Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. (8.1)TP-20-N-1288-9819 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“, kuriuo pareiškėjui A. P. buvo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo Tarnybos Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. birželio 22 d. prašymą Nr. (8.1 )VTP-1288 „Suteikti antrinę teisinę pagalbą“.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2020-06-22 pateikė Tarnybai prašymą Nr. Nr. (8.1 )VTP-1288 suteikti antrinę teisinę pagalbą atleidžiant pareiškėją nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų susijusių su deliktine prievole skolininkui Vilniaus miesto savivaldybei, bylos iškėlimu ir nagrinėjimu teisme (b. l. 33 - 37).

Tarnyba 2020-06-30 raštu, reg. Nr. (8.1)TPS-11249 kreipėsi į pareiškėją, prašydama per nustatytą terminą patikslinti reikalavimą bei pateikti reikalavimą pagrindžiančius dokumentus (b. l. 41). Pareiškėjas 2020-07-03 pateikė patikslintą prašymą reg. Nr. (8.1)TPPl-4203 (b. l. 42) bei papildomus dokumentus. Prašyme nurodė, kad antrinė teisinė pagalba reikalinga atleidžiant nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų susijusių su Vilniaus miesto savivaldybei bylos iškėlimu ir nagrinėjimu teisme dėl deliktinės prievolės įvykdymo perduodant pareiškėjui savo lėšomis pastatytas 5220 kv. m. gyvenamąsias patalpas. Papildomai pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-08-22 potvarkį Nr. 828p, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 1992-09-23 sprendimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 1992-09-23 nutarimą dėl 1044000 rublių pervedimo, kasos kvitą dėl 1044000 rublių už trijų kambarių buto apmokėjimą, VĮ „(duomenys neskelbtini)“ 1992-09-24 raštą Nr. 10-04-359-92, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-09-25 nutarimu patvirtintą gyvenamojo namo, buto statybos vieno kvadratinio metro vidutinės kainos normatyvo indeksavimo, atsižvelgiant į infliaciją, tvarką, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-11-30 nutarimą (b. l. 43-51).

Tarnyba, raštu 2020-07-03 reg. Nr. (8.1)TPS-11929, pakartotinai kreipėsi į pareiškėją, prašydama nurodyti Vilniaus miesto savivaldybės atliktus neteisėtus veiksmus; nurodyti priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos; nurodyti Vilniaus miesto savivaldybės kaltę; nurodyti, kokią ir kokio dydžio pareiškėjas patyrė teisės pažeidimu padarytą žalą; pateikti visus reikalavimą pagrindžiančius dokumentus (b. l. 29 – 30).

Pareiškėjas 2020-07-22 pateikė skundą reg. Nr. TPP1- 4698, reikalaudamas nedelsiant priimti sprendimą, t. y. atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, susijusių su Vilniaus miesto savivaldybei civilinės bylos iškėlimu ir bylinėjimosi teisme dėl 5220 kv. m. gyvenamųjų patalpų perdavimo nuosavybės teise pareiškėjui, savo lėšomis apmokėjus šių patalpų statybą (b. l. 31 - 32).

Iš byloje esančių duomenų taip pat nustatyta, kad pareiškėjas dar 2018-06-05 reg. Nr. (2.2)VTP- 1-2043 su prašymu kreipėsi į Tarnybą, kuriame išdėstė siekį kreiptis į teismą dėl savo lėšomis pastatyto 5220 kv.m. gyvenamojo ploto tame tarpe ir skirto 218, 82 kv.m išieškojimo iš namo statytojo Vilniaus miesto savivaldybės atleidžiant nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų susijusių su bylos nagrinėjimu (b. l. 33).

2018-07-02 sprendimu Nr. 2.2-(NTP-2)-18-P-2272-l 1951 pareiškėjas buvo atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų civilinėje byloje dėl nesąžiningo nepagrįsto praturtėjimo ir turto gavimo kito asmens sąskaita, atsakovams atsiradusios deliktinės civilinės atsakomybės turtinės prievolės įvykdymo, t. y. pareiškėjui buvo teikta antrinė teisinė pagalba bylinėjantis su Vilniaus miesto savivaldybe dėl gyvenamųjų patalpų perdavimo pareiškėjui nuosavybės teise (b. l. 58).

Taip pat nustatyta, jog dėl pareiškėjo byloje pareikštų reikalavimų, yra pasisakę du Lietuvos teismai. Vilniaus apygardos teismas 2018-07-17 sprendime (civilinėje byloje Nr. 2-2488-794/202018) nustatė, jog pareiškėjo reikalavimas pripažinti, kad jis įgijo nuosavybės teisę į ginčo butą visiškai nepagrįstas ir pareiškėjo ieškinį dėl aukščiau paminėtų reikalavimų atmetė (b. l. 69-76). Lietuvos apeliacinio teismo (toliau - LAT) teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą (LAT 2019-07-01 civilinė byla Nr. 2A-365-516/2019) apeliacine tvarka, Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą (b. l. 92-103). Tarnyba, atsižvelgdama į tai ir siekdama įvertinti antrinės teisinės pagalbos perspektyvumą, 2020-07-28 raštu Nr. (8.1)TPS-13405 kreipėsi į pareiškėją, prašydama patikslinti savo reikalavimą, t. y. aiškiai suformuluoti savo reikalavimą (b. l. 52-53), tačiau pareiškėjas nepateikė per Tarnybos nustatytą terminą, t. y. per 30 dienų nuo rašto išsiuntimo dienos, prašomos informacijos bei dokumentų, pagal kuriuos galima būtų tinkamai suformuluoti reikalavimą kreiptis į teismą, todėl Tarnyba 2020-09-04 sprendimu Nr. (8.l)TP-20-N-1288-9819 atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui (b. l. 54 ir 77).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – ir Įstatymas) (ginčui aktuali redakcija). Įstatymas nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą pagal Įstatymą užtikrina Tarnyba (Įstatymo 9 straipsnio 2 dalis). Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punkte nustatyta, kad Tarnyba, be kita ko, organizuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą bei priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Įstatymo 18 straipsnyje reglamentuota antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima tarnyba. Sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimamas iš karto, kai asmuo kreipiasi. Jeigu nėra galimybės sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimti iš karto, šis sprendimas civilinėse, konstitucinės justicijos, administracinėse ir administracinių nusižengimų bylose priimamas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų ir šio įstatymo 11 straipsnio 9 dalyje nurodytos advokato išvados arba šio straipsnio 14 dalyje nurodytos informacijos gavimo dienos, baudžiamosiose bylose – iki proceso veiksmų atlikimo dienos, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų ir šio įstatymo 11 straipsnio 9 dalyje nurodytos advokato išvados arba šio straipsnio 14 dalyje nurodytos informacijos gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo tarnyba nedelsdama raštu praneša pareiškėjui ir advokatui. Jeigu pareiškėjas nepateikė visų šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų, reikalingų sprendimui dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimti, tarnyba ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą gavimo dienos praneša pareiškėjui apie būtinybę per tarnybos nustatytą terminą, kuris turi būti ne trumpesnis kaip 5 darbo dienos, pateikti trūkstamus dokumentus. Jeigu pagal prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą pateiktą informaciją sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, atsižvelgiant į pareiškėjo interesus, turi būti priimtas skubiai, tarnyba gali nustatyti trumpesnį kaip 5 darbo dienų terminą trūkstamiems dokumentams pateikti.

Pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punktą, antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas per Tarnybos nustatytą terminą nepateikė visų šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų. Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia Tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus.

Iš pareiškėjo 2020-06-22 bei 2020-07-03 pateiktų Tarnybai prašymų matyti, jog pareiškėjo papildomai pateikti dokumentai nebuvo susiję su reikalavimu suteikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas aiškiai nesuformulavo savo reikalavimo, t. y. paprašytas nurodyti Vilniaus miesto savivaldybės atliktus neteisėtus veiksmus, nurodyti priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nurodyti Vilniaus miesto savivaldybės kaltę, nurodyti, kokią ir kokio dydžio patyrė teisės pažeidimu padarytą žalą bei pateikti visus reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, pareiškėjas to nepadarė. Tarnyba 2020-06-30, pakartotinai 2020-07-03 bei 2020-07-28 raštais kreipėsi į pareiškėją prašydama papildomai pateikti dokumentus, reikšmingus nustatant teisę į antrinę teisinę pagalbą, tačiau pareiškėjas prašomos informacijos per Tarnybos nustatytą terminą, t. y. ne trumpesnį nei 5 darbo dienos, nepateikė. Be to, byloje taip nėra duomenų ir pareiškėjas nepateikė papildomų įrodymų, kurie būtų susiję su reikalavimu suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju Tarnyba nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu pagrįstai konstatavo, jog vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punktu bei 18 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui atsisakytina teikti antrinę teisinę pagalbą.

Iš bylai pateiktų įrodymų matyti, jog atsakovė atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą iš esmės dar ir dėl to, jog paaiškėjo, kad pareiškėjo atstovavimas byloje būtų neperspektyvus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo nuoseklioje praktikoje yra pažymėjęs, kad Tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose pagal Įstatymo 9 straipsnį administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą, sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik Tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus, kad būtų išvengta nepagrįstų teisminių ginčų, kurie kelia abejones dėl asmens prašyme nurodyto ginčo atstovavimo būtinumo bei teisių ir interesų pažeidimo realumo, kurių teismo sprendimu ginti nėra perspektyvu. Šį vertinimą Tarnyba atlieka ne tik jau teikdama antrinę teisinę pagalbą, bet privalo preliminariai įvertinti galimo reikalavimo pagrįstumą bei atstovavimo perspektyvumą ir prieš priimdama sprendimą teikti teisinę pagalbą (žr. pvz., LVAT 2019 m. birželio 12 d. administracinė byla Nr. A-4371-552). Be to, LVAT praktikoje dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos ne kartą išaiškinta, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Valstybė apsisprendžia, kokios turtinės padėties asmenis gali paremti, t. y. padengti bylinėjimosi išlaidas. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis - suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Todėl net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus ir nustato antrinės teisinės pagalbos teikimo apimtis (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt.).

LVAT yra ne kartą akcentavęs, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą, t. y. spręsti, ar pareiškėjo reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis bylą, tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat numatydamas tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tokių, kuriems tokia pagalba būtiniausia, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia Tarnybai, kurios sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas teismo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-4273-624/2017 ir kt.). Atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Vertinimą Tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų kontekste. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas atstovavimo byloje perspektyvumo vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4367-415/2019).

Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, jog pagal iš esmės tapatų pareiškėjo prašymą 2018-06-05 reg. Nr. (2.2)VTP- 1-2043 ir tapačių dokumentų pagrindu, kuriuos pareiškėjas pateikė 2020-07-03 su papildomais dokumentais reg. Nr. (8.1)TPPl-4203, pareiškėjui jau buvo suteikta antrinė teisinė pagalba bylinėjantis su Vilniaus miesto savivaldybe dėl gyvenamųjų patalpų perdavimo pareiškėjui nuosavybės teise Tarnybos 2018-07-02 sprendimu Nr. 2.2-(NTP-2)-18-P-2272-l 1951 atleidžiant jį nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų civilinėje byloje dėl nesąžiningo nepagrįsto praturtėjimo ir turto gavimo kito asmens sąskaita, atsakovams atsiradusios deliktinės civilinės atsakomybės turtinės prievolės įvykdymo.

Taip pat iš byloje esančių 2018-07-17 Vilniaus apygardos teismo sprendimo sprendimo (civilinėje byloje Nr. 2-2488-794/202018) bei 2019-07-01 Lietuvos apeliacinio teismo nutarties (civilinėje byloje Nr. 2A-365-516/2019) pareiškėjo atžvilgiu, darytina išvada, jog bylose priimti sprendimai yra susiję su šioje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis, nes visose minėtose bylose pareiškėjas iš esmės visur įrodinėjo tą pačią aplinkybę tais pačiais įrodymais – t. y. aplinkybę, kad būtent jis turėtų būti laikomas ginčijamo buto savininku. Visi įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai ir jose konstatuotos aplinkybės, yra privalomi pačiam pareiškėjui, dalyvavusiam minėtose bylose ir kitiems asmenims.

Pažymėtina, jog Įstatymo 11 straipsnio 7 dalis detaliai reglamentuoja atvejus, kuomet antrinė teisinė pagalba neteikiama. Vienas iš tokių atvejų, kai antrinė teisinė pagalba neteikiama, be kita ko, yra kai atstovavimas byloje yra neperspektyvus (Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punktas), todėl teismas šiuo atveju daro išvadą ir sutinka su atsakovės argumentu, jog Tarnyba turėjo teisę vertinti pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, t. y. ar pareiškėjas nagrinėjamu atveju nesiekia inicijuoti proceso iš naujo dėl gyvenamųjų patalpų perdavimo norėdamas gauti antrinę teisinę pagalbą tik dėl to, kad būtų atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, bei perspektyvumą, todėl atsakovė teisėtai ir pagrįstai vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punktu, pareiškėjui atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl to, kad jo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas yra neperspektyvus.

Teismas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad pateikus prašymą ir metinę pajamų ir turto deklaraciją, Tarnybai atsiranda pareiga nedelsiant suteikti antrinę teisinę pagalbą, ir jį atmetą kaip nepagrįstą. Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad asmuo norintis gauti antrinę teisinę pagalba Tarnybai privalo pateikti ne tik prašymą bei metinę pajamų ir turto deklaraciją, bet ir savo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus. Tai reiškia, kad Tarnyba privalo vertinti ne tik asmens teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, bet ir pačio reikalavimo pagrįstumą.

Pažymėtina, kad LVAT yra ne kartą konstatavęs, jog teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis - suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 str. įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (3 str. 2 ir 4 p.). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (LVAT 2011-03-31 administracinė byla Nr. A822-1082/2011, LVAT 2010-12-02 administracinė byla Nr. A756-1390/2010).

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo 2020-06-22 prašymas buvo išnagrinėtas ir dėl jo priimtas ginčijamas sprendimas Įstatyme nustatytais terminais, todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovė vilkino išnagrinėti pareiškėjo 2020-06-22 prašymą, atitinkamai – nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus ir prašymą išnagrinėti iš naujo.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, LVAT praktiką, teismas daro išvadą, kad Tarnybos 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimas Nr. (8.1)TP-20-N-1288-9819 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas Įstatyme numatytais pagrindais (11 straipsnio 7 dalies 14 punktas; 18 straipsnio 1 dalimi), o Tarnyba pagrįstai ir teisėtai ginčijamu sprendimu nesuteikė pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos. Sprendime aiškiai nurodyti atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrindai ir priežastys, išaiškinta jų apskundimo tvarka, sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio keliamus reikalavimus.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.