Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. sausio 11 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2013 m. iki 2015 m. periodiškai laikytas Lukiškių TI-K kamerose netinkamomis sąlygomis: nepakako ploto, tualetai nuo kameros atskirti ne aukštesne nei 1,35 m sienele, kuri neužtikrino privatumo, dėl įrengtų grotų neįmanoma išvalyti langų, neveikė ventiliacija, buvo drėgna (rūdijo lovos, puvo čiužiniai), tamsu, žiemą šalta, vasara karšta, buvo parazitų. Pareiškėjui suteikta teisė tik į 1 valandos pasivaikščiojimą kiemelyje. Lukiškių TI-K dažnai nebuvo karšto vandens, nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu dažniau nei kartą per savaitę. Maisto kiekis ir kokybė neatitiko reikalavimų.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.Atsakovas nurodė, jog tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tekęs kameros plotas atitiko nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir kt. Lukiškių TI-K negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių, įstaigoje skaičiui. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su bendrove, atliekančia vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus. Visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Vidinės metalinės grotos įrengtos tam, kad metalinis tinklas būtų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m aukščio. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo ir tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl pelėsio ar drėgmės. Asmenims vieną kartą per savaitę suteikiama teisė nusiprausti duše. Atsakovas taip pat akcentavo, kad teisės aktai nustato nedirbančiam vyrui per parą mitybos normos energinę vertę (kcal) ne mažiau nei 2298, bet, 2013 m. gruodžio 19 d. atlikus maisto laboratorinius tyrimus, nustatyta nedirbančių vyrų 2013 m. gruodžio 18 d. paros maisto davinio energinė vertė buvo 2856 kcal. Suimtieji turėjo teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore.Atsakovas taip pat prašė iš pareiškėjo priteisti patirtas bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas – 6,72 Eur.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimu pareiškėjo M. K. skundą tenkino iš dalies ir priteisė 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.Teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. iki 2015 m. imtinai) realiai Lukiškių TI-K praleido 86 paras, 13 parų pareiškėjui nebuvo užtikrintas tinkamas plotas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K kaltės nebuvimas nešalino atsakovo atsakomybės.Pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala jam kilo ir dėl kitų kamerose buvusių nepatogumų, susijusių su tuo metu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) reikalavimų nesilaikymu. Lukiškių TI-K nurodė, kad tualetai kamerose atskirti 1,5 m aukščio sienele, toks sanitarinių mazgų atitvėrimas atitiko minimalius higienos reikalavimus. Grotų bei tinklo įrengimas ant langų įtvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9 punkte ir 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte, todėl pareiškėjo nusiskundimai grotomis nepagrįsti.Teismas pastebėjo, kad skunde nurodytame Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pranešime, priešingai nei teigė pareiškėjas, 8 valandų ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas pripažino, kad tokia teisė jam buvo užtikrinta.Teismas akcentavo, jog Higienos normos HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Toks pat dažnumas įtvirtintas ir Higienos normos HN 134:2015 44 punkte. Teisės aktai nenustatė pareigos sudaryti kalinamiesiems galimybę nusimaudyti po dušu dažniau, taip pat nereglamentavo prausimosi trukmės, taigi pažeidimas šiuo aspektu nenustatytas. Nors pareiškėjas teigė, kad dušuose kartais nebūdavo karšto vandens, jis nenurodė konkrečių datų, kada jo teisė nusiprausti po šiltu dušu buvo pažeista, todėl šie jo teiginiai laikyti neįrodytais. Higienos normos HN 76:2010 24 punkte ir Higienos normos HN 134:2015 17 punkte įtvirtinta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K patvirtino, kad langai kamerose pritaikyti vėdinimui, taigi asmenys turėjo galimybę išsivėdinti kamerą. Tačiau atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, susijusių su oro temperatūra bei natūraliu apšvietimu, todėl darytina išvada, kad kameros, kuriose laikytas pareiškėjas, neatitiko Higienos normos HN 76:2010 22 ir 26 punktų, Higienos normos HN 134:2015 14-16 punktų reikalavimų. Ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ bei UAB „Dezinfa“ buvo sudarytos paslaugų teikimo sutartys, o kameras tvarkytis privalėjo ir patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems buvo išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės, dėl to Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai dėl galimo buitinių parazitų buvimo kamerose nenustatyti. Taip pat atmesti pareiškėjo argumentai ir dėl netinkamo maitinimo, nes tyrimų protokolai įrodė, jog Lukiškių TI-K suimtiesiems ir nuteistiesiems tiekiamas maistas buvo pakankamos energetinės vertės. Teismas sprendė, kad, nors laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis pareiškėjui sukėlė rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią, nebuvo pagrindo visiškai tenkinti jo skundą. Byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismo vertinimu, pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis buvo 100 Eur.Teismas netenkino atsakovo prašymo iš pareiškėjo priteisti 6,72 Eur Lukiškių TI-K patirtų išlaidų už A4 formato lapų kopijų, susijusių su bylos nagrinėjimu, parengimą, nes atsakovas bylos medžiagos lapus pateikė elektroniniu būdu.

III.

Pareiškėjas M. K. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.Pareiškėjas savo patirtos neturtinės žalos dydį apskaičiavo pagal vieną minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydį už vieną dieną. Pareiškėjo nuomone, žala jam padaryta sąmoningai ir tyčia, todėl galbūt kaltų asmenų atsiprašymai negali būti laikomi pakankama satisfakcija. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, vienam asmeniui turi būti užtikrintas ne mažesnis nei 4 kv. m gyvenamasis plotas, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto, tačiau pareiškėjui laisvo ploto likdavo tik apie 2,5 kv. m. Neužtikrinant tinkamų laikymo sąlygų, pareiškėjas buvo baudžiamas kankinant. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos teismų praktikoje panašiose bylose gali būti priteistas labai skirtingo dydžio neturtinės žalos atlyginimas, kuris neretai yra akivaizdžiai per mažas, arba apsiribojama nacionalinių teisės aktų pažeidimo konstatavimu. Be to, neturtinės žalos atlyginimo, mažesnio nei priteisia Europos Žmogaus Teisių Teismas, priteisimas, tai motyvuojant ekonominėmis priežastimis, laikytinas diskriminacija. Teismo sprendimas prieštarauja ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio taikymo, kurioje pažymėta, kad vienam asmeniui negali tekti mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, neįskaitant baldų ir sanitarinio mazgo. Netinkamos kalinimo sąlygos (pakankamo gyvenamojo ploto nesuteikimas, pareigūnų elgesys) pareiškėjui sukėlė ilgalaikius sveikatos sutrikimus (sinusitą, chronišką slogą), fizinius nepatogumus ir kitus neigiamus išgyvenimus.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.Atsakovas akcentuoja, kad dėl didelės asmenų kaitos negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Lukiškių TI-K negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių ir esančių įstaigoje, skaičiui. Pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo pakankamai ilgi ir intensyvūs, kad juos būtų galima pripažinti neturtine žala. Be to, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Nenustačius neteisėtos veikos, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė kokius nors nepatogumus, todėl jo skundas yra nepagrįstas. Atsakovas taip pat nesutinka su teismo sprendimu jam nepriteisti bylinėjimosi išlaidų, nes, ruošiant dokumentinę medžiagą ir formuojant administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą, Lukiškių TI-K turėjo padaryti tam tikras kopijas iš esančių dokumentų, kurie įstaigoje laikomi popierine forma.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.Pareiškėjas neturtinę žalą kildino pirmiausiai iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui. Ginčui aktualaus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjo teiginiai dėl 4 kv. m minimalios ploto normos (atsižvelgiant į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą) taikymo atmetami, nes ginčo laikotarpiu galioję Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustatė jokios kitos minimalios ploto normos, taikytinos asmenims, laikomiems tardymo izoliatoriaus gyvenamojoje patalpoje, šis standartas nenumatytas ir bylai aktualiuose imperatyvaus (privalomo) pobūdžio tarptautiniuose teisės aktuose bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. iki 2015 m.) pareiškėjas 13 dienų buvo laikytas Lukiškių TI-K kamerose pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (atsiliepimas į pareiškėjo skundą, I t., b. l. 12-19; Lukiškių TI-K 2016 m. liepos 12 d. raštas, I t., b. l. 147-149), patikslina, jog pareiškėjui minimali ploto norma nebuvo užtikrinta 12 dienų. Konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, tualetus kamerose atskyrus 1,5 aukščio sienele, toks sanitarinių mazgų atitvėrimas atitiko minimalius higienos reikalavimus. Teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte įtvirtinta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu suimtojo (nuteistojo) privatumui užtikrinti, kadangi jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017). Europos Žmogaus Teisių Teismas tokį sanitarinio mazgo įrengimą vertina kaip asmens teisės į privatumą pažeidimą (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). Atsakovas nenurodė, kad įėjimas į sanitarinį mazgą Lukiškių TI-K kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, buvo atitvertas durimis ar kitu būdu, to nepatvirtino ir teismui pateiktos kamerų nuotraukos (I t., b. l. 65-72, 79-88, 117-120 ir kt.). Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu buvo pažeista.Pirmosios instancijos teismas pripažino pažeidimą tuo aspektu, kad kameros, kuriose laikytas pareiškėjas, neatitiko minimalaus natūralaus apšvietimo koeficiento, numatyto Higienos normos HN 76:2010 22 punkte. 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Higienos normoje HN 134:2015 minimalus natūralaus apšvietimo koeficientas patalpose (išskyrus mokymo klases) nenustatytas. Tačiau tiek Higienos normos HN 76:2010 2 punkte, tiek Higienos normos HN 134:2015 2 punkte įtvirtinta, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik higienos normos reikalavimai, nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Reikalavimas užtikrinti minimalų natūralaus apšvietimo koeficientą, kiek tam būtina padidinti langų angas, yra susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais, todėl nagrinėjamu atveju nėra taikytinas. Pareiškėjas nenurodė, kad langų stiklas nebuvo skaidrus, jie buvo nešvarūs (vizualiai nešvarūs langų stiklai nustatyti tik kameroje Nr. 400, kurioje pareiškėjas laikytas 2015 m. sausio 8-12 d., 2015 m. vasario 19 d. - kovo 2 d., 2015 m. gegužės 14-18 d., 2015 m. gegužės 26 - birželio 11 d. ir 2015 m. liepos 4-9 d., bei kameroje Nr. 404, kurioje pareiškėjas laikytas 2015 m. gruodžio 30-31 d., Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 1 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-2205, I t., b. l. 91-92). Be to, pareiškėjas neteigė, jog bendra apšvieta ar dirbtinis apšvietimas kamerose nebuvo pakankami (priešingai, jis dirbtinį apšvietimą apibūdino kaip per stiprų, bet Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu toks pažeidimas neužfiksuotas, nors dirbtinė dieninė apšvieta kartais buvo daugiau nei 100 lx didesnė už minimalų koeficientą – 200 lx (patikrinimo aktai, I t., b. l. 26-64, 73-78, 89-116 ir kt.)). Taigi, pareiškėjo teisių pažeidimas šiuo aspektu buvo nustatytas nepagrįstai.Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kitų pareiškėjo pretenzijų. Pareiškėjas naujų aplinkybių dėl laikymo Lukiškių TI-K, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė.Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau net ir nesant tokio tikslo neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas. Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymi, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 12 dienų teko nuo 1,81 kv. m iki 3,37 kv. m ploto (beveik visais atvejais mažiau nei 3 kv. m, net ir įskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamą plotą), pažeidimas trukdavo ne ilgiau nei 3 dienas iš eilės. Teismui nepateikti duomenys apie sanitarinio mazgo plotą kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė kameroje laisvai judėti buvo itin suvaržyta. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, tinkama oro temperatūra kamerose. Pareiškėjas teigė dėl laikymo netinkamomis sąlygomis patyręs baimę, nerimą, pažeminimą, depresiją ir kitus nepatogumus, atsirado miego sutrikimai, tačiau iš byloje esančių duomenų nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalios ploto normos, privatumo naudojantis tualetu ir tinkamos oro temperatūros. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs baimę, nerimą, stresą, sutriko miegas ir kt. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodė, kad jis dėl patirtų neigiamų išgyvenimų (be kita ko, depresijos, sutrikusio miego) būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl teismui nurodytų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 10 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 100 Eur – yra adekvatus atsakovo padarytam teisės pažeidimui.Dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo atsakovui nepriteisti bylinėjimosi išlaidų pastebėtina, kad atsakovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtintų Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos nuostatų (2002 m. sausio 27 d. redakcija) 6 ir 7 punktais, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog Lukiškių TI-K už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 6,72 Eur sumą. Atsakovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo iš pareiškėjo priteisti išlaidas už kopijų, susijusių su bylos nagrinėjimu, parengimą.Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.