Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2019-04-17 · Civilinė byla Nr. e2A-178-407/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-04-17
Bylos Nr.
e2A-178-407/2019
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-00020-2017-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vigintas Višinskis, Artūras Driukas, Antanas Rudzinskas
Atsakovas
akcinės bendrovės Telia Lietuva
Ieškovas
Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacijos AVAKA
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-178-407/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00020-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 2.6.8.12. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Antano Rudzinsko ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės Telia Lietuva apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacijos AVAKA ieškinį atsakovei akcinei bendrovei Telia Lietuva dėl licencinės sutarties pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA yra viena iš Lietuvoje veikiančių kolektyvinio administravimo organizacijų, kuri privalo kiekvienam besikreipiančiam mokamos televizijos paslaugų teikėjui suteikti teisę retransliuoti administruojamą repertuarą. Atsakovė AB Telia Lietuva yra Lietuvoje veikianti retransliuotoja, kuri privalo sudaryti licencinę sutartį dėl autorių ir gretutinėmis teisėmis saugomo turinio retransliavimo. Ieškovės teigimu, kolektyvinio administravimo organizacijų suteikiamų licencijų sąlygos privalo būti vienodos visiems tos pačios kategorijos licencijų naudotojams (operatoriams). Licencijų sąlygos yra nustatomos kolektyvinėse derybose. Pasak ieškovės, vykstant kolektyvinėms deryboms dėl licencijavimo sąlygų 2015-2017 m. laikotarpiui, atsakovė AB Telia Lietuva atsisakė sudaryti licencinę sutartį visoms šalims priimtinomis sąlygomis ir priėmė sprendimą atskirose derybose reikalauti išskirtinių – kitus operatorius diskriminuojančių – sąlygų. Atsižvelgiant į tai, kad AB Telia Lietuva yra didžiausia televizijos paslaugų teikėja, licencinis atlyginimas, kurį už retransliavimo teisę privalo mokėti AB Telia Lietuva, sudaro itin reikšmingą autorių ir gretutinių teisių turėtojams surenkamą sumą.

Šalies argumentai

2. Ieškovė nurodė, kad siekiant gauti bent dalį autorių ir gretutinių teisių turėtojams priklausančio atlyginimo, atsakovei AB Telia Lietuva buvo suteiktos išskirtinės licencijavimo sąlygos nurodant išlygą, kad galutinis licencinio atlyginimo dydis gali būti nustatytas teismo sprendimu. 2016 m. spalio 27 d. šalys pasirašė licencinę sutartį, kurioje už retransliavimo teisės naudojimą numatytas fiksuotas tarifo dydis yra mažesnis, nei būtų apskaičiavus jį pagal visiems operatoriams taikomą vienodą tarifo apskaičiavimo formulę. Išskirtinių sąlygų suteikimas atsakovei AB Telia Lietuva prieštarauja įstatymams ir yra draudžiamas. Licencinėje sutartyje šalys tiesiogiai įtvirtino, kad šalių valia dėl tarifo dydžio nėra suderinta, kad tarifas nėra galutinis ir gali būti ginčijamas. Atsižvelgiant į tai, kad šalys licencinėje sutartyje numatė galimybę pakeisti tarifo dydį teismo sprendimu, ieškovė nurodė prašanti teismo vietoj licencinėje sutartyje įtvirtinto tarifo nuo 2015 m. sausio 1 d. numatyti visiems operatoriams taikomą vienodą tarifo apskaičiavimo formulę. Licencinis tarifas kiekvienais metais nustatomas atitinkamo operatoriaus vienam abonentui tenkančias vidutines mėnesines pajamas iš retransliavimo veiklos („ARPU“) (kurios nustatomos praėjusių finansinių metų duomenų pagrindu) padauginus iš procentais išreikšto licencinio tarifo įkainio.

3. 2016 m. gruodžio 30 d. ieškovė Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei AB Telia Lietuva, prašydama pakeisti tarp šalių 2016 m. spalio 27 d. sudarytos licencinės sutarties 1.9 punktą ir išdėstyti jį taip: „tarifo įkainis yra apskaičiuojamas: 2015 metams – AB Telia Lietuva 2014 metų ARPU padauginus iš 3,36 proc. licencinio tarifo įkainio ir gautą sumą padauginus iš 42,86 % (ieškovei tenkančios tarifo dalies); 2016 metams – AB Telia Lietuva 2015 metų ARPU padauginus iš 3,52 proc. licencinio tarifo įkainio ir gautą sumą padauginus iš 42,86 % (ieškovei tenkančios tarifo dalies); 2017 metams – AB Telia Lietuva 2016 metų ARPU padauginus iš 3,69 proc. licencinio tarifo įkainio ir gautą sumą padauginus iš 42,86 % (ieškovei tenkančios tarifo dalies)“; bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 29 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė; priteisė atsakovei iš ieškovės 13 568,62 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog egzistuoja visos CK 6.204 straipsnyje išvardintos sąlygos, kurias būtina nustatyti, jog atsirastų pagrindas sutarties keitimui. Visos aplinkybės, kuriomis remiasi ieškovė, prašydama pakeisti licencinę sutartį, egzistavo sutarties pasirašymo metu, t. y. licencinės sutarties įžanginės dalies D punkte nurodyta, jog šalių pozicijos dėl teisingo tarifo skiriasi, tačiau, siekdamos bendradarbiauti, šalys kompromiso būdu pasiekė sutartyje išdėstytą susitarimą. Tuo tarpu, tai, kad derybų metu būtų išsiskyrusi šalių pozicija dėl licencinio tarifo apskaičiavimo metodikos (modelio), licencinės sutarties nuostatose nėra užfiksuota. Be to, licencinės sutarties pasirašymo metu ieškovei buvo žinoma, kad su kitais operatoriais yra pasirašytos kitokios sutartys, t. y. ieškovė su kitais retransliuotojais sudarė licencines sutartis, kuriose yra numatytas kitokia, ARPU dydžiu paremta, licencinio atlyginimo apskaičiavimo formulė (tarifas). Tačiau ieškovė, žinodama, jog daro išlygą didžiausiam retransliuotojui, pati tokią situaciją sukūrė ir toleravo, todėl sudarydama sutartį su atsakove išimtinėmis sąlygomis, prisiėmė jai tenkančią riziką, jog sutartiniu laikotarpiu, t. y. 2015-2017 m., licencinis mokestis atsakovei bus skaičiuojamas licencinėje sutartyje sulygtu būdu. Teismas sprendė, jog kitoks sutarties turinio aiškinimas neatitiktų protingumo, sąžiningumo ir teisinių santykių stabilumo principų, esmingai pažeistų atsakovės teises, teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius, kuriuos ji įgijo pasirašydama ginčijamą sutartį. Kita vertus, po sutarties sudarymo neatsirado jokių naujų aplinkybių, kurių šalys nebūtų numatę ar galėję protingai numatyti sutarties sudarymo metu. Nėra atsiradusių ir jokių naujų aplinkybių, kurių šalys nebūtų galėjusios ar negali kontroliuoti. Pasak teismo, jokių argumentų, išskyrus, kad išskirtinių sąlygų suteikimas atsakovei pažeidžia kitų operatorių teises, ieškovė nenurodė, o taip pat nepateikė jokių kitų įrodymų dėl tarifo pakeitimo pagrįstumo.

6. Teismo vertinimu, ieškovė nepagrįstai tapatina dvi sąvokas – nediskriminavimą ir tapačių licencijavimo sąlygų visiems operatoriams nustatymą. Pagal ATGTĮ 72¹² straipsnio 2 dalį nėra draudžiama ūkio subjektus diferencijuoti ryšium su jų pasirinktu veiklos modeliu, ar nustatant licencinio tarifo apskaičiavimo modelį atsižvelgti į kitas esmines sąlygas, galinčias turėti įtakos tarifo dydžio nustatymui ar modelio parinkimui. Kiekvienas tarifas privalo būti ekonomiškai pagrįstas, tačiau ieškovė neatliko jokių paskaičiavimų, tyrimų teisingo tarifo apskaičiavimui. Teismo vertinimu, būtų neteisinga automatiškai, neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, perkelti kitam ūkio subjektui, kuris vykdo skirtingą ūkinę komercinę veiklą, kitiems operatoriams taikomus tarifus. Taigi nors atsakovė ir likę operatoriai teikia panašias retransliavimo paslaugas, atsakovė pasirinko kitokį verslo modelį – ji yra skaitmeninės televizijos paslaugų teikėja, kuri itin daug investuoja į technologinę pažangą ir aukštą vartotojų gaunamų paslaugų lygį, tuo tarpu dauguma likusių operatorių arba teikia rinkoje įprastas analoginės televizijos paslaugas, arba neinvestuoja tiek daug į naujausias skaitmeninės televizijos technologijas. Pasak teismo, dėl objektyviai didesnių veiklos kaštų, skaitmeninės (išmaniosios) televizijos paslaugos yra savaime brangesnės nei analoginės televizijos paslaugos, tačiau dėl didelių paslaugos sąnaudų pelningumas, lyginant su analoginės televizijos paslaugų teikėjais, yra mažesnis. Tai reiškia, kad atsakovė ir likę operatoriai pasirinko skirtingus verslo modelius ir yra visiškai skirtingose situacijose, todėl teismas sutinka su atsakovės pozicija, jog atsakovė gali būti vertinama ne tapačiai su kitais operatoriais.

7. Nenustatęs būtinųjų sąlygų licencinės sutarties keitimui egzistavimo, teismas ieškinį atmetė, kartu pažymėdamas, jog sutartis buvo pasirašyta trejų metų laikotarpiui, kuris baigėsi 2017 m. gruodžio 31 d., t. y. ateityje derantis dėl licencinio mokesčio nustatymo šalys turi teisę derėtis dėl individualių sąlygų įtvirtinimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Apeliaciniame skunde ieškovė Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį dėl 2016 m. spalio 27 d. licencinės sutarties pakeitimo, priteisti iš atsakovės ieškovei bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

8.1. Tiek licencinės sutarties sudarymo aplinkybės, tiek pačios sutarties nuostatos aiškiai patvirtina, kad sutartis buvo tik tarpinis šalių tarpusavio įsipareigojimų sureguliavimas, o sutartyje numatyta licencinio tarifo apskaičiavimo tvarka nėra galutinė. Apeliantė pasiliko teisę kvestionuoti sutartyje nustatytą licencinį tarifą, kadangi atsakovei suteiktos licencijavimo sąlygos diskriminuoja kitus mokamos televizijos paslaugų teikėjus.

8.2. Reikalavimą modifikuoti sutartinius santykius su atsakove teismas atmetė dėl to, kad byloje nebuvo nustatyta CK 6.204 straipsnyje numatyto instituto taikymo sąlygų, nors teisminiame procese apeliantė niekada nesirėmė šiuo institutu ir neįrodinėjo šio instituto taikymo sąlygų.

8.3. Išvadą, kad atsakovė ir visi kiti retransliacijos operatoriai veikia netapačiomis sąlygomis, teismas priėjo klaidingai pritaikęs materialinės teisės normas ir ignoravęs aplinkybę, kad byloje nėra nė vieno šią išvadą pagrindžiančio įrodymo. Teismo išvada, kad sutartimi atsakovei suteiktos išskirtinės licencijavimo sąlygos yra kvalifikuotinos ne kaip diskriminacija, o diferenciacija, yra neteisėta ir nepagrįsta. Priešingai nei konstatavo teismas, prekes ar paslaugas įsigyjančių ūkio subjektų diferenciacija yra galima remiantis tik ekonominiais sutarties parametrais, o ne prekes ar paslaugas įsigyjančio ūkio subjekto komercinės veiklos sąlygomis ir finansiniais rodikliais. Išskirtinių sąlygų taikymas atsakovės atžvilgiu yra diskriminavimas – apeliantės ir mokamos televizijos paslaugų teikėjų sudarytų sutarčių ekonominiai parametrai identiški. Sutartyje numatytas fiksuotas licencinio tarifo dydis yra mažesnis, nei būtų apskaičiuotas pagal visiems kitiems mokamos televizijos paslaugų teikėjams taikytas sąlygas.

8.4. Teismas sutarties nuostatas aiškino sutarties laisvės principo kontekste ir iš esmės neatliko jokio atsakovės atžvilgiu taikomų sąlygų vertinimo, nors sutarties šalių santykiai yra kilę įstatyminės pareigos sudaryti sutartį pagrindu, o kolektyvinio administravimo organizacijų suteikiamų licencijų sąlygos yra tiesiogiai kontroliuojamos draudimu taikyti skirtingas sąlygas tos pačios kategorijos naudotojams. Atsakovei suteiktos išskirtinės licencijavimo sąlygos prieštarauja imperatyviam draudimui taikyti skirtingas licencijavimo sąlygas tos pačios kategorijos naudotojams. Priešingai nei konstatavo teismas, sutarties nuostata yra modifikuotina neatsižvelgiant į tai, ar byloje esantys įrodymai patvirtina sutarties vykdymo aplinkybių pasikeitimą po sutarties sudarymo (CK 6.204 str.), kuriomis apeliantė ir nesirėmė. Poreikį modifikuoti šalių sutartinius santykius lemia ne tai, ar po sutarties sudarymo pasikeitė sutarties vykdymo aplinkybės, o tai, kad sutartyje esančios sąlygos nėra suderinamos su imperatyviomis nuostatomis. Priešingai nei konstatavo teismas, atsakovė negalėjo turėti jokio teisėto ir pagrįsto lūkesčio, kad sutartyje numatytas licencinis tarifas yra galutinis ir neginčijamas. Tai aiškiai patvirtina pačios sutarties nuostatos ir sudarymo aplinkybės, todėl teisėto lūkesčio, kad sutartis iš tiesų yra galutinė ir nekeistina, atsakovė turėti negalėjo.

Atsiliepimas

9. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė AB Telia Lietuva prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

9.1. ATGTĮ 72¹³ straipsnio 3 dalis aiškiai numato, kad kolektyvinio administravimo organizacijoms mokėtino licencinio atlyginimo už autorių teisių ir gretutinių teisių saugomų kūrinių retransliavimą tarifas yra nustatomas kolektyvinio administravimo organizacijų ir retransliacijos operatorių derybų būdu. Apeliantės siūlomas ARPU paremtas licencinio atlyginimo tarifo nustatymo modelis yra nepriimtinas atsakovei, todėl šalys derėjosi dėl tam tikra fiksuota suma išreikšto tarifo. Atskiruose susitarimuose, pasiektuose kompromiso būdu, buvo sulygtas fiksuota suma išreikštas licencinio atlyginimo už kūrinių retransliavimą tarifas ir sudaryta licencinė sutartis. Praėjus vos 2 mėnesiams nuo sutarties sudarymo, apeliantė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama teismo įsiterpti į tarp šalių susiformavusius sutartinius teisinius santykius. Akivaizdu, kad per vos 2 mėnesių laikotarpį nuo sutarties sudarymo momento objektyviai negalėjo atsirasti pagrindas keisti esminę sutarties sąlygą – kainą už naudojimąsi kūrinių retransliavimo teise. Šalių sulygtas licencinio atlyginimo už kūrinių retransliavimą tarifas, išreikštas fiksuota suma, jokiu būdu nediskriminuoja kitų mokamos televizijos paslaugų teikėjų, priešingai, apeliantės siūlytas ARPU paremtas licencinio atlyginimo tarifo apskaičiavimo modelis diskriminuotų skaitmeninės (išmaniosios) televizijos paslaugas teikiančius retransliavimo operatorius, tokius kaip atsakovė, kadangi ARPU paremtam atlyginimo nustatymo modeliui įtakos daro tik retransliacijos operatoriaus gaunamos pajamos, visiškai neatsižvelgiant į jo patiriamų išlaidų ir gaunamo pelno santykį.

9.2. Jokio realiai egzistuojančio pagrindo sutarties pakeitimui apeliantė nenurodo ir juo nesiremia, kadangi šiuo atveju pagrindo išimtine – teismine tvarka atlikti intervenciją į tarp šalių teisėtai susiklosčiusius sutartinius teisinius santykius tiesiog nėra, ir jau vien tai pagrindžia ieškinio ir apeliacinio skundo nepagrįstumą. Norint, kad teismas savo sprendimu galėtų keisti sutarties esminę sąlygą, o licencinio atlyginimo už naudojimąsi kūrinių retransliavimo teise tarifas šalims yra esminė šios sutarties sąlyga, turi būti įstatyme numatytas tokio keitimo atvejis. Apeliantė nesirėmė nė vienu iš įstatyme nustatytų atvejų. Teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai konstatavo, jog apeliantės nurodomos imperatyvios teisės normos nepaneigia CK 6.204 straipsnio taikymo byloje sprendžiamam ginčui, t. y. nesudaro teisinio pagrindo apeliantei reikalauti sutarties su atsakove pakeitimo. Tariamos diskriminacijos situaciją sukūrė būtent pats apeliantė sutartyse su kitus retransliavimo operatorius atstovaujančiomis ir vienijančiomis asociacijomis numatęs kitokią licencinio atlyginimo už retransliavimą tarifų apskaičiavimo tvarką, nei sutartyje su atsakove. Kainų suvienodinimas gali būti pasiektas tiek didinant, tiek mažinant kainas, apeliantė nepaaiškino, kodėl teismas diskriminacijos problemą turėtų spręsti didindamas kainas, o ne, pavyzdžiui, jas sumažindamas. Imperatyvios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į jų paskirtį ir tikslą – apsaugoti monopolisto klientus nuo rinkos galios išnaudojimo. Dėl to, jomis negalima pateisinti vienašalio monopolisto sprendimo primetimo jo klientams, kaip paties monopolisto veiksmais sukurtos tariamos diskriminacijos problemos sprendimo.

9.3. Apeliantės reikalavimas pakeisti sutartį su atsakove nieko bendro neturi su tariamos konkurencijos problemos eliminavimu. Apeliantė tiesiog subjektyviai siekia pakelti kainas (licencinio atlyginimo už retransliavimą tarifą), panaudojant teismą kaip priemonę, neva leidžiančią nustatyti norimo dydžio tarifus be jokio tokio tarifo didinimo pagrindimo. Dėl šios priežasties, teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog apeliantė nepateikė jokio savo kainodaros ekonominio pagrindimo, o savo poziciją grindė vien deklaratyviu teiginiu, kad tokiu būdu siekiama suvienodinti atsakovei ir kitiems retransliavimo operatoriams taikomą kainodarą. Apeliantės norima primesti kainodara, paremta ARPU, jokiu būdu neužtikrina, jog visi retransliavimo operatoriai mokės vienodą kainą.

9.4. Kaip papildomai, tačiau reikšmingai pažymėjo teismas sprendime, sutartis, kurios pakeitimo apeliantė nepagrįstai reikalauja, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės ir teismo sprendimo priėmimo metu jau buvo pasibaigusi.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo

10. 2019 m. vasario 27 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti ieškovės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose iš esmės nurodomi papildomi argumentai dėl skundžiamo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo. Nurodytas procesinis dokumentas teisėjų kolegijos vertinamas kaip apeliacinio skundo papildymai ar pakeitimai, pateikti praleidus nustatytą procesinių dokumentų padavimo terminą, todėl nepriimami ir grąžinami juos pateikusiai šaliai (CPK 323 str.).

Dėl ginčo esmės

11. Bylos duomenys patvirtina, jog tarp šalių nuo 2015 m. kilęs ginčas dėl licencijavimo sąlygų, konkrečiai – dėl licencinio tarifo už kūrinių retransliavimą dydžio (skaičiavimo tvarkos). Apeliantė įrodinėjo, jog šalims nesutariant dėl tarifo dydžio, jo skaičiavimo tvarkos, 2016 m. spalio 27 d. licencine sutartimi šalys nustatė laikiną tarifo dydį 2015-2017 m. laikotarpiui, kuris yra tik tarpinis šalių tarpusavio įsipareigojimų sureguliavimas.

12. Įvertinusi 2016 m. spalio 27 d. licencinės sutarties turinį, kitą bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, jog šalys 2016 m. spalio 27 d. licencine sutartimi nebuvo pasiekę susitarimo dėl tarifo už kūrinių retransliavimą dydžio (jo skaičiavimo tvarkos). Šią išvadą patvirtina toliau nurodomos aplinkybės.

13. Pirma, sutarties preambulės C punkte nurodyta, jog šalys šios sutarties pasirašymo metu dalyvauja bendrose KAA ir operatoriaus vykdomose derybose (AVAKA dalyvauja kaip KAA dalis), kuriose siekiama pasirašyti vieną bendrą sutartį tarp operatoriaus ir KAA, apimančią visų Lietuvos ir užsienio autorių teisių bei gretutinių teisių objektus, išskyrus transliacijas ir retransliacijų įrašus, į kurias išimtinės teisės priklauso transliuojančioms organizacijoms. Sutarties preambulės D punkte nurodyta, kad šalių pozicija dėl teisingo tarifo skiriasi, tačiau siekdamos bendradarbiauti šalys kompromiso būdu pasiekė sutartyje išdėstytą susitarimą.

14. Antra, sutarties 7.2 punkte įtvirtina, jog nepaisant to, kada šalys susitars dėl naujo tarifo ir/ar naujo atlyginimo, ar kada toks naujas tarifas ar naujas atlyginimas bus nustatytas teismo ar bet kokiu kitu būdu, naujas tarifas bus taikomas nuo licencijos termino pradžios ir šalys perskaičiuos operatoriaus Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacijai AVAKA mokėtiną atlyginimą pagal naują tarifą.

15. Trečia, sutarties 7.3 punkte nurodyta, jog šalys susitaria, kad, nepaisant to, kas pasakyta kitur šioje sutartyje ar kitose tarp šalių sudarytose sutartyse, ir nepaisant šalių derybų, vykusių iki šios sutarties sudarymo, nei šios sutarties sudarymas, nei šalių sutikimas su tarifo dydžiu, nei sąskaitų išrašymas/priėmimas, nei mokėjimų atlikimas/priėmimas, nei neprieštaravimas, jog operatorius vykdytų repertuaro retransliavimą, nereiškia, kad šalys sutinka, kad tarifas yra galutinis ir neginčytinas (išskyrus kaip numatyta šios sutarties 7.4 punkte).

16. Ketvirta, sutarties 7.4 punkte nurodyta, kad nepaisant to, kas pasakyta kitur šioje sutartyje, šalys susitaria, kad sutarties 1.9 punkte numatytas tarifas laikomas galutiniu ir nekeičiamu iki sutarties pabaigos ir šalys neturės pretenzijų viena kitai dėl tarifo dydžio, jei iki 2016 m. gruodžio 31 d. šalys baigs bet kokius ginčo veiksmus dėl tarifo peržiūros ir/ar keitimo.

17. Nurodytos sutarties nuostatos patvirtina apeliantės argumentus, kad 2016 m. spalio 27 d. sutartis buvo tik tarpinis šalių tarpusavio įsipareigojimų sureguliavimas, o sutartyje numatyta licencinio tarifo apskaičiavimo tvarka nebuvo galutinė. 2016 m. spalio 27 d. licencinės sutarties 1.9 punkte šalys numatė laikiną tarifo dydį iki kol pasieks susitarimą dėl nuolatinio tarifo dydžio. Licencinės sutarties 1.9 punkte įtvirtintas tarifas būtų laikomas galutiniu ir nekeičiamu iki sutarties pabaigos tik tuo atveju, jei iki 2016 m. gruodžio 31 d. būtų baigti šalių ginčai dėl tarifo peržiūros (Sutarties 7.4 p.). Tačiau apeliantė 2016 m. gruodžio 30 d., t. y. iki nustatyto termino (2016 m. gruodžio 31 d.), kreipėsi į teismą su ieškiniu, nurodydama, jog nesutinka su sutarties 1.9 punkte numatytu laikinu tarifo dydžiu ir prašydama teismo nustatyti tarifo dydį ginčo laikotarpiui (2015-2017 m.).

18. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, konstatavęs, jog nėra CK 6.204 straipsnyje įtvirtintų sąlygų šios sutarties (sutarties nuostatos dėl tarifo dydžio) keitimui. CK 6.204 straipsnis reglamentuoja sutartinių įsipareigojimų vykdymą pasikeitus aplinkybėms. Šiuo atveju, kaip minėta, šalių susitarimo dėl galutinio tarifo dydžio nebuvo. Nesant šalių susitarimo dėl tarifo dydžio, nebuvo pagrindo vertinti, ar pagal CK 6.204 straipsnį egzistuoja sąlygos sutarties nuostatos dėl laikino tarifo dydžio keitimui. Pagal pareikštą ieškinio reikalavimą teismas turėjo nustatyti tarifo dydį ginčo laikotarpiui (2015-2017 m.), o ne vertinti, ar yra pagrindas keisti sutarties nuostatą, kurioje nustatytas laikinas tarifas iki šalys susitars dėl galutinio tarifo.

19. Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad 2016 m. spalio 27 d. licencinės sutarties terminas bylos nagrinėjimo metu pasibaigė (Sutarties 10.1 punkte nurodyta, kad sutartis galioja iki 2017 m. gruodžio 31 d.), nesudaro pagrindo atmesti ieškinio reikalavimo dėl tarifo dydžio nustatymo ginčo laikotarpiu. Šia sutartimi šalys siekė nustatyti tarifo dydį už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., sutartyje nustatė laikiną tarifą šiam laikotarpiui, šalims nepavykus rasti abi puses tenkinančio tarifo dydžio (jo skaičiavimo tvarkos), apeliantė turėjo teisę kreiptis į teismą dėl jo nustatymo. Sutarties 7.2 punkte, be kita ko, įtvirtinta, kad jei teismas nustatytų naują tarifą, naujas tarifas būtų taikomas nuo licencijos termino pradžios, todėl teismo nurodytas argumentas, kad skundžiamo sprendimo priėmimo metu licencinė sutartis yra pasibaigusi, šiam ginčui nėra teisiškai reikšmingas.

20. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas CK 6.204 straipsnio taikymo galimybę, apeliantės reikalavimo nustatyti tarifo dydį ginčo laikotarpiu (2015-2017 m.) nenagrinėjo. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes – jei byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, kad būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme, o tai sudaro pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009). Apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 301 str. 1 d.). Šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo.

21. Kadangi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės tarifo dydžio nenustatinėjo, esminės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės, susijusios su pareikštu reikalavimu, nebuvo atskleistos ir vertintos. Dėl to apeliacinės instancijos teisme byla visa apimtimi turėtų būti nagrinėjama naujais aspektais. Tai sudaro pagrindą skundžiamą sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

22. Panaikinus skundžiamą sprendimą ir bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, dėl šalių pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, jų pagrįstumo ir paskirstymo teisėjų kolegija nepasisako (CPK 93 str. 5 d.). Šį klausimą turės išspręsti pirmosios instancijos teismas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjai Artūras DriukasAntanas RudzinskasVigintas Višinskis