Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Edita Lapinskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal nubaustojo V. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. nutarimo, kuriuo V. Š. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 straipsnio 3 dalį 1158 eurų dydžio bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde nubaustasis V. Š. neneigia aplinkybės, kad eismo įvykis buvo, kad eismo įvykio metu buvo apgadintos septynios transporto priemonės, tačiau neigia, kad eismo įvykį sukėlė jis, tvirtindamas, jog tai padarė V. O., o jis tik norėjo padėti eismo įvykio kaltininkui taikiai išspręsti klausimą dėl žalos atlyginimo.

Vadovaujantis ATPK 248, 256, 257, 284 straipsnių nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, iki galo ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. Minėtų procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais ir kurių patikimumas kelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.

Teismo posėdyje nubaustasis V. Š. tvirtino, kad paties įvykio nematė, nes buvo pakilęs į namus pasiimti kompiuterio. Kai išėjo į kiemą, jo draugas S. B. padavė jam automobilio raktelius ir pasakė, kad atsitiko autoįvykis. Jo automobilis buvo apibraižytas, į kiemą išėjo kaimynai. Jiems pasakė, kad jo automobilis yra apdraustas, kad galima pildyti draudimo lapus. Kaimynai nesutiko, atvažiavo policija. Policijai pasakė, kad jis automobilio savininkas, bet pats automobilio nevairavo, kad automobilį vairavo draugai, kurie tuo metu buvo kažkur nuėję. Policininkai surašė protokolą jam. Automobilį vairavo V. O.. Po įvykio jis pasakė, kad vairavo S. B., nes būtent jis jam padavė automobilio raktelius ir paaiškino apie įvykį. V. O. tuo metu nebebuvo. Jis skambino S. B., kad jis prisiimtų kaltę už tai, ką padarė. Skambino ir advokatui, kuris patarė protokole nurodyti asmenį, kuris padarė eismo įvykį, taip pat nurodyti automobilyje sėdėjusius asmenis (b. l. 46, 47, 60).

Iš aptartų teismo posėdyje duotų V. Š. parodymų matyti, kad jis teigė, jog neva automobilį vairavo V. O.. Policijos pareigūnams nurodė, kad automobilį vairavo S. B., nes jis neva pasakė apie eismo įvykį, atidavė jam automobilio raktelius. Surašius administracinio teisės pažeidimo protokolą, protokole V. Š. taip pat nurodė, kad automobilį vairavo S. B. (b. l. 3). Paaiškinime V. Š. tvirtino, kad pats S. B. jam pranešė, jog jis apgadino jo automobilį, atidavė automobilio raktus, siūlė iš įvykio vietos pabėgti (b. l. 17). Toks paaiškinime V. Š. akivaizdus tvirtinimas, kad automobilį vairavo neva tikrai S. B., nes neva jis pats prisipažino apgadinęs automobilį, o teismo posėdyje tvirtinimas, kad automobilį jau neva vairavo V. O., aiškiai parodo, kad V. Š. buvo tikras, jog kaltę už jį prisiims būtent S. B., o šiam to padaryti nesutikus, ir kaltę prisiėmus V. O., siekdamas išvengti atsakomybės, teismo posėdyje savo versiją pakeitė, nurodydamas, kad automobilį vairavo neva V. O..

Teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas S. B. tvirtino, kad įvykio dieną, jis, V. Š. ir jo seniai pažįstamas asmuo V. O. buvo bare. Tą dieną jis supažindino V. O. su V. Š.. Kadangi jis ir V. Š. buvo neblaivūs, automobilį vairavo V. O.. Atvažiavus prie V. Š. namų, V. Š. nuėjo namo kažko pasiimti. Tuo metu V. O. ir sukėlė eismo įvykį. Po eismo įvykio prasidėjo panika, aplinkui buvo daug žmonių. V. O. ir, išėjęs iš namų V. Š., pradėjo ginčytis su kaimynais. Liudytojas S. B. žinojo, kad V. O. neturi teisės vairuoti. Po įvykio V. Š. skambino jam ir prašė paaiškinti kaip viskas įvyko. V. Š. davė vairuoti automobilį pirmą kartą sutiktam asmeniui, todėl manė, kad V. Š. nurodė jį, kaip asmenį vairavusį automobilį, nes V. Š. gal galvojo, kad susitars su kaimynais, gal išsigando, nes V. O. nepažinojo (b. l. 60–61).

Teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas V. O. tvirtino, kad jis padarė eismo įvykį. Įvykio dieną jis su draugais sėdėjo bare „(duomenys neskelbtini)“, draugai vartojo alkoholį, o jis negėrė, todėl ir nutarė sėsti prie vairo, nors specialiosios teisės nėra įgijęs. Nuvažiavo iki V. Š. namų, draugas nuėjo į namus, o jis norėjo apsisukti ir atsitrenkė į kelis automobilius. Tada jis perdavė S. B. raktus, manė, kad V. Š. pasiseks susitarti su kaimynais be policijos. Raktus padavė S. B., nes jis buvo už jį vyresnis ir geriau pažinojo V. Š.. Jis V. Š. tą vakarą matė pirmą kartą. S. B. per autoįvykį sėdėjo automobilyje. Kai trinktelėjo, išlipo iš automobilio, sutiko į kiemą išėjusius žmones, pasakė, kad tuoj viskas paaiškės. Kai atvažiavo policija, jo ir S. B. jau nebebuvo (b. l. 47).

Tiek liudytojas S. B., tiek ir liudytojas V. O. teigė, kad automobilį vairavo ir eismo įvykį sukėlė V. O.. S. B. teigė, kad V. Š. nurodė jį kaip asmenį, vairavusį automobilį, dėl to, kad V. O. gerai nepažinojo, gal buvo išsigandęs, galvojo, kad susitars su kaimynais. V. O. tvirtino, kad padavė raktus S. B., nes jis buvo už jį vyresnis ir geriau pažinojo V. Š.. Tikėti tokiais liudytojų parodymais nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad, pačių liudytojų S. B. ir V. O. teigimu, V. Š. pats neva leido vairuoti automobilį V. O., kadangi jis buvo blaivus, todėl akivaizdu, kad įvykus eismo įvykiui, V. O. perduoti automobilio raktelius S. B., tik dėl to, kad S. B. buvo vyresnis, arba dėl to, kad V. O. V. Š. buvo mažai žinomas, nebuvo jokio pagrindo. Ir tai, kad automobilį vairavo ir eismo įvykį sukėlė ne kas kitas, o V. Š., patvirtina byloje surinkti, teismo posėdyje ištirti ir skundžiamame nutarime aptarti įrodymai.

Iš 2016 m. kovo 28 d. Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykių skyriaus tyrėjo M. S. tarnybinio pranešimo nustatyta, kad 2016-03-28, apie 20.55 val., iš Klaipėdos apskrities VPK budėtojo buvo gautas pranešimas, jog (duomenys neskelbtini) g. 25, (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis. Atvykus į įvykio vietą nustatyta, kad transporto priemonė „Peugeot 407“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurią būdamas neblaivus (0,73 prom.) vairavo V. Š., kuris nesiėmė visų atsargumo priemonių, nepasirinko reikiamo saugaus atstumo (šoninio tarpo), dėl to atsitrenkė į stovinčius automobilius „Mitsubishi Carisma“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio savininkas S. Ž., „Opel Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio savininkė A. Z., „Mercedes Benz C 220 CDI“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio savininkas D. L., „Nissan Almera Tino“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , kurio savininkas O. Z., BMW 330, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio savininkas D. D.. Automobilio „Peugeot 407“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas V. Š. neigė vairavęs minėtą automobilį. Įvykio vietoje priėjęs vyriškis A. M. teigė, kad matė kaip automobilis „Peugeot“ apgadino stovinčius automobilius, iš vairuotojo pusės išlipo tamsiai apsirengęs jaunuolis, jis buvo su akinukais. Minėtas vyriškis parodė, kad tai V. Š.. Šalia jo buvo dar du – lieso sudėjimo, be akinių – jaunuoliai, kurie iš įvykio vietos nuėjo. Paprašius V. Š. pateikti automobilio raktelius, šis ištraukė juos iš kišenės. Paklausus įvykio vietoje, iš kur automobilio raktai pas jį, šis atsakyti negalėjo ir pasimetė. Į įvykio vietą buvo iškviestas papildomas ekipažas, atvyko specialistas A. Ž. ir vyr. patrulė I. J., kurie padėjo apsaugoti įvykio vietą. Įvykio vietoje, prie tarnybinio automobilio, specialistas A. Ž. išgirdo, kaip V. Š. telefonu kalbėjo su vyriškiu, kad jis prisiimtų kaltę dėl eismo įvykio, kad atvažiuotų į (duomenys neskelbtini) g. 25, tačiau iš pokalbio suprato, kad jis jokiu būdu kaltės neprisiims (b. l. 8).

Teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas policijos pareigūnas M. S. parodė, kad įvykį prisiminė labai gerai. Buvo gautas pranešimas iš apskrities budėtojo, kad (duomenys neskelbtini) g. 25, įvyko eismo įvykis, kurio metu apgadinti 7 automobiliai. Kai atvažiavo, matėsi, kad automobiliai apgadinti slydimo metu. Stovėjo automobilis, prie jo stovėjo jaunuolis ir dar du draugai. Paklausus, kas vairavo, stambesnis vaikinas pasakė, kad ne jis, tada jis paprašė automobilio raktelių. Raktelius iš kišenės ištraukė ir padavė tas pats stambesnis vaikinas. Kaimynai sakė, kad iš vairuotojo vietos išlipo stambesnis vaikinas. Tas vaikinas – V. Š., tačiau jis teigė, kad vairavo kitas asmuo, davė jo telefono numerį, tačiau paskambinus, asmuo neatsiliepė. Atvažiavo kitas policijos ekipažas, kurį jis pasikvietė, nes kaimynai kėlė triukšmą dėl apgadintų automobilių. Vaikiną pasodino į atvažiavusį kitą automobilį. Jis braižė schemą, o kolega A. Ž. su vaikinu liko automobilyje. A. Ž. pasakė, kad vaikinas skambino draugams, prašė, kad kas nors prisiimtų kaltę. Liudytojai matė, kad iš vairuotojo vietos išlipo stambesnis, o iš keleivio pusės smulkesnis vaikinas. Ar smulkesnis jaunuolis yra teismo salėje, liudytojas pasakyti negalėjo, tik patvirtino, kad kiti du vaikinai buvo be akinukų. Įvykio vietoje tie draugai pradėjo iš jo juoktis ir nuėjo. Kai atvyko kolegos, tų draugų nebebuvo (b. l. 47).

Teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas policijos pareigūnas A. Ž. patvirtino, kad jis girdėjo kaip V. Š. skambino kažkokiam draugui, prašė atvykti ir prisiimti už jį kaltę. Buvo liudytojų, kurie matė, kad būtent V. Š. vairavo automobilį. Pas V. Š. buvo automobilio rakteliai. V. Š. skambino daug kartų, taip pat skambino ir advokatui, sakė, kad ne jis padarė pažeidimą (b. l. 60).

Iš aptartų liudytojų policijos pareigūnų M. S. ir A. Ž. parodymų nustatyta, kad kaimynai nurodė, jog iš vairuotojo vietos išlipo būtent stambesnis vaikinas, kuris buvo su akiniais, t. y. V. Š., jis padavė policijos pareigūnui ir automobilio raktelius. Liudytojas A. Ž. aiškiai girdėjo kaip V. Š. skambino telefonu kažkokiam draugui ir prašė, kad šis prisiimtų kaltę dėl padaryto eismo įvykio. Netikėti tuo, kad liudytojas A. Ž. aiškiai girdėjo ir teisingai suprato, kad V. Š. įtikinėjo draugą prisiimti už jį kaltę, nėra jokio pagrindo. Liudytojas nuosekliai parodė, kad V. Š. skambino ne tik kažkokiam draugui, bet skambino daug kam, taip pat ir advokatui, sakė, jog ne jis padarė pažeidimą. Aplinkybę, kad jis skambino S. B. bei advokatui, patvirtino ir pats V. Š., teigdamas, kad jis S. B. sakė, jog prisiimtų kaltę už tai, ką padarė. Tačiau iš jau aptartų duomenų nustatyta, kad S. B. iš karto neigė, jog vairavo automobilį, akivaizdu, kad šią aplinkybę būtų paneigęs ir jam paskambinusiam V. Š., bei pasakęs, kad automobilį vairavo V. O.. Todėl logiška, kad iš karto pirminiuose paaiškinimuose V. Š. ir būtų nurodęs, kad automobilį vairavo ne S. B., o V. O.. Iš policijos pareigūno M. S. tarnybiniame pranešime užfiksuotų aplinkybių nustatyta, kad telefonu su V. Š. kalbėjęs asmuo, kaltės už V. Š. prisiimti nenorėjo. Tačiau aplinkybė, kad V. Š. nurodė, jog automobilį vairavo S. B., kurį pažinojo geriau, nei V. O., parodo, kad V. Š. vis dar tikėjosi, kad S. B. prisiims už jį kaltę.

Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykių skyriaus tyrėjo M. S. tarnybiniame pranešime užfiksuotas aplinkybes, teismo posėdyje duotus M. S. ir A. Ž. parodymus patvirtina ir 2016 m. kovo 28 d. paaiškinime A. M. užfiksuoti parodymai, kad jis, būdamas namuose išgirdo garsą, panašų į automobilio dužimą. Pažiūrėjęs per langą pamatė tamsios spalvos automobilį „Peugeot“, kuris keistai manevravo ir apgadino du automobilius. Tada jis paskambino 112 ir stebėjo vairuotoją. Iš vairuotojo vietos išlipo tamsiai apsirengęs asmuo, jis buvo su akinukais. Atvykus policijos pareigūnams, visą informaciją papasakojo jiems (b. l. 18).

Teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas A. M. taip pat patvirtino, kad bežiūrėdamas televizorių, kieme išgirdo stiprų garsą, pro langą pamatė, kad automobilis bandė apsisukti, kliudė kelis automobilius ir sustojo. Iš automobilio išlipo vaikinukai, apsižiūrėjo ir kažką kalbėjosi. Iš vairuotojo pusės išlipo stambesnis vaikinas, su ilgesne striuke. Pamatė, kad vienas vaikinas lyg bandė sėstis į automobilį, todėl paskambino į policiją, nes įtarė, kad vaikinas nori pasišalinti. Iš priekio išlipo tikrai du vaikinai, o iš galo dar vienas. Viską matė iš ketvirto aukšto. Buvo pakankamai šviesu, todėl žmones įžiūrėjo. Girdėjo kaip vairuotojas skambino telefonu ir ieškojo, kas prisiims atsakomybę. Vaikinas buvo neblaivus. Kito jaunuolio neprisiminė. Kai jis išėjo į kiemą, žmonių kieme buvo daug. Žmonėms buvo pikta. Po įvykio buvo privažiavęs dar vienas jaunuolis ir labai domėjosi, kas atsitiko (b. l. 47, 48).

Dėl nubaustojo V. Š. skundo argumento, jog apie įvykį pranešė ne A. M., o V. Z., pažymėtina, kad tai, jog policijos informaciniuose duomenyse kaip pranešėjas apie eismo įvykį užfiksuotas ne A. M., nepaneigia aplinkybės, kad jis skambino policijos pareigūnams taip pat. Iš liudytojo A. M. paaiškinimo ir teismo posėdyje duotų nuoseklių parodymų taip pat nustatyta, kad iš vairuotojo pusės išlipo būtent stambesnis vaikinas, su ilgesne striuke, kuris buvo su akiniais. Liudytojas A. M. taip pat patvirtino aplinkybę, kad jis girdėjo, kaip automobilį vairavęs asmuo skambino telefonu ir ieškojo, kas prisiims kaltę. Be to, liudytojas aiškiai parodė, kad iš automobilio išlipo ne du, o trys vaikinai.

Teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas I. G. parodė, kad jis pro trečio aukšto virtuvės langą matė dalį įvykio. Matė, kad prie posūkio stovėjo kaimyno automobilis. Prie kaimyno automobilio stovėjo du nepažįstami vyrai. Tuo metu iš laiptinės išėjo V. Š., kažko sudvejojo, paėmė kažką iš kito asmens rankų. Tuo metu buvo prietema, bet dar ne tamsu. Iki V. Š. išeinant iš laiptinės, jokių garsų negirdėjo, tiesiog žiūrėjo pro langą. Kas vyko vėliau, nematė, tik iš artimųjų sužinojo, kad buvo atvažiavę policijos pareigūnai. Vienas iš vaikinų buvo su akiniais, abu buvo apsirengę tamsiai. V. Š. akinius taip pat kartais nešioja (b. l. 61).

Nors liudytojas I. G. iš esmės parodė, kad automobilį vairavo ne V. Š., tačiau nepaneigė, kad V. Š. akinius nešioja, ir įvykio vietoje tik vienas iš vaikinų buvo su akiniais. Be to, iš liudytojo I. G. parodymų matyti, kad iki to laiko, kol į kiemą neišėjo V. Š., jis jokių automobilių dužimo garsų negirdėjo. Ir tai taip pat patvirtina liudytojo A. M. parodymus, kad eismo įvykio metu automobilyje buvo trise – S. B., V. O. ir V. Š., o iš vairuotojo vietos išlipo būtent stambesnis vaikinas, kuris buvo su akiniais. Ir tai neprieštarauja V. Š. apeliaciniame skunde nurodytai aplinkybei, kad jis atrodė stambesnis dėl to, kad buvo apsivilkęs pūkinę striukę. Pažymėtina, kad šiuo atveju V. Š. ir išsiskyrė dėl to, kad jis vizualiai atrodė stambesnis už kitus vaikinus, ir tai nereiškia, kad jis yra iš esmės stambesnis fiziškai, būdamas be striukės.

Kad automobilį vairavo ir eismo įvykį sukėlė būtent V. Š., patvirtina ir vaizdo įraše užfiksuotos bei teismo posėdyje peržiūrėtos aplinkybės (b. l. 61). Iš vaizdo įraše užfiksuoto policijos pareigūno ir nubaustojo V. Š. pokalbio girdėti kaip policijos pareigūnas klausė V. Š., iš kur pas jį atsirado automobilio rakteliai, jei jis nevairavo automobilio. Pažymėtina, kad V. Š. į šį klausimą, paklaustas net kelis kartus, atsakyti negalėjo. Nukreipdamas dėmesį nuo atsakymo į klausimą, V. Š. vis tvirtino, kad automobilį vairavo ne jis. Tada aiškiai girdimas vyriškas balsas, kuris piktu tonu net du kartus aiškiai pakartojo, jog nemeluotų, kad automobilio nevairavo, nes tikrai matė, kad automobilį vairavo būtent jis (V. Š.).

Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad būtent nubaustasis V. Š. vairavo automobilį ir sukėlė eismo įvykį, dėl to buvo apgadinti 7 automobiliai, todėl jis skundžiamu nutarimu pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį nubaustas pagrįstai ir teisėtai. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. nutarimas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nekeistinas ir nenaikintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėja

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. nutarimą palikti nepakeistą, V. Š. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.