- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-08-01
- Bylos Nr.
- e2-620-881/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00376-2022-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Pareiškėjas
- Prancūzijos Respublikoje registruoto juridinio asmens „De La Riviere International“
- Suinteresuotas asmuo
- S. G., A. G., S. B.
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Mivildos komercija“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo Prancūzijos Respublikoje registruoto juridinio asmens „De La Riviere International“ ir suinteresuoto asmens S. G. (S. G.) atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 21 d. nutarties, kuria tenkintas pareiškėjo Prancūzijos Respublikoje registruoto juridinio asmens „De La Riviere International“ prašymas pripažinti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mivildos komercija“ bankrotą tyčiniu, suinteresuoti asmenys – A. G., S. G. (S. G.) ir S. B. (S. B.),
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. G. esmė
1. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 25 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – BUAB) „Mivildos komercija“ iškelta nemokumo (bankroto) byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Skolvalda“. Nutartis įsiteisėjo 2022 m. gegužės 30 d.
2. Pareiškėjas (atsakovės kreditorius) Prancūzijos Respublikoje registruotas juridinis asmuo „De La Riviere International“ (toliau – ir „De La Riviere International“) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydama pripažinti BUAB ,,Mivildos komercija“ bankrotą tyčiniu ir nutarties kopiją pateikti prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.
Šalies argumentai
3. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. balandžio 1 d. buvo sudaryta paskolos sutartis tarp BUAB ,,Mivildos komercija“ darbuotojo S. B. ir BUAB „Mivildos Komercija“, kurios interesus atstovavo direktorius S. G.. Pagal paskolos sutartį S. B. gavo grynaisiais pinigais 173 223 Eur, kurie turėjo būti grąžinti iki 2023 m. balandžio 1 d., tačiau nėra grąžinti iki šiol. Sudarant paskolos sutartį, nebuvo laikomasi privalomos notarinės sandorio sudarymo formos, tai daro paskolos sutartį negaliojančia. Nepaisant aplinkybės, kad S. B. atžvilgiu buvo vykdomi priverstinio išieškojimo veiksmai, jis turėjo kitų skolų, o tai buvo žinoma bendrovės direktoriui S. G., paskola buvo suteikta be jokių užtikrinimo priemonių. Tarp S. B. ir S. G. vyko tariamas skolos įforminimas, faktiškai siekiant pasisavinti bendrovės pinigines lėšas, neturint ketinimo jas grąžinti. Piniginės lėšos buvo gryninamos iš bendrovės kasos, kai bendrovė gaudavo pareiškėjo „De La Riviere International“ bankinius pavedimus. Paskolos sutartis bendrovei buvo akivaizdžiai nuostolinga. Nors bendrovės direktoriui buvo žinoma, kad jo valdoma bendrovė neteikia finansinių paslaugų, tačiau nuolatos skolino pinigines lėšas kitam fiziniam asmeniui – S. B., dėl to bendrovei buvo padaryta 173 223 Eur žala. Aktyvūs bendrovės atsakingų asmenų veiksmai lėmė sąmoningai blogą bendrovės valdymą, tai sąlygojo bendrovės nemokumą. Iš esmės analogiškomis aplinkybėms buvo pripažinta negaliojančia paskolos sutartis, sudaryta 2018 m. rugsėjo 1 d. tarp S. B. ir S. G. civilinėje byloje Nr. eB2-2103-861/2022. Iš abiejų atsakovų buvo priteista 225 982,72 Eur žala, kurią sudarė S. B. išmokėtos piniginės lėšos. Nemokumo administratorė iki šiol nėra iniciavusi ieškinių dėl nuostolių atlyginimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu iš S. G. ir atsakovo S. B.. Nurodytos aplinkybės yra pagrindas ikiteisminiam tyrimui pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnį, 184 straipsnio 2 dalį; 222 straipsnį, 223 straipsnį pradėti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. birželio 21 d. nutartimi patenkino pareiškėjo pareiškimą dėl BUAB ,,Mivildos komercija“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir už tyčinį bankrotą atsakingų asmeniu pripažino suinteresuotą asmenį S. G..
5. Teismas nurodė, kad teismui nėra pateikta detalių duomenų apie kreditorių reikalavimų formavimosi eigą ir bendrovės turto pokyčius, o tai iš esmės apsunkina tikslų bendrovės nemokumo momento nustatymą. Pagal 2018 m. balanso duomenis, BUAB „Mivildos komercija“ turtas sudarė 351 671 Eur (trumpalaikis), o įsipareigojimai – 311 793 Eur. Bendrovė 2018 metais veiklos galimai nevykdė, kadangi nepatyrė nei pelno, nei nuostolių, taip pat nėra duomenų apie pardavimo pajamas. Bankroto bylos nagrinėjimo metu duomenų apie bendrovės finansinę būklę pateikta nebuvo. Pagal bendrovės Juridinių asmenų registrui pateikto 2019 metų balanso duomenis, bendrovės turtas sudarė 351 381 Eur (trumpalaikis), o įsipareigojimai – 422 148 Eur. Bendrovė 2019 metus baigė nuostolingai, patyrė 110 645 Eur nuostolį. Pagal 2020 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis, bendrovės turtas sudarė 350 853 Eur. Turtą sudarė tik trumpalaikis turtas: 171 926 Eur – atsargos; 178 927 Eur – kitas trumpalaikis turtas. Bendrovės įsipareigojimai 2020 metais buvo 497 610 Eur: 319 976 Eur – po vienų metų mokėtinos sumos ir kiti ilgalaikiai įsipareigojimai; 177 634 Eur – per vienus metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai. 2020 metų pelno (nuostolio) ataskaitoje nurodyta, kad 2020 metais bendrovė patyrė 75 990 Eur nuostolį. Bankroto byloje taip pat nustatyta, kad BUAB „Mivildos komercija“ skolinga „De La Riviere International“ 179 087,65 Eur, skola susidarė nuo 2021 m. birželio mėnesio. Be to, pagal A. G. ir BUAB „Mivildos komercija“ 2019 m. spalio 1 d. paskolų pertvarkymo sutartį Nr. 2019-10-01/1, bendrovei A. G. nuo 2017 m. spalio 12 d. reguliariai teikė paskolas, kurių bendrovė negrąžino. Taigi, akivaizdu, kad bendrovės įsipareigojimai jau 2018 metų viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, likvidaus, ilgalaikio turto bendrovė neturėjo, iš pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, jog 2018 metais bendrovė veiklos nevykdė, o vėliau tik patyrė nuostolius, tačiau bendrovės vadovas S. G. laiku neinicijavo bendrovės bankroto proceso, nors tokią pareigą turėjo, o toliau tęsė veiklą ir taip didino finansinius įsipareigojimus. Akivaizdu, kad jau nuo 2017 m. spalio 12 d. bendrovė skolinosi lėšas, kurių nepajėgė grąžinti. Įvertinęs skolų susidarymo laikotarpį bei bendrovės finansinius duomenis, teismas konstatavo, kad bendrovė tapo nemokia 2018 m. gruodžio 31 d., todėl bendrovės vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismas dėl nemokumo bylos bendrovei iškėlimo. Dėl nemokumo bylos bendrovei iškėlimo 2022 m. kovo 22 d. į teismą kreipėsi kreditorė „De La Riviere International“, todėl teismas nusprendė, kad BUAB „Mivildos komercija“ vadovas neįvykdė pareigos inicijuoti bendrovės bankroto procesą.
6. Teismas nustatė, kad 2018 m. balandžio 1 d. buvo sudaryta paskolos sutartis tarp S. B. ir BUAB „Mivildos komercija“, atstovaujamos S. G., kuria UAB „Mivildos komercija“ paskolino S. B. 173 223 Eur iki 2023 m. balandžio 1 d. Byloje nėra duomenų, kad paskola buvo grąžinta. Jau 2018 metais bendrovė tapo nemokia, kadangi jos įsipareigojimų vertė sudarė daugiau nei pusę jos turto vertės, jokių pardavimo pajamų nebuvo gauta, tai leido teismui nuspęsti, kad bendrovė faktiškai veiklos nebevykdė. Vėliau bendrovė dirbo nuostolingai, tik didindama įsipareigojimus. Bendrovė nuo 2017 m. spalio 12 d. skolinosi lėšas iš trečiojo asmens A. G., jų grąžinti nebuvo pajėgi, dėl to šalys sudarė 2019 m. spalio 1 d. paskolų pertvarkymo sutartį, kuri patvirtina, kad bendrovė neturėjo lėšų ir negalėjo vykdyti įsipareigojimų kreditoriams. Nepaisant to, buvo sudaryta paskolos sutartis su S. B.. Teismas konstatavo, kad jau paskolos sudarymo metu bendrovė turėjo nemokumo problemų, todėl S. B. suteikta 173 223 Eur paskola iki 2023 m. balandžio 1 d., su pakankamai mažomis 5 proc. metinėmis palūkanomis, be jokių apsauginių garantijų (turto įkeitimo, kitų asmenų laidavimo ir t. t.), buvo įvertinta, kaip bendrovei nenaudingas, nuostolingas sandoris. 173 233 Eur suma galėjo būti panaudota bendrovės veikloje, atsiskaitant su kreditoriais, naudojant ją kaip apyvartines lėšas bendrovės veikloje. Paskolos sutartyje numatyta 1 000 Eur bauda bei 0,10 proc. dydžio delspinigiai už termino įvykdyti prievolę praleidimą, pasak teismo, nebuvo pakankama ir (ar) veiksminga 173 233 Eur paskolos grąžinimo užtikrinimo priemone.
7. Teismas pažymėjo, kad BUAB „Mivildos komercija“ neteikė finansinių paslaugų, bendrovės veiklos rūšys buvo orientuotos į kietojo, skystojo ir dujinio kuro bei priedų didmeninę prekybą, medienos, statybinių medžiagų ir sanitarinių įrenginių didmeninę prekybą, todėl jai nebuvo nei būtinybės, nei pagrindo sudaryti minėtą paskolos sutartį, ypač turint finansinių sunkumų ir negalint atsiskaityti su kreditoriais. Teismas pastebėjo, kad paskolos sutarties sudarymo tikslingumo bendrovės ūkinei veiklai neįrodinėjo nė vienas iš atsakovų. Akivaizdu, kad sudarytas sandoris turėjo įtaką bendrovės nemokumui. Jau 2018 metai, tai yra, paskolos sutarties įforminimo metu, bendrovės finansinė padėtis buvo sudėtinga, jos turimi įsipareigojimai viršijo pusę turimo turto vertės, o nuo 2019 metų viršijo bendrovės turto vertę, metus bendrovė baigė nuostolingai. 2018 metų balanso duomenimis bendrovės apskaitomo turto masė mažėjo, o įsipareigojimai ženkliai didėjo. Bendrovės turtą iš esmės sudarė tik balanse apskaitomų gautinų sumų balansinė vertė, ilgalaikio turto bendrovė neturėjo.
8. Teismo vertinimu, nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad aptartu laikotarpiu buvo sudaryti BUAB „Mivildos komercija“ ekonomiškai nenaudingi sandoriai, tai laikoma piniginių lėšų išvaistymu, panaudojimu ne bendrovės ar jos kreditorių interesams tenkinti. Bendrovės lėšų perdavimas pagal paskolos sutartį, turėjo esminę įtaką bendrovės finansinei būklei. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad bendrovės turtas nebuvo valdomas efektyviai ir racionaliai, buvo peržengta protinga ūkinės komercinės veiklos rizika, todėl bendrovės vadovo veiksmus teismas pripažino pažeidžiančiais fiduciarines pareigas bendrovei.
9. Spręsdamas dėl atsakingų už bendrovės tyčinį bankrotą asmenų, teismas nurodė, kad nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog S. B. buvo faktinis bendrovės vadovas. Tokių duomenų nepateikė nei pareiškėja, nei trečiasis asmuo, todėl jam negali būti taikoma atsakomybė dėl BUAB „Mivildos komercija“ tyčinio bankroto. Nors pareiškėja, grįsdama pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, tiek trečiasis asmuo, vadovaujasi Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1827-643/2023 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. kovo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-101-330/2024, kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo bei 2018 m. rugsėjo 1 d. paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, tačiau teismas pažymėjo, kad nors nurodytose bylose atsakingais už ginčijamą sandorį laikomi S. G. ir S. B., tačiau sandoriai buvo sudaryti atstovaujant kitą bendrovę, t. y. BUAB „Carbonarijaus grupė“, todėl minėtuose teismų procesiniuose sprendimuose konstatuotos aplinkybės neturi teisinės reikšmės šioje byloje. Civilinėje byloje Nr. e2-1827-643/2023 konstatuota aplinkybė, jog S. B. BUAB „Carbonarijaus grupė“ veikė kaip vadovas de facto (faktinis), nepagrindžia aplinkybės, jog jis buvo ir BUAB „Mivildos komercija“ faktinis vadovas. Tuo tarpu bylos duomenys patvirtina, kad nuo įsteigimo momento bendrovės vadovu buvo S. G., jis sudarė tiek paskolos sutartį, atstovaudamas bendrovę, tiek 2019 m. spalio 1 d. paskolų pertvarkymo sutartį, tai patvirtina, jog veikė bendrovės vardu ir atliko vadovo pareigas. Kitokių duomenų byloje nėra. Nustatęs, kad sudaryta paskolos sutartis nulėmė BUAB „Mivildos komercija“ nemokumą, o S. G. buvo žinomas bendrovės prasta finansinė padėtis, teismas padarė išvadą, jog yra pagrindas pripažinti, kad bendrovės vadovas neveikė rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai bendrovės interesais, nevykdė prisiimtų įsipareigojimų kreditoriams, o sąmoningai dėl blogo valdymo tyčia privedė bendrovę prie bankroto. Teismo vertinimu, yra pagrindas išvadai, kad BUAB „Mivildos komercija“ bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai S. G. veiksmai.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai
10. Pareiškėjas „De La Riviere International“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 21 d. nutartį, nurodant, kad pripažinus BUAB „Mivildos komercija“ bankrotą tyčiniu, kaltais dėl tyčinio bankroto asmenimis turi būti pripažinti S. G. bei S. B.. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Santykiuose dėl paskolintų piniginių lėšų dalyvavo du asmenys – S. G. ir S. B.. Asmuo, kuris išdavė piniginės lėšas (S. G.) pripažintas atsakingu už tyčinį bankrotą, o asmuo (S. B.), kuris paėmė pinigines lėšas, nepagrįstai tapo neatsakingu už tyčinį bankrotą.
10.2. Aplinkybės dėl S. B. bendrovės valdymo per savo „apmokamą statytinį“ S. G. patvirtina pareiškėja ir trečiasis asmuo A. G., kuris betarpiškai bendravo su S. B., o taip pat ir pats S. G..
10.3. Teismo nutartyje pripažinta, kad 2018 m. balandžio 1 d. paskolos sutartis yra nuostolingas sandoris. Tai sudaro pagrindą pripažinti tyčinį bankrotą pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 70 straipsnį. Nutartyje to nėra padaryta. Nurodoma, kad S. G. pavėlavo kreiptis į teismą dėl bankroto iškėlimo (t. y. tyčinis bankrotas pripažintas kitu pagrindu, nei sandorio nuostolingumas). Byloje nėra pateikta nė vieno patikimo dokumento, kuriuo remiantis būtų galima nustatyti, kad paskolos dalykas buvo panaudotos BUAB „Mivildos komercija“ veiklai vykdyti.
11. Suinteresuotas asmuo S. G. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 21 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręst iš esmės – pareiškimą dėl BUAB „Mivildos komercija“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Prie pareiškimo dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nepateikiama įrodymų, kad S. G. buvo žinoma apie S. B. skolą, be to, S. B., nors ir buvo laikomas BUAB „Mivildos komercija“ darbuotoju, tačiau buvo faktinis bendrovės valdytojas, faktinis jos direktorius ir elgėsi su bendrovės turto savo nuožiūra. S. B. vienintelis disponavo bendrovės kreditine kortele, kuria naudodamasis išgrynindavo bendrovėje gautą paskolą. S. G. paskolintų piniginių lėšų S. B. nematė, nes buvo tik formalus bendrovės direktorius, o jos faktinis direktorius buvo S. B..
11.2. Paskolos suteikimo metu, t. y. 2018 m. balandžio 1 d., bendrovės veikla buvo pelninga ir jokių prielaidų dėl galimo bendrovės bankroto neegzistavo, todėl teigti, kad paskolos suteikimas privedė bendrovę prie bankroto, nėra pagrindo. Pagrindas bankroto bylai iškelti buvo 2018 m. balandžio 1 d. paskolos negrąžinimas, nors bankroto bylos iškėlimo metu dar nebuvo suėjęs terminas paskolai grąžinti (2023 m. balandžio 1 d.).
11.3. Jokių tyčinių veiksmų S. G. neatliko, nes bendrovėje buvo tik vienas darbuotojas, bendrovė neperkėlė savo turto į kitą bendrovę, nebuvo pažeistas atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumas.
11.4. Teismas nutartyje nagrinėja klausimą dėl vadovo pareigos laiku inicijuoti bendrovės bankroto procesą, tačiau sprendžiant klausimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu tai nėra aktualu. Nutartis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo jau yra įsiteisėjusi ir šis klausimas nebėra aktualus.
Šalies argumentai
11.5. Būtent pareiškėja 2020–2021 metais finansavo bendrovę, nors ir negavo jokios produkcijos, o S. B. bendrovės gautas lėšas išgrynindavo per bendrovės banko kortelę. Nėra duomenų, kur jis panaudojo išgrynintas lėšas. Galimai šiomis lėšomis S. B. dalinosi su pareiškėja, nes tik suėmus S. B. 2021 metais, ši pradėjo reikšti pretenzijas BUAB „Mivildos komercija“.
11.6. S. G. nesudarinėjo jokių sandorių, kurie sąmoningai pažeistų bendrovės kreditorių teises, bendrovei faktiškai vadovavo S. B.. Tai patvirtina aplinkybė, kad bankas „Citadele“ visais bendrovės finansiniais kausimais bendravo ne su S. G., o su S. B..
11.7. Per visą laikotarpį iki teismo nutarties šioje byloje priėmimo S. G. negavo nė vieno dokumento iš teismo ir tik UAB „Skolvalda“ atstovų dėka 2024 m. birželio 20 d. sužinojo, kad 2024 m. birželio 21 d. yra paskirtas bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka. S. G. neturėjo galimybės susipažinti su bylos medžiaga. Susiradęs advokatą I. M. kreipėsi pagalbos, o šis prašė teismo bylos nagrinėjimą atidėti, kad būtų sudaryta galimybė pateikti atsiliepimą į pareiškėjos prašymą. Teismas prašymo netenkino nepagrįstai ir neužtikrino suinteresuoto asmens teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą, suvaržė teisę į teisminę gynybą, tai pažeidžia ne tik nacionalinius, bet ir tarptautinius teisės aktus.
Šalies argumentai
11.8. Pareiškėja elgiasi nesąžiningai ir bando antrą kartą inicijuoti tyčinio bankroto procedūras. 2021 metais pareiškėja jau buvo kreipusis į policiją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo BUAB „Mivildos komercija“, BUAB „Corbonarijaus grupė“, tačiau ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti.
Atsiliepimas
12. Suinteresuotas asmuo A. G. atsiliepimu į atskiruosius skundus prašo suinteresuoto asmens S. G. skundo netenkinti, o pareiškėjo „De La Riviere International“ skundą tenkinti. Atsiliepime nurodyti šie pagrindiniai atsikirtimai:
12.1. Nors S. B. tebuvo bendrovės darbuotojas, realiai jis veikė kaip faktinis bendrovės vadovas. Paskolos sutartis buvo sudaryta S. B. naudai, lėšos buvo perduodamos jam asmeniškai. Nors yra tikimybė, kad buvęs bendrovės vadovas S. G. gavo dalį pasisavintų lėšų, nors tokios aplinkybės ir nebuvo nustatytos, galima pagrįstai teigti, jog tik S. B. būnant faktiniu bendrovės vadovu buvo įmanomas toks lėšų įforminimas, nes jokia bendrovė tokių didelių sumų neskolina savo darbuotojams.
12.2. Nutartimi buvo sukurta paradoksali situacija, kuomet lėšas paskolinęs asmuo pripažįstamas atsakingu asmeniu, tačiau naudos gavėjas, t. y. asmuo, kuris lėšas faktiškai gavo, išvengia atsakomybės. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis tuo, kad lėšas gavęs asmuo S. B. nebuvo formaliai paskirtas bendrovės vadovu. Taigi, susidarė situacija, kai asmuo, iš kurio kreditoriai galėtų išsiieškoti patirtus nuostolius, išvengs atsakomybės ir gaus finansinę naudą.
Atsiliepimas
12.3. S. G. yra atsakingas už tyčinį bendrovės bankrotą. Jo vadovavimo laikotarpiu buvo sudaryta bendrovei nenaudinga paskolos sutartis, kurios pagrindu buvo sukurtos sąlygos S. B. pasisavinti bendrovės lėšas.
13. Suinteresuotas asmuo S. G. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą, kuriuo prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:
13.1. Ieškinys nėra pareikštas S. G. ir S. B., jie į bylą yra įtraukti trečiaisiais asmenimis teismo iniciatyva. Teismo nutartis šiems asmenims negali sukuti jokių teisių ir pareigų, nes jie nėra šalimis šioje byloje. Pareiškime dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pareiškėja nenurodė, kuris asmuo turi būti pripažintas atsakingu už bendrovės tyčinį bankrotą, o teismas, nustatęs už tyčinį bankrotą atsakingą asmenį, išėjo už ieškinio ribų. Be to, pareiškėja atskirtajame skunde reiškia papildomus reikalavimus – pripažinti tam tikrus asmenis atsakingais už tyčinį bankrotą.
13.2. Pagrindas bankroto bylai iškelti buvo 2018 m. balandžio 1 d. paskolos negrąžinimas, nors ir bankroto bylos iškėlimo metu dar nebuvo suėjęs terminas paskolos grąžinimui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
15. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nutarta BUAB „Mivildos komercija“ bankrotą pripažinti tyčiniu bei už tyčinį bendrovės bankrotą atsakingu asmeniu nustatytas S. G..
16. Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Dėl taikytino teisinio reguliavimo
17. 2020 m. sausio 1 d. JANĮ, neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) (JANĮ 153 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pripažinta, kad įstatyme įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiojo pobūdžio. Todėl sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016). Prašymo dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo klausimas yra susijęs su veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas (pareigų dėl tinkamo įmonės valdymo pažeidimo), atlikimo metu galiojusio teisinio reglamentavimo taikymu, todėl taikytinas teisinis reglamentavimas turi būti nustatomas pagal veiksmų (neveikimo), kuriais buvo įrodinėjamas tyčinis bankrotas, atlikimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021, 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021).
18. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 25 d. nutartimi bendrovei iškelta bankroto byla, o prašymas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pateiktas 2024 m. balandžio 29 d. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors prašymas dėl BUAB „Mivildos komercija“ bankroto pripažinimo tyčiniu pateiktas galiojant JANĮ nuostatoms, aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, atsirado dar galiojant ĮBĮ nuostatoms, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pagrįstai taikė ĮBĮ numatytą teisinį reguliavimą (JANĮ 155 straipsnis).
19. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors sprendžiant dėl pagrindo BUAB ,,Mivildos komercija“ bankrotą pripažinti tyčiniu egzistavimo teismas turėjo vadovautis ir pagrįstai vadovavosi ĮBĮ nuostatomis, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į nutarties priėmimo metu galiojančias JANĮ 70 straipsnio 3 dalies nuostatas ir, pripažinęs bankrotą tyčiniu, nutartyje turėjo nurodyti asmenį ar asmenis, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė bendrovės tyčinį bankrotą. Apeliacinės instancijos teismo praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad JANĮ 70 straipsnio 3 dalyje nustatytas reikalavimas nutartyje įvardinti už tyčinį bankrotą atsakingus asmenis yra proceso teisės norma, todėl jis taikomas neatsižvelgiant į tai, jog tyčinio bankroto požymiai nustatinėjami pagal ĮBĮ (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-137-381/2021).
Dėl suinteresuotas asmens S. G. atskirojo skundo argumentų
20. Suinteresuotas asmuo S. G. atskirajame skunde nurodo, kad teismas pažeidė jo teisę į teisminę gynybą, neužtikrino teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą, nes apie teisminį procesą suinteresuotas asmuo nebuvo informuotas, o paprašius atidėti teismo posėdį ir suteikti galimybę pateikti atsiliepimą į pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, teismas to nepadarė.
21. Iš elektroninės bylos kortelės nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gegužės 14 d. nutartimi į bylos nagrinėjimą įtraukė suinteresuotus asmenis S. G. ir S. B., nes bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms, ir nustatė terminą atsiliepimams į pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pateikti. Tą pačią dieną suinteresuotiems asmenims buvo išsiųstas teismo pranešimas, tačiau nepavykus įteikti procesinių dokumentų, Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 6 d. nutartimi buvo nutarta procesinius dokumentus S. G. ir S. B. įteikti viešo paskelbimo būdu, o klausimą dėl BUAB „Mivildos komercija“ bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėti rašytinio proceso tvarka 2024 m. birželio 21 d. Suinteresuoto asmens S. G. atstovas 2024 m. birželio 20 d. pateikė procesinį dokumentą, pavadintą prašymu dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo ir nurodė, kad advokatas atstovauja S. G.. Atstovavimo sutartis, pasak advokato, buvo sudaryta tik 2024 m. birželio 20 d., kai S. G. sužinojo apie šios bylos egzistavimą. Be to, prašyme nurodė, kad anksčiau S. G. interesus analogiškoje byloje atstovavo kitas advokatas, kuris šiuo metu dėl savo ilgalaikės ligos apie nagrinėjamą bylą taip pat nieko nežino. Pateiktame prašyme advokatas prašė suteikti prieigą prie bylos medžiagos, siekti galimybę susipažinti su bylos medžiaga, kad būtų galima pateikti atsiliepimą į pareiškimą dėl bendrovės bankroto tyčiniu ir kitus svarbius dokumentus.
22. Apskųstoje nutartyje teismas nurodė, kad pirmiau minėto 2024 m. birželio 20 d. advokato pateikto prašymo teismas nelaikė prašymu dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, nes pačiame prašymo tekste prašymas atidėti teismo posėdį nebuvo suformuluotas. Atsižvelgęs į tai, teismas, suteikęs atstovui prieigą prie elektroninės bylos, pateikto prašymo nevertino kaip prašymo atidėti teismo posėdį. Pareikšto prašymo teismas nevertino kaip prašymo dėl teismo posėdžio atidėjimo ir dėl to, jog konkretus prašymas su nurodymu, kiek reikia laiko atsiliepimui į pareiškimą pateikti, o taip pat patvirtinimas, kad atsiliepimas į pareiškimą apskritai bus teikiamas, ar bus pateiktas iki paskirto teismo posėdžio, nebuvo išdėstytas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad 2024 m. birželio 20 d. suinteresuoto asmens atstovo pateiktas prašymas yra parengtas nepakankamai aiškiai ir dviprasmiškai. Be to, jame pateikiama tikrovės neatitinkanti informacija – advokatas nurodo, kad atstovavimo sutartis su juo sudaryta tik 2024 m. birželio 20 d., tačiau prie prašymo pridėta atstovavimo sutartis, kuri sudaryta 2023 m. lapkričio 14 d. Nepaisant to, kad prašymas suformuluotas netinkamai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš jo buvo galima suprasti, jog suinteresuotas asmuo siekia, kad teismo posėdis būtų atidėtas, sudarant galimybę pateikti atsiliepimą į pareiškimą ir bylai reikšmingus įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija laikytina itin formalia ir nederančia su teisingumo principo įgyvendinimu. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, jog teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. ir 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimai).
23. Pažymėtina, kad CPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos ir kai CPK nustatyta tvarka nėra galimybės paskirti kuratorių, teismas gali įteikti procesinius dokumentus viešo paskelbimo būdu. Teismas šioje dalyje nurodytu atveju priima nutartį, kurioje nurodoma procesinių dokumentų įteikimo viešo paskelbimo būdu data. Procesinis dokumentas laikomas įteiktu pranešimo paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje dieną (CPK 130 straipsnio 3 dalis). CPK 130 straipsnyje nustatytas procesinių dokumentų įteikimo būdas yra galimas tuomet, kai yra išnaudoti CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatyti procesinių dokumentų įteikimo būdai. Taigi, įstatymo leidėjo valia šis dokumentų įteikimo būdas nustatytas kaip subsidiarus, t. y. gali būti taikomas tik tais atvejais, kai teismas išnaudojo kitas CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatytas procesinių dokumentų įteikimo galimybes. Prieš taikydamas šį įteikimo būdą, teismas turi imtis priemonių, kad įteiktų procesinius dokumentus fizinio asmens gyvenamosios ar darbo vietos adresu, fizinio asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, be to, procesiniai dokumentai gali būti palikti adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, tai nurodant teismui grąžintinoje pažymoje, skiriant kurjerį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-684/2020). Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertimu, teismas nedėjo pakankamai pastangų, kad apie pradėtą procesą informuotų suinteresuotą asmenį S. G. – kaip matyti, teismas vieną kartą išsiuntė procesinius dokumentus gyvenamosios vietos adresu ir po mažiau nei 30 dienų nusprendė procesinius dokumentus suinteresuotam asmeniui įteikti viešo paskelbimo būdu. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas neišnaudojo visų prieinamų protingų galimybių tinkamai įteikti procesinius dokumentus suinteresuotam asmeniui S. G.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įvertinus tai, kad procesinių dokumentų įteikimas nebuvo toks, kuris užtikrintų realų suinteresuoto asmens informavimą apie vykstantį teismo procesą, ir tai, jog suinteresuotas asmuo pateikė prašymą dėl teismo posėdžio atidėjimo, nurodydamas, jog apie procesą sužinojo atsitiktinai, norėtų pateikti teismui paaiškinimu ar reikšmingus dokumentus, todėl efektyviausias ir labiausiai civilinio proceso principus atitinkantis teismo procesinis veiksmas būtų buvęs atidėti bylos nagrinėjimą ir suteikti suinteresuotam asmeniui galimybę pasisakyti.
24. Pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo S. G. nepagrįstai nurodo, jog jis byloje privalėjo būti įtrauktas atsakovu, neva tam, kad teismo procesinis sprendimas jam sukeltų teisinius padarinius. Suinteresuoti asmenys (ir tretieji asmenys) į bylos nagrinėjimą būtent ir įtraukiami, dėl to, kad su jų teisėmis ir pareigomis yra susijusi nagrinėjama byla, dėl to jiems gal kiti tam tikri teisiniai padariniai. Atsižvelgiant į tai, kad prašymas pripažinti BUAB „Mivildos komercija“ bankrotą tyčiniu buvo grindžiamas būtent S. G. ir S. B. veiksmais, teismas pagrįstai šiuos asmenis įtraukė į nagrinėjamą bylą, tačiau, kaip jau buvo minėta, teismas neužtikrino S. G. teisės į teisingą teismo procesą, t. y. galimybės pateikti atsiliepimą į prašymą pripažinti BUAB „Mivildos komercija“ bankrotą tyčiniu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis proceso teisės normų pažeidimas yra esminis ir sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
25. Dėl kitų suinteresuotas asmens S. G. atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie bus vertinami pirmosios instancijos teisme, kai bus užtikrinta suinteresuoto asmens teisė pateikti atsiliepimą į prašymą bei pateikti bylai reikšmingus įrodymus.
Dėl pareiškėjo „De La Riviere International“ atskirojo skundo
26. Pareiškėjas „De La Riviere International“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria nuspręsta, kad už BUAB „Mivildos komercija“ tyčinį bankroto yra atsakingas tik S. G.. Pareiškėjo vertinimu, atsakingu asmeniu turi būti pripažintas ir S. B., kuris, pareiškėjo teigimu, yra faktinis bendrovės vadovas ir sudarė 2018 m. balandžio 1 d. paskolos sutartį.
27. Nors apeliacinės instancijos teismas perduoda BUAB „Mivildos komercija“ tyčinio bankroto klausimą nagrinėti iš naujo, tačiau pažymi, kad teisės doktrinoje nurodyta, jog civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal bendrovės dokumentus tuo metu ėjo bendrovės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad bendrovė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais bendrovei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui. Taigi, de facto vadovas yra asmuo, kuris nėra paskirtas direktoriumi, bet nuolatos atlieka užduotis ir priima strateginius verslo sprendimus, būdingus šiai pozicijai. Būtent esminių (strateginių) verslo sprendimų priėmimo kriterijus vadovą skiria nuo kitų darbuotojų bei akcininkų. Atsižvelgiant į įmonės de facto vadovo atliekamus veiksmus (faktinį įmonės valdymą) bei tyčinio bankroto pagrindus (įmonės valdymo vertinimas), manytina, kad bendrovės de facto vadovas taip pat galėtų būti laikomas atsakingu už tyčinį bankrotą (Remigijus Jokubauskas. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Monografija, 2021 m., p. 234).
28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas su prašymu iš tiesų nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų faktinį suinteresuoto asmens S. B. vadovavimą bendrovei, tačiau išdėstė aplinkybes dėl jo ir S. G. sąsajų. Taip pat suinteresuotas asmuo A. G. atsiliepime į prašymą nurodė, kad faktiniu bendrovės vadovu yra S. B.. Apie S. B. vaidmenį bendrovėje atskirajame skunde pažymi ir suinteresuotas asmuo S. G.. Nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad vien aplinkybė, jog civilinėje byloje Nr. e2-1827-643/2023 konstatuota, kad S. B. BUAB „Carbonarijaus grupė“ veikė kaip vadovas de facto, nepagrindžia aplinkybės, jog jis buvo BUAB „Mivildos komercija“ faktinis vadovas, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė bei šalių nurodomi paaiškinimai sudarė pagrindą teismui šį klausimą išanalizuoti detaliau, pavyzdžiui, pasiūlant šalims pateikti įrodymus, paaiškinimus ar apklausti jas žodiniame teismo posėdyje. Bankroto bylose egzistuojantis viešasis interesas įpareigoja teismą būti aktyviu ir nors teismas nėra įpareigotas pats rinktis įrodymus, tačiau, matydamas, kad dėl tam tikrų faktinių aplinkybių egzistavimo neina daryti aiškios išvados, turi imtis veiksmų šias aplinkybes išaiškinti. Nagrinėjamu atveju taip ir liko neatsakytą į klausimą, koks yra suinteresuoto asmens B. B. vaidmuo bendrovėje, ar jis atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka bendrovės vadovas – dalyvavo bendrovės veikloje, finansavo bendrovę, atliko mokėjimus bendrovės vardu ir panašiai, nors šalių nurodomos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad tam tikros sąsajos su bendrove egzistuoja. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pakartotinai nagrinėdamas klausimą dėl BUAB „Mivildos komercija“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir nustatęs tyčinio bankroto požymius, turėtų atidžiai įvertinti ir klausimą dėl asmenų, laikomų atsakingais dėl tyčinio bankroto, pasiūlant šalims pateikti papildomus įrodymus.
Dėl procesinės bylos baigties
29. Apibendrinamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad išvados dėl tyčinio BUAB „Mivildos komercija“ bankroto padarytos tinkamai nesuteikus suinteresuotam asmeniui S. G. galimybės atsikirsti į pareikštus reikalavimus, taip pat teismas, nustatęs, kad bendrovė prie bankroto privesta tyčia, išsamiai neišanalizavo klausimo dėl atsakingų už tyčinį bankrotą asmenų pripažinimo, todėl yra pagrindas apskųstą nutartį panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl žyminio mokesčio grąžinimo
30. CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis suinteresuoto asmens pareiškimu grąžinami įsiteisėjus teismo nutarčiai tenkinti atskirąjį skundą bankroto ar restruktūrizavimo bylose. CPK 87 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nustatęs šiame straipsnyje nurodytus žyminio mokesčio grąžinimo pagrindus, teismas nutartį dėl žyminio mokesčio grąžinimo gali priimti savo iniciatyva.
31. Atskiruosius skundus patenkinus, pareiškėjui „De La Riviere International“ ir suinteresuotam asmeniui S. G. grąžinamas 55 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už atskiruosius skundus. Vadovaujantis CPK 87 straipsnio 3 dalimi, žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi teismo nutartimi.
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 21 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Grąžinti pareiškėjui Prancūzijos Respublikoje registruotam juridiniam asmeniui „De La Riviere International“, juridinio asmens kodas 479 909 970, 55 Eur (penkiasdešimt penkių eurų) žyminį mokestį, sumokėtą už atskirąjį skundą.
Grąžinti suinteresuotam asmeniui S. G. (S. G.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) 55 Eur (penkiasdešimt penkių eurų) žyminį mokestį, sumokėtą už atskirąjį skundą.