Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Iždonas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal administracine tvarka nubausto asmens E. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nutarimo, kuriuo E. P. nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 124¹ straipsnio 7 dalį – 25 (dvidešimt penkių) litų dydžio bauda;

pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį – 2300 (dviejų tūkstančių trijų šimtų) litų dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dvejiems) metams;

pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį – 130 (vieno šimto trisdešimties) litų dydžio bauda;

pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį – 3300 (trijų tūkstančių trijų šimtų) litų dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis 33 straipsniu, galutinė nuobauda E. P. skirta 3300 (trijų tūkstančių trijų šimtų) litų dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. P. nubaustas už tai, kad 2013 m. gruodžio 5 d., apie 23.09 val., (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini), vairuodamas R. K. priklausantį automobilį „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus važiavimo greičio ir nesuvaldęs jo atsitrenkė į atitvarus. Palikęs automobilį šalia eismo įvykio vietos iš įvykio vietos pasišalino. Nustatyti girtumą alkotesteriu atsisakė. Vairuotojas nepateikė vairuotojo pažymėjimo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Administracine tvarka nubaustas asmuo – E. P., apeliaciniu skundu nesutikdamas su jo pripažinimu kaltu ir nubaudimu pagal ATPK 124¹ straipsnio 7 dalį, 126 straipsnio 4 dalį, 127 straipsnio 2 dalį, ATPK 130 straipsnio 1 dalį, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą, ir, jo nuomone, padarytus procesinius pažeidimus. Taigi, iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad apeliantas savaip interpretuoja byloje esančius duomenis ir siūlo besąlygiškai jais remtis priimant sprendimą. Jau savaime toks apelianto siūlymas prieštarauja įrodinėjimo turiniui, nes suponuoja prioriteto teikimą vienai įrodymų grupei kitų atžvilgiu. Šios aplinkybės ir apeliacinio skundo turinys rodo, kad E. P. tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų ir padarė teisingas išvadas dėl jų, todėl pagrįstai apeliantą pripažino kaltu ir nubaudė pagal jam inkriminuotus pažeidimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs teismų dėmesį į tai, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą būtina ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Pagal ATPK 248 straipsnį administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes. ATPK 284 straipsnio 1 dalis nustato, kad organas (šiuo atveju apylinkės teismas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas pažeidėju asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šių aplinkybių nustatymui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami atitinkami įrodymai (ATPK 256 straipsnis).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N444-4788/2009, Nr. N756?450/2010, Nr. N63-992/2010).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, kad nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, jog iš šioje byloje esančių aplinkybių akivaizdu, kad jis neturėjo jokio ketinimo nuslėpti ar išvengti atsakomybės už savo veiksmus, kad teismas nepagrįstai kvalifikavo jo sukeltą eismo įvykį kaip sąmoningą, t. y. tyčinį pasitraukimą iš įvykio vietos, jog turtinė žala „A. LT“ nepadaryta, bei kad jo veiksmuose nėra ir ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo požymių, kadangi alkoholį jis vartojo po įvykio, o ne vairuodamas transporto priemonę, todėl jis ir neturėjo pareigos leistis patikrinti ar nėra neblaivus.

ATPK 127 straipsnio 2 dalyje administracinė atsakomybė numatyta asmeniui už kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), o ATPK 130 straipsnio 1 dalyje – už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles.

Byloje nustatyta, dėl to ginčo byloje ir nėra, kad E. P., 2013 m. gruodžio 5 d., apie 23.09 val., (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini), vairuodamas R. K. priklausantį automobilį „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus važiavimo greičio ir nesuvaldęs jo atsitrenkė į atitvarus. Taip pat nustatyta, kad palikęs automobilį šalia eismo įvykio vietos iš įvykio vietos pasišalino, o nustatyti girtumą alkotesteriu atsisakė ir nepateikė vairuotojo pažymėjimo.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmė – tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos pasišalino neteisėtai. Taikydamas ATPK 130 straipsnio 1 dalį kiekvienu atveju teismas turi nustatyti, kad konkrečioje situacijoje asmuo suvokė, jog iš įvykio vietos pasišalina neteisėtai, taip pat savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, tačiau ją ignoruodamas pasišalino.

Nagrinėjamoje byloje esančiomis aplinkybėmis nustatyta, kad E. P. savo veiksmais sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sugadintas (apgadintas) kitam asmeniui – „A. Lt“ priklausantis turtas – atitvarai. Ir nors apeliantas skunde nurodo, kad žala „A. LT“ nepadaryta, nes atitvarų savininkas „A. LT“ dėl eismo įvykio nekelia jokių turtinių pretenzijų jam, tačiau iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, kad žalos padarymo faktas „A. LT“ atitvarams – akivaizdus. Šioje situacijoje atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų leidėjas ATPK 127 straipsnio 2 dalyje nenustatė jokių padarytos žalos vertinamųjų požymių, todėl veikos kvalifikavimui svarbus tik žalos atsiradimo faktas, neatsižvelgiant į jos dydį ar materialų jos įvertinimą. Todėl E. P. veika pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį kvalifikuota tinkamai ir pagrįstai.

Taip pat apeliantas skundu teigia, kad jis neturėjo jokio ketinimo nuslėpti ar išvengti atsakomybės už savo veiksmus, todėl teismas nepagrįstai kvalifikavo jo sukeltą eismo įvykį kaip sąmoningą, t. y. tyčinį pasitraukimą iš įvykio vietos. Pagal teismų praktiką, sprendžiant, ar asmens pasitraukimas iš eismo įvykio vietos pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliams (ar automobiliui ir kitam kliudytam objektui) padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio. Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai pripažįstama, jog vairuotojai, kliudę tam tikrus objektus, nesuvokia padarę Kelių eismo taisyklių pažeidimo (nepajunta kontakto). Tokiais atvejais konstatuojama, kad nėra pažeidimo sudėties. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse tokios išvados daromos tais atvejais, kai tiek ant vairuoto automobilio, tiek ant kliudyto objekto apgadinimai yra nežymūs arba jų iš viso nėra (įlenkta sagtis, įbrėžta benzino kolonėlė, nežymūs tvoros apgadinimai ir pan. (administracinės bylos Nr. N-575-2184/2011, Nr. N-575-2263/2011)).

Šioje byloje esančios automobilio, atitvarų fotonuotraukos (35 b. l.), užfiksuoti automobilio ir atitvarų apgadinimai, eismo įvykio vietos schema (5 b. l.), apeliacinės instancijos teismui jokiu būdu neleidžia daryti išvados, kad apgadinimai yra nežymūs, priešingai, jie pakankami dideli, o tai rodo, kad ir smūgis turėjo būti stiprus. Apelianto keliamą versiją, kad automobilį po eismo įvykio jis pastatė netoli įvykio, kad neužtvertų pravažiavimo kitiems automobiliams vietos, ir išėjo ieškoti asmens, su kuriuo būtų galima užpildyti deklaraciją, ir sutikęs kostiumu apsirengusį vyrą bei jo paklausęs, ką reikia daryti, iš to asmens išgirdo, kad reikia atvažiuoti ryte, kai bus administracija, ir tik tuomet jis išėjo namo, o automobilį paliko aikštelėje kaip įrodymą, kad nepasišalino iš įvykio vietos, paneigia byloje esantys duomenys – liudytojo A. B. parodymai, duoti apylinkės teismo posėdžio metu, kai jis parodė, kad dirba apsaugos darbuotoju ir įvykio dieną dirbo dviese su kolega PC „A.“ trečiajame aukšte. Pamena įvykio dieną, jis pastebėjo išverstus atitvarus, esančius PC „A.“ stovėjimo aikštelėje 3 aukšte ir už keliolikos metrų pamatė stovintį apdaužytą automobilį „VW Passat“, todėl iškvietė policiją, į jį joks asmuo nesikreipė dėl deklaracijos pildymo, toks asmuo būtų nukreiptas pas administraciją. Nors vėlus metas, tačiau administracijos darbuotojų prekybos centre būna, kadangi dirba kazino, boulingas, vyksta kino seansai (b. l. 39). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokia apelianto versija dėl asmens ieškojimo, su kuriuo būtų galima užpildyti deklaraciją, iškilo tik teisme, tuo tarpu įvykio dieną pažeidėjas protokolą ir paaiškinimą rašyti atsisakė (3 b. l.), o ir pats apylinkės teismo posėdžio metu pripažino, kad įvykus eismo įvykiui policijos nekvietė (30-31 b. l.). Šiame kontekste pastebėtina, kad Kelių eismo taisyklių 232 punkte nurodyta, kad jeigu eismo įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeistas žmogus, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai privalo eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams pasirašyti. Jeigu dėl eismo įvykio aplinkybių nesutariama, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai kviečia policiją į eismo įvykio vietą. Jau minėta, kad šiuo atveju vairuotojas – E. P., pažeisdamas anksčiau nurodytą nuostatą, į policiją nesikreipė, ir iš eismo įvykio, su kuriuo buvo susijęs, vietos pasišalino. Tokių nustatytų aplinkybių nepaneigia ir liudytojo T. Š. parodymai, kai jis teisiamojo posėdžio metu parodė, kad po įvykio jis išėjo namo, o E. P. liko susižinoti, kaip užpildyti deklaraciją (b. l. 31). Būtent dėl tokių nustatytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad E. P. administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė jo kaltės turinį, ir pagrįstai konstatavo, kad jis padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, dėl to nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad teismas neteisingai išaiškino jo kaltės turinį.

Įvertinęs bylos medžiagą, skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, jog faktinė situacija bei byloje esantys įrodymai duoda pagrindą neabejotinai teigti, jog E. P. iš eismo įvykio, su kuriuo buvo susijęs, vietos pasišalino tyčia, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės.

Taip pat apeliantas skundu nesutinka ir su jo veikos juridiniu įvertinimu pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį ir teigia, kad alkoholį jis vartojo po įvykio, o ne vairuodamas transporto priemonę, todėl teigia, kad jis ir neturėjo pareigos leistis patikrinti ar nėra neblaivus. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 6 punktas numato, kad policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo leistis Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Taigi, vairuotojo pareiga policijos pareigūno reikalavimu leistis patikrinamam, ar nėra neblaivus, kyla iš įstatymo. Analogišką pareigą vairuotojui numato ir KET 18 punktas. Pabrėžtina, kad ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo veikos požymius sudaro neblaivumo patikrinimo vengimas, t. y. tie atvejai, kai dėl asmens sąmoningos veikos nebuvo galimybių patikrinti jo neblaivumą. Vien tik atsisakymas policijos patikrinimo metu tikrintis neblaivumą specialiosiomis techninėmis priemonėmis gali būti kvalifikuojamas kaip patikrinimo vengimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N1-1185/2007). Konstatuoti, kad asmens veika kvalifikuotina kaip vengimas pasitikrinti neblaivumą, pakanka nustatyti, jog asmuo išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. N63-1992/2010). Šiuo atveju, iš policijos pareigūno – liudytojo E. K. parodymų, duotų apylinkės teismo posėdžio metu (32 b. l.), ir jo bei kito pareigūno – S. V. tarnybinių pranešimų (11-12, 12-13 b. l.), matyti, kad E. P. atsisakė tikrintis blaivumą, bei nurodė, jog automobilio jis nevairavo, o į įvykio vietą atvyko padėti draugui. Be to, ir pats E. P. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad pareigūnams „pūsti“ į alkotesterį atsisakė todėl, kad buvo išgėręs šampano ir nenorėjo, kad būtų surašytas protokolas (30-31 b. l.). Taigi akivaizdu, kad E. P. nevykdė policijos pareigūnų reikalavimo pasitikrinti neblaivumą, tokiu būdu vengė neblaivumo patikrinimo, ir šiais veiksmais padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 4 dalyje. Pažymėtina, kad šiuo atveju nėra svarbus asmens blaivumas ar neblaivumas įvykio metu, kadangi asmuo traukiamas atsakomybėn už tai, kad vengė neblaivumo patikrinimo visumoje, ir konstatuoti, kad asmuo vengia pasitikrinti neblaivumą, pakanka nustatyti, jog jis išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti. Taigi E. P. veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota ir pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį.

Taip pat šioje byloje jau aptartais liudytojo E. K. parodymais, duotais apylinkės teismo posėdžio metu (32 b. l.), ir jo bei kito pareigūno S. V. tarnybiniais pranešimais (11-12, 12-13 b. l.), bei paties E. P. parodymais (30-31 b. l.), nustatyta, kad E. P., policijos pareigūnams pareikalavus vairuotojo pažymėjimo jo nepateikė, ir tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 16 punktą, ir taip įvykdė ir administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124¹ straipsnio 7 dalyje.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, apygardos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas, laikydamasis ATPK 248, 257 straipsnių, 284 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir nešališku bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu įvertino byloje esančius įrodymus, ir E. P. veikoje teisingai nustatė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo subjektyvųjį požymį – tyčią, ir ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo objektyvųjį požymį – žalą, bei ATPK 124¹ straipsnio 7 dalyje ir 126 straipsnio 4 dalyje numatytų pažeidimų sudėtis.

Pastebėtina, kad apeliantas skunde daug dėmesio skiria, jo nuomone, padarytiems proceso pažeidimams ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas ne tik pažeidė 260 straipsnio 1 dalį, bet ir praplėtė jam inkriminuotų kaltinimų ribas, jį nubausdamas ne tik už tuos Kelių eismo taisyklių pažeidimus, kurie buvo inkriminuoti jam surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole - KET 16, 18, 133 punktų reikalavimų pažeidimą, bet ir už KET 70, 234 punktų reikalavimų pažeidimą, kurie jam inkriminuoti nebuvo, bei nubaudė ir pagal ATPK 124 straipsnio 7 dalį, nors toks pažeidimas jam surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole inkriminuotas taip pat nebuvo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tokie apelianto argumentai – nepagrįsti. ATPK 284 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, turi teisę pakeisti nuorodą į šio kodekso straipsnį, straipsnio dalį ar kitą teisės aktą, numatantį atsakomybę už šį pažeidimą, jeigu administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta administracinio teisės pažeidimo esmė yra įrodyta, tačiau suklysta nurodant šio kodekso straipsnį, straipsnio dalį ar kitą teisės aktą, numatantį atsakomybę už padarytą administracinį teisės pažeidimą. Byloje esantis E. P. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas tvirtina (2 b. l.), kad jame yra atskleista E. P. inkriminuojamų pažeidimų esmė, nurodyta, kokius KET punktų reikalavimus E. P. pažeidė ir administracinę atsakomybę už jų padarymą numatantys ATPK straipsniai. Ir nors apeliantas teisus teigdamas, kad jam surašytame protokole nebuvo inkriminuoti KET 70, 234 punktų reikalavimų pažeidimai, bei ATPK 124 straipsnio 7 dalyje numatytas pažeidimas, tačiau aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad esminę reikšmę tinkamam protokolo surašymui turi ne tai, kokie teisės aktai pažeidėjui yra inkriminuoti, o tai, kad jame būtų nurodyta administracinio teisės pažeidimo esmė, kuri, be kita ko, šioje byloje yra įrodyta. Todėl tokie protokolo trūkumai nelaikytini esminiais, kurie būtų sutrukdę administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjusiam teismui priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą. Kartu pažymėtina, tai, kad pačiam E. P., duodant parodymus apylinkės teismo posėdyje dėl jam inkriminuojamų teisės pažeidimų esmės, nustatytų faktinių aplinkybių, veikos kvalifikacijos, šie minimi trūkumai jokių abejonių nekėlė, jis teismo posėdyje pripažino sukėlęs eismo įvykį, neneigė kitų jam inkriminuojamų faktinių aplinkybių, reiškė apgailestavimą dėl to, kas įvyko (41 b. l.). Todėl atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad ne kiekvienas administracinio teisės pažeidimo protokolo netikslumas laikytinas esminiu trūkumu, trukdančiu nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą, administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui pasiruošti gynybai ir gintis nuo kaltinimų, priimti teisingą sprendimą.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad nubaustojo asmens apeliaciniame skunde nėra jokių objektyvių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu.

Dėl tokių nustatytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas 2014 m. birželio 19 d. nutarimą E. P. administracinio teisės pažeidimo byloje, tinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą, ir pagrįstą nutarimą, todėl naikinti šį teismo nutarimą, kaip to prašo apeliantas, ir administracinę bylą nutraukti, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nutarimą nepakeistą ir E. P. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.