekoje, kreipėsi teisinės pagalbos). Taigi nesant jokių įrodymų, išskyrus pareiškėjo paaiškinimus, atsižvelgiant į pareiškėjo amžių, asmenines savybes, pademonstruotas teismo posėdžio metu (aktyvi savo teisių gynyba), darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys buvo subjektyvios, nulemtos paties pareiškėjo nepakankamo rūpestingumo ir neveiklumo siekiant užtikrinti savo teisių apsaugą.

Taigi konstatavus, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 30 d. paduoti, pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo nagrinėtinas tik dėl laikotarpio nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pareiškėjo teigimu, jo teisės buvo pažeistos, nes atliekant bausmę kamerų tipo patalpose jam nebuvo suteikta galimybė atlikti religines apeigas, turėti elektrinį virdulį.

Vadovaujantis BVK 10 straipsnio 1 dalimi, bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėjo galimai patirti nepatogumai buvo patirti tuo metu, kai pareiškėjas drausmės grupėje atlikinėjo jam paskirtas nuobaudas už Vilniaus PN padarytus pažeidimus kamerų tipo patalpose: 2015 m. birželio 1 d. Vilniaus PN direktoriaus nutarimu Nr. 28-541(1) pareiškėjui paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 3 mėn., 2015 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus PN direktoriaus nutarimu Nr. 28-981(1) pareiškėjui paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 6 mėn., 2016 m. rugsėjo 13 d. Vilniaus PN direktoriaus nutarimu Nr. 28-793(1) pareiškėjui paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 6 mėn., 2016 m. gruodžio 20 d. Vilniaus PN direktoriaus nutarimu Nr. 28-1019(1) pareiškėjui paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 10 parų, 2017 m. sausio 2 d. Vilniaus PN direktoriaus nutarimu Nr. 28-4(1) pareiškėjui paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 15 parų (b. l. 13–22).

Nuteistųjų teisės atlikti religines apeigas aspektu akcentuotina, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas (BVK 106 str. 1 d.). Pagal BVK 106 straipsnio 2 dalį pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui. BVK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikinčių nuteistųjų grupiniu pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas. Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 106 str. 4 d.). Jokių BVK 106 straipsnio taikymo išimčių nuteistiesiems, kad ir kur jie būtų kalinami, šis BVK straipsnis nenustato. Pažymėtina, kad religinių apeigų atlikimo formos Bausmių vykdymo kodekse išsamiai neišvardintos. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad jis negalėjo melstis koplyčioje, susitikti su kunigu ir skaityti Šventąjį Raštą.

Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką detaliau nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Taisyklės) 184–186 punktai. Atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo religinius, dvasinius ir moralinius poreikius, turi būti leidžiama dalyvauti pamaldose arba susirinkimuose, vykstančiuose pataisos įstaigoje, ir turėti tam reikalingas knygas ir literatūrą (Taisyklių 184 p.). Religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas (Taisyklių 185 p.). Pataisos įstaigose turi teisę lankytis visų konfesijų dvasininkai; dvasininkai nuteistuosius gali lankyti suderintu su pataisos įstaigos administracija laiku (Taisyklių 186 p.).

Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime (b. l. 3) nurodė, kad Vilniaus PN II gyvenamajame korpuse nuteistiesiems religinėms apeigoms atlikti yra įrengta koplyčia. Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad ši koplyčia įrengta tik 2018 m. balandį, t. y. ginčo laikotarpiu koplyčios nebuvo. Teismas, remdamasis byloje pateiktu Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2018 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. 3-90 „Dėl drausmės grupės nuteistųjų bei nuteistųjų, atliekančių nuobaudą kamerų tipo patalpose, koplyčios ir poilsio kambario lankymo tvarkos patvirtinimo“, nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d.) ši tvarka negaliojo ir nebuvo taikoma. Taigi Vilniaus PN nepateikė įrodymų, kad nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus PN buvo koplyčia ar buvo nustatyta jos naudojimosi tvarka.

Vis dėlto teismas laiko, kad pareiškėjo teisė atlikti religines apeigas nebuvo pažeista. Pažymėtina, kad atlikti religines apeigas yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, todėl būtent nuteistasis turi išreikšti valią pasinaudoti šia savo teise. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad jis daug kartų raštu ir žodžiu prašė pareigūnų nuvesti jį į koplyčią, tačiau savo teiginių įrodymų neturi. Teismas laiko, kad pareiškėjas prašymo Vilniaus PN leisti atlikti religines apeigas neįrodė. Pirma, pareiškėjo teiginius apie jo žodinius ir rašytinius prašymus nuvesti jį į koplyčią teismas vertino kaip neįrodytus (pareiškėjas nepateikė jokių šiuos savo teiginius pagrindžiančių įrodymų, įvardintų aplinkybių nedetalizavo: koks pareigūnas, kurią dieną, kokiomis aplinkybėmis atsisakė priimti kokį skundą, nuo įvykių praėjo daug laiko, todėl būtent pareiškėjui, delsusiam ginti savo teises, tenka rizika dėl negalėjimo įrodyti savo teiginius). Antra, atsakovas pateikė 2018 m. lapkričio 14 d. raštą Nr. 9-5523(03) „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 56), kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Vilniaus PN administraciją su prašymais suteikti jam galimybę atlikti religines apeigas nesikreipė.

Kaip minėta, pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš elektrinio virdulio neišdavimo laikotarpiu nuo 2016 m. spalio mėn. iki 2017 m. gegužės 31 d. (b. l. 1). Skunde pareiškėjas nurodo, kad nuo birželio mėnesio virduliai jau buvo išduodami, todėl teismas ginčo laikotarpio pabaiga laiko 2017 m. gegužės 31 d.

Vilniaus PN virdulio neišdavimą grindžia Taisyklių 220 punktu, pagal kurį nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis).

Teismas pažymi, kad šiuo atveju taikytina BVK 96 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis ar perkeltus į kamerų tipo patalpas nuteistuosius, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais ir kitais daiktais. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. spalio mėn. iki 2017 m. kovo 13 d. pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – 6 mėn. kamerų tipo patalpose (b. l. 21–22), be to, pareiškėjas buvo priskirtas drausmės grupei, vadinasi teisės asmeniniu elektriniu virduliu pareiškėjas neturėjo. Pareigos išduoti pareiškėjui elektrinio virdulio neturėjo ir Vilniaus PN, nes Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų (toliau – ir Aprūpinimo normos) (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) nuostatose buvo nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo patalpos turi būti aprūpintos vienu elektriniu virduliu, išskyrus kameras ir patalpas, kuriose nuteistieji atlieka nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas. Nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 7 d. elektrinių virdulių išdavimo nuteistiesiems teisės aktai apskritai nenumatė, o nuo 2017 m. birželio 8 d. galiojančių Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų nuostatas į kamerų tipo patalpas 1 elektrinis virdulys išduodamas, išskyrus kameras ir patalpas, kuriose nuteistieji atlieka nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas iki 15 parų. Taigi teismas šiuo aspektu nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų.

Pareiškėjas nurodė, kad patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė jo, kaip žmogaus, orumo ir savigarbos žeminimu, negalėjimu tobulėti dvasiškai, pareiškėjas jautė depresiją. Teismas pažymi, kad nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, teismas neanalizuoja pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos, nes nėra visų valstybės atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį būtinų sąlygų.

Teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pareiškėjui atliekant bausmę Vilniaus PN, šios įstaigos pareigūnai veikė pagal galiojančius teisės aktus. Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Nenustačius visų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo atlyginti pareiškėjui ir jo prašomą neturtinę žalą, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.