- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-10-28
- Bylos Nr.
- eI-8414-484/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02971-2016-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Bronius Januška, Ina Kirkutienė, Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- E. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) Broniaus Januškos ir Violetos Petkevičienės, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui D. V., atsakovo atstovei V. J., vertėjai Ritai Nasalytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėja E. K. padavė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus (toliau - Migracijos departamentas) 2016 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. (15/4- 1)3I-772-(00130) dėl atsisakymo jai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir ginčijamas sprendimas). Pareiškėja skunde taip pat prašė priteisti jos naudai bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Pagrįsdama savo reikalavimą pareiškėja nurodė, kad nuo pat atvykimo į Lietuvą turėjo tikslą ir norą su šia valstybe susieti visus savo socialinius ir ekonominius ryšius. 2007-08-14 įsteigė UAB „Baltcup“, jai priklauso 50 % šios įmonės akcijų (steigimo metu įstatinis kapitalas buvo 250 000 Lt), nuo 2007-10-09 dirbo šios įmonės direktore. Nuo 2008-05-29 jai buvo išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Jos dukrai V. K. nuo 2011-07-13 taip pat išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, dukra lanko mokyklą. Pareiškėjos motina L. K. nuo 2014-10-09 turi nuolatinį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, brolis V. K. yra Lietuvos Respublikos pilietis nuo 2000 metų. Visa jos šeima gyvena Vilniuje, name, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris priklauso broliui. 2008-06-30 pardavusi butą, šio namo statybai ji skyrė pusę reikiamų lėšų. 2015-07-15 ji sėkmingai išlaikė lietuvių kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos egzaminus.
Akcentavo, kad pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, o priimtas sprendimas privalo atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. individualiam administraciniam aktui keliamus objektyvumo ir motyvuotumo reikalavimus. Pareiškėjos teigimu, atsakovas ginčijamame sprendime ir kartu su juo nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių UAB „Baltcup“ darbuotojų atleidimo faktą. Atsakovas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu šioje įmonėje nebuvo įsteigtos 3 darbo vietos ir nedirbo 3 darbuotojai. Taigi, mano, kad sprendimas šiuo aspektu nėra pagrįstas.
Taip pat pažymėjo, kad darbuotojų kaita yra natūralus kiekvienos įmonės procesas. Tokia pati natūrali darbuotojų kaita vyksta ir UAB „Baltcup“. Todėl atsakovas, remdamasis vienos konkrečios dienos duomenimis, negalėjo padaryti teisingos išvados apie darbuotojų skaičių įmonėje, juo labiau priimti sprendimą, net nepateikdamas sprendime nurodytas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Tuo tarpu ji buvo pateikusi dokumentus, patvirtinančius, kad įmonėje visą darbo laiką dirba 3 darbuotojai.
Pabrėžė, kad šiuo atveju atsakovas nesilaikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas ) 33 str. 4 d. numatytos pareigos ir, esant neaiškumams dėl UAB „Baltcup“ darbuotojų skaičiaus, nesikreipė į ją paaiškinti šias aplinkybes.
Mano, kad atsakovas, priimdamas sprendimą, taip pat nepagrįstai vertino aplinkybes dėl gaunamo darbo užmokesčio, kurios nėra susijusios su Įstatymo 45 str. 1 d. 1 p. keliamais reikalavimais.
Dėl atsakovo konstatuotų duomenų apie vykdomą įmonės veiklą nepakankamumo, skunde pareiškėja pažymėjo, kad įmonė gali užsiimti įvairia veikla. Tai, kad tarptautiniame laiške atsakovui nurodyta pagrindinė veikla - sporto turnyrų organizavimas ir investicijos į nekilnojamąjį turtą, nereiškia, kad įmonė negali užsiimti jokia kita veikla. Joks teisės aktas neįpareigoja įmonės užsiimti tik vienos rūšies veikla. Nurodė, kad atsakovui buvo pateikti įrodymai apie UAB „Baltcup“ vykdytą veiklą, tame tarpe ir dokumentai apie prekybinius sandorius. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nurodoma aplinkybė, kad ji nepateikė įrodymų, patvirtinančių vykdytą sporto turnyrų organizavimo ir investicijų į nekilnojamąjį turtą veiklą, pareiškėjos manymu, negali būti pagrįsta ir teisėta priimant sprendimą. Atsakovo nurodomos aplinkybės apie nepakankamai išsamias PVM sąskaitas-faktūras, apie sumų nesutapimą kasos pajamų orderyje taip pat negali būti laikomos pagrįstomis ir teisėtomis. Atsakovas nėra kompetentinga institucija vertinti finansinius dokumentus. Nurodė, kad įmonėje yra vedama buhalterinė apskaita ir visi duomenys nuolat pateikiami Valstybinei mokesčių inspekcijai. Jei pasitaiko tam tikrų netikslumų, jie laikantis teisės aktų reikalavimų yra ištaisomi.
Pareiškėjos tvirtinimu, UAB „Baltcup“ visą laiką iki pat šios dienos vykdė ir vykdo veiklą. Visą laiką tvarkingai vykdė buhalterinę apskaitą, deklaravo ir mokėjo mokesčius. Atsakovui pateikė Įstatymo reikalaujamo laikotarpio metu vykdytą veiklą patvirtinančius dokumentus, tačiau atsakovas itin formaliai, galimai net tikslingai neigiamai vertino pateiktus dokumentus ir sprendime išvardino aplinkybes, kurios visiškai nepatvirtino fakto apie nevykdytą veiklą. Dėl atsakovo sprendimo argumento, kad 2015 m. balanse yra nuostolis, pareiškėja pažymėjo, kad ši aplinkybė niekaip nesusijusi su Įstatymo 45 str. 1 d. 1 p. reikalavimais. Įstatymas nereikalauja vykdyti veiklos nuolat pelningai. Pažymėjo, kad vykdoma veikla įvairiais periodais gali būti tiek pelninga, tiek nuostolinga. Nuostolių buvimas labiausiai tikėtinas įmonės gyvavimo pradžioje, kuomet reikia didelio kiekio investicijų siekiant pradėti veiklą. Tačiau nuostoliai gali pasitaikyti ir vėliau, nes jie tiesiogiai susiję su rizika, kurią kiekvienas verslas prisiima.
Akcentavo, kad atsakovas Įstatymo 45. str. 1 d. 1 p. pagrindu jau eilę kartų yra išdavęs/pratęsęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tuo pripažindamas ir UAB „Baltcup“ vykdomos veiklos pagrįstumą. Nurodė, kad siekė atsakovui pateikti ir kitus dokumentus, patvirtinančius įmonės vykdomą veiklą, tačiau Migracijos departamento tarnautojai juos priimti atsisakė.
Pareiškėja skunde pažymėjo, kad atsakovas ginčijamą sprendimą išsiuntė 2016-06-21, t. y. paskutinę jos laikino leidimo gyventi Lietuvoje galiojimo dieną, dėl ko ji privalėjo išvykti iš Lietuvos ir taip patirti daugybę nepatogumų.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutiko ir atsiliepime nurodė, kad leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjai atsisakyta pakeisti vadovaujantis Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p., nes buvo nustatyta, kad ji neatitinka sąlygų, kurios nustatytos Įstatymo 45 str. 1 d. 1 p. (sąlygos, kad įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai). Atsakovo teigimu, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Sodra) informacinės sistemos duomenimis UAB „Baltcup“ dirba tik pati pareiškėja. Kartu su 2016-04-19 prašymu pareiškėja buvo pateikusi darbo sutartis su V. K., A. K. ir T. S., kurie Sodros informacinės sistemos duomenimis buvo atleisti 2016-04-28. Taigi, pareiškėja nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio reikalavimų praėjus vos dešimčiai dienų nuo to laiko, kai pateikė prašymą dėl leidimo gyventi pakeitimo. Atkreipė dėmesį, kad Sodros informacinės sistemos 2016-08-10 duomenimis nurodyti asmenys vėl buvo įdarbinti UAB „Baltcup“.
Akcentavo, kad ginčijamas Migracijos departamento sprendimas priimtas pagal sprendimo priėmimo dienai surinktus duomenis. Aplinkybė apie vėlesnį asmenų įdarbinimą nepaneigia ginčijamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.
Atsakovas nesutiko su pareiškėjos skundo teiginiais, kad jis pažeidė gero administravimo principą. Pažymėjo, kad jokie teisės aktai nenumato pareigos užsieniečiui siųsti ne tik ginčijamą sprendimą (šis sprendimas buvo išsiųstas pareiškėjai), bet ir šį sprendimą pagrindžiančius duomenis. Ginčijamo sprendimo motyvai yra nurodyti pačiame sprendime.
Nurodė, kad pareiškėjos atveju nebuvo taikoma Įstatymo 33 straipsnio 4 dalis, nes surinkti duomenys leido daryti vienareikšmišką išvadą, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygų, t. y. nebuvo situacijos, kada pareiškėja galimai atitinka Įstatyme įtvirtintas sąlygas, tačiau nėra pakankamai šią išvadą patvirtinančių duomenų. Todėl atsakovas neturėjo pareigos reikalauti iš pareiškėjos pateikti papildomus įrodymus ir paaiškinimus. Migracijos departamentas vertino pareiškėjos pateiktus dokumentus apie įmonės veiklą ir ginčijamame sprendime užfiksavo šio vertinimo eigą ir rezultatus. Be to, nagrinėjant užsieniečio prašymą turi būti vertinama, ar nėra rimto pagrindo manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, ar užsieniečio pateikti duomenys atitinka tikrovę, todėl dokumentai, susiję su įmonės veikla, buvo vertinami ir šiame kontekste. Dokumentų, susijusių su įmonės veikla, trūkumai nebuvo įvertinti kaip sudarantys savarankišką atsisakymo pakeisti leidimą gyventi pagrindą, todėl dėl jų ištaisymo nebuvo kreiptasi į pareiškėją.
Pažymėjo, kad Migracijos departamentas privalo tikrinti ir vertinti su įmonės veikla susijusius dokumentus, jeigu užsienietis kreipiasi dėl leidimo gyventi šios įmonės pagrindu. Taigi, priešingai nei skunde teigė pareiškėja, Migracijos departamentas yra kompetentinga institucija vertinti pateiktus įmonės veiklos dokumentus. Teisės aktuose nėra nustatyta, kad su įmonės veikla susiję dokumentai nėra vertinami, jei užsienietis dėl leidimo gyventi kreipiasi ne pirmą kartą. Atsižvelgiant į teisės aktų nuostatas, atliekamo tyrimo sudėtingumą, teikiamų dokumentų pobūdį ir kitas aplinkybes, poreikis ir pareiga vertinti pateiktus dokumentus kyla kiekvieną kartą užsieniečiui kreipiantis dėl leidimo gyventi.
Atsakovas nesutiko su pareiškėjos skundo teiginiais, kad aplinkybė apie jos darbo užmokestį apskritai neturėjo būti vertinama. Pažymėjo, kad Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti keičiamas, jeigu užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja prašyme pakeisti leidimą gyventi nurodė, kad jos pragyvenimo lėšos - sąskaita banke ir darbo užmokestis. Aplinkybės, susijusios pareiškėjos darbo užmokesčiu, buvo nagrinėjamos ne vertinant, ar pareiškėja atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto įtvirtintą leidimo gyventi pagrindą, o vertinant, ar pareiškėja atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi keitimo sąlygas, ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų.
Atkreipė dėmesį į tai, kad Migracijos departamentas pareiškėjos prašyme nurodytu informavo pareiškėją, kad ji neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų ir turi teisę nutraukti pateikto prašymo nagrinėjimą. Pareiškėja taip pat buvo informuota apie galimybę kreiptis dėl leidimo gyventi šeimos susijungimo pagrindu.
Pažymėjo ir tai, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai palaikyti šeiminius ryšius, atvykti į Lietuvos Respubliką teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais gavus leidimą gyventi ar vizą. Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016-07-07 nutartimi (adm. byloje Nr. eA-3853-756/2016) atmetė pareiškėjos skundą dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje (toliau - leidimas nuolat gyventi) neišdavimo. Teismo sprendime konstatuota, kad per pastaruosius 5 metus pareiškėja iki prašymo dėl leidimo nuolat gyventi (2010 m. rugsėjo 29 d. - 2015 m. rugsėjo 29 d.) buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 1477 dienas (t. y. daugiau kaip 4 metus). Pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos duomenis laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėja Lietuvos Respublikoje buvo tik 17 dienų. Mano, kad šie duomenys taip pat patvirtina, kad įmonės veikla gali būti vykdama ir pareiškėjai nesant Lietuvos Respublikoje (b. l. 23-27, t. 1).
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad įmonės buhalterinę apskaitą tvarko įmonė, su kuria yra sudaryta sutartis. Kodėl savalaikiai nebuvo pranešta apie įmonėje nuo 2016-06-01 įdarbintus asmenis, paaiškinti negali. Pareiškėja didžiąją laiko dalį nebuvo Lietuvoje, nes užsienyje ieškojo naujų verslo partnerių. Šiuo metu įmonė užsiima prekyba kava ir šokoladu. Darbuotojų darbo sutartyse nurodytas 40 valandų per savaitę darbo laikas.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas keliamas dėl Migracijos departamento 2016-06-16 sprendimo Nr. (15/4- 1)3I-772-(00130), kuriuo atsisakyta pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenys tvirtina, kad pareiškėja 2016-04-19 Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 46-54, t. 1), nurodydama, kad užsiima ir ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 40 str. 1 d. 5 p.).
Išnagrinėjęs pareiškėjos pateiktą prašymą ir vadovaudamasis prašymo nagrinėjimo metu aktualios redakcijos Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p., Migracijos departamentas 2016-06-16 sprendimu Nr. (15/4- 1)3I-772-(00130) atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvoje, nes nustatė, kad pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu (sąlygos, kad įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai) (b. l. 161-163, t. 1).
Leidimas laikinai gyventi išduodamas ar keičiamas, jeigu užsienietis atitinka Įstatymo 40 str. 1 d. nuostatą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindo, jei yra Įstatymo 26 str. 1 d. nustatytos leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygos ir nėra Įstatymo 35 str. 1 d. nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi.
Įstatymo 40 str. 1 d. 5 p. numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 45 straipsnio nuostatas.
Pagal Įstatymo 45 str. 1 d. 1 p., leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tik Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau - Aprašas) (redakcija nuo 2015 m. gegužės 6 d.), 71 punktas nustato, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti leidimą arba užsieniečio (išskyrus nurodytą Aprašo 61 punkte) prašymą pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, o įgaliotas migracijos tarnybos valstybės tarnautojas - užsieniečio, nurodyto Aprašo 61 punkte, prašymą pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, privalo nustatyti, ar užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, ar jis atitinka sąlygas, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi.
Minėta, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p. pagrindu, kuris nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.
Įvertinęs kartu su prašymu pakeisti leidimą gyventi Lietuvoje pareiškėjos pateiktus duomenimis, taip pat atsakovo nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu (sąlygos, kad įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai), todėl Migracijos departamentas turėjo teisėtą pagrindą atsisakyti pakeisti leidimą gyventi Lietuvoje.
Aprašas (17.5 ir 24.21 p.) numato, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, kartu su prašymu išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi turi pateikti dokumentus, patvirtinančius Įstatyme nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, kuriuo užsienietis siekia gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja yra viena iš UAB „Baltcup“, kurios įstatinis kapitalas - 72405 eurų, steigėjų, valdo 50 proc. įmonės akcijų, yra šios įmonės direktorė (b. l. 135-136, t. 1). Bylos duomenys patvirtina, kad kartu su 2016-04-19 prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėja, pagrįsdama prašyme nurodytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, pateikė šiuos dokumentus: Rusijos Federacijos pilietės pasą; leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2016-06-21; UAB „Baltcup“ įstatus, kurių 2.2. p. nurodytas veiklos pobūdis; reklama, leidyba, statyba, didmeninė ir mažmeninė prekyba, renginių organizavimas, konsultacijos bei kita Lietuvos Respublikos įstatymų nedraudžiama veikla; šios bendrovės akcininkų sąrašą, iš kurio matyti, kad pareiškėjai priklauso 50 proc. šios bendrovės akcijų, 2016-04-14 UAB „Baltcup“ tarptautinį laišką, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad bendrovės pagrindinis tikslas yra sporto turnyrų organizacija ir investicijos į nekilnojamąjį turtą; UAB „Baltcup“ veiklos laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2016-04-19 aprašymas, kur nurodyta, kad bendrovės pagrindinė veikla – sportinė veikla, varžybų organizavimas, nuo 2012 m. birželio įmonė užsiima prekyba už atlygį ir pagal sutartį ir prekyboje dalyvauja kaip tarpininkas ir t.t.; 2015 m. pelno mokesčio deklaraciją; Ataskaitą apie kontroliuojamuosius ir kontroliuojančius vienetus bei asmenis; prekės ženklų pavyzdžius; PVM sąskaitas-faktūras; duomenis apie banko sąskaitoje turimas lėšas ir jų apyvartą; kasos pajamų orderius; tris darbo sutartis (b. l. 55-104, b. l. 106- t. 1).
Kaip matyti, atitikimą Įstatymo 45 str. 1 d. 1 p. sąlygai, kad įmonėje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, pareiškėja pateikė tris darbo sutartis, sudarytas su V. K. (LR pilietis), A. K. (išduotas leidimas nuolat gyventi) ir T. S. (LR pilietis). Iš pateiktos darbo sutarties su V. K. matyti, kad ji buvo sudaryta 2015-09-15 vadybininko pareigoms, nustatant ¼ LR nustatyto minimalaus darbo užmokesčio dydžio darbo užmokestį ir 2 val. per dieną, 5 darbo dienas per savaitę darbo trukmę (b. l. 106-109, t. 1). Ši darbo sutartis 2016-02-17 pakeista, nuo 2016-03-01 nustatant LR nustatyto minimalaus darbo užmokesčio dydžio darbo užmokestį ir 40 val. per savaitę darbo trukmę (b. l. 110, t. 1). Darbo sutartis vadybininko pareigoms užimti 2015-09-15 buvo sudaryta ir su A. K., nustatant analogišką V. K. darbo užmokesčio dydį ir darbo trukmę. Ši sutartis taip pat 2016-02-17 buvo pakeista, nuo 2016-03-01 nustatant analogiškas V. K. darbo sutarties sąlygas (b. l. 112-115, t. 1). Su T. S. verslo vystymo vadovo pareigoms užimti darbo sutartis buvo sudaryta 2016-04-06 (b. l. 116-119, t. 1), nustatant LR nustatyto minimalaus darbo užmokesčio dydžio darbo užmokestį ir 8 val. per dieną, 5 darbo dienas per savaitę darbo trukmę.
Įvertinus nurodytų darbo sutarčių turinį matyti, kad su V. K. ir A. K. darbo sutartys, kuriose nustatyta Įstatymo 45 str. d. 1 d. reikalavimus atitinkanti darbo trukmė, pakeistos likus dviem mėnesiams iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo (2016-04-19), o su T. S. sutartis, nustatant minėtą darbo trukmę, pasirašyta likus mažiau ne dviem savaitėms iki prašymo pateikimo. Be to, 2016-06-06 ir 2016-06-16 Sodros duomenys, kuriais rėmėsi atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, patvirtina, kad minėti darbuotojai 2016-04-28 nutraukė darbo santykius su UAB „Baltcup“. Taip pat nustatyta, kad T. S. tuo pačiu metu, kai dirbo UAB „Baltcup“ dirbo ir UAB „Mobile Center“ (b. l. 146), o V. K. – UAB „Polaras“ (b. l. 155, t. 1). Teismo posėdyje liudytojais apklausti nurodyti asmenys šias aplinkybes patvirtino. Taip pat T. S. parodė, kad nors su juo sudarytoje darbo sutartyje buvo nurodyta 8 val. per dieną darbo trukmė, realiai jo darbo laikas buvo nelimituotas, priklausė nuo užsakymų skaičiaus. Šioje įmonėje jis nuolatinės darbo vietos neturi, nes dirba ir gyvena Kaune. 2016-04-28 darbo santykius su UAB „Baltcup“ nutraukė savo noru, nes tuo metu įmonė neturėjo užsakymų, darbo santykius atnaujino 2016 m. birželio mėn., nes atsirado naujų projektų. Darbas UAB „Baltcup“ T. S. yra papildoma veikla. Liudytoju apklaustas V. K. parodė, kad įmonėje atlieka administratoriaus pareigas. Bendrovės buveinė yra jam priklausančiame nuosavame name. Per dieną UAB „Baltcup“ dirba 2-3 val. Pripažino, kad darbo sutartyje nurodyta 8 val. per dieną darbo trukmė. Liudytojas tai aiškino būtinybe pagrįsti gaunamą minimalų darbo užmokestį. Liudytoja apklausta A. K. parodė, kad dirba sekretore, vežioja dokumentus, bendrauja su buhalteriją tvarkančia įmone, tvarko dokumentus. Bendrovėje dirba 2-3 val. per dieną. Atsižvelgdamas į darbo sutarčių sudarymo ir pakeitimo aplinkybes, liudytojų parodymus, teismas daro išvadą, kad anksčiau nurodyti asmenys UAB ,,Baltcup“ nedirbo visą darbo dieną, o darbo sutarčių pakeitimai buvo atlikti tik tuo tikslu, kad pareiškėja atitiktų aptariamą Įstatymo 45 str. 1 d 1 p. sąlygą. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad su minėtais asmenimis 2016-06-01 darbo santykiai buvo atnaujinti ir sprendimo priėmimo dieną jie egzistavo, nepaneigia atsakovo sprendimo išvados, kad buvo pažeistos Įstatymo 45 str. 1 d. 1 p. nuostatos, pagal kurias įmonėje visą darbo laiką turi dirbti ne mažiau kaip 3 Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Kaip matyti, Sodrai informacija apie UAB „Baltcup“ nuo 2016-06-01 įdarbintus asmenis buvo pateikta 2016-06-20, t. y. jau po ginčijamo sprendimo priėmimo, tuo tarpu atsakovas vadovavosi Sodros informacija, pateikta iki 2016-06-16. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, turi prašymą pagrįsti visais jo turimais įrodymais. Nagrinėjant sprendimo dėl atsisakymo pakeiti ar išduoti laikiną leidimą gyventi teismas vertina tik tuos dokumentus, kurie pateikti iki ginčijamo sprendimo priėmimo (žr. 2016 m. gegužės 5 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-3048-822/2016).
Pagal Įstatymo 26 str. 1 d. 3 p. viena iš sąlygų leidimui laikinai gyventi pakeisti yra tai, kad užsienietis turi turėti pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Iš atsakovo atsiliepimo ir ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad būtent šiuo aspektu ir buvo vertinamas pareiškėjos darbo užmokestis įmonėje. Nustatyta, kad pagal darbo sutartį pareiškėjos darbo užmokestis turėjo būti ne mažesnis, nei Lietuvos Respublikoje nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis, tačiau Sodros informacinėje sistemoje pateikti duomenys rodo, kad pareiškėjos darbo užmokestis 2016 m. gegužės mėn. sudarė 43,75 Eur, t. y. buvo ženkliai mažesnis už numatytąjį.
Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, atsakovas, vykdydamas Aprašo 71 ir 100 punkte jam nustatytas pareigas, vertino UAB „Baltcup“ veiklą ir nustatė neatitikimų pareiškėjos pateiktuose dokumentuose, pagrindžiančiuose UAB „Baltcup“ veiklos pobūdį. Kaip jau minėta, UAB „Baltcup“ įstatuose deklaruojama, kad įmonė užsiima reklama, leidyba, statyba, didmenine ir mažmenine prekyba, renginių organizavimu, konsultacijomis bei kita Lietuvos Respublikos įstatymų nedraudžiama veikla, tačiau tarptautiniame laiške ir bendrovės veiklos aprašyme kaip pagrindė jos veikla nurodomas sporto renginių organizavimas. Byloje jokių duomenų apie nurodyto pobūdžio veiklą nėra. Teisme apklausti liudytojai parodė, kad bendrovė užsiima šokolado ir kavos prekyba. Kaip to patvirtinimą pareiškėja pateikė 2015 m. lapkričio-gruodžio mėn. sąskaitas – faktūras, tačiau iš dokumentų negalima suprasti, kam bendrovė pardavė prekes ir kas už jas apmokėjo, nesutampa sąskaitose faktūrose ir kasos pajamų orderiuose nurodytos sumos. Liudytojas V. K. nurodė, kad bendrovė atskirų buveinės patalpų neturi, biuro patalpų funkcijas atlieka jo nuosavame name esančios patalpos. Patalpų sandėliuoti prekes bendrovė neturi. Prekės imamos tiesiogiai iš gamintojų, apmuitinamos ir vežamos į užsienį. Jokių konkrečių ūkio subjektų, su kuriais bendrovė yra sudariusi sutartis, liudytojai neįvardijo. Duomenų apie tai nėra ir byloje. Pateiktas bendrovės balansas už 2015 m. patvirtina, kad įmonės nuostoliai beveik dvigubai viršija įmonės nuosavą kapitalą. Teismo posėdyje liudytojai pripažino, kad įmonė susidūrė su klientų trūkumu, Rusijos ekonomine krize, todėl buvo laikinai sustabdyta jos veikla. Visa tai rodo, jog Migracijos departamento išvados, jog nėra pakankamai duomenų apie vykdomą UAB „Baltcup“ veiklą ne mažiau kaip 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, todėl pareiškėja ir šiuo aspektu neatitinka Įstatymo 45 str. 1 d. reikalavimų, yra pagrįstos.
Pareiškėja teigia, kad atsakovas turėjo pareigą jos paprašyti papildomų įrodymų ar informacijos ir tik po to priimti sprendimą dėl leidimo pareiškėjai išdavimo. Taip pat nurodė, kad atsakovo pareigūnei ji siekė pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius įmonės realią veiklą, tačiau juos atsisakyta priimti. Pažymėtina, kad pareiškėja teismui taip pat nepateikė jokių naujų įrodymų, kurie leistų kitaip įvertinti ginčijamo sprendimo motyvus.
Be to, vertintina ir tai, kad remiantis byloje pateiktais Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenimis, pareiškėja laikotarpiu nuo 2015-08-01 iki 2016-08-01 Lietuvos Respublikoje buvo tik 17 dienų. Aplinkybė, kad pareiškėja Lietuvoje lankosi retai buvo viena iš aplinkybių, dėl kurių jai atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-3853-756/2016).
Pareiškėjos nurodyti skundo argumentai dėl jos šeiminių ryšių aptariamu aspektu nėra reikšmingi ir nevertinami, kadangi pareiškėja į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo kreipėsi ne šiuo, o vykdomos teisėtos veiklos pagrindu. Ginčijamas sprendimas pareiškėjai neužkerta kelio kreiptis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad tikrasis pareiškėjos siekis yra ne realios ūkinės veiklos vykdymas, o siekis kiek įmanoma labiau atitikti Įstatymo 45 str. įtvirtintus kriterijus, tam kad būtų pakeistas leidimas gyventi Lietuvoje. Taigi, Migracijos departamentas turėjo teisėtą pagrindą taikyti Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p. nuostatas ir atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad tuo pačiu pagrindu atsakovas jau buvo ne kartą išdavęs leidimus laikinai gyventi, nagrinėjamu atveju reikšmės neturi. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju turi būti vertinama tik prašymo padavimo metu egzistavusi situacija, vertinami kartu su prašymu pateikti dokumentai, todėl anksčiau priimti sprendimai neįpareigoja atsakovo priimti analogišką ankstesniajam sprendimą. Nagrinėjamu atveju ginčijamame sprendime Migracijos departamentas pilnai ir visapusiškai ištyrė ginčui aktualias aplinkybes, įvertino jų atitikimą teisės aktų nuostatoms ir priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, motyvuodamas pareiškėjai taikomas poveikio priemones (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.).
. Tai, kad ginčijamas sprendimas buvo išsiųstas paskutinę leidimo laikinai gyventi galiojimo dieną, nepatvirtina atsakovo piktnaudžiavimo valdžia. Pareiškėja turėjo teisę kreiptis dėl daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo ir tokiu būdu įteisinti savo buvimą Lietuvoje (Kvietimo patvirtinimo, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109, 66.10² papunktis).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir panaikinti Migracijos departamento 2016 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. (15/4- 1)3I-772-(00130) nėra pagrindo. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Atmetus skundą, pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jos prašymas dėl minėtų išlaidų priteisimo netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendė:
Pareiškėjos E. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.