Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Ieškovai ieškiniu prašo pripažinti jų teisę į indėlių draudimo išmoką, mokėtiną pagal Lietuvos Respublikos Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ), priteisti iš atsakovų ieškovų turėtas bylinėjimosi išlaidas ir išlaidas už teisines paslaugas (3 t., b.l. 33-49). Nurodė, kad 2011 m. birželio 16 d. posėdyje Vertybinių popierių komisija patvirtino BAB banko SNORAS 500 000 000 Lt ne nuosavybės vertybinių popierių bazinį prospektą. 2011 m. lapkričio 2 d. - 2011 m. lapkričio 16 d. laikotarpiu pagal šį bazinį prospektą ir emisijų galutines sąlygas BAB bankas SNORAS platino dvi viešas obligacijų emisijas: emisiją Nr. 11 ir emisiją Nr. 12. Platinimas turėjo vykti iki lapkričio 30 d.. Pagal šių obligacijų emisijų galutines sąlygas, obligacijų įsigaliojimo data buvo numatyta 2011 m. gruodžio 1 d. Per šį terminą (nuo 2011 m. lapkričio 2 d. iki lapkričio 16 d.) visi ieškovai ir BAB bankas SNORAS sudarė obligacijų pasirašymo sutartis, kurių pagrindu ketino įsigyti minėtų emisijų metu išleistųjų banko obligacijų. Pagal baziniame prospekte nustatytą obligacijų apmokėjimo tvarką, investuotojai už pasirašytas obligacijas privalėjo pilnai apmokėti obligacijų sutarties pasirašymo dieną, sukaupiant sutartyje nurodytą bendrą obligacijų kainą sutartyje nurodytoje kiekvieno iš ieškovų sąskaitoje, atidarytoje banke. Visi ieškovai šią prievolę įvykdė, į savo sąskaitas, atidarytas BAB banke SNORAS, įnešė obligacijų pasirašymo sutartyse nurodytas lėšas. Dėl Snorui taikytų poveikio priemonių, vėliau – dėl jo veiklos licencijos panaikinimo, nebuvo atlikti privalomi veiksmai, kurių pasekoje ieškovai būtų įgiję obligacijų. Visi ieškovai kreipėsi į Snorą dėl jiems priklausančių lėšų grąžinimo, nei vienas nėra gavęs išmokos iš VĮ IID už lėšas, kurias įmokėjo į savo sąskaitą Snore pagal obligacijų pasirašymo sutartis, nors turi į ją teisę. VĮ nėra nurodžius atsisakymo išmokėti draudiminę išmoką priežasčių. Ieškovai nurodė, kad obligacija yra skolos perleidžiamasis vertybinis popierius, t.y. savarankiškas turtinis vienetas (CK 1.97 str. 1 d.), o ne bet kuris skolinis įsipareigojimas. Sudarytomis su BAB banku SNORAS sutartimis vertybinių popierių jie neįgijo. Nepabaigus obligacijų išleidimo proceso, obligacijų pasirašymo sutartis sudarę ieškovai neįgijo nei obligacijų, nei teisės jų reikalauti. Vadovaujantis Snoro obligacijų emisijų Nr. 11 ir Nr. 12 galutinių sąlygų 9 p., obligacijų pasirašymo sutarčių 1.10 punktais (visi ieškovai sudarė vienodo turinio, išskyrus įsigyjamų obligacijų skaičių ir bendrą kainą, sutartis), obligacijos turėjo įsigalioti 2011 m. gruodžio 1 d.. Ieškovai neįgijo obligacijų ir 2011 m. lapkričio 16 d. sustabdžius banko veiklą, o lapkričio 24 d. panaikinus banko veiklos licenciją, neteko teisės reikalauti šių obligacijų išleidimo pagal jų pasirašymo sutartis. Ieškovų ir banko nesiejo obligacijų savininko ir jų emitento teisiniai santykiai. Ieškovų tvirtinimu, jų atžvilgiu turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, ieškovų pagal obligacijų pasirašymo sutartis įmokėti pinigai priskiriami IIDĮ 2 str. 4 d. numatytiems objektams, t.y. kiti pinigai, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais ar suteikti investicines paslaugas. Kadangi ieškovai neturėjo obligacijų ir negali reikalauti, kad kontrahentas (BAB bankas SNORAS) jas išleistų, nes jis nebeteko teisės vykdyti bet kokią finansinę veiklą. Priešingu atveju jie negalėtų pasinaudoti jokia garantijų sistema. Kadangi ieškovai neturi jokių vertybinių popierių, jiems negali taikomas investicijų draudimas. Ieškovų situacija negali ir neturi būti interpretuojama kaip iš esmės nepatenkanti į indėlių sistemą tuo pagrindu, kad buvo siekta įsigyti obligacijų, kurių neįsigįjus, ieškovams negali būti taikoma investuotojų apsaugos sistema. IĮIDĮ 2 str. 2 d. nurodo, kad draudžiamuoju įvykiu laikomas, be kita ko, sprendimo dėl poveikio priemonės taikymo ar investicinių paslaugų teikimo nutraukimo priėmimas. Nuo draudžiamojo įvykio dienos indėlininkas įgyja teisę į draudimo išmoką, lygią 100 procentų indėlio iki 100 000 eurų atitinkančios sumos litais (Įstatymo 9 str. 1 d., 9 str. 3 d. 2 p.). Sutinkamai su IĮIDĮ 10 str. 1 d., draudimo išmoka indėlininkams išmokama litais per 20 darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos. Ši išmoka apskaičiuojama ir išmokama nepriklausomai nuo to, ar yra pareikštas reikalavimas dėl jos išmokėjimo, t.y. atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ įgijo pareigą apskaičiuoti ir sumokėti išmoką nuo objektyvios aplinkybės - draudžiamojo įvykio atsiradimo momento ir šios pareigos vykdymas nėra ir negali būti susietas su indėlininko reikalavimo pateikimo momentu ar tokio reikalavimo turiniu. Draudžiamuoju įvykiu IĮIDĮ prasme laikytina 2011 m. lapkričio 16 d., kuomet Snorui buvo pritaikyta dalis Bankų įstatymo 72 str. nurodytų poveikio priemonių. Lietuvos Bankas yra paskelbęs, kad draudžiamuoju įvykiu turi būti laikomas AB banko SNORAS licencijos atšaukimas, įvykęs 2011 m. lapkričio 24 d.. Draudimo išmokos sumokėjimo terminas jau seniai suėjęs, į ieškovų pretenzijas nebuvo atsakyta.

Atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ su ieškiniu nesutiko (t. 3, b.l. 68). Nurodė, kad atsakovas išmoką apskaičiuoja ir moka vadovaudamasi draudėjo (Banko) draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ir jų indėlius bei apie investuotojus ir banko įsipareigojimus investuotojams, kaip nustato IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalis. Pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalį draudimo objektas negali būti paties draudėjo išleistos skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai). Ieškovai laikytini ne indėlininkais (IĮIDĮ 2 str. 3 d.), o investuotojais (IĮIDĮ 2 str. 11 d.), todėl jiems negali būti taikoma indėlių draudimo teikiama apsauga ir ieškovai negali turėti teisės į indėlių draudimo išmoką pagal reikalavimus dėl lėšų, sumokėtų pagal obligacijų pasirašymo sutartis. Pagal IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalį, investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybiniai popieriai ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Ieškovų pinigai nebuvo panaudoti be investuotojų valios, lėšos nuo ieškovų sąskaitų nurašytos vykdant obligacijų pasirašymo sutartis. Obligacijų pasirašymo sutartys konsensualinės, už obligacijas investuotojo pervestos lėšos yra vienas iš vykdytinų įsipareigojimų pagal pasirašytas ir galiojančias sutartis. Dėl AB banko SNORAS moratoriumo ir licencijos atšaukimo, visos operacijos banko viduje buvo sustabdytos. Sustabdymas suponuoja ne tai, kad sandoris nebuvo sudarytas, o tai, kad bankui kyla civilinė atsakomybė atlyginti ieškovų nuostolius. Dėl patirtų nuostolių ieškovai gali kreiptis į banką ir jų kreditoriniai reikalavimai bus tenkinami Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo ir LR Bankų įstatymo nustatyta tvarka.

Atsiliepime į ieškinį tretysis asmuo Bankas (t.3, b.l. 75-78) su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovai per banko SNORAS fiksuotų palūkanų obligacijų emisijos Nr. 11 (LTL) ir Nr. 12 (EUR) platinimo periodą (nuo 2011-11-02 iki įvykusio 2011-11-16 veiklos apribojimo (moratoriumo) banko veiklai paskelbimo)) sudarė su banku šių emisijų obligacijų pasirašymo sutartis. Sutarčių 1.10 punkte buvo nurodyta, jog obligacijų įsigaliojimo data - 2011-12-01. Sutarties 1.8 punkte nurodytas obligacijų apmokėjimo terminas visuomet sutapdavo su obligacijų pasirašymo sutarties sudarymo data. Prieš sudarydami pirmiau minėtas obligacijų pasirašymo sutartis, visi ieškovai sudarė su banku neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, pagal kurias bankas įsipareigojo teikti ieškovams paslaugas, atidarant/uždarant vertybinių popierių sąskaitą, ieškovams pateikiant pavedimus bankui ir Bankui ieškovų pavedimų pagrindu atliekant vertybinių popierių operacijas. Obligacijų pasirašymo sutartys buvo sudarytos vykdant sudarytas su ieškovais neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis. Pagal platinamų obligacijų baziniame prospekte bei obligacijų pasirašymo sutartyse (1.14 p.) nustatytą obligacijų apmokėjimo tvarką, ieškovai įsipareigojo pervesti arba įmokėti grynaisiais pinigais į obligacijų pasirašymo sutarties 1.9 p. nurodytą investuotojo banko sąskaitą, 1.7 punkte nurodytą bendrą sumą už įsigyjamas obligacijas ne vėliau kaip iki 1.8 punkte nurodyto termino ir suteikė teisę emitentui (t. y. bankui) šią sumą nurašyti be atskiro investuotojo sutikimo ir apmokėti įsigyjamas obligacijas. Vykdydamas sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis, bankas nurašė mokėtinas už įsigytas obligacijas sumas nuo ieškovų obligacijų pasirašymo sutartyse 1.9 punktuose nurodytų jų mokėjimo sąskaitų. Nurodė, kad banko ir klientų santykius dėl obligacijų reglamentuoja LR FPRĮ. Obligacijos, kaip perleidžiamieji vertybiniai popieriai, laikomi finansinėmis priemonėmis (FPRĮ 3 str. 4 ir 27 punktai), jų apyvartą bankas privalėjo apskaityti FPRĮ V skyriuje nustatyta tvarka. Ieškovams pageidaujant bei remiantis pirmiau išdėstytų teisės aktų reikalavimais, tarp ieškovų ir banko buvo sudarytos obligacijų pasirašymo sutartys. Šių sutarčių 1.22 punkte yra nurodyta, kad pasirašydamas šią sutartį, investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia investuotojo valią. Investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Pagal obligacijų pasirašymo sutartis ieškovai įsigijo tam tikrą kiekį Banko obligacijų, jų sutartys yra galiojančios, nepasibaigė.

2. Apeliantų nuomone, lėšos, sumokėtos pagal obligacijų pasirašymo sutartis, turi būti vertinamos kaip indėlių draudimo objektas (IĮIDĮ 2 str. 4 d.). Teismas padarė išvadą, kad apeliantai neturi teisės į draudimo išmoką, kadangi jie yra nedraudžiamo objekto - paties emitento išleistų obligacijų savininkai (IĮIDĮ 3 str. 4 d). Išvada padaryta teismui konstatavus, kad apeliantams nuosavybės teise priklausė obligacijos, dėl kurių jie sudarė pasirašymo sutartis. Apeliantai po sutarčių pasirašymo nuosavybės į obligacijas neįgijo, todėl nėra pagrindo, kuriuo remiantis teismas konstatavo, kad lėšos, įmokėtos pagal obligacijų pasirašymo sutartis, yra ne draudimo (pagal IĮIDĮ) objektas. Pagrindiniai argumentai, dėl kurio atsakovas ir tretysis asmuo Snoras šioje byloje teigė, kad už neįsigaliojusias obligacijas įmokėtos lėšos yra įsipareigojimų investuotojams draudimo objektas, yra lėšų sumokėjimo tikslas bei lėšų nurašymo nuo sąskaitos faktas. Apeliantai įmokėjo lėšas, siekdami įgyti obligacijų. Dėl to atsakovo teigimu tokios lėšos patenka į IĮIDĮ 2 str. 12 d. apibrėžtą „įsipareigojimų investuotojams" sąvoką. Snoras nurodė, kad lėšų nurašymo faktas eliminuoja galimybę apeliantams taikyti indėlių draudimą, kaip jis apibrėžtas IĮIDĮ 2 str. 4 d.. Apeliantų teigimu, šios priežastys neleidžia įmokėtų lėšų priskirti įsipareigojimų investuotojams draudimo objektui. Mokėjimas dėl investicinių paslaugų savaime nenurodo, kad asmuo pretenduoja tik į įsipareigojimų investuotojams draudimą. Pinigai, dėl kurių yra teikiamos investicinės paslaugos, yra indėlių draudimo objektu tik tuomet, kai tokios paslaugos nėra baigtos teikti, o ginčo atveju – kol apeliantai nėra įgiję obligacijų. Kai paslaugos suteiktos, tuomet įsipareigojimai, susiję su tokių investicijų produktų apskaita ar išmokomis už juos patenka į įsipareigojimų investuotojams draudimo objektą. Lėšų nurašymas nuo apeliantų sąskaitų banke į banko surenkamąją sąskaitą nelemia šių lėšų tapimo įsipareigojimų investuotojams draudimo objektu. Pažymėjo, kad IĮIDĮ nenurodo, jog indėlių draudimas taikomas tik tokioms lėšoms, kurios draudiminio įvykio dieną buvo sąskaitoje, atidarytoje pretenduojančio į draudimo išmoką asmens vardu. Priešingai, IĮIDĮ 2 str. 4 d. kalbama apie lėšas, laikomas banke, nespecifikuojant kokioje sąskaitoje jos turėtų būti. Dėl to negalimas toks siaurinamasis šios teisės aiškinimas. Be to, nuo sąskaitų nurašytomis lėšomis bankas negalėjo naudotis. Apeliantai nurodo, kad jiems neįgijus obligacijų ir draudiminio įvykio dieną turint teisę reikalauti lėšų grąžinimo, kylančią iš Banko sutartimis prisiimtų įsipareigojimų suteikti investicines paslaugas, tokios lėšos priskirtinos indėlių draudimo objektui. Tokių lėšų nurašymas nuo apeliantų asmeninių sąskaitų nekeičia draudimo objekto, kadangi įstatyme nėra numatytas reikalavimas, kad indėlių draudimu draudžiamos konkrečios rūšies (asmeninėse) sąskaitose esančios lėšos.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas (t.4, b.l. 112-118) prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad IID draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka remdamasis draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ir jų indėlius bei apie investuotojus ir banko įsipareigojimus investuotojams (IĮIDĮ10 str. 3 d.). IID iš Banko nėra gavęs duomenų apie tai, kad Ieškovams priklausytų kitos (papildomos) indėlių draudimo išmokos arba įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokos, taip pat nėra gavęs duomenų, kad investuotojų vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas (Bankas) yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojų valios (ĮIĮDĮ 9 str. 1 d.). Dėl to atsakovas neturėjo ir neturi pagrindo apskaičiuoti ieškinyje reikalaujamų draudimo išmokų. Pažymi, kad sudarius Sutartis ir jas pradėjus vykdyti, ieškovai įgijo teisę iš Trečiojo asmens reikalauti vertybinių popierių, o ne pinigų. Ieškovai yra laikytini ne indėlininkais (ĮIĮDĮ 2 str. 3 d.), o investuotojais (ĮIĮDĮ 2str. 11d.), nes pagal Sutartis perdavė draudėjui pinigus norėdami teikiamomis investicinėmis paslaugomis (įsigyti obligacijų). Sutarčių pagrindu Bankas įsipareigojo suteikti Ieškovams investicines paslaugas (IĮIDĮ 2 str. 10 d., FPRĮ redakcijos, galiojusios Sutarčių sudarymo metu 3 str. 13 d. ir 22 d.). Draudžiamojo įvykio dienai - 2011 m. lapkričio 24 d. ieškovai iki nurodytos datos pasinaudoję Banko teikiamomis investicinėmis paslaugomis ir perduodami Bankui pinigines lėšas už platinamus vertybinius popierius (investuodami į obligacijas), IĮIDĮ prasme laikytini investuotojais. Ieškovai apmokėjo už obligacijas Sutarčių sudarymo dieną, norėdami pasinaudoti investicinėmis paslaugomis perdavė pastarajam pinigus, todėl IĮIDĮ prasme laikytini investuotojais (IĮIDĮ 2 str. 11 d.). Atsižvelgiant į ieškovų statusą akivaizdu, kad jiems negali būti taikoma indėlių draudimo teikiama apsauga ir ieškovai negali turėti teisės į indėlių draudimo išmoką pagal reikalavimus dėl lėšų, sumokėtų pagal Sutartis. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, kad ieškovai sudarė sutartis dėl paties draudėjo skolos vertybinių popierių – obligacijų (IĮIDĮ 3 str. 4 d.) ir draudėjas nepanaudojo ir neperleido ieškovų pinigų ir vertybinių popierių bei jų valios (IĮIDĮ 9 str. 1 d.), pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė. Ieškovai nepagrįstai reikalauja, kad Direktyvų apsauga apimtų ir emitento nemokumo ir/ar veiklos sustabdymo riziką. Priešingas reguliavimas suponuotų, kad bet koks bendrovės nemokumas būtų sąlyga reikalauti draudimo išmokos iš IID. Teigia, kad sutarčių pagrindu ieškovų bankui sumokėtos lėšos negali būti laikomos indėliais, jų komentuojama IĮIDĮ 2 str. 4 d. norma nesuteikia jiems pagrindo reikalauti draudimo išmokos. Ieškovai laikytini investuotojais, o ne indėlininkais, jiems taikomos ne bendrosios, o specialiosios teisės normos, reglamentuojančios investuotojams draudimą, t.y. IĮIDĮ 2 str. 12 d., 9 str. 1 d.. Nors IĮIDĮ indėliu pripažįsta ir kitas pinigų sumas, į kurias banko klientas turi reikalavimo teises kylančias iš banko įsipareigojimo atlikti operacijas su kliento pinigais ar suteikti investicines paslaugas, IĮIDĮ 2 str. 4 d. norma nesuteikia pagrindo ieškovams reikalauti draudimo išmokos, kadangi IĮIDĮ 2 str. 4 d. įtvirtinta draudiminė apsauga taikoma iki investicinės paslaugos teikimo. Kadangi Bankas teikė investicines paslaugas, po Sutarčių sudarymo ieškovų reikalavimo teisių Banko atžvilgiu taikomos specialios teisės normos įtvirtintos IĮIDĮ l2str. 11 d. ir 12 d.. Atsakovas nurodo, kad obligacijų, kaip civilinės apyvartos objekto, specifikos klausimas nėra reikšmingas bylai. Ieškovų statusą apsprendžia ne obligacijų išleidimo procedūros etapas, o tai, ar ieškovai perdavė lėšas bankui norėdami pasinaudoti draudėjo teikiamomis investicinėmis paslaugomis. Jeigu apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo argumentą dėl obligacijų kaip civilinės apyvartos objekto netinkamo vertinimo Sprendime patvirtintų kaip teisiškai pagrįstą, reikėtų įvertinti šio pažeidimo įtaką viso sprendimo teisėtumui. Vien dėl formalių pažeidimų teismo sprendimas neturėtų būti naikinamas (CPK 328 str.). Kadangi sprendime atsakyta į visus esminius faktinius ir teisinius aspektus, susijusius su IĮIDĮ normų taikymu, obligacijų išleidimo proceso specifika, apsprendžianti kada jos tampa civilinės apyvartos objektu, niekaip nekeičia IĮIDĮ normų taikymo ieškovų atžvilgiu.

Atsiliepime į apeliacinį skundą tretysis asmuo AB bankas „Snoras“ (t. 4, b.l. 121-125) prašė apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Kadangi apeliantai visiškai apmokėjo jų pasirašytas banko obligacijas, o bankas padarė atitinkamus įrašus investuotojo vardu atidarytoje asmeninėje finansinių priemonių sąskaitoje, darytina išvada, jog nuosavybės teisė į obligacijas buvo perduota investuotojams, o investuotojai įgijo teisę reikalauti iš banko obligacijų nominalios vertės bei palūkanų išmokėjimo. Nesutinka su apeliantų pozicija, kad lėšos sumokėtos pagal obligacijų pasirašymo sutartis turi būti vertinamos kaip indėlių draudimo objektas. Kadangi apeliantai įgijo nuosavybės teisę į banko obligacijas, pagal IĮIDĮ 3 str. 4 d. nuostatas jie neturi teisės į draudimo išmokos gavimą. Apeliantai turėtų būti laikomi investuotojais, nes perdavė draudėjui pinigus, norėdami pasinaudoti banko teikiamomis investicinėmis paslaugomis, todėl reikalavimas už obligacijas sumokėtas lėšas pripažinti indėliu ir laikyti juos indėlininkais (IĮIDĮ 2 str. 3 d. prasme), o ne investuotojais, yra nepagrįstas.

Pagal Indėlių garantijos direktyvos 1 straipsnį, indėliu laikytinas bet koks kredito likutis, atsiradęs dėl sąskaitoje paliktų lėšų arba dėl situacijų, susidariusių dėl įprastų bankinių sandorių, kurį kredito įstaiga turi grąžinti pagal taikomas teisines nuostatas ir sutartines sąlygas, taip pat bet kokia skola, patvirtinta kredito įstaigos išduotu sertifikatu. Indėlių garantijos direktyvos 1 straipsnio nuostata perkelta į IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalį, kurioje nurodyta, kad indėlis – tai indėlininko pinigų, laikomų banke, banko filiale arba kredito unijoje pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartis, ir kitų pinigų, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais ar suteikti investicines paslaugas, suma.