Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2022-05-26 · Civilinė byla Nr. 2A-321-330/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-05-26
Bylos Nr.
2A-321-330/2022
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Marius Bajoras, Gintaras Pečiulis, Alma Urbanavičienė
Ieškovas
A. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gegužės 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. P. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės priteisti 672 425 Eur turtinės žalos ir 1 143 231 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Ieškovas nurodė, kad 2020 m. birželio 22 d. kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir Tarnyba) dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, kartu su nustatytos formos prašymu pateikdamas metinę pajamų ir turto deklaraciją. Jam buvo nustatytas terminas patikslinti 2020 m. birželio 22 d. prašymą ir pateikti prašymą pagrindžiančius dokumentus. Ieškovo teigimu, jis 2020 m. liepos 3 d. pateikė patikslintą prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ir dokumentus, pagrindžiančius tokį prašymą. Ieškovo įsitikinimu, teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodo asmens turto ir pajamų deklaracija, o ne kiti Tarnybos nurodyti dokumentai.

3. Ieškovas A. P. akcentavo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. 12-5229-983/2020 nagrinėdamas skundą dėl Tarnybos 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimo atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą teisėtumo ir pagrįstumo, neįvertinęs A. P. 2020 m. birželio 22 d. Tarnybai pateiktos metinės pajamų ir turto deklaracijos, padarė neteisingas išvadas, kuriomis pažeidė įstatymų nuostatas. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė pažeidimą, neužtikrinęs ieškovo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą. Ieškovo įsitikinimu, jo metinė turto ir pajamų deklaracija sudaro pagrindą 100 proc. atleisti nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų.

Šalies argumentai

4. Ieškovas nurodė, kad tiek apygardos administracinis teismas kaip pirmosios instancijos teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tyčia užkirto ieškovui galimybę gauti antrinę teisinę pagalbą, susietą su civilinės bylos Vilniaus miesto savivaldybei iškėlimu ir nagrinėjimu teisme. Ieškovo tvirtinimu, valstybei kyla atsakomybė dėl neteisėto valdžios institucijos (Tarnybos) sprendimo ir administracinių teismų ar teisėjų veiksmų nagrinėjant administracinę bylą.

5. Ieškovas prašomą priteisti turtinės žalos atlyginimą apskaičiavo taip: 1) įgyto turto – 5 220 m² gyvenamojo ploto vertė – 18 270 000 Eur (skaičiuojant 1 m² rinkos vertę – 3 500 Eur); 2) 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo 18 270 000 Eur = 913 500 Eur per metus; 3) nurodytos palūkanos per mėnesį sudaro 76 125 Eur, o per dieną – 2 537 Eur; 4) atsižvelgus į kasacinio teismo nustatytus negautų pajamų apskaičiavimo kriterijus yra suskaičiuota – 76 125 Eur/mėn. x 8 mėn. = 609 000 Eur; 2 537 Eur/d. x 25 d. = 63 425 Eur; 609 000 Eur + 63 425 = 672 425 Eur.

6. Pasisakydamas dėl neturtinės žalos ieškovas nurodė, kad dėl administracinių teismų teisėjų veiksmų nagrinėjant administracines bylas Nr. 12-5229-983/2020 ir Nr. A-2732-629/2021, ieškovui padaryta žala, nes ieškovo septynių asmenų šeima 1992 m. savo lėšomis įsigijusi 5 220 m² gyvenamąjį plotą yra priversta gyventi benamių sąlygomis. Ieškovas nurodė, jog patirtą neturtinės žalos dydį (1 143 231 Eur) apskaičiavo taikydamas koeficientą (K) 1,7 prie turtinės žalos dydžio (672 425 Eur x 1,7).

Šalies argumentai

7. Lietuvos valstybę atstovaujanti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Tarnyba pabrėžė, kad prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą turi būti nurodyta ne tik asmens turtinė padėtis, bet ir ketinamo reikšti materialinio reikalavimo esmė, reikalavimo pobūdis ir tai pagrindžiančios aplinkybės.

8. Lietuvos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pažymėjo, kad ieškovo teiginiai apie jam padarytą turtinę žalą yra nepagrįsti ir nerealūs. Įrodymų, kad dėl administracinių teismų procesinių sprendimų ieškovas patyrė 672 425 Eur turtinę žalą, byloje nėra. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija taip pat akcentavo, kad 1 143 231 Eur neturtinės žalos dydis aiškiai neatitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijų, dėl šios priežasties teisės gynimo požiūriu ieškovas laikytinas nesąžiningu asmeniu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. liepos 15 d. sprendimu ieškovo A. P. ieškinį atmetė.

10. Teismas nustatė, kad ieškovas 2020 m. birželio 22 d. pateikė Tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, nurodydamas, kad nori kreiptis į teismą, nes dėl Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų negali naudotis savo būstu, turi nuomotis kitą būstą. Kartu su prašymu ieškovas pateikė finansinę padėtį pagrindžiančius dokumentus.

Šalies argumentai

11. Tarnyba 2020 m. birželio 30 d. rašte ieškovui nurodė, kad asmuo, norintis gauti antrinę teisinę pagalbą, privalo pateikti ne tik prašymą dėl pagalbos suteikimo, bet ir reikalavimą patvirtinančius dokumentus, nurodyti reikalavimo esmę, reikalavimo pobūdį, tai pagrindžiančias aplinkybes. Šiame rašte Tarnyba paprašė ieškovą „per 30 dienų aiškiai suformuluoti savo reikalavimą ir pateikti visus reikalavimą pagrindžiančius dokumentus“.

12. Ieškovas 2020 m. liepos 3 d. patikslino prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos ir nurodė, kad nori teisme pareikšti ieškinį Vilniaus miesto savivaldybei „dėl deliktinės prievolės įvykdymo, perduodant A. P. dalinio dalyvavimo būdu savo lėšomis pastatytą 5 220 m² gyvenamąjį plotą“. Kartu su patikslintu prašymu ieškovas pateikė: 1) UAB komercinės firmos „Dieona“ 1992 m. rugsėjo 23 d. akcininkų susirinkimo (akcininko–prezidento A. P.) nutarimą, kuriuo nutarta 1 004 000 rublių (juos ieškovas įnešė į bendrovės kasą) pervesti į Vilniaus miesto savivaldybės įmonės „Kapitalinė statyba“ sąskaitas ieškovo gyvenamojo ploto statybai dalinio dalyvavimo tvarka; 2) du UAB „Dieona“ kvitus – kasos pajamų orderius; 3) UAB „Dieona“ ir Vilniaus miesto savivaldybės įmonės „Kapitalinė statyba“ 1992 m. rugsėjo 23 d. lėšų gyvenamiesiems namams ir komunalinės paskirties projektams statyti perdavimo Vilniaus miesto valdybai protokolą; 4) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimą Nr. 913 „Dėl gyvenamųjų namų, butų, kurių statybai buvo naudojamos gyventojų lėšos, pardavimo šiems gyventojams tvarkos“. Tarnyba 2020 m. liepos 3 d. rašte paprašė, kad ieškovas įvardintų savivaldybės neteisėtus veiksmus, nurodytų aplinkybes apie žalą ir priežastinį veiksmų bei žalos ryšį.

Žemesnės instancijos teismas

13. Ieškovas 2020 m. liepos 22 d. pateikė Tarnybai skundą ir pareikalavo nedelsiant priimti sprendimą teikti antrinę teisinę pagalbą. Tarnyba 2020 m. liepos 28 d. raštu pakartotinai pareikalavo ieškovą patikslinti savo reikalavimą. Ieškovui neatsakius į raštą, Tarnyba 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimu atsisakė teikti ieškovui antrinę teisinę pagalbą.

Šalies argumentai

14. Teismas nustatė, kad ieškovas administraciniam teismui pateikė skundą dėl Tarnybos 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimo, kurį Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimu atmetė. Atmesdamas skundą administracinis teismas, be kita ko, atsižvelgė į tai, kad teikti ieškovui antrinę teisinę pagalbą būtų neperspektyvu, nes iš esmės tapatus ginčas jau buvo išnagrinėtas (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 17 d. sprendimas ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 1 d. nutartis (civilinė byla Nr. 2-2488-794/2018; apeliacinės instancijos teismo byla Nr. 2A-365-516/2019). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. kovo 17 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kartu su ieškovo 2020 m. liepos 3 d. prašymu pateikti papildomi dokumentai ir nurodytos aplinkybės yra nesusijusios su reikalavimu suteikti antrinę teisinę pagalbą, taip pat ieškovas aiškiai nesuformulavo reikalavimo.

15. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, viena vertus, ieškovas tiek ieškinyje, tiek teismo posėdyje nurodė, jog nekvestionuoja administracinių teismų priimtų procesinių sprendimų, bet kita vertus, ieškinio reikalavimas grindžiamas argumentais, jog administraciniai teismai neteisingai aiškino ir taikė įstatymo nuostatas. Teismas nurodė, jog pagal pateiktą turto ir pajamų deklaraciją ieškovo turtinė padėtis yra tokia, jog jis turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, bet vien tik toks kriterijus yra nepakankamas spręsti, kad būtų pagrindas suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Žemesnės instancijos teismas

16. Teismas pažymėjo, kad administraciniai teismai, nagrinėdami ieškovo skundą dėl Tarnybos 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimo, įvertino, jog pagal iš esmės tapatų ieškovo 2018 m. birželio 5 d. prašymą ir tokių pačių dokumentų, kuriuos ieškovas pateikė Tarnybai 2020 m. liepos 3 d., pagrindu ieškovui jau buvo suteikta antrinė teisinė pagalba teisminiame ginče su Vilniaus miesto savivaldybe dėl gyvenamųjų patalpų perdavimo ieškovui nuosavybės teise. Tokia antrinė teisinė pagalba ieškovui buvo suteikta Tarnybos 2018 m. liepos 2 d. sprendimu civilinėje byloje dėl nepagrįsto praturtėjimo ir turto gavimo kito asmens sąskaita bei turtinės prievolės įvykdymo. Pagal tą Tarnybos sprendimą ieškovas buvo atleistas nuo žyminio mokesčio bei kitų bylinėjimosi išlaidų.

17. Įvertinęs bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nenustatė administracinių teismų neteisėtų veiksmų, kaltės, žalos ieškovui padarymo fakto, todėl ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

18. Apeliaciniu skundu ieškovas A. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti ir iš valstybės išieškoti prašomas priteisti sumas. Be to, apeliaciniame skunde ieškovas pareiškė papildomus reikalavimus dėl 0,3 proc. dydžio netesybų iki visiško prievolės įvykdymo bei 778 778 Eur dydžio netesybų priteisimo.

19. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

19.1. Dėl ieškovo teisės gauti antrinę teisinę pagalbą teismas sprendime išdėstė savo įsitikinimus, kurie iš esmės kertasi su įstatymo nuostatomis.

19.2. Teismas, ignoruodamas ieškovo dublike nurodytus faktus ir aplinkybes, kuriomis ieškovas grindė savo reikalavimą, neištyręs tas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, padarė akivaizdžias ir šiurkščias teisės aiškinimo ir taikymo klaidas.

19.3. Vilniaus miesto savivaldybės, Tarnybos, administracinių teismų padaryta ieškovui žala susijusi su didesnio pavojaus šaltiniu, todėl taikomas griežtos atsakomybės deliktas.

19.4. Teismas byloje dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, teisėjo ar teismo veiksmo (veiksmų) neatsižvelgė į žalos atsiradimo padarinius ir kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus, kurie sietini su valstybės valdžios institucijų ir teismų diskrecinėmis funkcijomis.

19.5. Konstitucinės doktrinos požiūriu yra netoleruotina, kai valstybė visiškai arba iš dalies bandytų išvengti pareigos teisingai atlyginti materialinę ir (arba) moralinę žalą, padarytą pačios valstybės institucijų, jos pareigūnų veiksmais.

19.6. Ieškovui kelia abejonių pirmosios instancijos teismo teisėjo, išnagrinėjusio šią bylą, nešališkumas, kadangi šis teisėjas yra nagrinėjęs civilines bylas Nr. 2-10568-912/2013 ir Nr. e2-3799-912/2018.

Atsiliepimas

20. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovę atstovaujanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

21. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimas grindžiamas tokiais motyvais:

21.1. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad administraciniai teismai atsisakė tenkinti ieškovo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo dviem pagrindais: 1) ieškovas per nustatytą terminą nepateikė Tarnybai įrodymų; 2) ieškovui teikti pagalbą būtų neperspektyvu, kadangi jau yra išnagrinėtas iš esmės tapatus ginčas, o toje byloje ieškovui taip pat buvo teikta antrinė teisinė pagalba.

21.2. Teismas sprendime pagrįstai akcentavo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 22 d. sprendime rėmėsi jau suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

21.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama.

21.4. Ieškovui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje Nr. 2-2488-794/2018, kurioje įsiteisėjusiu teismo sprendimu atmestas ieškovo ieškinys atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei ir fiziniam asmeniui dėl nepagrįsto praturtėjimo, tačiau ieškovas pakartotinį prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo grindė tapačiomis aplinkybėmis.

21.5. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog jo skundą išnagrinėję administraciniai teismai būtų padarę šiurkščių teisės taikymo klaidų, kad būtų šališki, o Tarnyba būtų nepagrįstai atsisakiusi suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Atsiliepimas

22. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovę atstovaujanti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba su skundu nesutiko, prašė palikti teismo sprendimą nepakeistą.

23. Tarnybos atsiliepimas grindžiamas tokiais atsikirtimais:

Motyvuojamoji dalis

23.1. Apeliaciniame skunde nepateikta jokių argumentų ir aplinkybių, kurie pagrįstų ieškovo poziciją dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo – apeliaciniame skunde išdėstyti tik iš esmės tapatūs motyvai, kurie buvo nurodyti ieškinyje.

23.2. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė naujas aplinkybes dėl teismo tariamo šališkumo, kurių nebuvo nurodęs bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o tai pažeidžia įstatyme įtvirtintos ribotos apeliacijos teisinį reguliavimą.

23.3. Teismas detaliai išnagrinėjo ieškovo nurodytas aplinkybes ir atliko išsamų įrodymų vertinimą, išvadas padarė laikydamasis įstatymo ir teismų praktikos suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių.

23.4. Teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

22. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad jam iškilo abejonių dėl bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo teisėjo nešališkumo, kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtose bylose Nr. 2-10568-912/2013 ir Nr. 2-3799-912/2018 tas pats teisėjas nagrinėjo klausimus, susijusius su ieškovo materialine subjektine teise bei įstatymų saugomu interesu.

23. Vadovaujantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktu, absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra tada, kai byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo.

24. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog teismo nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo ar šališkumo nebuvimą, kas gali būti nustatoma pagal subjektyviuosius kriterijus – vertinant konkretaus teisėjo asmeninius įsitikinimus ir elgesį nagrinėjamoje byloje, ir objektyviuosius kriterijus – vertinant, ar apskritai teismas, jo sudarymas užtikrino pakankamas garantijas, kad būtų galima atmesti bet kokias teisėtas abejones jo nešališkumu (žr., pvz., EŽTT 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Morice prieš Prancūziją Nr. 29369/10, 73 p. ir jame nurodytą praktiką). Analizuojamu atveju ieškovas nekelia abejonių dėl teismo nešališkumo objektyviuoju aspektu. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, todėl nagrinėtina tik tai, ar apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu pagal subjektyviuosius kriterijus.

25. EŽTT jurisprudencijoje yra pabrėžta, jog asmeninis teisėjo nešališkumas privalo būti preziumuojamas, kol nepateikiami tam prieštaraujantys įrodymai (pvz., EŽŽT 1989 m. gegužės 24 sprendimo byloje Hauschildt prieš Daniją 47 punktas). Nagrinėjamu atveju ieškovas savo abejonių dėl teisėjo šališkumo konkrečiau nepaaiškino, tik pateikė nuorodas į kitas teisėjo nagrinėtas civilines bylas.

26. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-10568-912/2013 atsisakė priimti A. P. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, UAB komercinei firmai „Dieona“, antstoliui Vitaliui Milevičiui dėl arešto turtui panaikinimo ir išieškojimo vykdymo procese sustabdymo (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. nutartis palikta nepakeista.

27. Svarstydamas dėl ieškinio priėmimo, Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3799-912/2018 nutarė perduoti Lietuvos apeliaciniam teismui spręsti dėl bylos perdavimo kitam apygardos teismui. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas 2018 m. gegužės 15 d. nutartimi prašymą patenkino ir bylą perdavė iš teismo, kuriam byla teisminga, nagrinėti kitam teismui.

28. Pagal teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis civilinės bylos Nr. 2-10568-912/2013 ir Nr. 2-3799-912/2018 buvo paskirtos tam pačiam pirmosios instancijos teismo teisėjui, kuris išnagrinėjo šią apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamą bylą. Atsižvelgiant į tai, kad civilinėse bylose Nr. 2-10568-912/2013 ir Nr. 2-3799-912/2018 teisėjas nebuvo priėmęs sprendimų dėl bylos (ginčo) esmės, ieškovo nurodyta aplinkybė dėl teisėjo dalyvavimo kitose bylose priimant procesinius sprendimus atskirais klausimais, negali sudaryti pagrindo išvadai, kad šią bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas turėjo išankstinę nuomonę ir galėjo būti šališkas.

29. Kitų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija taip pat nenustatė.

Dėl ginčo esmės

30. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 2 dalimi, žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Civilinei atsakomybei dėl teisėjo ar teismo veiksmų kilti būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšį, teisėjo ar teismo pareigūno kaltę (CK 6.246 – 6.249 straipsniai).

31. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją), o terminas „aktas“ – bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), dėl kurio kyla tiesioginių teisinių padarinių asmenų teisėms, laisvėms, interesams (CK 6.271 straipsnio 2, 3, 4 dalys). Nurodytoje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės ir savivaldybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės: dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad valstybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys.

32. Analizuojamu atveju ieškovas kaip valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus nurodė Tarnybos atsisakymą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą bei administracinių teismų sprendimus administracinėse bylose Nr. 12-5229-983/2020 ir A-2732-629/2021, kuriose teisėjai esą tyčia atliko neteisingus vertinimus ir padarė klaidingas išvadas.

33. Byloje nustatyta, kad ieškovas 2020 m. birželio 22 d. pateikė Tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, kuriame nurodė, jog prašo „suteikti antrinę teisinę pagalbą, atleisti nuo žyminio mokesčio ir kt. bylinėjimosi išlaidų, susijusių deliktine prievole, skolininkui Vilniaus miesto savivaldybei bylos iškėlimui ir nagrinėjimui teisme“ (b. l. 6-11). 2020 m. birželio 30 d. raštu Tarnybos Vilniaus skyrius nurodė, kad ieškovas Tarnybai pateiktame prašyme nesuformulavo savo reikalavimo ir nepridėjo reikalavimą pagrindžiančių dokumentų (b. l. 19). Ieškovas 2020 m. liepos 3 d. prašymo patikslinime Tarnybai papildomai nurodė, kad prašo „atleisti jį nuo žyminio mokesčio ir kt. bylinėjimosi išlaidų, susijusių su Vilniaus miesto savivaldybei bylos iškėlimu ir nagrinėjimu teisme dėl deliktinės prievolės įvykdymo, perduodant asmeniui A. P. dalinio dalyvavimo būdu savo lėšomis pastatytą 5 220 kv. m gyvenamąjį plotą“ (b. l. 20). 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Tarnybos Vilniaus skyrius atsisakė A. P. suteikti antrinę teisinę pagalbą (b. l. 27-28).

34. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I2-5229-983/2020 atmetė A. P. skundą dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus skyriaus 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimo, padaręs išvadą, kad skundas nepagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. kovo 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2732-629/2021 Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.

35. Ieškovas procesiniuose dokumentuose išdėstė poziciją, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos nesuteikimas buvo neteisėtas, kadangi ieškovas pateikė Tarnybai įstatyme numatytus dokumentus, patvirtinančius jo (ieškovo) turtinę padėtį. Su tokia ieškovo pozicija nėra pagrindo sutikti.

36. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (toliau – ir Teisinės pagalbos įstatymas) priešingai nei teigia ieškovas, teisinės pagalbos teikimas nėra siejamas vien tik su turtine besikreipiančio asmens padėtimi. Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje yra nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo atvejai: 1) pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti; 2) atstovavimas byloje yra neperspektyvus; 3) pareiškėjas kreipiasi dėl neturtinės žalos, susijusios su garbės ir orumo gynimu, tačiau jis nepatyrė turtinės žalos; 4) prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos; 5) pareiškėjas gali gauti reikiamas teisines paslaugas nesinaudodamas valstybės garantuojama teisine pagalba; 6) pareiškėjas kreipiasi ne dėl savo teisių pažeidimo, išskyrus atstovavimo pagal įstatymą atvejus; 7) reikalavimas, dėl kurio kreipiamasi antrinės teisinės pagalbos, buvo perleistas pareiškėjui siekiant gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą; 8) pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ar procesinėmis teisėmis; 9) pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies; 10) iš esmės išnagrinėjus reikalavimą, nustatoma, kad antrinės teisinės pagalbos galimos išlaidos viršytų pareiškėjo turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį; 11) pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies (išskyrus atvejus, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais); 12) nustatoma, kad pareiškėjas savarankiškai, be advokato pagalbos, gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus; 13) punktas nebegalioja; 14) pareiškėjas per tarnybos nustatytą terminą nepateikė visų šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų; 15) ginčas, dėl kurio kreipiamasi antrinės teisinės pagalbos, yra sprendžiamas šio įstatymo nustatyta tvarka mediacijos būdu arba buvo spręstas mediacijos būdu ir ginčo šalys sudarė taikos sutartį, tačiau pareiškėjas nesutiko jos pateikti tvirtinti teismui; 16) pareiškėjui teisinė pagalba yra reikalinga jam iškeltoje fizinio asmens bankroto byloje.

37. Išvardintos įstatymo nuostatos reiškia, kad tiek Tarnyba, tiek ieškovo skundą sprendę administraciniai teismai, nagrinėdami antrinės teisinės pagalbos teikimo ieškovui klausimą, galėjo ir privalėjo vertinti ne tik ieškovo turtinę padėtį bei šią padėtį pagrindžiančius duomenis, bet ir kitas teisinės pagalbos teikimo aplinkybes, numatytas Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje. Vadinasi, ieškovo nurodyti valstybės institucijos ir teismų veiksmai nebuvo neteisėti.

38. Apeliaciniame skunde ieškovas, be kita ko, teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertindamas įstatyme nustatytas sąlygas, dėl kurių antrinė teisinė pagalba neteikiama, nepagrįstai teikė nuorodas į civilinę bylą, anksčiau išnagrinėtą pagal ieškovo A. P. ieškinį. Su tokia ieškovo pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

39. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Administracinėje teisenoje įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai (ABTĮ 56 straipsnio 5 dalis). Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-2732-629/2021, kaip įrodymas (atsiliepimo į ieškovo skundą priedas), buvo pateikta Vilniaus apygardos teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2488-794/2018, kopija. Tai reiškia, kad vertindamas administracinei bylai reikšmingas aplinkybes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galėjo remtis duomenimis, esančiais civilinėje byloje Nr. 2-2488-794/2018 priimtame teismo sprendime.

40. Ieškovas apeliaciniame skunde paminėjo teisės normas ir teismų praktiką, susijusią su padidinto pavojaus šaltiniu, tačiau nekonkretizavo, kas nagrinėjamos bylos atveju galėtų būti įvardijama kaip didesnio pavojaus šaltinis. Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad teismas neįvertino Tarnybos 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimo neteisėtumo, kai būtina nustatyti, kokios valstybės institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai sukėlė žalos atsiradimo padarinius. Šiame kontekste pastebėtina, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia, kad teismas civiliame procese paprastai nėra aktyvus, todėl būtent ieškovas, teigdamas, kad valstybės institucijos atliko neteisėtus veiksmus, tokius savo teiginius privalo pagrįsti įrodymais (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas negali konstatuoti veiksmų neteisėtumo, kai yra padaroma priešinga išvada – kad skundžiami veiksmai atitiko teisės normas.

41. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija formuluoja išvadą, kad ieškovas neįrodė Tarnybos ir (ar) administracinių teismų veiksmų neteisėtumo. Nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų – civilinė atsakomybė negali kilti. Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija išsamiau nepasisako dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų. Atmetus pagrindinį ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nėra teisinės prasmės spręsti išvestinius reikalavimus dėl netesybų ir palūkanų priteisimo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl tokių reikalavimų nepasisako.

42. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl skundas atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Marius BajorasGintaras PečiulisAlma Urbanavičienė