Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas S. Katauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-619-360/2012

Teisėja V. Butanavičiūtė Teisminio proceso Nr. 1-93-1-00185-2012-3

2012 m. rugsėjo 20 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 1 d. 1 (vienerių) metų 2 (dvejų) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d. 3 d., prie nuosprendžio paskirtos bausmės pridėta neatliktos bausmės dalis, paskirta 2011-01-12 Šilalės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu ir paskirta galutinė 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2012-04-27 iki 2012-04-29. Bausmės vykdymą nustatyta skaičiuoti nuo suėmimo dienos.

Iš S. P. nukentėjusiosios A. Ž. naudai priteista 446,53 Lt žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. P. nuteistas už tai, kad 2012 m. balandžio 26 d., apie 21 val. Šilalės r., Kaltinėnų mstl., (duomenys neskelbtini), iš Z. S. priklausančio gyvenamojo namo kambario, iš ant suolo buvusios padėtos rankinės pagrobė 60 litų vertės piniginę, priklausančią A. Ž., kurioje buvo 3440 litų ir kito kambario, nuo kompiuterio stalo pagrobė fotoaparatą „Canon“, priklausantį J. V. S., kurio vertė 450 litų, iš sekcijos lentynos, iš papuošalų dėžutės, pagrobė auksinius auskarus, priklausančius J. V. S., kurių vertė 250 litų ir auksinį dantį, priklausantį J. V. S., kurio vertė 100 litų, tuo nukentėjusiajai A. Ž. padarydamas 3500 litų turtinę žalą, nukentėjusiajam J. V. S. padarydamas 800 litų turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, paskirta bausmė atitinka BK 54 str., nuostatų turinį, baudžiamoji byla išnagrinėta nepažeidžiant BPK 426 – 432 str. numatytos pagreitinto proceso tvarkos. Nuosprendis grindžiamas surinktais ir teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso XXXI skyriaus antrame skirsnyje yra numatytas baudžiamųjų bylų pagreitintas procesas. LR BPK 426 str. nurodoma, kad jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra aiškios, prokuroras gali kreiptis į teismą, kuriam ta byla teisminga, su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka. BPK normos, reglamentuojančios pagreitintą procesą, taikomos tik esant šių sąlygų visumai: 1) nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra aiškios; 2) baudžiamoji byla teisminga apylinkės teismui; 3) prokuroras veikos padarymo dieną arba ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo veikos padarymo dienos kreipiasi į teismą, kuriam ta byla teisminga, su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka. Pagreitinto proceso pobūdis lemia tai, kad nagrinėjimo teisme pertraukos (BPK 243 str.), kaltinimo pakeitimas teisme (BPK 256 str.), proceso veiksmų atlikimas teismo iniciatyva (BPK 287 str.), papildomų įrodymų pateikimas (BPK 288 str.) ir pan. gali būti taikomi tik išimtiniais atvejais, kai bylos aplinkybės yra pakankamai aiškios. Jeigu teisiamojo posėdžio metu nustatoma, kad bylos aplinkybės nėra pakankamai aiškios, pagal BPK 432 str. 2 d. priimama motyvuota nutartis grąžinti bylą prokurorui. Bylos aplinkybės nėra pakankamai aiškios, kai teisiamajame posėdyje apklausus kaltinamąjį, kitus proceso dalyvius, liudytojus, išnagrinėjus kitos prokuroro pateiktus duomenis, nenustatomos kai kurios nusikalstamos veikos aplinkybės ir šias aplinkybes galima nustatyti atliekant ikiteisminį tyrimą.

Priešingai nei skunde teigia apeliantas, iš bylos duomenų matyti, kad prokuroras, nepažeisdamas BPK 426 str. 1 d. nustatyto termino, kreipėsi į teismą dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka pateikdamas BPK 427 str. reikalavimus atitinkantį pareiškimą. Nors nuteistojo teigimu, prokuroras su pareiškimu dėl pagreitinto proceso kreipėsi po 11 dienų nuo veikos padarymo dienos, tačiau pažymėtina, jog viena diena t. y. gegužės 1 d. sekmadienis buvo ne darbo diena, todėl ši diena persikėlė į darbo dieną. S. P. pats pripažino, kad 2012-04-26 iš Z. S. priklausančio gyvenamojo namo kambario, iš ant suolo buvusios padėtos rankinės pagrobė piniginę, kurioje buvo 3440 Lt ir iš kito kambario, nuo kompiuterio stalo pagrobė fotoaparatą, iš sekcijos lentynos, iš papuošalų dėžutės, pagrobė auksinius auskarus ir auksinį dantį. Savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo metu. Visą tai patvirtino savo parašu. (t.1., b.l. 51-55). Asmens kratos metu pas nuteistąjį buvo rasta vyriška rankinė, kurioje rasti 3000 Lt, skaitmeninis fotoaparatas „Canon“, auksiniai auskarai ir auksinis dantis (t.1., b.l. 25, 29 - 30, 32, 34). Taigi visos svarbios nusikalstamos veikos aplinkybės buvo nustatytos.

Atkreiptinas dėmesys, jog prokuroras, nusprendęs užbaigti procesą pagreitinto proceso tvarka, pagal BPK 426 str. 2 d. gali teismui nepateikti jokios ikiteisminio tyrimo medžiagos. Nagrinėjamu atveju visi ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, teismui buvo pateikti. Kai prokuroras su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka atvyksta į teismą, teisme posėdis turi būti rengiamas tuoj pat. Pagal BPK 428 str. 2 d. teismas, išklausęs prokuroro, nukentėjusiojo, kaltinamojo, gynėjo nuomones, turi priimti vieną iš sprendimų: 1) surengti bylos nagrinėjimą teisme tuoj pat, 2) surengti bylos nagrinėjimą teisme kitą dieną, 3) atmesti prokuroro pareiškimą dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka. Atmesti pareiškimą dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka teismas, kaip nustatyta BPK 429 str.1 d., gali dėl dviejų priežasčių – kai nustato, kad yra praleistas BPK 426 str. numatytas terminas arba kad byla teisminga apygardos teismui. Sprendimas surengti bylos nagrinėjimą teisme tuoj pat priimamas tuo atveju, kai kaltinamasis sutinka, kad bylos nagrinėjimas vyktų tuoj pat ir neprašo skirti laiko pasirengti gynybai. Iš bylos duomenų matyti, kad teismas 2012 m. gegužės 7 d. nutartimi S. P. paskyrė gynėją advokatą (t. 1., b. l. 126). Tiek S. P., tiek ir jo gynėjas advokatas sutiko, kad byla būtų nagrinėjama tuoj pat. Apeliantas teisme pareiškė, kad kaltinimą supranta ir sutinka duoti parodymus (t. 1., b. l. 128). Nors nuteistasis tvirtina, jog buvo pažeistos jo teisės į gynybą, tačiau visa bylos medžiaga liudija, kad S. P. paskyrus kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, jis iš suėmimo buvo paleistas ir turėjo galimybę sudaryti sutartį su jam tinkančiu advokatu, tačiau to nepadarė. Teismo posėdžio metu jis taip pat neteikė prašymo skirti laiko jam susirasti gynėją. Todėl apelianto teiginiai dėl jo teisės į gynybą pažeidimo atmestini.

Apelianto argumentas, kad nebuvo apklausti visi liudytojai yra niekuo nepagrįstas. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta nukentėjusioji A. Ž., nukentėjusysis J. V. S., liudytoja Z. S., kurie davė parodymus apie esmines bylos aplinkybes. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu, apie ką liudija teisiamojo posėdžio protokolas jokio prašymo dėl apklausos asmenų nei nuteistasis S. P., nei jo gynėjas nepateikė. Be to, prašydamas papildomai apklausti liudytojus apeliantas nenurodė, kokias svarbias aplinkybės nusikalstamai veikai tirti jie gali parodyti, todėl šis prašymas taip pat netenkintinas. Taip pat nėra jokio pagrindo paskirti atlikti ekspertizę, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, byloje ir be to pakanka įrodymų, patikimai patvirtinančių S. P. kaltę. Kolegijai nekyla abejonių, jog S. P. nusikalstamą veiką padarė ne atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, o dėl savo paties antivisuomeninių nuostatų, kurios jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio, t. y. jo nusikalstama veika buvo tik nuoseklus tokio gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Apeliantas kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį savo skundą grindžia ir tuo, jog jam buvo neteisėtai apribota laisvė, tokie argumentai paneigiami byloje esančiu 2012 m. balandžio 29 d. rašytiniu pasižadėjimu neišvykti, kuris patvirtina, kad apeliantas buvo ne suimtas, o laisvėje.

Remiantis tuo, kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Baudžiamojo proceso kodekso normos, reglamentuojančios pagreitintą procesą, nebuvo pažeistos, apelianto argumentai, kuriais grindžiami teiginiai, kad teismas bylą išnagrinėdamas pagreitinto proceso tvarka esmingai pažeidė baudžiamojo įstatymo proceso reikalavimus, yra nepagrįsti ir atmestini.

Apelianto S. P. argumentas, kad jam paskirta per griežta bausmė, nepagrįstas. Apylinkės teismo paskirta bausmė nuteistajam atitinka BK 54 str. reikalavimus. Skiriant bausmę apylinkės teismas tinkamai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tai yra kad S. P. kaltu prisipažino ir gailisi, atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. S. P. įvykdė tyčinį nesunkų nusikaltimą (BK 11 str. 3 d.), apeliantas yra anksčiau teistas ne kartą, naują inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė lygtinio atleidimo nuo bausmės prieš terminą laikotarpiu, todėl jis laikytinas recidyvistu, jam pagrįstai skirta laisvės atėmimo bausmė (BK 27 str. 1 d.). Vadovaujantis BK 56 str. 1 d., recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Taigi, įstatymų leidėjas pagrindine bausme recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą laiko laisvės atėmimo bausmę, t. y. būtent tokios bausmės paskyrimas paprastai leidžia įgyvendinti bausmės paskirtį (tikslus). Todėl apylinkės teismas pagrįstai S. P. parinko baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje įtvirtintą laisvės atėmimo bausmę. Būtina pažymėti, jog BK 178 str. 1 d. numatytos laisvės atėmimo bausmės maksimumas – treji metai. Pirmosios instancijos teismas S. P. už padarytą nusikaltimą paskyrė tik 1 metų ir 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, t. y. bausmę, mažesnę, nei sankcijos vidurkis. Ši bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, baudžiamasis įstatymas skiriant bausmę pritaikytas tinkamai, todėl kolegija neturi pagrindo švelninti bausmės.

Nagrinėjamu atveju netaikytinos ir BK 75 str. nuostatos, reglamentuojančios bausmės vykdymo atidėjimą. BK 75 str. 1 d. numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktikoje darant išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, būtina atsižvelgti į BK 54 str. 2 d. pateiktų aplinkybių visumą (padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus ir pan.). Taip pat privalu įvertinti, ar nuteistojo nusikaltimas padarytas atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, dėl kitų asmenų įtakos, ar nuteistasis linkęs daryti nusikalstamas veikas, abejingas dėl savo elgesio galimų nusikalstamų padarinių ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-271/2010). Šis straipsnis nedraudžia atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo asmenims, kurie turi neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus, tačiau esant tokiai situacijai bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, motyvuojant ir atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų pobūdį, nusikalstamų veikų aplinkybes bei kaltininko asmenybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K–230/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas vieną kartą, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis, taikymo sąlygos suponuoja išvadą, kad pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-149/2011). S. P. atžvilgiu jokių išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu, jo asmenybe, šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta. Atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pobūdį, anksčiau aptartą neigiamą apelianto asmenybę, nelaikytina, kad S. P., kaip recidyvistui, paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Visos šios nurodytos aplinkybės rodo, kad S. P. iš ankstesnių teistumų išvadų nedaro, nors nuteistasis yra jauno amžiaus, tačiau niekur nedirba, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą, visą tai rodo nuteistojo S. P. polinkį nusikalsti, nenorą keisti savo gyvenimo būdo, laikytis visuotinai priimtinų elgesio normų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas nepažeidė BK 41 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 str. nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o paskirta bausmė atitinka teisingumo principą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. P. apeliacinį skundą atmesti.