Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-09-21 · Civilinė byla Nr. 2A-2130/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-09-21
Bylos Nr.
2A-2130/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alė Bukavinienė, Virginija Čekanauskaitė, Danutė Milašienė
Ieškovas
R. T.
Atsakovas
A. J.
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
Kategorijos
  • 124.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-2130/2012Procesinio sprendimo kategorija 124.2.2. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugsėjo 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Milašienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą, civilinėje byloje Nr. 2-86-656/2012 pagal ieškovės R. T. ieškinį atsakovams A. J. dizaino studijai „Daba“, A. J., tretiesiems asmenims Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl gautų pajamų pripažinimo darbo užmokesčiu, drausminių nuobaudų panaikinimo, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo užmokesčio ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. balandžio 9 d. sprendimu atmetė ieškovės R. T. (darbuotojos) ieškinį dėl darbo teisinių santykių, pareikštą atsakovui (darbdaviui) A. J. dizaino studijai „Daba“. Ieškovė prašė: 1) pripažinti niekiniais ir negaliojančiais 2008-01-21 darbo sutarties Nr. 38 3 ir 6 punktus bei taikyti sąlygas, dėl kurių šalys realiai sulygo, t. y. 1 950 Lt darbo užmokestis ir 8 valandų darbo diena; 2) pripažinti niekine ir negaliojančia darbo sutarties 2008-05-01 pakeitimo dalį dėl 800 Lt darbo užmokesčio ir taikyti sąlygas, dėl kurių šalys realiai sulygo, t. y. 2 635 Lt darbo užmokestis; 3) pripažinti niekine ir negaliojančia 2008-05-01 autorinę sutartį ir taikyti sąlygas, dėl kurių šalys realiai sulygo, t. y. 1 500 Lt darbo užmokestis; 4) priteisti 3 504,48 Lt neišmokėto darbo užmokesčio; 5) priteisti 6 000 Lt neturtinės žalos; 6) pripažinti 5 015 Lt, gautus iš atsakovo, darbo užmokesčiu; 7) panaikinti drausmines nuobaudas: pastabą, paskirtą atsakovo direktoriaus 2008-07-09 įsakymu Nr. 16, papeikimą – 2008-07-24 įsakymu Nr. 21, atleidimą iš darbo – 2008-07-29 įsakymu Nr. 024; 8) priteisti išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas konstatavo, jog ieškovė neįrodė, kad darbo sutarties šalys buvo sutarusios dėl didesnio faktinio darbo užmokesčio, mokėto neoficialiai („vokelyje“), nei nurodyta darbo sutartyje (civilinė byla Nr.2-175-131/2009). Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 12 d. nutartimi šį teismo sprendimą paliko nepakeistą (civilinė byla Nr.2A-881-567/2009).

Šalies argumentai

Pareiškėja (ieškovė) R. T. 2011-08-16 pateikė prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje ir pakeisti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą – ieškinį patenkinti. Prašymas grindžiamas tuo, kad 2011-06-29 sužinojo apie tai, jog buvęs darbdavys – įmonės savininkas A. J. – įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, o jis pats pripažino, kad dalį darbo užmokesčio darbuotojams, įskaitant ir ieškovę, mokėjo neoficialiai („vokeliuose“) (baudžiamoji byla Nr. 1-1620-865/2010). Teigė, jog yra CPK 366 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta sąlyga atnaujinti procesą (įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi A. J. parodymai).

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 8 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje, sustabdė bylos nagrinėjimą ir ją perdavė nagrinėti Vilniaus apygardos teismui, nes šiame teisme nagrinėjama 2009 m. lapkričio 9 d. nutartimi atsakovui A. J. dizaino studijai „Daba“ iškelta bankroto byla. Atnaujindamas procesą, teismas nurodė, kad dalis ieškovės reikalavimų buvo kildinama iš A. J. atsisakymo įforminti darbo sutartyje realiai sulygtą darbo užmokestį ir išmokėti visas su tuo susijusias lėšas, bet teismai šiuos reikalavimus pripažino nepakankamai įrodytais, nesant patikimų įrodymų, kad ieškovė gavo kitas pinigų sumas, nei nurodyta darbo sutartyje. Taip pat konstatavo, kad baudžiamojoje byloje A. J. pripažino, jog mokėjo neoficialų atlyginimą R. T., todėl tuo yra paneigti šio asmens civilinėje byloje duoti parodymai ir dėl to byla galėjo būti išnagrinėta neteisingai (CPK 366 str. 1 d. 3 p.).

Pareiškėja (ieškovė) R. T. atnaujintoje byloje Vilniaus apygardos teismui pareiškė patikslintą ieškinį, papildomai subsidiariu bendraatsakoviu patraukdama pirminio atsakovo A. J. dizaino studijos „Daba“ savininką bei administracijos vadovą A. J., ir abiems atsakovams suformulavo analogiškus reikalavimus, kaip ir pirminiame ieškinyje. Teismas 2011 m. gruodžio 9 d .priėmė šį patikslintą ieškinį.

I. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 22 d. nutartimi netenkino pareiškėjos R. T. prašymo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą (CPK 371 str. 1 d. 1 p.).

Nurodė, kad nagrinėja bylą pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai, bei šiame kontekste vertino ieškovės patikslintą ieškinį. Teismas nustatė, jog pareiškėja prašo atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, susijusių su baudžiamojoje byloje nustatytu faktu, jog dalis darbo užmokesčio atsakovo darbuotojams, įskaitant ir ją, buvo mokamas neoficialiai („vokeliuose“), o buvęs direktorius, finansininkas ir savininkas A. J. pripažintas kaltu. Pareiškėjos tvirtinimu, ieškinys pareikštas dėl apsimestinio sandorio, t. y. CK 1.87 straipsnio pagrindu.

Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismas 2010 m. spalio 25 d. baudžiamajame įsakyme Nr. 1-1551-88/2010 konstatavo, jog A. J., būdamas dizaino studijos „Daba“ direktoriumi ir finansininku, veikdamas tyčia, nefiksavo įmonės buhalterinėje apskaitoje dalies finansinių operacijų, susijusių su išmokėtu darbo užmokesčiu, neįtraukė patirtų išlaidų, neišrašė išlaidos kasos orderių ir kt., dėl ko negalima nustatyti įmonės turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2007-10-01 iki 2008-06-30. Dėl to A. J. buvo pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas) ir jam skirta 35 MGL dydžio bauda. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu atleido A. J. nuo atsakomybės pagal sutuoktinės E. J. laidavimą ir bylą nutraukė (BK 40 str.). Baudžiamojoje byloje R. T. buvo apklausta kaip liudytoja ir davė išsamius paaiškinimus dėl realiai egzistavusių darbo teisinių santykių bei faktiškai jai sumokėtų lėšų.

Nagrinėjamoje byloje teismas konstatavo, jog, priešingai nei teigia pareiškėja, Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. balandžio 9 d. sprendimu nenustatė, kad darbo sutarties šalys nebuvo susitarusios dėl didesnio atlyginimo nei nurodyta darbo sutartyje ir pripažino, kad tarp šalių egzistavo tiek darbo, tiek civiliniai teisiniai santykiai, už kuriuos skirtingai buvo apmokama. Tuo tarpu atnaujintoje byloje ieškovė įrodinėja, jog abipusiu susitarimu iš dalies buvo dirbama nelegaliai, t. y. dalis darbo santykių buvo įforminta kaip civiliniai, nors, anot jos, tarp šalių buvo tik darbo teisiniai santykiai (DK 98 str.).

Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, įvertinęs tai, jog ieškovė pati laisva valia sutiko, kad dalis pinigų už darbą bus mokama neįtraukiant jų į darbo sutartį, kad ją tenkino toks mokėjimo būdas, kad ji nenutraukė darbo santykių su atsakovu, teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo įteisinti faktiškai susiklosčiusius teisinius santykius ir patenkinti ieškinio reikalavimus, nes iš ne teisės teisė neatsiranda, be to, civiliniuose ir darbo santykiuose draudžiama piktnaudžiauti teise (CK 1.2 str.).

Nurodė, kad Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010-12-31 nuosprendžiu nenustatė A. J. melagingų parodymų ar naujų aplinkybių dėl ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumo, todėl konstatavo, kad nėra pagrindo keisti teismo sprendimo dalies dėl drausminių nuobaudų paskyrimo ir atleidimo iš darbo teisėtumo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Pareiškėja R. T. atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį. Skunde nurodomi šie argumentai:

1. Teismas neišsprendė visų reikalavimų, todėl skundžiama nutartis naikintina CPK 327, 329 straipsnių pagrindu. Tai yra teismas per siauriai įvertino naujai paaiškėjusią esminę reikšmę bylai turinčią aplinkybę, kad atsakovo direktorius A. J. dalį atlyginimo darbuotojams mokėjo neoficialiai ir be pagrindo apsiribojo tik piniginiais klausimais. Būtent dėl tokios aplinkybės, kaip neįrodytos, Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009-04-09 sprendimu atmetė jos ieškinį, o Vilniaus apygardos teismas šį sprendimą paliko nepakeistą. Tuo tarpu iš Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo baudžiamojoje byloje priimto 2010-12-31 nuosprendžio akivaizdu, jog jos paaiškinimai dėl atlyginimo „vokelyje“ ir nuolatinio reikalavimo įforminti darbo santykius atitinka tikrovę, o A. J. pats prisipažino melavęs duodamas paaiškinimus civilinėje byloje. Dėl to teismas turėjo pasisakyti ne tik dėl piniginių išmokų, bet ir dėl kitų reikalavimų (pvz., nuobaudų).

2. Teismas neišnagrinėjo bylos iš esmės, nes jos reikalavimai atmesti vieninteliu motyvu, kad iš ne teisės teisė nekyla, todėl ieškovė, toleravusi nelegalius darbo santykius, negali tikėtis savo reikalavimų patenkinimo.

3. Teismas be pagrindo darbuotoją ir darbdavį laikė lygiaverčiais darbo santykių dalyviais, nes darbuotojas yra silpnesnioji šalis. Be to, teismas ignoravo jos paaiškinimus, kad ji nuolat ragino darbdavį tinkamai sutvarkyti dokumentus ir oficialiai mokėti visą darbo užmokestį, kad dėl lėšų pragyvenimui ji buvo priversta taikstytis su tokia situacija, nors to netoleravo. Teismų praktikoje akcentuojama, jog darbo bylose už įvairių dokumentų tvarkymą atsakingas darbdavys, todėl ji negali būti atsakinga už tai, kad atsakovas jos darbo sutartį įformino kitomis nei sutartomis sąlygomis. Prieš įsidarbindama pats atsakovą, ji kurį laiką nesėkmingai ieškojo darbo, todėl buvo priversta sutikti su darbdavio primestomis sąlygomis.

Atsiliepimas

Atsakovas bankrutavusi A. J. dizaino studija „Daba“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, atsiliepimu į skundą prašo jį atmesti, o teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad:

Šalies argumentai

1. Apeliantė be pagrindo teigia, kad teismas per siaurai vertino baudžiamojoje byloje nustatyta faktą, kad atsakovas (darbdavys) mokėjo darbo užmokestį „vokeliuose“. Teisiamajame posėdyje pati R. T. parodė, kad darbo užmokestį jai mokėjo A. J. – 400 Lt pagal darbo sutartį ir 1 500 Lt neapskaitytų buhalterinėje apskaitoje, o už pastaruosius pinigus ji nepasirašydavo. Už laikotarpį nuo 2008 m. sausio mėn. iki gegužės mėn. ieškovei buvo mokamas 400 Lt darbo užmokestis, o nuo gegužės mėn. – 800 Lt. Pagal 2008-05-01 autorinę sutartį ieškovė gavo 1 275 Lt, šį faktą patvirtino pasirašydama 2008-06-03 kasos išlaidų orderį. Taip pat jai buvo išmokėta 288,83 Lt kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Buhalterinėje apskaitoje nėra užfiksuota skola ieškovei, jokių pažeidimų dėl darbo užmokesčio mokėjimo ieškovei taip pat nenustatė ir Vilniaus apskrities VMI.

2. Apeliantė nesikreipė į bankroto administratorių su finansiniu reikalavimu.

Atsiliepimas

Atsakovas A. J. atsiliepimu į skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą teismo nutartį. Nurodo, kad:

1. Apeliacinis skundas neatitinka CPK 306 straipsnio 3 dalies reikalavimo (nenurodyta ginčijama suma), todėl jis turi būti laikomas nepaduotu ir grąžintas ieškovei (CPK 316 str.).

2. Apeliantė nenurodė jokių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

3. Teismas tinkamai įvertino civilinės bylos medžiagą, teismo nuosprendyje nustatytas faktines aplinkybes, pačių darbo santykių šalių tarpusavio elgesį ir iš jų viseto padarė teisingas išvadas, kurių nepaneigia apeliantės prielaidos.

4. Apeliantė netinkamai interpretuoja CK 2.50 straipsnio 3 dalį dėl juridinio asmens dalyvio atsakomybės, kuriai kilti būtinos dvi sąlygos: galiojantis reikalavimas bei tokio dalyvio nesąžiningi veiksmai. Tuo tarpu apeliantė neįrodė nei galiojančio reikalavimo, nei jo (įmonės savininko) nesąžiningų veiksmų, dėl kurių bankrutuojanti bendrovė neva negali atsiskaityti.

Trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad Vilniaus apskrities VMI 2009-12-16 atliko atsakovo A. J. dizaino studijos „Daba“ valstybinio socialinio draudimo įmokų apskaičiavimą ir sumokėjimo patikrinimą už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2008-07-31, nustatė, kad papildomai priskaičiuotų valstybinio socialinio draudimo įmokų suma yra 41 985 Lt bei paskyrė 20992 Lt baudą. Ši institucija, patikrinusi išmokas, susijusias su ieškovės R. T. darbo užmokesčiu, nenustatė jokių pažeidimų. Vadovaujantis minėtu Vilniaus apskrities VMI 2009-12-16 sprendimu Nr. 256-487, papildomai priskaičiuotų įmokų ir baudų suma buvo įrašyta į Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenų bazę.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, visais atvejais patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šį ginčą, neatskleidė bylos esmės ir dėl to, atmesdamas pareiškėjos R. T. reikalavimą panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą, kuriuo atmestas jos ieškinys atsakovui A. J. dizaino studijai „Daba“ dėl darbo teisinių santykių, galėjo priimti neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).

Visų pirma, pažymėtina, jog teismas, atmesdamas pareiškėjos R. T. reikalavimą panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą (civilinės bylos Nr.2-175-131/09), konstatavo, jog Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. baudžiamajame įsakyme (baudžiamoji byla Nr.1-1551-88/2010) nustatyta, kad A. J., būdamas dizaino studijos „Daba“ direktoriumi ir finansininku, veikdamas tyčia, nefiksavo įmonės buhalterinėje apskaitoje dalies finansinių operacijų, susijusių su išmokėtu darbo užmokesčiu, ir kt. ir buvo pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas), paskirta 35 MGL dydžio bauda, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal sutuoktinės E. J. laidavimą, o byla nutraukta (BK 40 str.) (baudžiamoji byla Nr.1-1620-865/2010). Taip pat konstatavo, jog jos ieškinys buvo atmestas pripažinus, kad nepateikta jokių realių įrodymų, jog darbo sutarties šalys buvo susitarusios dėl didesnio atlyginimo, nei faktiškai gaudavo; jog buvo susitarta, kad dalis atlyginimo bus sumokėta kaip autorinis atlyginimas pagal 2008-05-07 autorinę sutartį Nr.08-05/07; jog tarp šalių egzistavo civiliniai bei darbo santykiai, tačiau dėl skirtingų darbų atlikimo; jog ieškovė laisva valia sutiko, kad dalis pinigų už darbą jai būtų mokama neįtraukiant į darbo sutartį, nenutraukė darbo sutarties atsakovui neįforminus faktinio darbo užmokesčio; jog įrodinėja, kad visoje santykių apimtyje faktiškai buvo darbo santykiai, tačiau nebuvo tinkamai sumokėti valstybinio socialinio draudimo bei fizinių asmenų pajamų mokesčiai – tai yra, faktiškai įrodinėja, kad abipusiu susitarimu buvo dirbama iš dalies nelegaliai (DK 98 str.). Remdamasis šiomis aplinkybėmis bei principu, jog iš neteisės teisė neatsiranda (,,ex iniuria ius non oritur“), teismas sprendė, kad nėra pagrindo įteisinti faktiškai susiklosčiusius teisinius santykius ir patenkinti ieškinį (CK 1.2 str.). Dėl teismo sprendimo dalies, susijusios su pareiškėjos R. T. drausmine atsakomybe, nurodė, jog minėtu nuosprendžiu A. J. melagingų parodymų ar naujų aplinkybių nenustatyta, todėl nėra pagrindo jos keisti.

Taigi iš esmės teismas pripažino, kad, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šį darbo ginčą, pareiškėja R. T. pateikė įrodymus, patvirtinančius jos teiginius, kad dalis lėšų, kurias ji gavo iš A. J. dizaino studijos „Daba“ už darbą, dėl nusikalstamų šios įmonės administracijos vadovo A. J. (savininkas bei, kaip nurodyta teismo nuosprendyje, finansininkas), nusikalstamų veiksmų nebuvo fiksuojamos buhalterinėje apskaitoje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nurodė, jog iš ne teisės teisė neatsiranda (,,ex iniuria ius non oritur“). Kaip žinia, civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais, tarp kurių yra šių santykių subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, taip pat neleistinumo piktnaudžiauti teise principai (CK 1.2 str.), įgyvendinant civilines teises bei pareigas, draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama šias teises įgyvendinti tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalą kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 str. 3 d.). Darbo kodekse taip pat nustatyta, jog darbo teisės gali būti apribotos tik išimtiniais atvejais – įstatymu ar teismo sprendimu, jeigu tokie apribojimai būtini siekiant apsaugoti viešąją tvarką, visuomenės moralės principus ir kt. (DK 2 str. 2 d.), o darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų (DK 35 str. 1, 2 d.). Taigi išties, konstatavus pirmiau paminėtus faktus, jog asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti (CK 1.137 str. 3 d.).

Tačiau šios civilinės bylos ypatumas tas, kad joje nagrinėjamas ginčas yra kilęs iš darbo teisinių santykių, taigi pagal susiklosčiusią teismų praktiką tokiose bylose yra viešasis interesas, o darbuotojas, kuris kreipiasi į teismą dėl teisių gynimo, yra laikomas silpnesniąja ginčo šalimi. Sutinkamai su Civilinio kodekso Antrosios knygos, Darbo kodekso, Individualių įmonių įstatymo nuostatomis būtent juridinio asmens vadovas atsako, be kita ko, už tinkamą darbo teisinių santykių įforminimą, atsiskaitymą už darbą, buhalterinę apskaitą ir kt. Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tokios įmonės savininko teises ir pareigas nustato Civilinis kodeksas, šis bei kiti įstatymai, individualios įmonės nuostatai, o 7 straipsnio 5 dalyje tiesiogiai nurodyta, kad tokios įmonės vadovas vienvaldiškai veikia individualios įmonės vardu, jeigu individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip, ir atsako už individualios įmonės veiklos organizavimą, dokumentų ir kitos informacijos apie individualios įmonės turtą bei veiklą saugojimą, metinės finansinės atskaitomybės sudarymą, jeigu individualios įmonės atskaitomybės sudarymas nustatytas individualios įmonės nuostatuose, individualios įmonės dokumentų ir duomenų pateikimą juridinių asmenų registrui. Individualios įmonės vadovas taip pat turi ir kitas Civiliniame kodekse, šiame ir kituose įstatymuose, individualios įmonės nuostatuose nustatytas teises ir pareigas. Taigi būtent šio asmens teisė ir pareiga įmonės vardu spręsti šiuos klausimus. Dėl paminėto, teisėjų kolegija sutinka su apeliantės, kuri buvo priimta dirbti pas atsakovą paprasta dizainere, teiginiu, kad, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, darbdavys bei darbuotojas negali būti laikomi lygiaverčiais darbo santykių dalyviais (CPK 185 str.).

Nagrinėjamoje byloje esantys baudžiamosios bylos procesiniai sprendimai bei kita medžiaga rodo, kad A. J. dizaino studijos „Daba“ vadovas ir savininkas visiškai pripažino savo kaltę dėl jam pateiktų kaltinimų, tai yra, dėl tyčinio apgaulingo įmonės buhalterinės apskaitos vedimo laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2008-06-30, tarp jų dėl to, kad įmonės darbuotojams A. C., I. S. bei R. T. buvo mokamas įmonės buhalterinėje apskaitoje nefiksuojamas, didesnis nei darbo sutartyse nurodytas darbo užmokestis, nuo šių lėšų nebuvo mokami privalomi mokesčiai į valstybės biudžetą (1 t. 288-299 b. l.). Taigi, esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo motyvai, kuriais atmestas pareiškėjos R. T. prašymas panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą (atitinkamai ir apeliacine tvarka priimtą Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartį (klausimas spręstinas ex officio (CPK 417 str.), nesuteikia pakankamo pagrindo taikyti CK 1.2 straipsnio, 1.137 straipsnio 3 dalies nuostatas (CPK 185 str.). Priešingai, šios aplinkybės duoda pagrindą pareiškėjai R. T. reikalauti, kad teisinis darbo santykių įforminimas atitiktų faktiškai susiklosčiusius santykius. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, susiję su pačios pareiškėjos elgesiu, galėtų būti teisiškai reikšmingi, sprendžiant klausimą dėl darbdavio civilinės atsakomybės, t. y. reikalavimo priteisti neturtinę žalą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-544/2009), ar esant iškeltam klausimui dėl mokesčių valstybei tinkamo sumokėjimo už faktiškai iš atsakovo gautas lėšas už darbą pagal civilinius sandorius, etc.

Iš tiesų, byloje nustatyta, jog sudarant darbo sutartį pareiškėja R. T. bei ši įmonė tarėsi tiek dėl darbo, tiek dėl civilinių (autorinių) teisinių santykių. Tačiau tik nustačius faktinę situaciją, tai yra atsakovo pareiškėjai R. T. faktiškai pavestas funkcijas, jos realiai atliktą darbą ir kt., darytina išvada dėl atlikto darbo pobūdžio (civiliniai ar darbo teisiniai santykiai) ir atitinkamai spręstina dėl pareikštų ieškininių reikalavimų pagrįstumo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjos darbo teisiniai santykiai truko nuo 2008-01-21 iki 2008-07-29, tuo tarpu teismai nustatė, jog tarp šalių buvo pasirašyta vienintelė autorinė sutartis – 2008-05-07 sutartis Nr.08-05/07, pagal kurią su ja buvo oficialiai atsiskaityta. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nors ieškovė prašo pripažinti darbo užmokesčiu visas iš atsakovo gautas, bet neapskaitytas lėšas, tačiau, kaip žinoma, teismas turi plačias teises, įskaitant ir teisę priimti sprendimą dėl nepareikštų reikalavimų, kurie yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 417 str.).

Kaip seka iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį CPK 370 straipsnyje nustatyta tvarka, šių klausimų iš viso nenagrinėjo, todėl sprendžiama, kad nebuvo atskleista bylos esmė, dėl ko ji galėjo būti neteisingai išspręsta. Dėl to skundžiama teismo nutartinis panaikinama (CPK 370 str. 4 d., 329 str. 1 d.). Teisėjų kolegija laiko, jog argumentai, pateikti trečiojo asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atsiliepime (minimu laikotarpiu tikrinant bendrovės išmokų teisėtumą įstatymų pažeidimų darbuotojos R. T. atžvilgiu nenustatyta), atsakovo A. J. atsiliepime (apeliantė neįrodė nei galiojančio reikalavimo, nei jo, kaip įmonės savininko, nesąžiningų veiksmų, dėl kurių bankrutuojanti bendrovė negali atsiskaityti), atsakovo bankrutavusios A. J. dizaino studijos „Daba“ bankroto administratoriaus atsiliepime (pati pareiškėja sutiko su faktine situacija, įmonės buhalterinėje apskaitoje nėra užfiksuota didesnė skola ieškovei, nei buvo išmokėta autorinio ir darbo užmokesčio, Vilniaus apskrities VMI nenustatė pažeidimų dėl darbo užmokesčio mokėjimo ieškovei) – esant nustatytoms pirmiau išdėstytoms faktinėms aplinkybėms, nesuteikia pagrindo priešingai išvadai (CPK 185 str.).

Atsižvelgiant į tai, kad šiuo aspektu ginčas nebuvo nagrinėjamas nei Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendime, nei Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartyje, kuria buvo atmestas ieškovės R. T. apeliacinis skundas, nei, kaip minėta, skundžiamoje nutartyje, priimtoje nagrinėjant bylą pakartotinai atnaujinus procesą, o taip pat į tai, kad esminės faktinės aplinkybės, kurios egzistavo nagrinėjant ginčą iš esmės, iš viso nebuvo nustatytos, – panaikinus skundžiamą teismo nutartį byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Teisėjų kolegija taip sprendžia, turėdama omenyje tai, kad tiek baudžiamojoje byloje, tiek civilinėje byloje yra konstatuota, jog įmonės vadovui A. J. nusikalstamai aplaidžiai vedus apskaitą, nėra galimybės nustatyti minimo laikotarpio įmonės turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, jog pati pareiškėja R. T. tiek ieškininiame pareiškime, tiek kituose procesiniuose dokumentuose išvardijo konkrečius įmonei atliktus darbus, jog įmonės bankroto administratorius, 2011-12-29 atsiliepdamas į patikslintą ieškinį, taip pat teigė, kad ieškovės nurodyti darbai nėra užfiksuoti kaip atlikti, už juos nėra išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, tačiau mano, kad šie darbai galėjo būti neapskaityti buhalterinėje apskaitoje, o su pareiškėja R. T. atsiskaityta „vokelyje“. Taigi visapusiškas ir pilnas pirmiau nurodytų aplinkybių, aktualių iš naujo pakartotinai nagrinėjant šią bylą (CPK 370 str. 4 d.), ištyrimas, siejamas su naujų rašytinių įrodymų, tarp jų, esančių pas trečiuosius asmenis (įmonės klientai, partneriai), rinkimu, liudytojų apklausa ir kt., t. y. ginčo iš esmės nagrinėjimu visiškai nauju aspektu, o tai yra pirmosios instancijos teismo funkcija, nes sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis – fakto instancijos – procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007; etc.). Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju ginčų, kilusių iš darbo teisinių santykių proceso ekonomiškumo bei koncentracijos principai, kurie įtvirtinti CPK XX skyriaus normose, negali paneigti teisminės gynybos prieinamumo principo, pagal kurį privaloma užtikrinti kiekvieno asmens teises į teisingą ir visapusišką bylos išnagrinėjimą, reikalavimų, o taip pat pirmosios instancijos teismo pareigos nustatyti faktines bylos aplinkybes bei atlikti jų teisinį kvalifikavimą. Apeliacinės instancijos teismui iš esmės pakartotinai išnagrinėjus šią bylą, ginčo šalys prarastų galimybę reikalauti, jog jas netenkinančio teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas būtų patikrintas apeliacine tvarka, o tuo pačiu būtų paneigta įstatyme įtvirtinta instancinė teismų sistema (CPK 2, 12, 340 str.).

Nusprendus bylą gražinti nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia (CPK 93 str. 5 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Alė BukavinienėVirginija ČekanauskaitėDanutė Milašienė