Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Meidus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs A. K. (toliau – Pažeidėjas) atskirąjį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 9 d. nutarties administracinio teisės pažeidimo byloje

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Taip pat dėl to paties įvykio Utenos RAAD darbuotojai surašė jam administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal ATPK 78 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis to paties įvykio metu sužalojo bei sunaikino šalikelėje augančius medžius, priskirtinus saugotiniems, tačiau Utenos RAAD 2016 m. sausio 25 d. nutarimu ši bylos teisena buvo nutraukta. Minėtame nutarime, be kita ko, nurodyta, kad savo veika žalos gamtai jis (Pažeidėjas) nepadarė. Apie šį nutarimą nei apylinkės teismui, pripažinusiam jį kaltu pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį, nei apygardos teismui, palikusiam tokį apylinkės teismo procesinį sprendimą galioti, nebuvo žinoma, nes jis buvo priimtas jau po apygardos teismo procesinio sprendimo paskelbimo. Taip pat Pažeidėjas sutinka, kad atsakomybė pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį kyla tik tuomet, kai žala padaroma kitiems asmenims priklausančiam turtui. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad įvykio vietoje augusi augmenija nėra saugoma valstybės, ji nepriklauso nei VĮ (duomenys neskelbtini), nei VĮ (duomenys neskelbtini), ši augmenija yra savaiminiai augalai, kuriuos numatyta pašalinti, t. y. sunaikinti. Nagrinėjamu atveju negalima teigti, kad įvykio vietoje buvusi augmenija kam nors priklausė nuosavybės teise, nes šis turtas niekam, įskaitant ir valstybę, nepriklausė, todėl teisine prasme nėra būtinojo kitiems asmenims priklausančio turto požymio. Nesant pagrindo teigti, kad minimas turtas priklausė kokiam nors konkrečiam kitam asmeniui, o taip pat paaiškėjus, kad žala gamtai nebuvo padaryta ir kad minima augmenija nėra saugoma valstybės, procesas byloje turėjo būti atnaujintas. Atsižvelgdamas į tai Pažeidėjas mano, kad jis nepagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį, apylinkės teismo ir apygardos teismo teiginiai, motyvai ir materialinės teisės aiškinimas bei taikymas dalyje dėl gamtai padarytos žalos yra nepagrįsti nei teisine, nei faktine prasmėmis, todėl ši administracinio teisės pažeidimo byla turėtų būti atnaujinta dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmetamas.

Visų pirmiausia apygardos teismas pažymi, jog pagal ATPK 302²⁰ straipsnio 2 ir 3 dalis apylinkės teismo nutartis dėl sprendimo atsisakyti pradėti tyrimą arba dėl sprendimo tyrimą nutraukti apygardos teismui gali būti skundžiama atskiruoju skundu. ATPK 302¹⁵ straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atskirasis skundas paduodamas ne vėliau kaip per 7 dienas nuo nutarties paskelbimo. Pažeidėjas atskirąjį skundą dėl skundžiamos nutarties apylinkės teismui įteikė pažeisdamas minėtą terminą, t. y. per 20 dienų nuo skundžiamos nutarties paskelbimo. Tačiau įvertinęs tai, kad apylinkės teismas suklaidino Pažeidėją skundžiamoje nutartyje neteisingai nurodęs šios nutarties apskundimo tvarką (nurodė, kad ši nutartis gali būti skundžiama per 20 dienų, 148 b. l.), apygardos teismas negali atsisakyti nagrinėti Pažeidėjo atskirąjį skundą.

ATPK 127 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė asmeniui, kuris būdamas neblaivus (girtas) arba apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimą, sukėlusį kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą arba nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą).

ATPK 302¹⁷ straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byla gali būti atnaujinta, jeigu paaiškėjo aplinkybių, kurios organui (pareigūnui) ar teismui nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nutarimą ar nutartį ir kurios vienos ar kartu su anksčiau nustatytomis aplinkybėmis įrodo, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo yra nekaltas arba kad jis padarė lengvesnį ar sunkesnį administracinį teisės pažeidimą negu tas, už kurį jis patrauktas administracinėn atsakomybėn, taip pat kurios įrodo, kad administracinėn atsakomybėn nepatrauktas asmuo yra kaltas.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnyje įtvirtinta, kad nagrinėdami bylas teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos teismų įstatymu, kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams; nagrinėdami bylas teismai taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, taip pat jų prejudiciniais sprendimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais; priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose teismai yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Todėl nagrinėdami bylas teismai privalo vadovautis nustatyta teismų praktika panašiose bylose.

Formuodami teismų praktiką dėl įrodymų vertinimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos vyriausias administracinis teismas yra pažymėję, kad proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti pareiškiant nuomonę dėl įrodymų. Tačiau byloje esančius įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateiktas byloje esančių duomenų vertinimas ar interpretavimas teismui nėra privalomas.

Apygardos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apygardos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

Atsižvelgęs į paminėtas teisės normas ir patikrinęs byloje esančius duomenis apygardos teismas sprendžia, kad apylinkės teismo išvados atsisakant atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą yra pagrįstos ir motyvuotos, jos priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus visus byloje esančius duomenis. Kartu apygardos teismas pažymi, kad skundžiamoje nutartyje apylinkės teismas nurodė ir išvardijo visus sprendimui šios bylos neatnaujinti reikšmės turinčius duomenis, juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Apylinkės teismo argumentai dėl duomenų vertinimo nekelia abejonių, nes Pažeidėjo skundą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino visus byloje esančius duomenis, jų liečiamumą, leistinumą, pakankamumą, tarpusavio ryšį ir pašalino iškilusius prieštaravimus. Visi apylinkės teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai nurodyti skundžiamoje nutartyje, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja.

Pažeidėjas savo skunde neneigia faktinių bylos aplinkybių, t. y. to, kad jis, būdamas neblaivus, nesuvaldė vairuoto automobilio ir nuvažiavo į pakelės griovį, kad įvykio metu sužalojo ir sunaikino šalikelėje buvusius medžius, tačiau tvirtina, kad sužalodamas ir sunaikindamas šalikelėje augusius medžius jis nepadarė žalos ir nesugadino (nesunaikino) kitiems asmenims priklausančio turto, todėl jo veika turėjo būti kvalifikuota ne pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį, o pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį. Tokią savo poziciją Pažeidėjas iš esmės grindžia Utenos RAAD 2016 m. sausio 25 d. nutarimu. Su tokia Pažeidėjo pozicija sutikti negalima.

Apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Utenos RAAD 2016 m. sausio 25 d. nutarime iš esmės konstatavo, jog nebuvo įrodyta, kad įvykio metu Pažeidėjo sunaikinti ir sužaloti medžiai yra priskiriami saugotiniems, todėl administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 78 straipsnio 1 dalį nutraukė. Tačiau ATPK 78 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties elementų nebuvimas savaime negali eliminuoti ATPK 127 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos požymių. Iš ATPK 127 straipsnio 3 dalies dispozicijos matyti, kad įstatymų leidėjas atsakomybę pagal šią teisės normą sieja ne su žalos padarymu, o su kitų asmenų nežymiu sveikatos sutrikdymu arba kitų asmenų turto sugadinimu (apgadinimu). Įstatymų leidėjas ATPK 127 straipsnyje nenustatė jokių padarytos žalos vertinamųjų požymių, todėl veikos kvalifikavimui svarbus tik pats turto sugadinimų (apgadinimų) atsiradimo faktas, neatsižvelgiant į jų dydį ar materialų padarytos žalos įvertinimą, taip pat ir į tai, ar sunaikinto (apgadinto) turto savininkas dėl to reiškia kokias nors pretenzijas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. N575-1757/2011, Nr. N444-1588/2011, Nr. N575-510/2012, Šiaulių apygardos teismo byla Nr. ATP-421-116/2014 ir kt.). Todėl šiuo konkrečiu atveju tai, ar sunaikinti ir sužaloti medžiai yra priskiriami saugotiniems, ar ne, ar dėl sunaikintų ir sužalotų medžių kaltininkui kas nors turi kokių nors pretenzijų, ar ne, ir iš viso, ar buvo padaryta kokia nors žala, ar ne, veikos kvalifikavimui pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį reikšmės neturi. Šioje byloje turto (medžių) sužalojimas (sugadinimas) ir sunaikinimas yra užfiksuotas tinkamai (106–121 b. l.), kaip jau buvo paminėta pirmiau, Pažeidėjas šio fakto taip pat neginčija.

Pagal bylos duomenis, Pažeidėjo sužaloti ar sunaikinti medžiai buvo ne jo paties, o kito asmens (šiuo atveju – tai valstybė) nuosavybė. Ir vien tik tai iš esmės sudaro pagrindą kilti Pažeidėjo atsakomybei pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį. Priešingai, nei savo skunde tvirtina Pažeidėjas, šie medžiai augo Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose, kuriuose yra valstybinės reikšmės krašto kelio Nr. (duomenys neskelbtini) kelio juosta ir (duomenys neskelbtini) elektrinės geležinkelio sankasos juosta, ir kuriais, o taip pat ir juose augusiais medžiais, valdyti, naudotis bei disponuoti patikėjimo teise buvo priskirta (duomenys neskelbtini) bei nuomos sutarties pagrindu VĮ (duomenys neskelbtini) (88 – 96, 122 –129 b. l.). Pažymėtina, kad (duomenys neskelbtini) 2015 m. gruodžio 1 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad valstybinės reikšmės krašto kelio Nr. (duomenys neskelbtini) atitinkamame ruože, taip pat ir įvykio vietos kelio juostoje augančius pavienius medžius ir krūmus numatoma šalinti (101 b. l.). Tai tik patvirtina, kad VĮ „(duomenys neskelbtini) laisvai disponuoja tiek Lietuvos Respublikai priklausančiu įvykio vietoje esančiu žemės sklypu, tiek ir jame augančiais medžiais bei kita augmenija. Taigi, priešingai, nei savo skunde teigia Pažeidėjas, Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose augantys ir jo sužaloti bei sunaikinti medžiai yra ne kieno nors kito, o Lietuvos Respublikos turtas, kurį patikėjimo teise valdo, naudoja bei disponuoja VĮ (duomenys neskelbtini) bei nuomos sutarties pagrindu VĮ (duomenys neskelbtini).

Kartu apygardos teismas pažymi, jog teismas gali atsižvelgti ir vertinti tik objektyviai egzistuojančias aplinkybes, o procesinis sprendimas negali būti paremtas nesančiais, tačiau ateityje galbūt dar įvyksiančiais faktais, todėl šiuo konkrečiu atveju faktas, jog Pažeidėjo sunaikintus ir sugadintus medžius ateityje buvo numatyta šalinti (naikinti) neeliminuoja Pažeidėjo atsakomybės pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį.

Apibendrinant pirmiau paminėtus duomenis akivaizdu, jog aptariamo įvykio metu Pažeidėjas sužalojo (sugadino) ir sunaikino Lietuvos Respublikos turtą – medžius, todėl, įvertinus tai, kad šią veiką Pažeidėjas padarė būdamas neblaivus ir vairuodamas transporto priemonę, jo veika teisingai buvo kvalifikuota pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį. Pažeidėjo nurodyta naujai paaiškėjusi aplinkybė – Utenos RAAD 2016 m. sausio 25 d. nutarimas – neįrodo, kad Pažeidėjas dėl šio pažeidimo yra nekaltas ir jis padarė kitą, t. y. ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, taip pat, kad dėl šio pažeidimo kaltas yra kitas asmuo, todėl atnaujinti bylą ATPK 302¹⁷ straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu nėra jokio pagrindo.

Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes apygardos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu byloje esančių duomenų vertinimu bei teisės taikymu ir pritardamas skundžiamos nutarties motyvams konstatuoja, kad apylinkės teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos duomenis, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, todėl priimta nutartis atitinka teisės aktų nuostatas ir suformuotą teismų praktiką analogiškose bei panašiose bylose. Savo argumentus, kurie iš esmės paneigė Pažeidėjo poziciją, apylinkės teismas aiškiai ir išsamiai išdėstė skundžiamoje nutartyje. Savo atskirajame skunde Pažeidėjas nenurodė naujų esminių aplinkybių, kurių apylinkės teismas neįvertino ir kurių pagrindu reikėtų apylinkės teismo ištirtus duomenis vertinti iš naujo. Taip pat atskirajame skunde nurodytos aplinkybės apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka apygardos teismas, nepaneigia, todėl skundžiama nutartis yra teisėta, pagrįsta, priimta nepažeidžiant teisės normų. Keisti ar naikinti tokią nutartį atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹⁵ straipsnio 6 dalies 1 punktu, teismas

NUTARĖ:

Palikti Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartį nepakeistą.

Ši nutartis neskundžiama.