Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arūnas Rudzinskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie LR žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-359-445/2012 pagal pareiškėjos A. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie LR žemės ūkio ministerijos, J. M., A. K., O. V., O. V. dėl praleistų įstatymu nustatytų terminų atnaujinimo ir žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Jau po sutuoktinio mirties pareiškėja kreipėsi į archyvus, gauti žemės nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus. Pateikus ir archyvinę pažymą, nuosavybės procesas nebuvo pilnai vykdomas, nurodant kad praleistas dokumentų pateikimo terminas. Būtent dėl jo nurodytų priežasčių ir ilgai ieškant archyvinių dokumentų, patvirtinančių žemės valdymą, jos prašymas atkurti nuosavybės teises nebuvo nagrinėjamas įstatymo nustatytais terminais.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas nurodo, kad 1910 m. Vilniaus gubernijos Trakų apskrities Nedzingės valsčiaus Laukininkų k. plano eksplikacijoje, kurios pagrindu buvo parengta Pažyma, sklypo Nr. 5 savininkais įrašyti L. J. ir Z. M. (dokumente - J. L., S., ir M. S., M.), valdę 12,50 dešimtinių žemės plotą, t. y. 13,66 ha. Vadovaujantis LR CK 4.73 straipsnio 2 ir 3 dalimis, jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios. Taigi, darytina išvada, kad Z. M. dalis sklype Nr. 5 yra 6,83 ha žemės. Pažymoje buvę savininkai yra nurodomi L. J. ir J. M.. J. M. gimimo liudijimo nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra, todėl nėra aišku, ar minėtoje plano eksplikacijoje įrašytas Z. M. yra pareiškėjos vyro tėvo J. M. tėvas. Be to, nėra žinoma eksplikacijoje įrašyto Z. M. mirties data, todėl negalima daryti neginčijamos išvados, kad turto nacionalizavimo metu 1940 m. turto savininkas tikrai buvo J. M..Remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 (Žin., 1997, Nr. 90-2256) (toliau - Tvarka) 12 punktu nuosavybės teisę į žemę gali patvirtinti kaimų skirstymo viensėdžiais, dvarų parceliavimo, žemės dalijimo ir kitų žemės nuosavybę patvirtinančių planų, apskričių žemės rūšiavimo komisijų sudarytų sąrašų, kurių reikia žemei apmokestinti pagal rūšis, arba žemės tyrimo žiniaraščių, Žemės tvarkymo departamento kaimų skirstymo viensėdžiais, žemės tvarkymo projektų pateikimo protokolų, apskričių žemės ūkio komisijų nutarimų arba suvestinių apie žemės paėmimą 1940 metais į valstybinį žemės fondą, valsčių savivaldybių pateiktų apskričių žemės ūkio komisijoms ūkių sąrašų, turto nacionalizavimo aktų nuorašai bei išrašai. Nuosavybės teisės taip pat gali būti atkuriamos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-05-20 nutarimo Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ (Žin., 1993, Nr. 17-441) 1 punkte nurodytus dokumentus.Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Varėnos skyriuje turimas 1910 m. Vilniaus gubernijos Trakų apskrities Nedzingės valsčiaus Laukininkų k. planas ir jo eksplikacija, pagal kuriuos ir atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjos vyrui P. M., yra tinkamas dokumentas iki nacionalizacijos valdytam žemės kiekiui nustatyti ir nuosavybės teisėms atkurti. Aukščiau minėtose teisės normose nėra nustatyta, kad nuosavybės teisės galėtų būti atkuriamos pagal Jaunųjų ūkininkų ratelių apyskaitos bylas ir jose esančius duomenis, tačiau Varėnos rajono apylinkės teismas į tai neatsižvelgė priimdamas skundžiamą sprendimą.Archyvo pažymėjime taip pat nurodytas Merkinės valsčiaus arklių savininkų 1942-01-27 sąrašas, kuriame įrašytas M. J., gyv. Laukininkų kaime. Skiltyje „Turimos žemės plotas ha“ įrašyta „17,66“. Pažymėtina, kad šis sąrašas laikomas tik kaip žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodantis papildomas dokumentas. Pagal Tvarkos 13 punktą papildomi dokumentai nagrinėjami, jei nepateikti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Remiantis šia nuostata tiek minėtas 1942 m. sąrašas, tiek ir Jaunųjų ūkininkų ratelių apyskaitos bylos negali būti nagrinėjami, nes yra pateikti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Taigi šie dokumentai negali būti pagrindas nustatant J. M. nuosavybės teise valdytos žemės kiekį.Be to, Archyvo pažymėjimo duomenys neleidžia teigti, kad kalbama apie tą patį asmenį J. M., kadangi iš Varėnos skyriuje esančioje archyvinėje nuosavybės teisių atkūrimo į J. M. žemę byloje esančių giminystės ryšio dokumentų nėra patvirtinančių, kad J. M. turėjo sūnų Z., gimusį apie 1921 metus. Taip pat nėra aiški Archyvo pažymėjime nurodomos 10 ha žemės vieta, kurią valdė Alytaus apskrities Meškučių jaunųjų ūkininkų ratelio nario Z. M. tėvas J., kadangi (duomenys neskelbtini) yra prie pat Varėnos ir Alytaus rajonų ribos, Meškučių kaimas taip pat yra ne Varėnos, o Alytaus rajone, todėl J. M. valdyta žemė galėjo būti ir Alytaus rajone, tačiau bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino. Archyvo pažymėjime nurodoma M. J. buto-ūkio lapo informacija taip pat patvirtina abejones, kad Archyvo pažymėjimo pirmoje pastraipoje nurodoma informacija galbūt nėra apie tą patį asmenį, nes M. J., kuris buvo šeimos galva pagal 1942 m. duomenis, turėjo išlaikomą tėvą, taip pat J. M..Varėnos rajono apylinkės teismas skundžiamame sprendime darydamas išvadą, kad pareiškėja nustatytą terminą dokumentams pateikti praleido dėl svarbių priežasčių, , neatsižvelgė į tai, kad institucija, atsakinga už nuosavybės teisių atkūrimą, ėmėsi aktyvių veiksmų ir informavo pareiškėją (perjos atstovę) apie būtinybę kreiptis į teismą. Dėl to teismo išvada, kad pareiškėja buvo rūpestinga ir atidi, yra nepagrįsta. Varėnos rajono apylinkės teismas šią išvadą padarė remdamasis ne objektyviomis, o subjektyviomis aplinkybės, t. y. pareiškėjos amžiumi, teisinių žinių, išsilavinimo stoka, tačiau visiškai nevertino ir neatsižvelgė į tai, ar pareiškėja turėjo galimybę savo teises įgyvendinti per atstovą, dėl kokių priežasčių laiku nesikreipė į teismą, kai 2009-01-27 buvo informuota apie tokią būtinybę ir pan.

Nurodo, kad Merkinės valsčiaus arklių savininkų 1942-01-27 sąrašas, kuriame įrašytas M. J., turintis 17,66 ha žemės taip pat gali būti laikomas tik kaip žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodantis papildomas dokumentas, o tokie dokumentai nagrinėjami, jei nepateikti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Skunde NŽT pradėjo abejoti ir giminystės ryšiu tarp J. M. ir Z. M., nors nuosavybės teisių atkūrimo eigoje tokių abejonių neišsakė, ir jau atkūrė nuosavybės teises į dalį žemės, pagal buvusius atkūrimo byloje ir mano pateiktus giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.Taip pat pagal LR CPK nedraudžiama žemės nuosavybės faktą įrodinėti dokumentais, surašytais jau po žemės nacionalizavimo. Taigi, pareiškėjai pateikus žemėtvarkos institucijai 2003-06-10 archyvo pažymėjimą Nr. R4-3862, juo pilnai patvirtinamas J. M. valdytas žemės kiekis, iš viso 17.66 ha, iš kurių dabartiniame Varėnos rajone yra 10 ha. LR Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 9 str. numato, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai tarp kitų yra ir valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai. Šios nuostatos atkartotos ir LRV 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 ir 13 p. Todėl pateiktas valstybės archyvo pažymėjimas pilnai patvirtina J. M. valdytos žemės kiekį. Tuo labiau, kad jame išvardinti net keletas šaltinių, kuriuose toks faktas užfiksuotas. Tai Jaunųjų ūkininkų ratelio apskaitos byla, 1942-01-27 Merkinės valsčiaus arklių savininkų sąrašas, ir kt. Kalbant apie šį sąrašą pažymėtina, kad pats apeliantas šį dokumentą pripažįsta papildomu žemės nuosavybės teisę patvirtinančiu dokumentuPareiškėja nurodo, kad atliko reikiamus veiksmus, kurie buvo būtini šioje situacijoje, o nebuvo aplaidi ar nerūpestinga, kaip nurodoma apeliaciniame skunde. Pareiškėjos sutuoktinis 1991-11-05 pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę, pateikė giminystės ryšį patvirtinančius ir kitus dokumentus, susitarė su kitais pretendentais dėl atkūrimo būdo ir dydžių. Todėl savo veiksmais išreiškė valią, siekdamas atkurti nuosavybės teises į žemę ir į nurodomą žemės kiekį - iš viso 10 ha , t.y. įskaitydamas ir papildomą žemės kiekį, į kurį nuosavybės teisės dar neatkurtos. Po sutuoktinio mirties tik 2003-01-13 pradžioje, buvo atkurta nuosavybės teisė į mažesnį, nei tikėjosi pareiškėja, žemės kiekį, ir tik 2002-12-06 parengta pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kurioje nurodytas ne visas žemės kiekis. Po sutuoktinio mirties pablogėjo pareiškėjos sveikata, tvarkėsi paveldėjimo dokumentus, o iš žemėtvarkos institucijos ilgą laiką negavo jokios informacijos apie trūkstamus dokumentus. Teismas pagrįstai vertino faktą, kad buvo kreiptasi Įstatymo nustatyta tvarka 1991 m. dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų J. M. žemę, kad nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimo terminas yra atnaujinamasis. Aš po savo sutuoktinio mirties negalėjau žinoti visų aplinkybių, kad nepakanka dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises į iki žemės nacionalizavimo valdytą turtą. 2003 m. gavus papildomą archyvo pažymėjimą jis buvo pateiktas žemėtvarkos institucijai tik labai nežymiai praleidus dokumento pateikimo terminą, ar jo nepraleidus. Pagal žemėtvarkos institucijos duomenis jį pateikiau 2004 m. vasario mėn. Tačiau tik po mano daugkartinių prašymų žodžiu ir 2006, 2007 m. raštu, 2009 m. nurodyta, kad reikia kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, kadangi pateiktų dokumentų nepakanka. Iš pareiškėjos pusės buvo pateikti turimi dokumentai, gauta papildoma archyvinė medžiaga. Žemėtvarkos institucijai priėmus nepalankią išvadą dėl mano prašymo, dėl žemės savininkų ir valdomo žemės kiekio, nei nurodyta 1991 m. P. M. prašyme, ir buvo kreiptasi į teismą. Atsižvelgus į garbų amžių, menką išsilavinimą, byloje surinktus įrodymus, galima daryti išvadą, kad pareiškėja pagal savo galimybes atliko reikiamus veiksmus, ir įstatymo nustatytus terminus praleido dėl svarbių, objektyvaus pobūdžio priežasčių.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad J. M. iki nacionalizacijos papildomai valdė 3,01 ha žemės, nustatymo.

Sprendžiant žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo klausimą, kai šis faktas reikalingas nuosavybės teisėms į iki nacionalizacijos valdytą žemę atkurti, turi būti taikomos ne tik CPK nustatytos bylų dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo taisyklės, bet ir specialiosios normos – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Atkūrimo įstatymas) ir jo lydimieji teisės aktai. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises, be kitų, pateikiami ir nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kokiais dokumentais gali būti patvirtintos nuosavybės teisės, o 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių nustatymo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Toks teisinis reglamentavimas rodo, kad pirmiausia pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nagrinėja nuosavybės teises atkurianti institucija ir tik esant išvadai, kad pateiktų dokumentų nepakanka, asmuo gali kreiptis į teismą dėl turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Z. ir kt. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-390/2010). CPK nustatytas įrodinėjimo priemonių sąrašas yra platesnis, nei nustatytas nagrinėjant prašymus atkurti nuosavybės teises administracine tvarka, ir bendroji taisyklė yra ta, kad asmuo turi teisę visomis šiomis priemonėmis įrodinėti valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta c.b. Nr. 3K-3-323/2012).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja A. M. yra sutuoktinio P. M., J. (b.l. 67-69), mirusio 2002 m. balandžio 27 d., turto paveldėtoja (b.l. 8). P. M. buvo M. J., Z., sūnus (b.l. 31). J. M. mirė 1979 m. rugpjūčio 4 d. (b.l. 33). J. M. turėjo keturis vaikus – M. Z., M. J. (b.l. 32), M. P. ir A. K. (b.l. 29-30). M. P., J., 1991 m. lapkričio 5 d. kreipėsi į Varėnos rajono Merkinės apylinkės agrarinės reformos tarnybą su prašymu grąžinti 10 ha paveldėtą iš tėvo M. J., Z., turėtą iki 1940 m. lapkričio 22 d. žemę (duomenys neskelbtini) (b.l. 34). 1993 m. birželio 3 d. susitarimu M. J. ir A. K. (N. K.) nuo savo teisių į žemės nuosavybės sugrąžinimą atsisakė brolio P. M. naudai (b.l. 28).

Alytaus apskrities viršininko administracijos Varėnos rajono žemėtvarkos skyrius 2002 m. gruodžio 6 d. parengė pažymą Nr. 23899, kurioje nurodė, kad pagal pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nustatyta, jog į buvusių savininkų J. L. ir M. J. nuosavybės teisėmis valdytą Alytaus apskrities, Varėnos rajono, Laukininkų kaime 13,66 ha žemę pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą P. M. turi nuosavybės teises į 4,33 ha žemės. Pažyma parengta pagal Vilniaus gubernijos, Trakų apskrities, Nedzingės valsčiaus, Laukininkų kaimo planą – eksplikaciją 1910 m. sklypo Nr. 5 bei giminystės ryšį įrodančius dokumentus (b.l. 114). Apeliantas savo apeliaciniams skunde vadovaujasi tais pačiais dokumentais ir nurodo, jog vienintelis išlikęs nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas yra būtent anksčiau paminėtas 1910 m. planas – eksplikacija. Apeliantas šį dokumentą vertina taip, kad 1910 metais sklypo Nr. 5 savininkais buvo įrašyti L. J. (dokumente įrašyta – J. L., S.) ir Z. M. (dokumente įrašyta – M. S., M.), valdę 12,50 dešimtinių žemės plotą, t.y. 13,66 ha, todėl pagal CK 4.73 str. 2 ir 3 dalis darė išvadą, kad abu savininkai valdė po lygiai, t.y. po 6,83 ha žemės (b.l. 23-27). Tačiau 2003 m. sausio 13 d. Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 38-15845 P. M. buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į 4,33 ha žemės plotą (b.l. 7), kadangi 1994 m. lapkričio 3 d. notarine sutartimi P. M. perleido savo sūnui J. M. teisę atkurti nuosavybės teisės į 2,5 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), plotą (b.l. 22). Sūnui J. M. nuosavybės teisės į 2,5 ha žemės plotą atkurtos 2007 m. balandžio 16 d. Šiaulių apskrities viršininko įsakymu Nr. V-1660 (b.l. 6).

Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad šios kategorijos (dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo) bylose, siekiant protingo įsitikinimo apie faktus, proporcingai įvertintinas laiko veiksnys, nes neprotinga siekiant susiformuoti įsitikinimą apie senokai buvusius faktus visuomet reikalauti tiek įrodymų, kiek reikalaujama apie ką tik įvykusius faktus, nes jų objektyviai negali būti tiek išlikę. Tačiau bet kokiu atveju protingas teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu turi išlikti, todėl įrodymų turi būti pakankamai tam, kad susiformuotų vidinis teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. M. v. J. O. ir kt., bylos Nr. 3K-3-416/2011).

Apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodė, kad nėra aišku, ar plano eksplikacijoje įrašytas Z. M. yra pareiškėjos vyro tėvo J. M. tėvas. Be to, nėra žinoma eksplikacijoje įrašyto Z. M. mirties data, todėl negalima daryti neginčijamos išvados, kad turto nacionalizavimo metu 1940 m. turto savininkas tikrai buvo J. M.. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais. Visų pirma, apeliantas priėmė sprendimą atkurti nuosavybės teises P. M. į 4,33 ha žemės, vadovaudamasis Alytaus apskrities viršininko administracijos Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus 2002 m. gruodžio 6 d. pažyma Nr. 23899, kuri, kaip jau buvo minėta, parengta pagal dabar apelianto kritikuojamą 1910 metų planą – eksplikaciją. Antra, atkreiptinas dėmesys, kad anksčiau minėtoje pažymoje žemėtvarkos skyrius nurodė, jog dėl giminystės ryšio ginčo nėra (b.l. 114). Taip pat pažymėtina, kad tiek paminėta pažyma, tiek sprendimas atkurti nuosavybės teises P. M. į 4,33 ha žemės yra oficialių institucijų išduoti dokumentai, kurie nėra nuginčyti ir yra galiojantys.

Apelianto argumentai, kad nėra dokumentų patvirtinančių, jog J. M. turėjo sūnų Z., gimusį apie 1921 metus, atmestini. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad J. M., Z., turėjo sūnų Z., gimusį maždaug 1921 metais. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantis P. M. 1991 m. lapkričio 5 d. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuriame jis išvardino visus J. M. vaikus, tame tarpe pirmąjį paminėjo būtent Z. M., kuris jau buvo miręs (b.l. 34). Šią aplinkybę patvirtina teismo posėdžio metu apklausta į bylą suinteresuotu asmeniu įtraukta O. V. (b.l. 155), kuri paaiškino, kad jos tėvas Z. M. ir P. M. buvo broliai. O. V. yra gimusi 1948 metais (b.l. 153), todėl jos tėvas Z. M. galėjo būti gimęs apie 1921 metus, kadangi O. V. gimimo metu jam buvo maždaug 27 metai.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, kad nėra aiški Archyvo pažymėjime nurodomos 10 ha žemės vieta, kurią valdė Alytaus apskrities Meškučių jaunųjų ūkininkų ratelio nario Z. M. tėvas Julius, kadangi Varėnos rajono Merkinės seniūnijos Laukininkų kaimas yra prie pat Varėnos ir Alytaus rajonų ribos, Meškučių kaimas taip pat yra ne Varėnos, o Alytaus rajone, todėl J. M. valdyta žemė galėjo būti ir Alytaus rajone.

Byloje esančiame Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 2003 m. birželio 10 d. pažymėjime Nr. R4-3862 įrašyta, kad Jaunųjų ūkininkų ratelio sąjungos archyviniame fonde, jaunųjų ūkininkų ratelių apskaitos byloje, Alytaus apskrities meškučių jaunųjų ūkininkų ratelio 1938-01-18 žiniose įrašytas Z. M.; skiltyje „Amžius“ įrašyta „17“; skiltyje „Kiek tėvai ar globėjai valdo žemės ha“ įrašyta „10“; skiltyje „ratelio nario tėvo ar globėjo pavardė, vardas ir gyv. vieta“ įrašyta „J., Laukininkų km.“ (b.l. 38-39). Taigi, teismas nustatė, kad J. M., dėl kurio turėtos žemės pareiškėja prašo nustatyti juridinį faktą, turėjo sūnų Z., gimusį maždaug 1921 metais, todėl 1938 metais jis galėjo būti įrašytas į archyvo pažymoje nurodytas apskaitos bylas, ir, teismui nėra pagrindo abejoti, kad jam tuo metu galėjo būti 17 metų. Taip pat nėra pagrindo abejoti, kad pažymoje paminėto Z. M. tėvas tikrai buvo J. M., be to, pažymoje nurodytas tas pats Laukininkų kaimas. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek Laukininkų kaimas, tiek Meškučių kaimas yra Varėnos rajone, Alytaus apskrityje. Taigi, įvertinus anksčiau aptartoje pažymoje įrašytus duomenis, t.y. „Kiek tėvai ar globėjai valdo žemės ha“ įrašyta „10“, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Z. M. tėvas J. M. 1938 metų išlikusiais duomenimis galėjo turėti 10 ha žemės.

Toje pačioje archyvo pažymoje dar įrašyta, kad Alytaus apskrities viršininko archyviniame fonde, įvairių statistinių žinių byloje, Merkinės valsčiaus 1942-01-27 arklių sąraše įrašytas arklio savininkas M. J.; skiltyje „Gyvenamoji vieta/kaimas“ įrašyta „Laukininkų km.“; skiltyje „Turimos žemės plotas ha“ įrašyta „17,66“. Šie duomenys yra dar vėlesnių metų, kurie, teismo vertinimu, patvirtina, jog iki nacionalizacijos J. M., gyveno Laukininkų kaime ir turėjo, kaip nurodė savo 1991-11-05 prašyme P. M., 10 ha žemės.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas neteisingai interpretuoja Archyvo pažymėjimą (b.l. 38-39). Apeliantas nurodo, kad pirmoje pastraipoje nurodoma informacija galbūt nėra apie tą patį asmenį, nes M. J., kuris buvo šeimos galva pagal 1942 m. duomenis, turėjo išlaikomą tėvą, taip pat J. M.. Teismo vertinimu iš šios pažymos aiškiai matyti, kad M. J. yra tėvas ir šeimos galva, ūkininkas, šeimininkas su samdiniais, turintis žmoną Valerką, sūnus – Z., J., P. ir dukrą N., samdinę. Tačiau J. M. 1942-05-27 gyventojų surašymo duomenimis buvo išlaikomas savo sūnaus.

Nustatant žemės valdymo nuosavybės teise faktą, būtina nustatyti, kas buvo žemės savininkas žemės nacionalizavimo metu. Dėl to esant skirtingų laikotarpių įrodymams, jei juose duomenys apie nuosavybės teise turėtą žemės kiekį skiriasi, paprastai atsižvelgiama į vėlesnius (artimesnius nacionalizavimo laikui) įrodymus, jei įrodymų visuma nesuponuoja kitokios išvados (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta c.b. Nr. 3K-3-323/2012.)

Apelianto argumentai, kad vienintelis tinkamas įrodymas yra dokumentas iki nacionalizacijos valdytam žemės kiekiui nustatyti ir nuosavybės teisėms atkurti 1910 metų planas eksplikacija, ir tai, kad nuosavybės teisės negalėtų būti atkuriamos pagal Jaunųjų ūkininkų ratelių apyskaitos bylas ir jose esančius duomenis, atmestini, kaip nepagrįsti.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta dėl įrodymų leistinumo bylose dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, nurodant, kad leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pripažįstami rašytiniai įrodymai; teismas, spręsdamas dėl juridinio fakto nustatymo, įrodymais, patvirtinančiais nuosavybės teisę, gali pripažinti ne tik Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 ir 13 punktuose nurodytus dokumentus, bet ir kitus bet kokius faktinius duomenis, kurie pagal CPK atitinka sąsajumo ir leistinumo reikalavimus; CPK nedraudžiama žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodinėti dokumentais, surašytais jau po žemės nacionalizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-28/2007).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantis Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 2003 m. birželio 10 d. pažymėjimas Nr. R4-3862 yra oficialus rašytinis įrodymas ir teismui nėra pagrindo abejoti jame įrašytais duomenimis bei jais nesivadovauti. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie LR ŽŪM atstovas teismo posėdžiuose nedalyvavo, todėl paaiškinimų dėl ginčo nepateikė.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą bei atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. M., miręs 1979-08-04, iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 10 ha žemės sklypą Laukininkų kaime, Varėnos rajone.

Dėl termino, pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, atnaujinimo

2004 m. spalio 12 d. LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. IX-2490 (V.Ž. 2004-10-26, Nr. 156-5695) 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Kaip jau buvo minėta, M. P., J., į Varėnos rajono Merkinės apylinkės agrarinės reformos tarnybą su prašymu grąžinti 10 ha paveldėtą iš tėvo M. J., Z., turėtą iki 1940 m. lapkričio 22 d. žemę Alytaus apskrities, Merkinės valsčiaus, Laukininkų kaime, kreipėsi 1991 m. lapkričio 5 d. (b.l. 34). Prašyme nurodė, kad žemės nuosavybės dokumentų neturi. P. M. mirė 2002 m. balandžio 27 d. (b.l. 8). Sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo P. M. priimtas 2003 m. sausio 13 d., t.y. po dvylikos metų nuo kreipimosi ir po dešimties mėnesių po P. M. mirties. Paveldėjimo teisės liudijimas pareiškėjai A. M. išduotas 2003 m. birželio 23 d. (b.l. 68-68). Pareiškėja yra gimusi 1932 metais, todėl palikimo priėmimo metu pareiškėja buvo garbingo amžiaus. Teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos amžius, teisinių žinių, išsilavinimo stoka patvirtina pareiškėjos negalėjimą tinkamai įgyvendinti savo teisių. Taigi daryti išvadą, kad pareiškėja elgėsi nerūpestingai, neatidžiai, jau vien tokiu pagrindu būtų nepagrįsta ir nesąžininga.

Lietuvos centrinio valstybinio archyvo pažymėjimas yra išduotas 2003 m. birželio 10 d., t.y. kai dar pareiškėja nebuvo gavusi paveldėjimo teisės liudijimo. Ši aplinkybė įrodo, jog pareiškėja po savo sutuoktinio P. M. mirties pati aktyviai rinko duomenis apie J. M. turėtą iki nacionalizacijos žemę, tačiau dėl teisinių žinių stokos, dėl savo garbino amžiaus, šio archyvo pažymėjimo iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė apskrities viršininko administracijai. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad archyvo pažymėjimas pateiktas 2004 m. vasario 24 d., teismo vertinimu, nežymiai praleidus įstatyme nustatytą terminą. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie LR ŽŪM (tuo metu – apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos skyrius) darbuotojai nebuvo pakankami aktyvūs ir rūpestingi, nepakankamai bendradarbiavo su pareiškėja ir nesiėmė visų galimų priemonių dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tokią išvadą galima padaryti iš byloje esančio 2006 m. lapkričio 14 d. A. M. prašymo Varėnos žemėtvarkos skyriui, kuriame pareiškėja nurodė, kad žemėtvarkos skyriui yra pateikti visi reikiami dokumentai, tačiau ilgą laiką neatkuriamos nuosavybės teisės (b.l. 46). Į šį raštą žemėtvarkos skyrius 2006-12-22 pateikė atsakymą, kuriame nurodė, jog pareiškėjos prašymas užregistruotas ir įtrauktas į Pilvingių kadastrinės vietovės III tęstinumo projektą, bei informavo, jog apie tolimesnę eigą informuos papildomai (b.l. 53). 2009-01-27 Alytaus apskrities viršininko administracija rašte Nr. 4-52-(1.28) nurodė, jog į anksčiau minėtą raštą pareiškėjai atsakė žodžiu (b.l. 101-102). Iš LR Seimo nario A. K. 2008 m. gruodžio mėnesio kreipimosi Nr. 08-AS-214 galima daryti išvadą, jog Nacionalinė žemės tarnyba prie LR ŽŪM nereagavo tiek į pareiškėjos, tiek į jos įgalioto asmens O. J. prašymus atkurti nuosavybės teises į likusį 3,01 ha žemės plotą (b.l. 54-55). Alytaus apskrities viršininko administracija į Seimo nario raštą 2009-01-27 atsakė, kad pareiškėjai apie žemės grąžinimą būdavo aiškinama tik žodžiu (b.l. 56-57). Taip pat šiame rašte nurodoma, kad pareiškėjai 2004 m. vasarį buvo žodžiu paaiškinta, jog į teismą dėl juridinio fakto nustatymo reikia kreiptis po žemės sklypo kartografavimo. Tačiau šias aplinkybes patvirtinančių rašytinių įrodymų byloje nėra. Dėl žemės sklypo kartografavimo pareiškėja kreipėsi 2007 m. rugsėjo 6 d. (b.l. 104). Žemės sklypo ribų kartografavimą atliko UAB „Vilniaus hidroprojektai“ ir nustatė, kad buvusio savininko J. M. žemės sklypo plotas yra 3,01 ha (b.l. 105-106). Taigi, iš visų byloje esančių dokumentų matyti, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie LR ŽŪM tik 2011 m. liepos 8 d. raštu išaiškino pareiškėjai, jog dėl 3,01 ha žemės ploto būtina kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, be to pažymėjo, kad kartografuotas 3,01 ha plotas yra pažymėtas kaip laisvo valstybinio žemės fondo sklypas (b.l. 6).

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs visas nustatytas aplinkybes ir ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad administravimo procedūrose dalyvaujančios šalys turi bendradarbiauti, tačiau pareiškėjai apie nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą nebuvo pakankami suteikta žinių, todėl pareiškėja įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams praleido dėl svarbių priežasčių ir šis terminas turi būti atnaujintas.

Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturintys įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tenkinti apeliacinio skundo, jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, dėl ko apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 98 straipsniu,

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.