Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 15 d. iki 2022 m. spalio 13 d. patirtą neturtinę žalą, kurią kildina iš jo laikymo Alytaus kalėjime kamerų tipo ir gyvenamosiose patalpose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar atsakovo elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto trūkumo.

Vienam nuteistajam tenkančią minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto normą ginčo laikotarpiu reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymas Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (redakcija, galiojusi iki 2021 m. rugsėjo 30 d.) ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymas Nr. V-317 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (redakcija, galiojusi nuo 20212 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. sausio 4 d.). Minėtuose įsakymuose nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Jokie kiti imperatyvaus (privalomo) pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui pataisos įstaigoje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato.

Nors pareiškėjas ginčo laikotarpio pradžią nurodo 2021 m. rugsėjo 15 d., tačiau tiek iš pareiškėjo prie skundo pridedamų dokumentų (dokumentas „Perkėlimai (17343 A. E.), b. l. 40), tiek iš atsakovo pateiktų dokumentų (dokumentas „Perkėlimai (17343 A. E.), b. l. 96) matyti, kad Alytaus kalėjime į gyvenamąją patalpą (12-ą būrį) pareiškėjas buvo paskirtas 2021 m. rugsėjo 20 d. Atsižvelgiant į tai, kad, gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame paskyrimo į Alytaus kalėjimo gyvenamąją patalpą (12-ą būrį) pradžia laikoma 2021 m. rugsėjo 20 d., ir teikdamas procesinį dokumentą „Atsikirtimas į Lietuvos Kalėjimų tarnybos atsiliepimą“ (b. l. 119-1120), laikotarpių, kuriais jis buvo paskirtas į atitinkamus būrius ir kameras pareiškėjas neginčijo, teismas laiko, kad ginčui aktualus laikotarpis, kuriuo pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas galėjo būt pažeidžiamos, yra nuo 2021 m. rugsėjo 20 d. iki 2022 m. spalio 13 d.

Pareiškėjui gyvenamųjų patalpų ir kamerų plotų, apgyvendinimo juose laikotarpių, įrengtų lovų kiekio neginčijant, teismas neturi pagrindo netikėti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis ir juos patvirtinančiais dokumentais, todėl vertina, kad pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu teko nuo 3,86 kv. m. iki 4,47 kv. m. būrio gyvenamosiose patalpose ir nuo 3,87 kv. m. iki 4,34 kv. m. kamerose, todėl turėjusi tekti ploto norma (3,1 kv. m. bendrabučio tipo patalpose ir 3,6 kv. m. kamerų tipo patalpose) pažeista nebuvo.

Pareiškėjas prašo skaičiuojant jam tekusį laisvą plotą iš bendro patalpos ploto atimti baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą. Atsakovas atsiliepime neakcentavo, kad nurodant kamerų plotus sanitarinio mazgo užimamas plotas yra įvertintas (atimtas iš kameros ploto).

EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigiama, jeigu nustatoma, kad kumuliatyviai egzistavo šie veiksniai: reikalaujamos minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai buvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; pareiškėjas yra kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų šio asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją, 7334/13; LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-525/2017).

Pareiškėjas nurodo, kad kameros buvo netvarkingos, ant sienų buvo pelėsis, langai nesandarūs arba jų nebuvo, šviestuvai be gaubtų, tualetas netvarkingas, žiemos metu buvo šalta, didelė drėgmė, prasta šviesa, dienos šviesa nepatekdavo dėl už lango esančios mūrinės sienos.

Bausmę vykdančių įstaigų visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta LR sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir higienos norma). Higienos normos 14, 16, 39 punktuose reglamentuojama, kad: gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.; gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.; ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Pagal higienos normos 34 ir 35 punktus bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, jie ir gyvenamosios patalpos valomos valomi laisvės atėmimo vietos, vadovo nustatyta tvarka.

Natūralaus apšvietimo parametrų higienos norma nereglamentuoja, pareiškėjas nenurodė, kad kurioje nors iš patalpų ar kamerų nebuvo natūralaus apšvietimo, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Nacionalinis sveikatos centras), atlikdamas patikrinimus (b. l. 21-23, 109-110), tokios aplinkybės taip pat nenustatė, todėl teismas neturi pagrindo išvadai, jog atsakovas galėjo pažeisti teisės aktus dėl pareiškėjo nurodyto natūralaus apšvietimo trūkumo.

Bylos duomenys patvirtina, kad Nacionalinis sveikatos centras pagal pareiškėjo skundą 2022 m. rugsėjo 23 d. atliko operatyviąją kontrolę (b. l. 21-23). Kamerose Nr. 10 ir Nr. 19 vizualiai matomų pelėsių, atvirų elektros laidų nerado, santykinė oro drėgmė atitiko higienos normos reikalavimus. Kameroje Nr. 10 dėl dažais apdažytų lempų dirbtinė apšvieta buvo mažesnė nei nustatyta higienos normoje, todėl atsakovui nurodyta nustatytą pažeidimą pašalinti. Nacionalinis sveikatos centras atlikęs operatyviąją kontrolę 2022 m. spalio 20 d. (b. l. 109-110) kamerų tipo patalpoje Nr. 10 ant sienų ir lubų vizualiai matomų pelėsių, atvirų elektros laidų nenustatė, dušinės patalpas ir įrenginius rado švarius, sanitarinį mazgą aprūpintą valymo priemonėmis, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinė apšvieta atitiko higienos normos reikalavimus.

Kadangi pareiškėjas kameroje Nr. 10 buvo apgyvendintas nuo 2022 m. liepos 14 d. iki 2022 m. spalio 13 d., o Nacionalinis sveikatos centras 2022 m. rugsėjo 23 d. patikrinimo metu nustatė dirbtinės apšvietos pažeidimą, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog atsakovas neužtikrindamas tinkamos dirbtinės apšvietos (higienos normos 14 punkto reikalavimų) pažeidė pareiškėjo teisę bausmę atlikti teisės aktuose nustatytomis kalinimo sąlygomis. Toks pažeidimas galėjo pareiškėjui sukelti papildomus nepatogumus, kurių jis nebūtų patyręs, jei bausmę atliktų teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas nurodė, kad kalbant telefonu ir naudojantis dušu nebuvo pakankamo privatumo.

Bausmę vykdančių įstaigų apgyvendinimo patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų (toliau – įkalinimo įstaigų statiniai) įrengimo ir eksploatavimo bendruosius reikalavimus reglamentuoja Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 (toliau – ir Taisyklės).