Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas:

1) Panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2017 m. rugpjūčio 16 d. raštą Nr. 96-3787;

2) Panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 2S-5891;

3) Skirti teismo psichologinę – psichiatrinę nepriklausomą ambulatorinę ekspertizę atitinkamai išvadai gauti ir įpareigoti Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą ir Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos spręsti klausimą dėl atitinkamo teikimo bausmės atlikimo vietos teismui ar vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2017 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. V-108 „Dėl Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. S-320 patvirtinto tvarkos aprašo pakeitimo 1.8 punkto“ ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. S-321 patvirtinto tvarkos aprašo 3.1 punktu skirti tolimesnę bausmę atlikti Laisvės atėmimo vietos ligoninėje stacionariomis sąlygomis gydytis, jei ekspertais nebus rekomenduotas priverstinis gydymas kitokiomis sąlygomis;

4) Priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą;

5) Priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad gegužės mėnesį buvo apžiūrėtas šeimos gydytojo, kuri konstatavo depresijos ligą, miego sutrikimą, panikos sindromus bei skyrė atitinkamą gydymą, tačiau esamomis sąlygomis nebuvo užtikrintas pilnavertiškumas ir kokybė. Atsirado atminties sutrikimų ir kitokių sveikatos problemų, kurias administracija ignoruoja. Nurodė, kad 2017 m. liepos 19 d. buvo nuvežtas į VšĮ Centro polikliniką pas III lygio psichiatrę, kuri diagnozavo sunkios depresijos epizodą su psichozės simptomais ir skyrė ilgalaikį gydymą. Pažymėjo, kad esant tokioms aplinkybėms administracijai atsiranda pareiga imtis Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 402 straipsnyje nustatytų veiksmų BPK 393 straipsnio 2 dalyje nustatytoms aplinkybėms nustatyti ir jas išspręsti BPK 394 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Taip pat išsiaiškinti Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.10 straipsnio būtinybę. Nurodė, kad pareiškėjui, kaip psichikos ligoniui, nebuvo užtikrinta atitinkama priežiūra. Buvo verčiamas naudoti vaistus jam nepatogiu laiku, kuris po kiek laiko buvo nutrauktas dėl nepakankamos priežiūros ir stebėjimo. Nurodė, kad ne visada galėjo suvartoti vaistus nes pamiršdavo, ar dėl to, kad vaistus pamiršta atnešti medikai bei iš esmės neaišku, ar atnešami būtent tie vaistai, kurie yra paskirti. Dėl dažno buvimo netikrumo būsenoje jautėsi nesaugus. Pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai 2017 m. liepos 21 d. pateikė du pareiškimus ir viena 2017 m. liepos 27 d. pareiškimą, tačiau Lukiškių TI-K nenori imtis jokių veiksmų ir atsisako tenkinti prašymą būti nuolat prižiūrimam, ką įstaiga privalanti daryti. Nurodė, kad pareiškėjo nuolat nestebint, nebuvo nustatyti pareiškėjo išskirtinio elgesio ir emocinės būsenos požymiai, dėl ko jį apžiūrėjęs Centro poliklinikos gydytojas negalėjo nurodyti, ar pareiškėjas nesuvokia savo veiksmų būnant Lukiškių TI-K. Pareiškėjo teigimu, ligos konstatavimas sudaro būtinybę į hospitalizavimo teisės suteikimo įgyvendinimą. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2017 m. liepos 21 d. pareiškimus, kuriais buvo prašoma imtis būtinųjų veiksmų ir suteikti kokybišką asmens sveikatos priežiūros paslaugas – būti prižiūrimam ir nuolat stebimam. Kritiškai vertino ir Departamento sprendimą, nurodydamas, kad Departamentas nepateikė įrodymų, kad šeimos gydytojas pagal savo kompetenciją gali koreguoti III lygio psichiatro skirto gydymo eigą.