Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksmų, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus kalėjime laikotarpiu nuo 2025 m. kovo 6 d. iki 2025 birželio 10 d.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016).

Dėl neįgalumo nustatymo

Teismas, vertindamas šiuos pareiškėjo argumentus, pažymi, kad byloje esantys duomenys jų nepatvirtina. Iš atsakovės pateiktų dokumentų matyti, kad Alytaus kalėjime 2025 m. kovo 25 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas Nr. NPS-18-9545 nusiųsti jį nustatyti neįgalumo ar darbingumo lygį. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog į šį pareiškėjo prašymą buvo reaguota operatyviai, kadangi jau 2025 m. kovo 27 d., t. y. praėjus dviem dienoms nuo prašymo gavimo, Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus skyriui buvo išsiųstas pareiškėjo prašymas kartu su papildomais dokumentais dėl negalios nustatymo.

Teismas pažymi, kad Alytaus kalėjimo administracija neturi įgaliojimų savarankiškai nustatyti ar pratęsti asmens neįgalumo (darbingumo) ar dalyvumo lygio, nes tokie sprendimai pagal galiojantį teisinį reguliavimą priimami kompetentingų institucijų, šiuo atveju Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros. Taigi, kalinimo įstaigos administracijos funkcija šioje situacijoje apsiriboja pareiškėjo prašymo priėmimu, reikalingų dokumentų surinkimu ir jų pateikimu kompetentingai institucijai, kad ši galėtų spręsti dėl asmens negalios nustatymo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjo prašymas buvo priimtas, užregistruotas dokumentų valdymo sistemoje ir nedelsiant persiųstas kompetentingai institucijai kartu su reikalingais dokumentais. Šios aplinkybės rodo, kad Alytaus kalėjimo administracija atliko veiksmus, kurie pagal jos kompetenciją yra būtini siekiant sudaryti sąlygas pareiškėjui spręsti dėl neįgalumo nustatymo ar jo pratęsimo. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas galimai nesulaukė jam pageidaujamo rezultato ar kad neįgalumo nustatymo procedūra vyksta kitos institucijos sprendimu ir terminais, savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą apie kalinimo įstaigos administracijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog Alytaus kalėjimo administracija piktybiškai nesiėmė tvarkyti jo neįgalumo dokumentų, yra nepagrįsti ir neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, todėl atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl perkėlimo į specializuotą būrį

Pažymėtina, jog nuteistųjų perkėlimo į specializuotus būrius tvarka ir sąlygos yra nustatytos Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2024 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. V-760 „Dėl Nuteistųjų perkėlimo iš vienos bausmės atlikimo vietos į kitą, jų perkėlimo į specializuotus būrius ir taikomų bausmės atlikimo sąlygų keitimo būtinų procedūrų tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas). Šio Tvarkos aprašo 2.1 papunktyje apibrėžta pritaikyto būrio sąvoka – tai laisvės atėmimo vietų įstaigoje įrengtas atskiras (lokalinis) būrys, skirtas laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kuriems dėl fizinės negalios, lėtinių ligų, amžiaus ar kitų priežasčių reikalinga kitų asmenų pagalba judėjimo ir savipriežiūros srityse. Tvarkos aprašo 15 punkte taip pat nustatyta, kad nesavarankiški ar iš dalies savarankiški nuteistieji, kuriems reikalinga pagalba judėjimo ir savipriežiūros srityse, siekiant pagerinti jų socialinių ir slaugos paslaugų kokybę, gali būti perkeliami į tokį pritaikytą būrį. Taigi iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad perkėlimas į specializuotą būrį nėra savaiminė ar automatinė nuteistojo teisė vien jo pageidavimu, bet yra siejamas su objektyviu asmens sveikatos būklės ir savarankiškumo lygio įvertinimu bei nustatytu poreikiu teikti papildomą pagalbą kasdienėje savipriežiūroje ar judėjime.

Teismas pažymi, kad iš šių aplinkybių matyti, jog Alytaus kalėjimo administracija reagavo į pareiškėjo pateiktą prašymą, jį išnagrinėjo, įvertino pareiškėjo sveikatos būklę ir savarankiškumo lygį, o vėliau, atsiradus papildomoms aplinkybėms ir medicininėms rekomendacijoms, ėmėsi veiksmų toliau spręsti pareiškėjo perkėlimo klausimą. Taigi, pareiškėjo teiginiai, kad kalinimo įstaigos administracija nesiėmė veiksmų spręsti jo perkėlimo į specializuotą būrį klausimo, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog Alytaus kalėjimo administracija jo atžvilgiu būtų veikusi neteisėtai ar nepagrįstai atsisakiusi spręsti jo perkėlimo į specializuotą būrį klausimą.

Dėl maisto nešimosi iš valgyklos

Teismas visų pirma pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas 2025 m. kovo 28 d. Alytaus kalėjimo administracijai pateikė prašymą leisti jam neštis maistą iš nuteistųjų valgyklos. Taigi akivaizdu, jog pareiškėjas iš tikrųjų kreipėsi į kalinimo įstaigos administraciją dėl tokio leidimo suteikimo. Tačiau vien ši aplinkybė savaime nepatvirtina pareiškėjo teiginio, kad administracija į jo prašymą nereagavo ar atsisakė jį nagrinėti, kadangi bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo pateiktas prašymas buvo išnagrinėtas nustatyta tvarka. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog Alytaus kalėjimo Resocializacijos skyriaus specialistė Alytaus kalėjimo viršininkui 2025 m. balandžio 1 d. pateikė tarnybinį pranešimą Nr. RV-18-1865, kuriame buvo inicijuotas pareiškėjo prašymo dėl leidimo neštis maistą iš valgyklos nagrinėjimas. Ši aplinkybė rodo, kad kalinimo įstaigos administracija ėmėsi konkrečių veiksmų pareiškėjo prašymui išnagrinėti ir sprendimui priimti. Be to, kaip nurodė atsakovė savo atsiliepime, 2025 m. balandžio 15 d. dokumentų valdymo bendrojoje informacinėje sistemoje buvo pažymėta, jog pareiškėjui leidimas parnešti maistą iš valgyklos yra suteiktas. Taigi byloje esantys objektyvūs duomenys patvirtina, kad pareiškėjo prašymas ne tik buvo išnagrinėtas, bet ir iš esmės patenkintas – pareiškėjui buvo suteiktas leidimas neštis maistą iš nuteistųjų valgyklos.

Pažymėtina, kad šios aplinkybės paneigia pareiškėjo skunde išdėstytus teiginius, jog Alytaus kalėjimo administracija piktybiškai nesuteikė jam leidimo neštis maisto iš valgyklos ar apskritai nereagavo į jo prašymą. Priešingai, nustatyta, kad administracija reagavo į pareiškėjo kreipimąsi, atliko vidines procedūras, susijusias su prašymo įvertinimu, ir per pagrįstą laikotarpį priėmė sprendimą suteikti prašomą leidimą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pats faktas, jog sprendimas dėl leidimo suteikimo buvo priimtas ne tą pačią dieną, kai pateiktas prašymas, savaime nereiškia administracijos neveikimo ar neteisėto delsimo. Viešojo administravimo subjektai privalo įvertinti gautus prašymus ir atlikti vidines procedūras prieš priimdami sprendimą, todėl tam tikras laiko tarpas tarp prašymo pateikimo ir sprendimo priėmimo laikytinas objektyviai pagrįstu.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie Alytaus kalėjimo administracijos piktybišką neveikimą ar atsisakymą suteikti leidimą neštis maistą iš valgyklos nėra pagrįsti byloje esančiais duomenimis. Kadangi byloje akivaizdžiai nustatyta, jog pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas ir jam buvo suteiktas leidimas parnešti maistą iš valgyklos, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtų veiksmų ar neveikimo šioje dalyje.

Dėl neturtinės žalos

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, be kita ko, yra pažymėjusi, kad neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, atskleistą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, negali nepasižymėti atitinkama specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Būtina pažymėti ir tai, jog kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, fiksuotų byloje, o teismas turi nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai niekas negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas Nr. 23/04). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Išgyvenimai ir jų priežastys turi būti tokio pobūdžio ir lygmens, kad juos galima būtų vertinti kaip pakankamai reikšmingus, lyginant su eiliniais, ir gilius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas sprendžia, jog administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje nustačius, kad pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę laikantis teisės aktuose numatytų reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Alytaus kalėjimo neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius pataisos įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovės viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo V. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.