Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudž. byla Nr. 1A-33-190/2013

Teisėjas Olegas Zaicevas Teisminio proceso kategorija: 1-01-3-00069-2011-4

2013 m. balandžio 19 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda;

pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d., ir jam paskirta 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p. nuostatomis, skirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir S. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda.

S. A. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

I. N. išteisintas dėl kaltinimo padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir 154 str. 2 d., nesant padarytoms veikoms, turinčioms šių nusikaltimų požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. A. nuteistas už tai, kad paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį ir pakirsti pasitikėjimą juo bei viešai raštu užgauliai pažemino žmogų, o būtent:

- klastojus dokumentus, t.y. padarius nusikaltimą numatytą LR BK 300 str.: „Vėliau vietoje jų I. N. suklastojo kitus dokumentus. <...>" (Atsiliepimo 2 psl. 9 pastr. 6 sak.); „I. N. sufabrikavo dokumentų paketą <...> " (Atsiliepimo 3 psl. 8 pastr. 6 sak.);

- teikus melagingus skundus (BK 235 str.) bei melagingu įskundimu (BK 236 str.): „I. N.... 2007-07-30 kreipėsi į policiją su melagingu pareiškimu apie neva dingusią įrangą. " (Atsiliepimo 3 psl. 8 pastr. 2 sak.); „Pagal jo apgaulingą pranešimą mano bendrovė buvo sabotuota keturiems mėnesiams, o pagal jo apgaulingą priešieškinį buvo sabotuota mano veikla ir asmeninis gyvenimas trijų metų bėgyje. " (Atsiliepimo 7 psl. 9 pastr.).

- vagystėmis (BK 178 str.) ir turto pasisavinimu (BK 183 str.): „Reikia pažymėti, kad mano 20 110 JAV dolerių, I. N., UAB (duomenys neskelbtini)savininkas, 2007 m. rugpjūčio mėn., panaudojo tam, kad UAB (duomenys neskelbtini)įsigytų 520 UAB (duomenys neskelbtini) akcijas." (Atsiliepimo 2 psl. 10 pastr. 3 sak.); „ Kaip paaiškėjo I. N. naudojo mano pinigines lėšas savo asmeniniams tikslams. Praėjus savaitei po mano pinigų gavimo į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą, už tuos mano pinigus jis įsigijo už 4200 JAV dolerių, savo asmeniniams naudojimui, brangų sniego valytuvą. Nors žadėjo, kad už pirkinį apmokės UAB (duomenys neskelbtini).“ (Atsiliepimo 2 psl. 11 pastr. 1 sak.; 2 psl. 12 pastr. 2 sak.); „Tačiau mane labai neramina faktai privedimo iki bankroto ir iš to sekančio bendrovių vagystės iš kompanionų su įtarimus atitraukiančiais riksmais jų adresu „ tai jie apvogė mano verslą!“. <...>“ (Atsiliepimo 3 psl. 7 pastr. 4 sak.); „Aš papildžiau ją daugiau kaip 92 000 JAV dolerių, o dabar I. N., išvogęs dalį jų, nori pasisavinti ir likusius prisidengiant užsitęsusiu UAB (duomenys neskelbtini) bankroto procesu" (Atsiliepimo 3 psl. 2 pastr. 2 sak.); „Vėliau šis automobilis I. N. nurodymu buvo parduotas, o mano pinigai buvo pasisavinti UAB (duomenys neskelbtini)ir UAB (duomenys neskelbtini) reikmėms.“ (Atsiliepimo 2 psl. 11 pastr. 6 sak.).

Tokiais veiksmais S. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d.

Dėl tokių veiksmų I. N. buvo kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 1 d., padarymu.

I. N. dėl dalies teiginių, susijusių su tariamu jo sukčiavimu, prašė patraukti S. A. baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 154 str. 2 d., tačiau teismas su tokiu siūlomu teisiniu S. A. veiksmų įvertinimu nesutiko. Teismo manymu, analogiško pobūdžio tuo pat metu atliktus veiksmus vertinti kaip dvi nusikalstamas veikas, nėra pagrindo. Be to, gana abstraktaus pobūdžio Atsiliepimo teiginiai apie tariamus I. N. sukčiavimo faktus, verslo vystymą nesąžiningais ir apgavikiškais metodais, nenurodant konkretesnių detalių nėra pakankami pripažinti, jog I. N. buvo šmeižiamas padaręs stambaus masto sukčiavimą, t.y. sunkų nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 2 d. Teismo vertinimu, visi privataus kaltinimo skunde nurodyti S. A. Atsiliepimo teiginiai apie I. N. tariamai padarytus nusikaltimus ar jo polinkį nusikalsti, atitinka BK 154 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius ir yra vertintini kaip viena nusikalstama veika, todėl S. A. iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Iš kaltinimo šmeižimu teismas pašalino aplinkybę dėl I. N. šmeižimo nurodant tikrovės neatitinkantį I. N. išsimokslinimo lygį teiginiu „<...> nepabaigusio mokslų PTM I. N. ...“.

Teismas iš kaltinimo taip pat pašalino aplinkybę dėl tariamo I. N. šmeižimo paskleidžiant tikrovės neatitinkančias aplinkybes apie jo sulaikymą Vokietijoje nurodant teiginį: „kada tas sukčius buvo areštuotas Interpolo ir buvo Vokietijos kalėjime“.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs akivaizdžiai užgaulų S. A. Atsiliepime minimų teiginių pobūdį, taip pat atsižvelgęs į jų pateikimo formą ir būdą, konstatavo, kad minėtų, iš esmės juridinės reikšmės civilinei bylai neturinčių ir nesusijusių su civilinės bylos ginčo dalyku teiginių nurodymo Atsiliepime vienintelė paskirtis buvo pasityčioti iš I. N. ir jo asmeninių savybių. Tokie veiksmai atitinka BK 155 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius.

I. N. apklausos teisme metu išsakyti teiginiai apie tai, kad S. A. pavogė UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą bei apie tai, kad šis gyrėsi esąs GRU karininkas, teismo manymu, pripažintini nuomonės išsakymu, bet ne faktų skleidimu, todėl tokie veiksmai nesudaro BK 154 str. numatyto nusikaltimo sudėties.

Skundu S. A. prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį (arba teismo nuosprendį pakeisti): patraukti I. N., a.k. (duomenys neskelbtini) baudžiamojon atsakomybėm už jo padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 154 str. 1 d. ir 2 d., o jį pagal BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. išteisinti.

S. A. teigimu, šiurkščiai pažeisdamas esminius BPK principus, pirmosios instancijos teismas byloje iš esmės nagrinėjo tik I. N. skundą, o jo priešpriešinis skundas buvo iš esmės nenagrinėtas. Jo pasisakymai teismo posėdžių buvo gynybą į I. N. pareikštą privatų kaltinimą.

Cituoti I. N. pareiškimai, jog neva jis (S. A.) pavogėu UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą žemina jo, kaip sąžiningo ir patikimo verslininko orumą ir garbę, be to, juodina, žemina ir menkina jo, kaip patikimo verslininko, reputaciją, be to, I. N. nepagrįstai teismo posėdžio metu siekė dezinformuoti teisėją, nagrinėjusią civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini), ir taip sukurti neigiamą nuomonę apie jį, kaip verslininką - nusikaltėlį, bei tokiu nesąžiningu būdu paveikti bylos baigtį.

Nėra jokių abejonių, kad I. N. tai padarė (apšmeižė) tyčia, sąmoningai norėdamas jį pažeminti ir apjuodinti bylą nagrinėjusios teisėjos akivaizdoje, taip pat ir kitų viešame teismo posėdyje buvusių asmenų akivaizdoje, tam, kad palenktų bylą nagrinėjančią teisėją į savo pusę ir taip pabandytų išvengti ieškinio, kurį jis yra pareiškęs I. N. valdomai kompanijai UAB „(duomenys neskelbtini)“, patenkinimo. Taigi, I. N. apšmeižė jį, neva jis padarė sunku nusikaltimą ir todėl jis turi būti nuteistas už nusikaltimo, numatyto BK 154 str. 2 d., padarymą.

Tokiais teiginiais, apelianto įsitikinimu, I. N. tiesiog nori pakenkti jo, kaip Lietuvos verslininko, reputacijai, apjuodinti jį civilinę bylą nagrinėjančios teisėjos atžvilgiu, skleidžiant tokio pobūdžio gandus, menkinti jo verslo vystymo Lietuvoje galimybes, ir apskritai siekiant jo verslą sužlugdyti.

Iš cituotų teiginių akivaizdžiai matyti, kad I. N. ne tik, kad išsako nuomonę, jog jis neva yra GRU karininkas, tačiau netgi konkrečiai nurodo, kad šiuo klausimu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tačiau be jokios abejonės yra aišku, kad tokie teiginiai yra kategoriški šmeižikiškų menamų faktų išsakymai, kurie neturi jokio objektyvaus pagrindo ir yra melas, skirtas jo, kaip verslininko, apjuodinimui ir žlugdymui.

Teismo šališkumas, visų pirma, pasireiškė tuo, kad jis, kaip minėta, teismo posėdyje nagrinėjo tik I. N. skundą, o jo skundas ir jame išdėstytos konkrečios aplinkybės nebuvo apskritai nagrinėjamos.

Be to, pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo ir faktines bylos aplinkybe vertino ar jų nevertino su šališku - palankiu I. N. - nusistatymu.

Pavyzdžiui, skundžiamo nuosprendžio 10 puslapyje teismas jo (S. A.) nenaudai pasisako, kad įvertinus akivaizdžiai užgaulų minėtų S. A. teiginių pobūdį, taip pat atsižvelgus į jų pateikimo formą ir būdą teismas konstatuoja, kad minėtų, iš esmės juridinės reikšmės civilinei bylai neturinčių ir nesusijusių su civilinės bylos ginčo dalyku, teiginių nurodymo Atsiliepime vienintelė paskirtis buvo pasityčioti iš I. N. ir jo asmeninių savybių, todėl tai neva pagrindžia, kad jis pažeidė BK 155 str. 1 d. Tuo tarpu nuosprendžio 10,11 puslapiuose panašaus pobūdžio aplinkybės, buvo traktuojamos I. N. naudai: „I. N. informacijos apie S. A. tariamą buvimą GRU karininku <...>teiginius išsakė paties S. A. klausinėjamas menkai su ginčo dalyku tesusijusią tema“.

Iš šių teismo motyvų palyginimo akivaizdžiai matyti, kad jo faktas, jog teiginiai yra išsakyti su civilinės bylos dalyku menkai susijusia tema, jam inkriminuojamo šmeižto atveju, yra traktuojami kaip pagrindžiantys nusikaltimo padarymą, tuo tarpu I. N. inkriminuojamo šmeižto atveju, yra traktuojami kaip pateisinantys I. N. „nekaltumą“.

Lygiai tas pats\, anot apelianto, pasakytina ir apie šiuos nuosprendžio 11 puslapyje išsakytus šališkus argumentus:

„I. N. teiginiai, jog S. A. pavogė minėtą turtą yra laikytini daugiau turinčiais vertinamąjį nei konstatuojamąjį pobūdi t.y. jis išsakė savo nuomonę dėl tokių veiksmų. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti į tokių teiginių išsakymo kontekstą bei forma, kuria šie teiginiai išsakyti. Pažymėtina, kad skirtingai nei S. A. teiginiai apie tariamus I. N. nusikaltimus, I. N. teiginiai apie S. A. „pavogtą“ turtą nebuvo užfiksuoti oficialiai teismui pateikiamame rašytiniame dokumente kaip kitą asmenį ir jo veiklą charakterizuojanti informacija, o buvo išsakyti žodine forma, apklausos teisme metu“. Taigi, tokia pirmosios instancijos teismo argumentacija, S. A. manymu, tik patvirtina, kad iš esmės tos pačios aplinkybės yra vertinamos jo nenaudai ir I. N. naudai.

S. A. atkreipia dėmesį į tai, kad jis iki šiol nėra gavęs Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio vertimo į rusų kalbą, todėl šiame jo apeliaciniame skunde gali būti tam tiktų netikslumų.

Išteisintojo I. N. atstovas advokatas atsiliepime į S. A. apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Advokato teigimu, S. A. apeliaciniu skundu klaidina teismą, neva pirmosios instancijos teismas nagrinėjo tik I. N. pareiškimą ir tariamai nenagrinėjo priešpriešinio skundo. Tokius S. A. teiginius paneigia baudžiamosios bylos duomenys.

Pirma, vadovaujantis LR BPK 271 str. 1 d., 415 str., įrodymų tyrimas privataus kaltinimo bylose pradedamas skundo ar pareiškimo paskelbimu. Teisiamojo posėdžio protokolo 2 psl. (b.b. 5 t. 106 psl.) užfiksuota, kad šalims nereiškiant nušalinimų ir neturint klausimų 2012-01-31 buvo pradėtas įrodymų tyrimas, I. N. pagarsinant savo pareiškimą. Po I. N. pareiškimo pagarsinimo, vadovaujantis LR BPK 271, 410 str., buvo pagarsintas S. A. priešpriešinis skundas (b.b. 5 t. 108 psl.). Teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota apie LR BPK V dalyje numatyta tvarka tinkamai atlikt1 įrodymų tyrimą, apklausiant I. N., S. A., liudytojus, atliekant byloje pateiktų rašytinių įrodymų tyrimą, I. N. ir S. A. užduodant klausimus ir atsakant į proceso metu pateiktus klausimus. Pirmosios instancijos teismas išvardijo byloje esančius įrodymus (b.b. 5 t., 128, 129 psl.), perklausytas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-09-21 vykusio teismo posėdžio civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), dėl kurio metu I. N. išsakytos nuomonės S. A. pateikė priešpriešinį skundą, garso įrašas (b.b. 5 t., 128, 129 psl.). Po nurodyto garso įrašo išklausimo nesant daugiau prašymų, vadovaujantis LR BPK 292 str., buvo paskelbta apie įrodymų tyrimo pabaigą (b.b. 5 t., 129 lapo antra pusė).

Atsiliepime pažymima, jog pirmosios instancijos teismas I. N. pareiškimą ir S. A. priešpriešinį skundą nagrinėjo toje pačioje byloje. Proceso dalyviai nereiškė jokių prašymų dėl priešpriešinių reikalavimo nagrinėjimo atskirose bylose. Kaip matyti iš bylos medžiagos, buvo atliktas įrodymų tyrimas, t.y. pirmosios instancijos teismas tinkamai laikėsi teisinio reglamentavimo ir nepadarė jokių pažeidimų.

Antra, S. A. viso proceso metu atstovavo advokatas Zenonas Kerutis, kuriam turėjo būti puikiausiai žinomos baudžiamojo proceso taisyklės.

Trečia, 2012-09-21 posėdžio protokole užfiksuota, kad paskutiniojo kaltinamojo žodžio metu S. A. prašė pagal savo priešpriešinį skundą pripažinti I. N. kaltu, t.y. neturėjo jokių priekaištų dėl bylos nagrinėjimo procedūrų.

Atsiliepime teigiama, jog S. A. priešpriešiname skunde pareiškė nepagrįstus kaltinimus I. N. dėl šmeižto, kuriuos pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus.

Dėl I. N. teiginių apie BAUB „(duomenys neskelbtini)“ turtą. Apeliaciniame skunde, kaip ir priešpriešiniame skunde S. A. nurodė atskiras 2011-09-21 vykusio teismo posėdžio citatas, kurias aiškino atsietai nuo tame posėdyje I. N. pateiktų liudijimų bei faktinių aplinkybių visumos, užduotų klausimų, todėl pateikė klaidingus teiginius apie tariamą S. A. apšmeižimą.

Dėl I. N. nuomonės apie S. A. buvimą GRU karininku. S. A. teigia neva I. N. 2011-09-21 vykusio teismo posėdžio metu jį apšmeižė buvus GRU karininku. Tačiau, kaip matyti iš 2011-09-21 vykusio teismo posėdžio protokolo ir garso įrašo, I. N. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui perpasakojo paties S. A. I. N. sakytus žodžius.

I. N. atstovas teigia, jog S. A. apeliaciniame skunde nepagrįstai kaltina pirmosios instancijos teismą šališkumu ir tariamo pranašumo suteikimu I. N. S. A. atžvilgiu. Atkreipia dėmesį, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismui, S. A. niekada nereiškė nušalinimų teisėjui. Pažymi, jog, kaip matyti iš bylos medžiagos, S. A. visus teisėjus, jo atžvilgiu priėmusius nepalankius sprendimus kitose bylose, taip pat kaltina šališkumu ar tariamais nusižengimais.

Pirmos instancijos teismas, anot I. N. atstovo, visapusiškai ir pilnai išnagrinėjo visus byloje esančius duomenis, rašytinius įrodymus, juos pagrįstai įvertino ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį S. A. atžvilgiu ir išteisino I. N.. Toks pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas bei teisingas ir nėra jokio pagrindo jo naikinimui.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje S. A. ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, išteisintasis I. N. ir jo atstovas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

S. A. apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus – privačių kaltintojų S. A. ir I. N., liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus ir pagrįstai S. A. pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. - išteisino, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių, I. N. pagrįstai pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir 154 str. 2 d. išteisino, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių.

Dėl procesinės teisės pažeidimų. S. A. teigimu, pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje netyrė jo priešpriešinio skundo, procesas iš esmės lietė tik I. N. pareikštą privatų kaltinimą, buvo užduodami tik su tuo susiję klausimai, išsakomi paaiškinimai, o jam ir jo advokatui pasirengus pereiti prie kaltinimų I. N. nagrinėjimo, teisėjas pareiškė, kad nagrinėjimas baigiamas ir dabar bus sakomas paskutinis žodis.

Kolegija pažymi, jog tokie apelianto teiginiai yra nepagrįsti ir juos paneigia teisiamojo posėdžio protokolai. Iš 2012 m. sausio 31 d. protokolo matyti, jog po to, kai buvo pagarsintas I. N. privataus kaltinimo skundas ir užduoti klausimai bei duoti paaiškinimai, buvo pagarsintas S. A. priešpriešinis skundas, dėl kurio tiek kaltinamasis I. N., tiek nukentėjusysis S. A. davė paaiškinimus, atsakė į jiems užduodamus teisėjo, abiejų privačių kaltintojų advokatų klausimus (t. 5, b.l. 105-120). 2012 m. liepos 19 d. teisiamojo posėdžio protokolas tvirtina, jog teisėjas, pradėdamas posėdį klausė proceso dalyvių dėl turimų prašymų, tačiau jokių prašymų teismui pateikta nebuvo, po ko teisėjas paskelbė byloje esančius dokumentus. Paskelbus dokumentus, I. N. gynėjas paprašė perklausytas garso įrašas ir proceso dalyviams atsakius į teisėjo klausimus, kad prašymų nėra, buvo baigtas įrodymų tyrimas ir pradėtos klausytis baigiamosios kalbos (t. 5, b.l. 127-131). Pažymėtina ir tai, jog nei nuteistasis S. A., nei jo gynėjas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 261 str. 6 d., pastabų dėl teisiamojo posėdžių protokolų teismui nepateikė.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos BPK 410 str. 2 d. nagrinėjant byloje priešpriešinius kaltinimus, pirmas užduoda klausimus, duoda paaiškinimus, pasako baigiamąją kalbą kaltinamasis, kuris pirmas padavė skundą, jam pirmam suteikiamas paskutinis žodis. Taigi, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas I. N. pareiškimą ir S. A. priešpriešinį skundą toje pačioje byloje tinkamai laikėsi teisinio privataus kaltinimo bylų nagrinėjimo reglamentavimo ir nepadarė procesinių pažeidimų.

Dėl I. N. išteisinimo už šmeižtą apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ vagystę. S. A. kaltina I. N. jį apšmeižus teismo posėdžio metu nurodant, kad jis pavogė didelės vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, melagingai nurodant aplinkybes apie S. A. atsisakymą 2007-06-04 pasirašyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį.

Šmeižtas pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. yra tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Atsakomybė pagal šio straipsnio 2 dalį kyla už šmeižimą asmens, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad civilinę bylą nagrinėjančiam teismui I. N. nurodytos aplinkybės dėl 2007-06-04 S. A. atsisakymo pasirašyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį nėra paneigtos jokiais objektyviais įrodymais (jos nebuvo paneigtos ir minėtoje civilinėje byloje), todėl negalima teigti, kad nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, o dėl šios priežasties minėtų aplinkybių nurodymas negali būti laikomas šmeižimu.

Kolegija pažymi, kad tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Melagingos žinios yra tos, kurios neatitinka tikrovės, yra prasimanytos, t.y. skleidimas to, kas teigiama esant buvę, bet nėra ir nebuvo, arba faktai iškreipiami. Žiniai taikomas tiesos kriterijus netaikomas nuomonei, tačiau jos autorius turi užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ir duomenų.

Pažymėtina ir tai, kad teisiamajame posėdyje buvo tenkintas I. N. advokato prašymas ir perklausytas 2011-09-21 teismo posėdžio civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) protokolo garso įrašas ir šios bylos protokole įrašyta tiksli I. N. išsakyta frazė: „po to tapo aišku, kodėl jis taip padarė, kadangi jis faktiškai tą turtą su Vainausku buvo pavogęs“ (t. 5, b.l. 127-131). Kolegijos manymu, šiame I. N. sakinyje pasakyti žodžiai „tapo aišku“ ir „faktiškai“ išreiškia I. N. nuomonę, kuri buvo paremta jam žinomomis aplinkybėmis. Tai yra tuo, kad buvo nustatyta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtas buvo ir galimai tebėra laikomas S. A. bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ žinioje, dėl ko pagal I. N. pareiškimą 2007 metais buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo turto pasisavinimo, tačiau vėliau nutrauktas konstatavus, kad tarp šalių susiklostę santykiai turi civilinį, o ne baudžiamąjį pobūdį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad S. A. iš esmės šio fakto neginčija, teigdamas, jog turtą laiko savo žinioje teisėtai. Taigi, atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybes, I. N. pasakyta fraze dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ galimo turto pasisavinimo, 2011-09-21 teismo posėdžio metu išdėstė savo nuomonę ir supratimą dėl 2007 metais buvusių įvykių, t.y., kad jis suprato („tapo aišku“) jog faktiškai UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtas buvo pavogtas.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai, kolegijos nuomone, įvertino ir tą aplinkybę, jog I. N. teiginiai apie „pavogtą“ turtą (atvirkščiai nei S. A. teiginiai apie tariamus I. N. nusikaltimus) nebuvo užfiksuoti oficialiame teismui pateiktame rašytiniame dokumente kaip kitą asmenį ir jo veiklą charakterizuojanti informacija, o buvo išsakyta žodine forma apklausos teisme metu, atskleidžiant savo asmeninį požiūrį į tam tikra konkrečią faktinę situaciją. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog I. N. įvardindamas S. A. veiksmus kaip vagystę, tai padarė pernelyg aštria forma, tačiau galima daryti išvadą, kad tai tik tebuvo susiklosčiusios faktinės situacijos vertinimas, o ne kaip konstatuojamojo pobūdžio informacija.

Dėl I. N. išteisinimo už šmeižtą apie tai, kad S. A. yra Rusijos karo žvalgybos karininkas. S. A. apeliaciniame skunde teigia, jog 2011-09-21 teismo posėdžio metu I. N. apšmeižė jį, kad jis, neva, yra ir buvo GRU karininkas, t.y. Rusijos Federacijos Ginkluotųjų Pajėgų Generalinio štabo Vyriausiosios žvalgybos valdybos karininkas.

Susipažinęs su privataus kaltinimo bylos medžiaga, apeliacinės instancijos teismas pažymi tai, kad 2011-09-21 nagrinėjant civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini) I. N. paminėjo, jog būtent S. A. yra gyręsis, jog yra Rusijos karo žvalgybos karininkas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktą, kad iš 2011-09-21 teismo protokolo matyti, jog šis teiginys buvo I. N. pasakytas atsakant į ieškovu byloje buvusio paties S. A. klausimus. Taigi, I. N. informacijos apie S. A. tariamą buvimą GRU karininku neskleidė kaip žinomo ir įrodyto fakto, o tik nurodė šį faktą girdėjęs iš paties S. A., paties S. A. klausinėjamas menkai su ginčo dalyku tesusijusia tema (I. N. sulaikymo Vokietijoje aplinkybės).

Kolegija pažymi, jog faktą, kad S. A. gyrėsi dirbęs GRU karininku, šioje privataus kaltinimo byloje patvirtino ir liudytojas V. K.. Jis teisiamajame posėdyje parodė, kad S. A. apie tai jam sakė žodžiu bei elektroniniuose laiškuose, kuriuos pateikė teismui ir kurie buvo prijungti prie bylos.

Bylos duomenimis neįrodyta, kad I. N. aiškiai žinojo, kad informacija apie tai, kad S. A. yra Rusijos karo žvalgybos karininkas, neatitinka tikrovės ir tai žinodamas paskelbė tą informaciją su tikslu pažeminti, paniekinti S. A. garbę ir orumą, nenustatyta, kad toks pasakymas buvo motyvuotas sąmoningo ketinimo pakenkti apeliantui, todėl išteisintojo I. N. veikoje nėra subjektyviųjų tiesioginės tyčios šmeižti ar pažeminti nukentėjusįjį požymių.

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. S. A. teigia, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, suteikė I. N. pranašumą jo (S. A.) atžvilgiu. Tačiau, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai ištyrė, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, bei padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl S. A. kaltės kaltės ir pagrįstai jo nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. bei 155 str. 1 d., o I. N. pagrįstai pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir 154 str. 2 d. išteisino, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių. Byloje surinkti įrodymai įvertinti remiantis išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, tinkamai vadovaujantis įstatymu, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatų. Be to, pažymėtina, jog S. A., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 57 str., nereiškė nušalinimo bylą nagrinėjančiam teisėjui, nors turėjo tokią procesinę teisę. Taip pat pažymėtina, kad jis naudojosi kvalifikuota teisine pagalba – jį gynė advokatas. Apeliacinė instancija sprendžia, jog byloje nėra faktinių duomenų, kurie patvirtintų nuteistojo teiginį dėl teisėjo O. Zaicevo šališkumo nagrinėjant šią bylą.

Apeliantas skunde Vilniaus apygardos teismui pažymi, kad jis iki šiol nėra gavęs Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio vertimo į rusų kalbą, tačiau byloje esantis 2012-11-28 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo raštas Nr. (PK-111-270/2012)-V2-270 tvirtina, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio vertimas į rusų kalbą S. A. buvo išsiųstas. Atsižvelgiant į minėto nuosprendžio apimtį, teismo vertėjų užimtumą, kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad nuosprendžio vertimas buvo išsiųstas praėjus pernelyg ilgam laiko tarpui (2012-11-28). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuosprendis lietuvių kalba jam buvo įteiktas tinkamai – jo paskelbimo dieną.

Nuteistasis S. A. teigia, jog teismas visiškai neatsižvelgė ir nepaisė jo argumentų, išdėstytų teismo posėdžiuose bei paskutinio žodžio metu bei pagrindžiančių, jog jis pagal BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. turėtų būti išteisintas ir, pabrėžtina, apeliaciniame skunde nepateikia jokių konkrečių argumentų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio dalis, kuria jis pripažintas kaltu pagal aukščiau minėtus Lietuvos Respublikos BK straipsnius, yra neteisėta ir nepagrįsta.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs S. A. kaltę įvykdžius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. bei 155 str. 1 d., išsamiai išanalizavo tiek privataus kaltintojo I. N., tiek kaltinamojo S. A., tiek liudytojų parodymus bei rašytinę medžiagą ir padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių bei baudžiamojo įstatymo taikymo. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo S. A. kaltės pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Teismas pagrįstai nurodė, jog yra pakankamai įrodymų, leidžiančių pripažinti, kad S. A. paskleidė apie I. N. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią pastarąjį paniekinti ar pažeminti ir pakirsti pasitikėjimą juo, bei viešai raštu užgauliai pažemino I. N.. Tai, kad S. A. civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui pateiktame 2011-06-30 atsiliepime dėl savo parašytų žodžių ir frazių apie I. N. nemano, jog paskleidė apie nukentėjusįjį tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią pastarąjį paniekinti ar pažeminti ir pakirsti pasitikėjimą juo, bei viešai raštu užgauliai pažemino, yra tik jo subjektyvinė nuomonė, kuri nesudaro pagrindo pripažinti, kad S. A. veiksmuose nėra objektyvių bei subjektyvių nusikalstamų veikų požymių visumos, bei teigti apie nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

S. A. apeliacinį skundą atmesti. Kolegijos pirmininkas Vladislavas Lenčikas Teisėjai Regina Pocienė