Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

2020-04-29 · Administracinė byla Nr. I1-3448-320/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-04-29Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-11-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-04-29
Bylos Nr.
I1-3448-320/2020
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00056-2020-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Irena Varžinskienė (pirm.)
Pareiškėjas
A. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-3448-320-2020Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00056-2020-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1.; 55.1.3
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 29 d.Panevėžys

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas, ir A. P.) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, ir atsakovės atstovas), priteisti jam 4 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir Areštinė, ir Panevėžio AVPK areštinė), laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2020 m. vasario 13 d. (b. l. 1-3).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis periodiškai nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2020 m. vasario 13 d. buvo laikomas Areštinės kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, Panevėžio AVPK Areštinės kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis higienos sanitariniais įrenginiais. A. P. tvirtino, jog Areštinėje sanitariniai mazgai yra netvarkingi, kamerose buvo nemalonus kvapas, sanitariniai mazgai neužsidaro ir nėra kabliukų, kad uždengti tualetą, sanitarinis mazgas nuo likusios patalpos buvo atitvertas tik vieno metro aukščio sienele iš šono, o iš priekio nebuvo jokio atitvaro. Teigė, jog dėl to naudodamasis tualetu buvo matomas kitų kameroje buvusių suimtųjų ar pareigūnų, kurie galėjo pažiūrėti į kamerą pro stebėjimo langelį. Neišduodamas joks audeklas, kuriuo būtų galima prisidengti įėjimą į tualetą. Be to, pareiškėjas nurodė, kad nepakankamai atsidarydavo kamerų langai, todėl negalėjo išvėdinti patalpos, jautėsi nemalonus kvapas. Pareiškėjas savo skunde kalinimo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygas įvardijo kaip žeminančias orumą, sukėlusias jam psichologinius bei dvasinius išgyvenimus, tai yra sukėlusias pareiškėjui neturtinę žalą.

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančio Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, prašė bylą nagrinėti, jo atstovui nedalyvaujant. Panevėžio AVPK atsiliepimu su A. P. skundu nesutiko (b. l. 7-10). Panevėžio AVPK nurodė, kad pareiškėjas periodiškai nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2020 m. vasario 13 d. buvo laikomas įvairiose Panevėžio AVPK areštinės kamerose. Visose Areštinės kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara, juose įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turkiško tipo tualetai, praustuvės, veidrodžiai, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Nurodė, kad pareiškėjo pretenzijos, jog nebuvo užtikrintas privatumas jam naudojantis sanitariniais įrenginiais yra nepagrįstos, nes sanitarinis mazgas yra atskirtas sienele, įdėti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Sanitariniai mazgai įrengti kamerų priekinėse dalyse kampuose, todėl pareigūnai pro stebėjimo langelį negali jų matyti. Tinkamą techninę sanitarinio mazgo įrengimo būklę patvirtina 2016 m. spalio 7 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamento aktas Nr. PA.5-322, kuriame nustatyta, kad sanitariniai įrenginiai techniškai tvarkingi. Nurodė, jog pareiškėjas nėra kreipęsis į areštinės pareigūnus dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo ar privatumo neužtikrinimo. Teigė, kad 2019 m. birželio 10 d., 2019 m. rugpjūčio 5 d. ir 2019 m. rugsėjo 23 d. yra gavęs A. P. prašymus jo nelaikyti areštinės kamerose vieno, kad jam yra žinoma, kaip įrengti sanitariniai mazgai, kad jais naudotis turės būdamas ne vienas, ir tai neturės įtakos jo privatumui, nebus žeminamas jo orumas. Pažymėjo, kad 2005 metais ir 2013 metais atlikus Panevėžio apskrities VPK areštinės remonto darbus, buvo sumontuota moderni vėdinimo sistema, kameras yra galimybė vėdinti per langus, kurie atsidaro. Teigė, kad tiek iš pareiškėjo tiek iš kitų asmenų, negauta skundų dėl netinkamų higienos sąlygų, blogo kvapo. Pabrėžė, kad tinkamą ventiliacijos veikimą patvirtina 2019 m. balandžio 10 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamento patikrinimo aktas Nr. PA-2233, kuriuo pažeidimų nenustatyta. Nurodė, jog nėra duomenų, kad Panevėžio AVPK atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Manė, kad pareiškėjas negalėjo patirti tokių išgyvenimų arba jie nepasiekė tokio laipsnio, kad CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu juos galima būtų įvertinti pinigine išraiška. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės atstovas prašė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2020 m. vasario 13 d. patirtą neturtinę žalą.

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtinta viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Pareiškėjas skunde patirtą neturtinę žalą grindžia aplinkybe, kad Areštinės kamerose netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, nuo gyvenamosios patalpos sanitarinis mazgas atskirtas nepakankamo aukščio sienele, todėl naudojantis šiais mazgais nebuvo užtikrinamas privatumas.

Nors atsakovės atstovas atsiliepime nurodė jog tinkamą Panevėžio AVPK areštinės sanitarinių mazgų įrengimo būklę patvirtina Nacionalinio sveikatos centro 2016 m. spalio 7 d. patikrinimo aktas Nr. PA.5-322 (20.14.3. 5.12), kuriame nurodyta, jog patikrinimo metu nenustatyta jokių Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų dėl sanitarinio mazgo įrengimo, tačiau bylą nagrinėjantis teismas pabrėžia, jog Higienos norma HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimui nekėlia jokių reikalavimų, todėl akivaizdu, kad šios normos pažeidimų negalėjo būti nustatyta.

Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. M. 2020 m. kovo 24 d. tarnybiniame pranešime „Dėl A. P. skundo“ nurodė, kad visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara (b. l. 19). Tos pačios dienos tarnybiniame pranešime ,,Dėl areštinės kamerų stebėjimų langelių“ nurodė, kad Panevėžio AVPK Areštinės kamerų duryse esantys langeliai yra skirti stebėti Areštinės kamerose esančių asmenų elgesį. Pro kamerų durų stebėjimo langelius pareigūnai mato beveik visą kamerą, išskyrus kameroje esančius kampus prie durų. Kadangi sanitariniai mazgai yra minėtuose kampuose, pareigūnai mato tik dalį sanitarinio mazgo (b. l. 11). 2020 m. kovo 24 d. tarnybiniame pranešime „Dėl areštinės kamerose esančių sanitarinių mazgų“ nurodė, kad 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK Areštinės antrojo korpuso kapitalinį remontą, o 2013 m. pirmojo korpuso remontą, visų kamerų sanitariniuose mazguose buvo įdėti kabliukai, ant kurių asmenys atlikdami gamtinius reikalus gali užkabinti audeklus. Asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, tačiau atlikdami gamtinius reikalus jie sanitarinius mazgus užsidengia iš jiems išduodamų arba iš savo turimų paklodžių (b. l. 13).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neizoliavimas nuo bendros kameros erdvės) vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovės atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Nors atsakovės atstovas tvirtino, kad buvo sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 šiuo aspektu taip pat buvo vertinama, kad tualetą atskiriantis audeklas nelaikytas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Kitoje byloje vertinta, jog pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais, kai iš vienos pusės jis visiškai nebuvo atskirtas (suteikiant galimybę tik užsidengti paties pasirūpintu audiniu), nebuvo tinkamai užtikrintas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017).

Pareiškėjas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos areštinėje buvo laikomas: nuo 2019-02-14 iki 2019-02-18 laikytas 25-oje kameroje su vienu asmeniu iki 2019-02-15, toliau laikytas 3-oje kameroje su dviem asmenimis; nuo 2019-03-18 iki 2019-03-21 laikytas 3-oje kameroje su trimis asmenimis; nuo 2019-04-01 iki 2019-04-04 laikytas 1-oje kameroje su dviem asmenimis; nuo 2019-05-06 iki 2019-05-09 laikytas 2-oje kameroje su dviem asmenimis; nuo 2019-06-10 iki 2019-06-13 laikytas 2-oje kameroje vienas iki 2019-06-11, toliau laikytas 1-oje kameroje vienas; nuo 2019-08-05 iki 2019-08-08, 2019-08-05 laikytas 2-oje kameroje vienas, tą pačią dieną pervestas į 8-ą kamerą ir ten laikytas su vienu asmeniu; nuo 2019-08-12 iki 2019-08-14 laikytas 20-oje kameroje vienas; nuo 2019-08-26 iki 2019-08-30, 2019-08-26 laikytas 12-oje kameroje su vienu asmeniu, tą pačią dieną pervestas į 17-ą kamerą ir ten laikytas vienas, tą pačią dieną pervestas į 23-ią kamerą ir ten toliau laikytas vienas; nuo 2019-09-09 iki 2019-09-12 laikytas 9-oje kameroje vienas; nuo 2019-09-23 iki 2019-09-26 laikytas 3-oje kameroje su vienu asmeniu; nuo 2019-11-07 iki 2019-11-11 laikytas 1-oje kameroje vienas; nuo 2020-01-13 iki 2020-01-16 laikytas 1-oje kameroje vienas; nuo 2020-02-10 iki 2020-02-13 laikytas 8-oje kameroje vienas. Panevėžio AVPK atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas nėra kreipęsis į areštinės pareigūnus dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo ar privatumo neužtikrinimo. Pateikė pareiškėjo 2019 m. birželio 10 d., 2019 m. rugpjūčio 5 d. ir 2019 m. rugsėjo 23 d. prašymus, kuriais jis prašė nelaikyti jo areštinės kamerose vieno. Minėtuose prašymuose A. P. nurodė, kad jam yra žinoma, kaip įrengti sanitariniai mazgai, kad jais turės naudotis būdamas ne vienas ir patvirtino, kad neturės įtakos jo privatumui bei nebus žeminamas jo orumas.

Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, pripažįsta, jog laikotarpiais, kai pareiškėjas buvo laikomas ne vienas, t. y. nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2019 m. vasario 18 d. (5 paras), nuo 2019 m. kovo 18 d. iki 2019 m. kovo 21 d. (4 paras), nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. balandžio 4 d. (4 paras), nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2019 m. gegužės 9 d. (4 paras), nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d. iki 2019 m. rugpjūčio 8 d. (4 paras), 2019 m. rugpjūčio 26 d. (1 para), ir nebuvo pateikęs prašymų nelaikyti kameroje jo vieno, buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą (viso 22 paras), taigi yra visos sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

A. P. teigė ir tai, jog Areštinės kamerose nepakankamai atsidarinėjo langai, todėl kameroje buvo nemalonus kvapas, negalėjo išvėdinti patalpų.

Ginčo laikotarpiu policijos įstaigų areštinės gyvenamųjų patalpų vėdinimą reglamentavo Higienos normos 134:2015 17 punktas. Minėtos higienos normos 17 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad Panevėžio AVPK Areštinėje gyvenamosios patalpos vėdinamos visais aukščiau nurodytose teisės aktuose išvardintais būdais. Be to, Panevėžio AVPK atsiliepime nurodė, kad 2005 metais ir 2013 metais buvo sumontuota moderni vėdinimo sistema, be to, kameras yra galimybė vėdinti ir per langus, kurie atsidaro. Sprendžiant dėl pareiškėjo nurodytų faktorių, kurie, jo teigimu, sukėlė neturtinę žalą, atsižvelgiama į visuomenės sveikatos institucijų atliktų patikrinimų, kurių metu buvo tikrinama areštinės kamerų langų būklė, vėdinimas, oro temperatūra ir oro santykinė drėgmė, rezultatus. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2019 m. balandžio 10 d. patikrinimo akte Nr. (5.12 4.80) PA.5-2233 nurodyta, kad atlikto patikrinimo metu nustatyta, jog Areštinės kamerų langai yra varstomi, yra sudaryta galimybė vėdinti kameras per langus, kurie užsidaro sandariai, Areštinėje veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, šios normos pažeidimų nenustatyta (b. l. 46-47).

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjo skundo teiginiai, jog Areštinės kamerose, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, nebuvo užtikrinama teisės aktų reikalavimus atitinkanti oro ventiliacija, langai buvo nesandarūs, nepatvirtinti byloje nustatytais duomenimis. Byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamo kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinimo ir juose esančio nemalonaus kvapo, konstatuoti Panevėžio AVPK neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme nėra pagrindo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, jog ginčo laikotarpiu A. P. laikant Panevėžio AVPK areštinėje, 22 paras buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė į privatumą, taigi yra visos sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1281/2013; 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012 ir kt.).

Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų (teisės į privatumą pažeidimą), į pažeistų vertybių bei pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą bei į tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Todėl, atsižvelgęs į išdėstytą bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 110 Eur priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo A. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 110 Eur (vieną šimtą dešimt eurų) neturtinei žalai, atsiradusiai 2019 m. vasario 14 d. iki 2020 m. vasario 13 d. laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja Irena Varžinskienė