Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 str. 1 d. laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiems A. R. ir E. K. padarytą turtinę žalą.

Iš R. G. A. R. priteistas 250 Lt turtinės žalos ir 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimas, taip pat 1000 Lt išlaidos advokato paslaugoms apmokėti.

Iš R. G. E. K. priteistas 100 Lt turtinės žalos 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimas, taip pat 1500 Lt išlaidos advokato paslaugoms apmokėti.

Iš R. G. Šiaulių teritorinei ligonių kasai priteistos 37,47 Lt išlaidos dėl nukentėjusiojo A. R. gydymo.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

R. G. nuteistas už tai, kad 2013 m. sausio 5d., apie 14 val., viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką – Kelmės rajone, Kražiuose, (duomenys neskelbtini), E. K. gyvenamojo namo kieme vartojo necenzūrinius žodžius nukentėjusiosios E. K. atžvilgiu, sugriebė už kaklo, sudavė du smūgius rankomis ir nenustatytą skaičių smūgių kojomis nukentėjusiajam A. R., po to, (duomenys neskelbtini) gatvėje, automobilių stovėjimo aikštelėje prie miestelio kapinių nenustatytą skaičių kartų spyrė ir vieną kartą sudavė ranka A. R., padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas priešingai teisiamajame posėdyje duotiems liudytojo F. J. parodymams nurodė, kad pastarais patvirtino aplinkybes apie A. R. suduotus smūgius, nors teisme šis liudytojas, kaip ir liudytoja J. J., tvirtino, kad nematė, kaip buvo suduota A. R.. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusioji E. K. teisme net nebuvo apklausta, o teismas jos parodymais rėmėsi, nukentėjusiojo A. R., liudytojų J. J., F. J. parodymus aiškino nukentėjusiesiems naudinga linkme.

Be to, apeliantas teigia, kad teismas buvo šališkas, nes be įstatyminio pagrindo atmetė jo pareikštą nušalinimą, kuris buvo grindžiamas tarnybiniais santykiais tarp teisme dirbančio darbuotojo A. K. ir teisėjų. Nuteistojo įsitikinimu, teismo šališkumą parodo ir tai, kad nukentėjusiosios E. K. parodymai buvo perskaityti, nors ji turėjo būti apklausta ir jos parodymais patikrinti teisme betarpiškai.

Pasak apelianto, teismas neįvertino to fakto, kad nesutarimai tarp jų yra gilūs, nukentėjusieji apkalba jį ir pastarųjų parodymai tai patvirtina, nes pirminiuose parodymuose nebuvo nurodoma, kad jis sudavė smūgius, pargriovė A. R., tokie parodymai atsirado tik vėliau, o teismas jų parodymus laikė patikimais.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. G. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras, nukentėjusieji E. K. ir A. R. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. G. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl viešosios tvarkos pažeidimo pagal BK 284 str. 1 d. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir atitinkamai su priimtu nuosprendžiu jo atžvilgiu, prašydamas jį išteisinti.

Savo skunde nuteistasis kelia pirmosios instancijos teismo šališkumo klausimą, argumentuodamas tuo, kad teismas be įstatyminio pagrindo atmetė jo reikštą nušalinimą teismui. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad jo reikšti nušalinimai pirmosios instancijos teismui ir prokurorei motyvuotai, argumentuotai buvo atmesti Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. ir 2013 m. spalio 14 d. nutartimis (1 t. 187–188; 201–202 b. l.), kurių turinys R. G. yra žinomas, todėl apelianto kritika šiuo klausimu nepagrįsta. Vien tai, kad teismas nenusišalino nuo bylos nagrinėjimo, kai kaltinamasis pareiškė teismui nušalinimą, nėra priežastis laikyti, jog bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Tai, kad teisiamajame posėdyje nebuvo apklausta nukentėjusioji E. K. (jos duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui buvo pagarsinti), konkrečiu atveju, taip pat nelaikytina teismo šališkumą patvirtinančia aplinkybe, nes nukentėjusiosios nebuvo įmanoma apklausti dėl objektyvių priežasčių – E. K. buvo išvykusi į užsienį. Nepaisant to, dalyvaujant ir nuteistajam, nukentėjusioji E. K. buvo apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir R. G. nebuvo kliūčių realizuoti savo procesines teises.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normos esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas R. G. bylą, nuosekliai aiškinosi įvykio aplinkybes, tikslindamas liudytojų parodymus ir šalindamas abejones, pagarsino ikiteisminio tyrimo metu jų duotus parodymus, kuriuos liudytojai nedvejodami patvirtino, nurodydami, kad praėjus mažai laiko po įvykio viską prisiminė geriau. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje, kurio turinys apeliantui žinomas, išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus ir ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, kitus rašytinius įrodymus, juos vertino visete ir padarė teisingas išvadas tiek dėl R. G. ir jo poziciją palaikančios sutuoktinės liudytojos D. G. keltų versijų, tiek dėl atitinkamų liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi iš esmės neprieštaringais, vienas kitą papildančiais nukentėjusiųjų E. K. ir A. R. (1t., 30; 35; 46; 47; 209; 210–211; 211–212; 231–233 b. l.), liudytojų F. J., J. J., J. J., E. R., V. R. parodymais (1 t., 30; 35; 46; 47; 209; 210–211; 211–212; 231–233 b. l.), kitais surinktais ir ištirtais įrodymais, kurie sudaro vieningą R. G. kaltę patvirtinančią medžiagą.

Nuteistasis R. G. viso baudžiamojo proceso menu (1 t., 233–234 b. l.) ir apeliacinės instancijos teisme neigė smurtavęs prieš nukentėjusįjį A. R. – sudavęs pastarajam smūgius rankomis, spardęs kojomis, taip pat neigė iškoneveikęs necenzūriniais žodžiais nukentėjusiąją E. K., pats kaltindamas nukentėjusiuosius tuo, kad E. K. jį iškoneveikė necenzūriniais žodžiais ir kad A. R. jį užpuolė, sužalojo rankas, o jis (apeliantas) tik gynėsi. Būtent jo (apelianto) parodymus R. G. siūlo laikyti teisingais, nes, pasak nuteistojo, juos patvirtina ir kartu paneigia nukentėjusiųjų, kitų liudytojų, parodymus jo sutuoktinės liudytojos D. G. parodymai (1 t. 207–208 b. l.), kuriuos teismas nepagrįstai vertino kritiškai, specialisto išvada Nr. G52/13(04) (1 t., 17 b. l.), kuri nepatvirtina nukentėjusiajam A. R. smūgių sudavimo aplinkybių, vaizdo ir garso įrašai, kurie net nebuvo ištirti teisiamajame posėdyje. Pasak apelianto, apylinkės teismas ne objektyviai vertino byloje surinktus įrodymus, o rėmėsi išskirtinai jį kaltinančiais įrodymais, tarp jų – nukentėjusiosios E. K. parodymais, kuri net nebuvo apklausta teisiamajame posėdyje, o paminėtus jį teisinančius įrodymus nepagrįstai atmetė.

Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apelianto skunde nurodytais argumentais ir pažymi, kad apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu priėmė remdamasis įrodymais, kuriuos išdėstė skundžiamame nuosprendyje, taip pat tyrė pateiktą vaizdo medžiagą (1 t., 235 b. l.), pagarsino nukentėjusiosios E. K. parodymus, nes apklausti jos negalėjo dėl objektyvių priežasčių. Pirmosios instancijos teismas aiškiai ir argumentuotai nurodė, kuriuos įrodymus atmeta. Vien tai, kad teismo padarytos išvados buvo nepalankios apeliantui, nėra pagrindas teigti, kad įrodymai buvo įvertinti nesilaikant BPK 20 str. nuostatų ar kad teismas buvo neobjektyvus. Priešingai, nei teigiama skunde, pirmosios instancijos teismas, vertindamas tiek nukentėjusiųjų E. K. ir A. R. parodymus, tiek nuteistojo R. G. ir jo poziciją palaikančios liudytojos D. G. parodymus, taikė vienodus kriterijus – vertino juos kritiškai, nes abi visiškai priešingas pozicijas deklaruojančios šalys – E. K. ir A. R., R. G. ir D. G., atitinkamai yra šeimos nariai, suinteresuoti bylos baigtimi. Apylinkės teismas visete su kitais įrodymais vertino E. K. ir A. R., R. G. ir D. G. parodymus ir, kolegijos nuomone, pagrįstai teisingais laikė būtent nukentėjusiųjų parodymus, atmesdamas nuteistojo ir jo sutuoktinės liudytojos keliamas versijas.

Apeliantas, kritikuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, itin akcentuoja tai, kad teisiamajame posėdyje nebuvo apklausta nukentėjusioji E. K.. Kaip jau minėta, nukentėjusioji E. K. davė parodymus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nurodydama, kad įvykio dieną ji ruošėsi važiuoti pas draugę į svečius, kai pamatė gatve ateinantį R. G., kuris jau iš tolo pradėjo šaukti, koneveikė ją visokiais necenzūriniais žodžiais, buvo isteriškai piktas. E. K. nurodė, kad pamačiusi, jog nuteistasis jau įeina pro kiemo vartelius, įbėgo į namo vidų ir užkabino namo duris iš vidaus, o nuteistasis pradėjo plėšti duris, šaukė, kad ją, prostitutę, užmuš, kad nebeturi ko prarasti ir pan. Tada, pasak nukentėjusiosios, ji pradėjo šauktis A. R. pagalbos, ir atbėgęs A. R. pasakė R. G., kad šis pasitrauktų, o tada R. G. puolė A. R.: daug kartų spyrė pastarajam į kojas, bandė suduoti ir į veidą, bet nepataikė, todėl sudavė į kaklo, krūtinės sritį, A. R. spardė ir prie namo, ir už vartelių gatvėje, gatvėje buvo slidu, A. R. pargriuvo. E. K. taip pat nurodė, kad išbėgusi į kiemą pradėjo šauktis kaimynų pagalbos, tada atbėgo kaimynai F. J., J. J., A. R. močiutė E. R., senelis (V. R.), vėliau atėjo ir J. J.. Nukentėjusiosios E. K. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme dėl esminių aplinkybių buvo vienodi, analogiškai įvykio aplinkybes atpasakojo ir nukentėjusysis A. R.. Liudytojai F. J., J. J., J. J., E. R. ir V. R. iš tikrųjų konflikto pradžios nematė, t. y. nematė to, kas vyko, kai R. G. atėjo į E. K. namo kiemą, plėšė namo duris, ėmėsi smurtinių veiksmų prieš A. R., tačiau visi paminėti liudytojai į įvykio vietą susirinko ne atsitiktinai, o dėl to, kad E. K. šaukėsi kaimynų pagalbos – ,,...gelbėkit kaimynai, nes užmuš A....“. Paminėti ir į įvykio vietą susirinkę liudytojai matė tai, kas vyko prie E. K. namo vartelių ir gatvėje. Liudytoja J. J. nurodė, kad R. G. visiems grasino, vartojo necenzūrinius žodžius E. K. atžvilgiu, visi buvo išsigandę ir pasimetę, apeliantas norėjo įspirti A. R., tačiau nepavyko, tada kumščiu trenkė A. R. į kaklą. Liudytojas R. J., panašiai kaip ir liudytojai E. R., V. R., J. J. (1 t., 46; 47; 209; 212 b. l.), nurodė, kad R. G. blaškėsi, vartojo necenzūrinius žodžius, mosikavo rankomis, o A. R. laikė pastarojo rankas, kad šis nesuduotų, nematė, kad R. G. būtų sudavęs smūgius nukentėjusiajam, tačiau ,,...koja gal ir įspyrė...“ (1 t. 211–212 b. l.). Tokius liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymus iš dalies patvirtina ir nukentėjusiojo A. R. bei liudytojos D. G. pateikta vaizdo medžiaga (1 t., 6; 7 b. l.), kuri, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, teisiamajame posėdyje buvo tiriama (1 t., 235 b. l.), ir parodė, kad nuteistasis vartojo necenzūrinius žodžius, visiems grasino, buvo pridėjęs pirštą prie A. R. galvos.

Apeliantas skundu kritikuoja J. J., J. J., F. J., E. R., V. R. parodymus dviem aspektais, kad jie visi yra susiję giminystės ryšiais su nukentėjusiaisiais ir kad jų parodymai nėra vienodi. Atsakant į tokius nuteistojo argumentus kolegija pažymi, kad tam tikrus nesutapimus liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymuose pastebėjo ir apylinkės teismas, todėl aiškinosi dėl tam tikrų parodymų skirtumų – garsino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir kt. Tai, kad liudytojų parodymai nėra identiški nukentėjusiųjų parodymams, tik patvirtina objektyvų liudytojų J. J., J. J., F. J., E. R., V. R. pobūdį, nes kiekvienas liudytojas į įvykio vietą atėjo skirtingu laiku, todėl kai kurias įvykio aplinkybes matė, kai kurių matyti negalėjo ir kai kurių detalių negalėjo prisiminti dėl objektyvių priežasčių (pvz., praėjus ilgam laikui po įvykio ir pan.). Nepagrįsta būtų reikalauti iš liudytojų atpasakoti aplinkybes, kurių pastarieji nematė. Taigi neesminiai netikslumai ir skirtumai liudytojų J. J., J. J., F. J., E. R., V. R. parodymuose yra logiškai paaiškinami. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, rėmės visuma surinktų įrodymų, neteikdamas prioriteto nei vienai įrodymų rūšiai. Kai kurios skirtingai nurodytos neesminės įvykio detalės pačios savaime nėra lemiamas faktorius, įtakojantis nuosprendžio priėmimą, nusikalstamų veikų kvalifikavimą, menkinantis ar didinantis nuteistojo kaltę. Pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas pašalino iš kaltinimo aplinkybę, jog R. G. buvo pargriovęs nukentėjusįjį ant žemės, nes dėl šio fakto abejonių pašalinti nepavyko. Tai, kas išdėstyta, nesuteikia pagrindo manyti, kad teismas vertino tik kaltinimui naudingus įrodymus, kaip skundu mėgina įteigti apeliantas. Nėra taip pat ir jokio pagrindo išvadai, kad J. J., J. J., F. J., E. R., V. R. kažkaip būtų suinteresuoti vienokia ar kitokia bylos baigtimi. Pirmiausia – visi paminėti liudytojai yra tiek nukentėjusiųjų, tiek nuteistojo kaimynai, jokio asmeninio nusistatymo prieš apeliantą nedeklaravo, tik paminėjo, kad R. G. yra konfliktiškas asmuo. Maža to, ne nukentėjusieji, o pats nuteistasis, kaip ji pats prisipažino, apie įvykį pranešė policijai, taip, kolegijos nuomone, norėdamas susiklosčiusią situaciją pateikti kitaip. Vien tai, kad E. R. ir V. R. yra nukentėjusiojo A. R. seneliai, nėra pagrindas nesiremti jų parodymais, nes jie neprieštarauja kitiems byloje surinktiems apelianto kaltę patvirtinantiems įrodymams.

Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, ne nukentėjusiųjų, o nuteistojo R. G. ir jo poziciją palaikančios jo sutuoktinės D. G. parodymai neatitinka nustatytų aplinkybių, prieštarauja byloje surinktų įrodymų visetui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi tiek, kiek jie atitinka byloje nustatytas aplinkybes. Apeliantas teigia, kad jis net nebuvo įėjęs į E. K. namo kiemą ir objektyviai ten negalėjo plėšyti namo durų, smurtauti prieš A. R., tačiau teisiamajame posėdyje R. G. nurodė, jog E. K., pamačiusi, kad jis ateina link pastarosios namo, įbėgo į kiemą ir iškart į namą – ,,Aš toliau ėjau. K. pradėjo šauktis pagalbos. Iš už jos namo kampo atbėgo A. R....“ (1 t., 233 b. l.). Šios nuteistojo nurodytos aplinkybės, kurios iš esmės sutampa su E. K. atpasakotomis, kelia logišką klausimą, kodėl E. K. reikėjo bėgti į savo namus ir užsirakinti name, šauktis pagalbos, jei R. G. būtų ėjęs link jos su gerais ketinimais, neagresyviai nusiteikęs ir pan. Pasak R. G., jis yra žymiai mažesnis už A. R., todėl objektyviai negalėjo pastarojo sumušti, pargriauti ir pan., tačiau tada neaišku, kaip nuteistajam pavyko apsiginti nuo A. R. užpuolimo – sugriebti ir užlaikyti nukentėjusiojo rankas, kai pastarasis kėsinosi suduoti replėmis. Be to, kas paminėta, liudytojas F. J., nors ir nematė, kas vyko E. K. namo kieme, tačiau matė, kaip R. G. išėjo iš namo kiemo, kas vėlgi, patvirtina ne apelianto, o nukentėjusiųjų parodymus. Liudytoja apklausta nuteistojo sutuoktinė D. G. (1 t., 207–208 b. l.) vienareikšmiškai palaikė nuteistojo keliamas versijas, teigdama, kad įvykį matė nuo pradžių, kad smurtavo ne jos sutuoktinis, o nukentėjusysis A. R. ir pan. Nėra pagrindo laikyti tokius liudytojos D. G. parodymus objektyviais ne tik dėl to, kad ji yra aiškiai suinteresuota padėti savo sutuoktiniui, bet ir dėl kitų priežasčių. Nukentėjusieji, kiti anksčiau minėti liudytojai tvirtino, kad iš pradžių įvykio vietoje D. G. nebuvo, o ir pats apeliantas niekada netvirtino, kad prie E. K. namo ėjo kartu su sutuoktine, vadinasi, tai, kas vyko E. K. namo kieme, kas ką užpuolė ir kt., D. G. negalėjo matyti.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nuosekliais ir dėl visų esminių aplinkybių viso baudžiamojo proceso metu vienodais nukentėjusiųjų parodymais, kurie neprieštarauja liudytojų J. J., J. J., F. J., E. R., V. R. atpasakotoms įvykio aplinkybėms, ir padarė teisingą išvadą, kad E. G., viešoje vietoje fiziškai smurtaudamas prieš nukentėjusįjį A. R., vartodamas necenzūrinius žodžius nukentėjusiosios E. K. atžvilgiu sutrikdė viešąją tvarką. Nors atlikus specialisto tyrimus (1 t., 17; 20 b. l.) sužalojimai nukentėjusiojo A. R. nurodytose vietose (veide, kakle, krūtinės kairėje pusėje, dešinio kelio srityje) nebuvo konstatuoti, tai nėra pagrindas abejoti nukentėjusiojo A. R. parodymų teisingumu ir remtis išskirtinai nuteistojo ir jo poziciją palaikančios liudytojos D. G. parodymais. A. R. viso baudžiamojo proceso metu, kaip ir nukentėjusioji E. K., liudytoja J. J., nuosekliai tvirtino, kad R. G. sudavė jam smūgius į kaltinime nurodytas vietas rankomis ir kojomis. Tai, kad nukentėjusiajam A. R. buvo konstatuotas tik vienas sužalojimas, nebūdingas griuviminei traumai, atitinkantis įvykio aplinkybes, – nubrozdinimas kairio kelio srityje, padarytas vienu smūgiu kietu buku daiktu, savaime nepaneigia smūgių sudavimo fakto į kitas kūno vietas, nes ne nuo kiekvieno smūgio būtinai lieka aiškiai pastebimos žymės, o be to, specialisto tyrimas buvo atliekamas praėjus 3 dienoms po įvykio ir specialisto išvados negali būti laikomos labiau patikimu įrodymu už kitus byloje surinktus įrodymus, pvz., nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus. Teismas, darydamas atitinkamas išvadas, vertina ne atskirus įrodymus, o įrodymų visetą, nelaikant vienų įrodymų prioritetiniais kitų įrodymų atžvilgiu (BPK 20 str.).

Nustačius, kad apeliantas buvo konflikto iniciatorius, kad būtent dėl jo tyčinių veiksmų buvo sutrikdyta viešoji tvarka, apylinkės teismas pagrįstai laikė ir R. G. galbūt A. R. veiksmais ginantis padarytus sužalojimus – abiejų plaštakų odos nubrozdinimus (1 t., 21 b. l.), sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą, pateisinančiais ir adekvačiais, neturinčiais reikšmės nei nuteistojo kaltės mastui, nei jo veiksmų kvalifikacijai pagal Baudžiamąjį įstatymą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas, nustatydamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., sudėties elementus, spręsdamas klausimą apie subjektyvių požymių visumą R. G. veikoje, įvertino visą veiksmų raidą, taip, pat ir iki nusikalstamo kėsinimosi pradžios. Apylinkės teismas pagrįstai R. G. pripažino kaltu dėl viešosios tvarkos sutrikdymo, nes dėl tyčinių apelianto smurtinių veiksmų viešoje vietoje kilo BK 284 str. 1 d. numatyti padariniai. Todėl naikinti nuosprendį šioje dalyje, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. G. BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistąjį apibūdinančius duomenis, teismo nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kitus bausmės skyrimui reikšmingus duomenis ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Apeliantas savo skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę. Kolegija iš esmės pritaria apylinkės teismo sprendimui dėl taikytinos baudžiamosios atsakomybės R. G., todėl keisti nuosprendį ir šioje dalyje nėra pagrindo.

Šiuo nuosprendžiu pritarus apylinkės teismo išvadai, kad R. G. yra kaltas dėl nukentėjusiųjų A. R. ir E. K. atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos, yra atsakingas dėl nukentėjusiesiems padarytos turtinės ir neturtinės žalos, nėra pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį ir dalyje dėl priteisto iš nuteistojo turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nes apylinkės teismas, spręsdamas visų civilinių ieškinių klausimą, nenukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose ir tinkamai taikė BPK 113 str., 115 str., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. nuostatas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo R. G. apeliacinį skundą atmesti.