Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo I. Č. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nubausta laisvės atėmimu 10 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš I. Č. priteista Z. B. 3 073 Lt turtinei ir 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Č. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 2010 m. gegužės 25 d., apie 17.50 val., būdama neblaivi, (duomenys neskelbtini) namo virtuvėje, išgertuvių metu kilus tarpusavio konfliktui, tyčia peiliu dūrė vieną kartą N. K. į kairę krūtinės pusę, padarydama kiauryminę durtinę-pjautinę kairės krūtinės ląstos pusės žaizdą su širdies dešinio skilvelio sužalojimu, kuris komplikavosi širdies tamponada krauju ir vidiniu nukraujavimu į kairę krūtinplėvės ertmę, dėl to nukentėjusysis mirė, ir taip tyčia nužudė savo šeimos narį – sugyventinį N. K.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašo nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios I. Č. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, I. Č. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamą bausmę.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl I. Č. kaltės ir veikos kvalifikavimo

Nuteistoji I. Č. apeliaciniame skunde iš esmės neginčija teismo nustatytų objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių. Ji neneigia peiliu sudavusi N. K., t. y. pripažįsta padariusi sužalojimą, turintį tiesioginį priežastinį ryšį su pastarojo mirtimi.

Teismas, remdamasis specialisto išvada Nr. M 297/10 (04), nustatė, jog N. K. mirtis įvyko nuo kiauryminės durtinės-pjautinės kairės krūtinės ląstos pusės žaizdos su širdies dešinio skilvelio sužalojimu, kuris komplikavosi širdies tamponada krauju ir vidiniu nukraujavimu į kairę krūtinplėvės ertmę; kiauryminė durtinė-pjautinė žaizda galėjo būti padaryta vienu trauminiu poveikiu (b. l. 17-20).

Nuteistoji apeliaciniame skunde ginčija nusikaltimo sudėties subjektyvųjį požymį – kaltę. Ji teigia nukentėjusįjį N. K. nužudžiusi ne tyčia, bet labai susijaudinusi, dėl neatsargumo ir prašo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį arba BK 132 straipsnio 1 dalį. Taip pat nuteistoji nurodo N. K. nebuvus jos šeimos nariu.

Išdėstyti apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pirmiausia paneigiami skundo argumentai, kuriais ginčijama aplinkybė nuteistąją ir nukentėjusįjį buvus sugyventinius.

Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios (b. l. 67-68) ir teisiamajame posėdyje apeliantė pripažino N. K. buvus jos sugyventinį, su kuriuo gyveno apie septynerius metus. Tiesa, pastarasis paskutinius keletą metų dažnai girtavo, jie pykosi, tačiau ir toliau gyveno.

Tokius nuteistosios parodymus teisme patvirtino liudytojas V. A.. Jis teigė, kad I. Č. ir N. K. seniai reikėjo skirtis, nes jie labai dažnai pykosi, taip pat ir dėl pinigų. Liudytojas girdėjo I. Č. buvus išvarytą iš namų.

Sugyventinių tarpusavio nesutarimus teisme pripažino jų abiejų dukros, nukentėjusioji Z. B. ir liudytoja V. M. Tiesa, pastaroji nepatvirtino motinos apeliacinio skundo teiginio, jog ji išlaikė N. K., tačiau tai nereiškia, kad nepadėjo motinai ir jos sugyventiniui.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog, jei nukentėjusiojo ir kaltininkės nesietų bendras gyvenimas nesusituokus, būtų nelogiška ir neįtikinama, kad dukra materialiai remtų ne tik motiną, bet ir girtaujantį įnamį.

Kita vertus, ir liudytojas V. A., ir nuteistoji parodė N. K. dirbus laikinus darbus, nors kartais tingėdavus tai daryti. Tai reiškia, jog jis nebuvo nuolat išlaikomas nei liudytojos V. M., nei nuteistosios I. Č., juo labiau kad turėjo pinigų girtauti, o bylos duomenys įrodo, jog dažnai girtaudavo ne tik jis, bet ir nuteistoji. Beje, nusikaltimas taip pat padarytas, dieną jiems abiem su sugėrovais girtavus.

Aplinkybę, kad N. K. be I. Č. neturėjo kitos moters, netiesiogiai patvirtino nuteistosios dukra, liudytoja V. M. Atsakydama į klausimą ji teisme parodė, jei jis būtų turėjęs kitą moterį, būtų turėjęs ir kur išeiti.

Nukentėjusiosios Z. B. santykiai su tėvu nebuvo labai artimi, ji nenorėjo kištis į jo gyvenimą, tačiau pripažino ir tėvą, ir I. Č. mėgus vartoti alkoholį; kartais pastaroji girta skambindavo bei sakydavo pasiimti tėvą.

Išdėstyti argumentai paneigia apeliacinio skundo teiginį, jog nuteistoji N. K. priėmė gyventi iš gailesčio, ir įrodo teismo nustatytą aplinkybę, kad kaltininkė bei jos auka buvo dažnai besipykstantys ir girtaujantys sugyventiniai.

Susiklosčiusi teismų praktika ilgesnį laiką kartu gyvenančius sugyventinius, nepriklausomai nuo jų gyvenimo kokybės ir sutarimo, pripažįsta šeimos nariais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49/2010, 2K-121/2010 ir kt.). Dėl to teismas teisingai kvalifikavo I. Č. nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Nuteistoji teigia nenorėjusi N. K. mirties, tačiau teismas skundžiamame nuosprendyje to ir netvirtina.

Teismas nustatė I. Č. veikus netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, jog ji suvokė savo elgesio pavojingumą, numatė galimus padarinius ir nors jų nenorėjo, sąmoningai leido jiems atsirasti.

Sąmoningą leidimą mirtiniems padariniams atsirasti rodo pačios nuteistosios parodymai dėl jos elgesio po nusikaltimo: dūrusi peiliu į krūtinę ji iš virtuvės nuėjo į kambarį visiškai nesidomėdama, kur pataikė; tik liudytojui V. A. sušukus, kad ji nudūrė N. K., sugrįžo pažiūrėti ir, pamačiusi nukentėjusiajam iš burnos bėgant putas, nuėjo pas kaimynę prašyti pagalbos.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog neblaivi nuteistoji nužudė taip pat neblaivų N. K. eilinio buitinio konflikto metu.

Dėl negalimumo veikos kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį

Nuteistosios I. Č. veikos negalima kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį kaip padarytos labai susijaudinus.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal aptariamą požymį tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Ši būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, o prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama ekspertizė.

Neteisėtas asmens poelgis – tai bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys (kėsinimasis į asmens gyvybę, sveikatą ar turtą, smūgių sudavimas ir t. t., taip pat psichinis poveikis, pvz. grasinimas pavartoti smurtą, tyčiojimasis ir pan.).

Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą bei kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes.

Nužudymas pripažįstamas padarytas staiga labai susijaudinus tada, kai tai padaroma tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimus asmenis poelgio kaip greitas atsakas į tai. Jei nuo nukentėjusiojo poelgio iki nužudymo praėjo ilgesnis laiko tarpas arba kaltininkas atliko kokius nors pasiruošimo tam veiksmus, toks nužudymas paprastai negali būti kvalifikuojamas kaip padarytas staiga labai susijaudinus, nes šios aplinkybės rodo tokią būseną daugeliu atvejų jam jau praėjus.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir tai aptarta šioje nutartyje, kad paskutinius keletą metų sugyventiniai nuolat konfliktavo, nukentėjusysis prieš nuteistąją vartojo smurtą. Kita vertus, jie abu girtavo.

Ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji labai aiškiai išsakė savo elgesio motyvus (parodymai įstatymo nustatyta tvarka teisiamajame posėdyje ištirti): būdama kambaryje ir išgirdusi, jog virtuvėje N. K. savo draugui V. A. apie ją sako negražius žodžius, ji labai supyko, atėjo į virtuvę, čiupo peilį ir visiškai negalvodama dūrė; tarp jų nuolat kildavo muštynės; jai įėjus į virtuvę ir priėjus prie N. K., šis delnu vieną kartą nestipriai sudavė į veidą, tačiau jokių žymių neliko; tada ji ir dūrė peiliu; ji yra gana ūmaus būdo, greitai supyksta; girtavimo pradžioje tą dieną N. K. ją be jokios priežasties keikdamasis purtė, bet nesužalojo, tik išgąsdino (b. l. 67-68).

Pirmosios instancijos teisme nuteistoji davė panašius parodymus, tik neakcentavo savo pykčio.

Apeliaciniame skunde I. Č. jau nurodė konflikto metu nukentėjusįjį ją puolus, tampius už ramentų, vartojus keiksmažodžius, prašius cigarečių ir jai sudavus, o ši gindamasi smogė peiliu.

Viso įvykio metu virtuvėje buvęs liudytojas V. A. paneigė nuteistosios teiginius, kad ji dūrė reaguodama į nukentėjusiojo fizinį smurtą prieš ją. Liudytojas teisme parodė tarp sugyventinių kilus ginčą dėl cigaretės: I. Č. iš cigarečių likučių susisukdavo cigaretę ir rūkydavo, N. K. prie jos prikibo prašydamas irgi duoti rūkyti, bet ji nedavė. Tą dieną nukentėjusysis prie sugėrovų yra nuteistąją negražiai išvadinęs, tačiau tai buvo anksčiau, o betarpiškai prieš įvykį tarp sugyventinių buvo tik žodinis konfliktas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti tokiais liudytojo V. A. parodymais. Jis neturi motyvo nuteistąją apkalbėti, juo labiau kad tuoj po įvykio jam nustatytas tik 1,31 promilės girtumas (b. l. 47), leidžiantis pakankamai gerai suvokti situaciją.

Beje, I. Č. tuo pat metu nustatytas 1,02 promilės girtumas (b. l. 59), t. y. ji buvo panašaus alkoholinio apsvaigimo būsenos.

Taigi nustatyta, jog nukentėjusiojo elgesys turėjo tam tikros įtakos nuteistosios veiksmams, tačiau tai nebuvo stresinė situacija, kuri galėjo sukelti staigų labai didelį jos susijaudinimą, kadangi konfliktai buvo pastarųjų metų jų gyvenimo kasdienybė, tą apeliantė pripažino savo apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pačios nuteistosios apibūdintu savo charakteriu, kad ji yra gana ūmi ir greitai supykstanti. Būtent tai ir buvo pagrindinė priežastis, jog ji ne dėl streso ar staigaus labai didelio susijaudinimo, bet dėl savo charakterio savybių, būdama neblaivi, reagavo į N. K. nederamą elgesį jam suduodama tuo, kas pasitaikė po ranka, šiuo atveju peiliu.

Dėl negalimumo veikos kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį

Netenkinamas nuteistosios I. Č. prašymas jos nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargų gyvybės atėmimą, nes tokiam veikos kvalifikavimui nėra teisinių prielaidų.

Nusikaltimas yra neatsargus, jeigu padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 1 dalis).

Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo pasitikėjimo yra tada, kai kaltininkas numatė, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis).

Esant nusikalstamam pasitikėjimui kaltininkas supranta, jog elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės, tačiau tikisi gyvybės atėmimo išvengti. Toks tikėjimas turi būti paremtas objektyvaus pobūdžio aplinkybėmis, kurios, apelianto manymu, turi užkirsti kelią mirtiniems padariniams. Pasitikėjimas yra lengvabūdiškas, jei kaltininkas netinkamai įvertino ar pervertino tas aplinkybes, kuriomis jis rėmėsi darydamas veiką, ir tos aplinkybės objektyviai negalėjo užkirsti kelio kito žmogaus mirčiai. Tikėjimas konkrečiomis aplinkybėmis, kurios, kaltininko manymu, objektyviai gali padėti išvengti kito žmogaus mirties, yra pagrindinis požymis, pagal kurį veika atribojama nuo nužudymo netiesiogine tyčia, kai kaltininkas yra abejingas galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui dėl savo veikos.

Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis).

Esant nusikalstamam nerūpestingumui kaltininkas nesupranta, jog darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei.

Šioje byloje apeliantės smūgis peiliu į krūtinę nukentėjusiajam, įvertinus jos amžių ir gyvenimo patirtį, pakankamą išsilavinimą, rodo savo veikos pavojingumo aiškų suvokimą bei galimų padarinių numatymą. Nenustatytos jokios objektyvaus pobūdžio aplinkybės, turėjusios užkirsti kelią mirtiniems padariniams atsirasti. Nėra pagrindo galvoti, kad smūgiuodama peiliu į gyvybiškai svarbią kūno vietą – krūtinę – apeliantė galėjo lengvabūdiškai tikėtis tokių padarinių išvengti arba net jų nenumatyti ir nesuprasti savo veikos pavojingumo.

Dėl kitų motyvų

Nukentėjusioji apeliaciniame skunde teigė N. K. sudavusi gindamasi, tačiau to neargumentavo ir neprašė veikos kvalifikuoti įvertinus šį aspektą, todėl teisėjų kolegija smulkiau nepasisako dėl būtinosios ginties, tik nurodo, jog pagal nustatytas bylos aplinkybes būtinosios ginties situacijos nebuvo, taigi negalima ne tik būtinoji gintis, bet ir jos ribų peržengimas.

Kita vertus, būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik nusikaltimą padarius tiesiogine tyčia (BK 28 straipsnio 3 dalis), o pirmosios instancijos teismas nustatė I. Č. veikus netiesiogine tyčia, t. y. nenorėjus N. K. mirties.

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą. Nuteistoji apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų dėl paskirtos bausmės, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jos išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, kad paskirta nedaug didesnė, nei minimali bausmė (terminuotos bausmės vidurkis yra laisvės atėmimas keturiolikai metų) atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra per griežta.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistosios I. Č. apeliacinį skundą atmesti.