Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I.K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-12-18 nuosprendžio, kuriuo I.K. pripažintas kaltu:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (įsibrovimas į UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ priklausančią kavinę), ir jam paskirta 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

- pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (įsibrovimas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančią kavinę), ir jam paskirta 1 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

- pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (įsibrovimas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančią kavinę), ir jam paskirta 20 parų arešto bausmė;

- pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (įsibrovimas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausančią parduotuvę), ir jam paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė;

- pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (įsibrovimas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausančią parduotuvę), ir jam paskirta 25 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, 187 straipsnio 3 dalį (įsibrovimas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančią kavinę) subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirta subendrinta 1 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, 187 straipsnio 3 dalį (įsibrovimas UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ priklausančią parduotuvę) subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirta subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos subendrintos bausmės dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrintos su bausme, paskirta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį ir paskirta galutinė subendrinta 3 mėtų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir I.K. paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė.

Iš I.K. civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai priteista 311,90 Eur turtinės žalos atlyginimui.

Iš I.K. civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai priteista 1076 Eur turtinės žalos atlyginimui.

Iš I.K. civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai priteista 2584,63 Eur turtinės žalos atlyginimui.

Iš I.K. UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai priteista 121 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

7. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad nėra ginčijama nuteistojo I.K. kaltė, nusikalstamų veikų kvalifikavimas bei priteistos žalos dydis, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Nuteistasis I.K. apeliaciniu skundu nesutinka su jam paskirta bausme, mano, kad ji yra per griežta ir netinkamai individualizuota, todėl prašo paskirti švelnesnę bausmę.

8. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nuteistojo I.K. apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išsamiai išanalizavęs nuteistajam I.K. paskyrė teisingas, jo padarytas nusikalstamas veikas atitinkančias bausmes ir jas tinkamai subendrinęs paskyrė galutinę subendrintą bausmę, todėl laikytina, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas ir nekeistinas. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam I.K. nepriimtinos pirmosios instancijos teismo išvados dėl bausmių, tiek už kiekvieną jų atskirai, tiek dėl galutinės subendrintos bausmės dydžio nustatymu, laikytina subjektyviu I.K. situacijos vertinimu, kuris nesant objektyvių duomenų apie netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ar BPK normų pažeidimą negali būti laikomas pagrindu keisti priimtą nuosprendį.

9. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, įvertinęs visas minėtas aplinkybes, motyvuotai ir pagrįstai parinko tiek bausmių rūšis, tiek jų dydžius, kartu motyvuotai paaiškindamas, dėl ko švelnesnėmis bausmių rūšimis ir mažesniais jų dydžiais bausmės tikslai nuteistojo atžvilgiu nebus pasiekti.

11. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas individualizuodamas nuteistojo I.K. atžvilgiu skirtinas bausmes, atsižvelgė į jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį ir nusikalstamų veikų stadijas (pasikėsinta padaryti vieną apysunkį nusikaltimą nuosavybei, taip pat padaryti du baigti apysunkiai nusikaltimai ir du baudžiamieji nusižengimai nuosavybei), kaltės formą ir rūšį (nusikalstamos veikos įvykdytos tyčia), taip pat įvertino jo atžvilgiu nustatytą vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir gailėjosi) ir vieną ją sunkinančią aplinkybę – nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistu. Apylinkės teismas įvertino ir nuteistojo I.K. asmenybę – yra jauno amžiaus (nusikalstamas veikas padarė būdamas 25 metų), iki sulaikymo nedirbo (4 t., b. l. 137), tačiau I.K. teigimu dirba įkalinimo įstaigoje (5 t., b. l. 43), per vienerių metų laikotarpį buvo vieną kartą baustas administracine tvarka už transporto priemonės vairavimą neturint tam teisės (4 t., b. l. 139) ir praeityje ne kartą teistas, taip pat ir už analogiškų nusikalstamų veikų nuosavybei padarymą (4 t., b. l. 141–178). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bausmės rūšies ir dydžio nustatymo įvertino ir tai, kad nuteistasis, šioje byloje nagrinėjamas nusikalstamas veikas padarė praėjus mažiau nei dvejiems mėnesiams po to, kai jam buvo panaikinta kardomoji priemonė – suėmimas (2024-02-22 paleistas iš Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjimo (4 t., b. l. 173) – ir, įvertinęs ankstesnius teistumus bei pradėtus naujus baudžiamuosius procesus, sprendė, kad I.K. nusikalstami veiksmai nebuvo atsitiktiniai, jis sistemingai daro naujas nusikalstamas veikas nuosavybei, siekdamas finansinės naudos. Šių aplinkybių pagrindu apylinkės teismas konstatavo, kad I.K. atžvilgiu bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus jam įstatymo sankcijose numatytas griežčiausias bausmių rūšis – už nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje ir nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 3 dalyje (dvi nusikalstamos veikos) – laisvės atėmimą, o už baudžiamuosius nusižengimus, numatytus BK 187 straipsnio 3 dalyje – areštą, jų dydį nustatant mažesnį nei sankcijoje numatytų bausmių rūšių vidurkiai. Atsižvelgiant į tai pirmosios instancijos teismas I.K. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje padarymą paskyrė 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, už nusikalstamas veikas UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu, dėl svetimo turto pagrobimo įsibrovus į patalpą ir svetimo turto sugadinimo, pagal BK 178 straipsnio 3 dalį paskyrė 1 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o pagal BK 187 straipsnio 3 dalį paskyrė 20 parų arešto bausmę. Tuo tarpu už analogiškas nusikalstamas veikas, padarytas UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje padarymą paskyrė 2 metų laisvės atėmimo bausmę, o už baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 187 straipsnio 3 dalyje, padarymą, paskyrė 25 parų arešto bausmę. t. y. bausmes, mažesnes nei sankcijoje numatyti bausmių rūšių vidurkiai. Paskirtos bausmės, už kiekvieną iš nusikalstamų epizodų subendrintos tarpusavyje ir paskirta galutinė subendrinta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri, atsižvelgiant į nuteistojo elgesį proceso metu, esant įstatyme numatytiems pagrindams, sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausmė.

12. Apeliaciniu skundu nuteistasis I.K. iš esmės nesutinka su tokiomis jo atžvilgiu paskirtomis bausmėmis ir galutine subendrinta bausme, teigdamas, kad griežtos bausmės paskyrimą lėmė netinkamas jos individualizavimas (jo elgesio proceso metu neįvertinimas, jaunas amžius bei šeimyninė padėtis), tačiau teisėjų kolegija pakartotinai įvertinusi bylos medžiagą su tokiomis nuteistojo išvadomis nesutinka. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, jog vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-511/2018). Paskirtų bausmės ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonių proporcingumas padarytai nusikalstamai veikai reiškia ne tik tai, kad teismas privalo skirti ne per griežtą teisinio poveikio priemonę, bet ir užtikrinti, tai, kad ji paveiktų nusikalstamą veiką padariusį asmenį, t. y. kad jomis bus pasiekti bausmės tikslai – paskirta teisinio poveikio priemonė padės nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, paveiks jį, kad laikytųsi įstatymų, sulaikys jį nuo nusikalstamų veikų darymo, atims ar apribos galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo I.K. padarytų nusikalstamų veikų pobūdis, įvertinus jas ankstesnių teistumų kontekste bei nuteistojo asmens charakteristika leidžia manyti, kad toks I.K. nusikalstamas elgesys yra gana sistemingas ir, atsižvelgiant į jo jauną amžių, jau susiformavęs. Nuteistasis, nepaisant jo atžvilgiu priimamų sprendimų, kuriais paskiriamos teisinio poveikio priemonės, savo elgesio nekeičia ir pakartotinai daro nusikalstamas veikas. Atsižvelgiant į tai, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistojo I.K. atžvilgiu bausmės tikslai bus pasiekti tik ribojant jo laisvę ir paskiriant griežčiausias sankcijose numatytas bausmės rūšis, kadangi nuteistasis neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, todėl bausmės tikslai paskyrus baudos bausmę nebūtų pasiekti, o kitos, švelnesnės bausmių rūšys, įvertinus tai, kad jam tokios jau buvo paskirtos ankstesniais teismų sprendimais, tačiau teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui nepadarė, nagrinėjamu atveju būtų per švelnios. Kolegijos vertinimu paskiriant kitokią nei laisvę ribojančią bausmę, ar nustatant mažesnį tokios bausmės rūšies dydį, teisingumo principas nebūtų įgyvendinamas, kadangi tokia sankcija būtų neproporcingai švelni.

14. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į nuteistojo elgesį viso proceso metu, tai, kad jis pripažino savo kaltę, davė parodymus bei sutiko atlyginti civilinius ieškinius, bei jo šeimyninę padėtį ir jauną amžių, vis tik, tokie skundo argumentai yra nepagrįsti. Kaip minėta šios nutarties 11, 13 punktuose, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmių rūšis ir dydžius atsižvelgė ne tik į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, bet vertino ir tai, kad nuteistojo nusikalstamas elgesys, jam būnant 25 metų amžiaus, yra sistemingas ir susiformavęs. Šią išvadą patvirtina ne tik šioje byloje vertintų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės (I.K. nusikalstamas veikas padarė nepraėjus dvejiems mėnesiams po griežčiausios kardomosios priemonės panaikinimo), bet ir ankstesni teistumai bei pradėti nauji baudžiamieji procesai dėl analogiškų nusikalstamų veikų padarymo. Iš byloje esančio Sodros duomenų bazės išrašo matyti, jog I.K. aktyviai nesiekė piniginių lėšų įgyti teisėtu būdu, nuo 2019 m. rugsėjo mėnesio iki 2023 m. rugpjūčio mėnesio pastovios darbo vietos neturėjo, vienoje darbovietėje ilgiausiai išdirbo 3 mėnesius (4 t., b. l. 137). Nors skirdamas bausmes, teismas neatsižvelgia į teistumus, kuriuos asmuo padarė būdamas nepilnamečiu, vis dėl to, pažymėtina, jog nuteistasis pirmą kartą nusikalto sulaukęs vos 14 metų amžiaus (4 t., b. l. 142) ir nuo 2013 metų jau yra teistas 17 kartų, iš kurių 10 kartų – jau būdamas pilnamečiu, dar vienas apkaltinamasis nuosprendis, skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu, nebuvo įsiteisėjęs. Šios aplinkybės patvirtina, jog nuteistojo nusikalstamas elgesys yra tapęs jo pragyvenimo šaltiniu, dėl to apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad paskirta griežta laisvės atėmimo bausmė apsunkins ne tik civilinių ieškinių atlyginimą, bet ir jo galimybę rūpintis sugyventine ir mažamečiu vaiku, aukštesniojo teismo vertinami kritiškai, kaip siekis sušvelninti savo atsakomybę, kadangi jos egzistavo dar iki naujų nusikalstamų veikų padarymo ir nuteistajam buvo žinomos.

15. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nuteistojo prisipažinimas ir parodymų davimas, priešingai nei teigiama skunde, buvo apylinkės teismo įvertintas. Skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažinta, kad nuteistojo atžvilgiu yra nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte – kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi. Ši aplinkybė, įvertinus ją kartu su kitais duomenimis (atsakomybe sunkinančia aplinkybe, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis) leido pirmosios instancijos teismui, nustatant bausmių dydžius ir taikant bausmės vidurkio taisyklę, parinkti bausmių dydžius, mažesnius nei sankcijoje (už kiekvieną iš nusikalstamų veikų) numatytų bausmių vidurkius. Pažymėtina ir tai, jog kaltės pripažinimas ir parodymų davimas taip pat sudarė pagrindą byloje atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, dėl ko pirmosios instancijos teismas, individualiai parinkęs bausmę už kiekvieną iš nusikalstamų veikų ir šias bausmes tarpusavyje subendrinęs, paskirtą galutinę 3 metų laisvės atėmimo bausmę sumažino vienu trečdaliu. Pakartotinai įvertinus šias skunde nurodomas aplinkybes ir jų pagrindu mažinant bausmių dydį, būtų ne tik joms suteikiama pernelyg didelė reikšmė, bet ir nukrypstama nuo baudžiamojo įstatymo nuostatų bei teismų praktikos. Atsižvelgiant į tai, kad šios aplinkybės jau buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais ir jų pagrindu spręsti dėl mažesnio bausmės dydžio nustatymo.

16. Nuteistasis I.K. pasižymi neigiama charakteristika – yra daugybę kartų teistas, didžiąja dalimi už turtinius nusikaltimus, už kurių padarymą jam buvo skirtos tiek švelnesnės, tiek griežčiausios rūšies bausmės, tačiau jos nesulaikė nuteistojo nuo pakartotinio nusikalstamumo. I.K., šioje byloje, per labai trumpą laiko tarpą – 3 dienas – idealiąją sutaptimi padarė du apysunkius nusikaltimus ir du baudžiamuosius nusižengimus ir pasikėsino padaryti vieną apysunkį nusikaltimą, nusikalstamus veiksmus atliko nakties metu, jais sukėlė žalą kitų asmenų turtui, tą darė suvokdamas, kokios yra galimos tokio elgesio pasekmės, todėl dėl kylančių padarinių yra kaltas tik jis pats. Įstatymų leidėjas nustatydamas teisinio poveikio priemones aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu nusikaltimu. Įvertinus šias aplinkybes, laikytina, kad švelnesnių priemonių taikymas tiek pačiam I.K., tiek visai visuomenei, formuotų nebaudžiamumo, galimybės išvengti realios bausmės už padarytas nusikalstamas veikas požiūrį, todėl bausmės jam negali būti keičiamos/švelninamos. Nors nuteistasis kaip aplinkybę, sudarančią pagrindą pakeisti skundžiamą nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę bausmę nurodo tai, kad jis, siekia įsidarbinti ir atlyginti padarytą žalą, vis tik šių aplinkybių buvimas aktualus svarstant asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą. Kaip minėta, I.K., būdamas darbingas, neužsiėmė darbine veikla ir pinigines lėšas įgyti siekė nusikalstamu būdu ir nesiėmė jokių veiksmų keisti savo elgesį. Pažymėtina, jog ir teismui dėl to nurodė skirtingas aplinkybes – bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu teigė dirbantis įkalinimo įstaigoje, o teikdamas apeliacinį skundą – jog siekia dirbti įkalinimo įstaigoje. Šiuo gi atveju, sprendžiant paskirtų bausmių rūšis, dydžius ir galutinės subendrintos bausmės teisingumo bei proporcingumo klausimus, įvertinus aukščiau aptartas nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes bei jo nusikalstamą elgesį, tokie skundo argumentai laikytini deklaratyviais teiginiais ir siekiu sušvelninti savo teisinę padėtį.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu bausmės, už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai ir galutinė subendrinta bausmė I.K. yra tinkamai individualizuota – teismas įvertino ne tik padarytų nusikaltimų pobūdį, pavojingumą, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde – atsakomybėn patraukto asmens nekritišką požiūrį į atliktus veiksmus, ką patvirtina pakartotinis nusikalstamų veikų darymas – atsakomybę lengvinančią ir ją sunkinančias aplinkybes, nuteistojo jauną amžių ir ankstesniais teismų sprendimais paskirtas švelnesnes bausmes, kurių atlikimas nuteistojo elgesiui teigiamos įtakos nepadarė. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog paskirtos bausmės, tiek kiekviena atskirai, tiek galutinė subendrinta bausmė, yra per griežtos ir neproporcingos. Šiuo atveju paskirtos bausmės, už kiekvieną iš nusikalstamų veikų atskirai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisingos, proporcingos padarytoms nusikalstamoms veikoms ir pagrįstai, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, tarpusavyje subendrintos apėmimo būdu ir vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, tinkamai individualizuojant pridedamos bausmės dalį.

18. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti dėl nuteistojo I.K. apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės I.K. skiriamoms bausmėms ir jų bendrinimui paskiriant galutinę bausmę baudžiamojoje byloje nėra, jų nenurodė ir nuteistasis.

19. Teismui buvo pateikta 2025-03-21 pažyma dėl 135,42 Eur, išieškojimo iš nuteistojo I.K. dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų baudžiamojoje byloje priteisimo. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šioje byloje I.K. gynėjas buvo paskirtas BPK 322 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo I.K. (I.K.) apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl turėtų išlaidų teikiant antrinę teisinę pagalbą priteisimo - netenkinti.